|
|
Aloyzas Baronas: ANTRASIS KRANTAS. Novelės. Nidos knygų klubo leidinys Nr. 5. Londonas, 1954. 132 p.
Aloyzas Baronas yra vienas iš sparčiausių mūsų beletristų. Paskutiniu metu jis skaitytojams spėjo duoti du romanus ("Užgesęs sniegas" ir "Sodas už horizonto") ir novelių rinkinį su septyniais vienetais —"Prašviesėjimas", "Lyguma", "Pirmoji formulė", "Balastas", "Nulis", "Estafetė" ir "Praradimas".
Autorius yra išaugęs iš dabarties netikrumo, nerimo ir tragedijos. Jį tolydžio gena klausimai — ko vertas žmogaus gyvenimas, kam mes čia esame, kur surasti laimę, kodėl likimo bangos mus mėto iš kranto į krantą?... Tai tik dalis jo raštuose randamų problemų, tačiau visos jų sukasi apie pagrindinę ašį: kur mus veda mūsų keliai, kokia mūsų paskirtis ir prasmė ?
Šie klausimai ir atsakymai Al. Baroną sugiminiuoja su kai kuriais mūsų paskesniais poetais, į kuriuos yra papūtę egzistencializmo vėjai, nors, kaip tai pasitaiko tarp giminių, didesnė meilė jų gali ir nerišti. Tačiau negalima nuneigti, kad bokštas, apie kurį jie skrieja, yra tas pats: likiminės mūsų problemos.
Kiek tai liečia lietuvių beletristiką apskritai, tokių filosofuojančių autorių esame turėję ne vieną (K. Jankauskas, Katilius ir k.), betgi Al. Baronas iš jų išsiskiria savo visuotinumu: jo kūrybos svarbiausias bruožas kaip tik ir yra šis skriejimas apie būties ir likimo problemas. Be to, nė vienas mūsų beletristas nebuvo taip linkęs operuoti sentencijomis, aforizmais, apibendrintomis mintimis ir samprotavimais, kaip Aloyzas Baronas. Visas tas gėrybes jisai pila kaip iš rankovės, ir imi stebėtis, kaip jam viso šio turto nepristinga.
Kaip tik čia glūdi ir pavojai. Tie beletristai, kurie turi metafizinių polinkių, reikalingi gelmės ir susitelkimo, sykiu iš rankų nepaleidžiant ir gyveniškumo. Šia prasme gražių vaisių yra davęs tokis Unamuno. Al. Barono raštuose šioji savybė jau pradeda virsti metodu ir įpročiu. Vietomis jaučiama, kad filosofavimas eina dėl filosofavimo ir iš įsibėgėjimo. Sakinys darosi apibendrintas, abstraktus ir pasimeta iš grožinės literatūros stiliaus: "Kai eini vogti ir nepasiseka, pralaimi pats sau, bet kai prašai ir negauni, pralaimi nedavusiam" (52 p.). Tarpais tokis rašymas pereina į manierizmą: "... artuma pavirto į nulį". Norėtume daugiau konkretumo asmenims ir vietoms. Sakysime, mergina prieš mus stoja tartum tam tikra sąvoka ar idėja, o ne kaip gyvas žmogus. Dėl tos priežasties apie pirmos ir antros novelės merginą išsinešame vienodą paveikslą, jeigu jau duoti pavyzdį. Gal taip yra dėl to, kad autoriaus novelėse kartojasi tas pats pasaulis ir tos pačios idėjos. Pagrindinis personažas beveik visose yra lyg ir tas pat. Veikėjus susitinkame panašiose vietose (smuklėje, fabrike, pas pažįstamus), juos kamuoja panašios problemos, čia, turbūt, autoriaus taip norėta, nes įžangoje skaitome: "Galvojame, kas yra laimė ir gyvenimas. Jieškojom tų abiejų dalykų ir susitikom antrame krante". Vis dėlto būtų pageidautina tam tikro situacijų ir personažų įvairumo bei konkretesnio jų apipavidalinimo. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad tokis suvienodinimas įsibrauna jau ir į techninę pusę; štai keletas novelių prasideda visai panašiai; yra panašių ir pabaigų. Dėl novelių pabaigų apskritai tektų priminti, kad jos ne taip sklandžios — kartais atrodo lyg neparuoštos, kartais lyg šiaip sau paliktos, kartais gi supigintas ("Lyguma"). Dar kalbant apie techniką, pastebėtina, kad "Praradimas" jau per pavojingai priartėja prie pritaikomasios moralinės literatūros pavyzdžių. Dar tektų žodį tarti apie mėginimą novelę pastatyti ant kelių "augštų", iš kur atsiranda netikslių psichologinių nušvietimų ir priėjimų (pvz. "Pirmojoj formulėj", ypatingai 58 p.).
Iš šių kelių bendresnių užuominų jau galima suprasti, kad Aloyzas Baronas ligšioline savo kūryba yra susidaręs jam būdingą veidą, artimą mūsų metui ir jo problemoms. Įsidėmėtinas jo filosofinis polėkis, dinamika, drąsa, lyriniai atgarsiai. Drauge neišvengiame įspūdžio, kad prie nueitojo kelio jam tektų pridėti kai ką naujo: būtent — vietoj metodu bepavirstančio meditavimo pajieš-kotina daugiau esmines gelmes ir vietoj tendencijos suvienodinti savo personažus ir aplinką — jiems suteikti daugiau individualaus konkretumo. Tai kaip tik būtų kelias, kuriame reikšmingų vaisių yra pasiekę žymieji probleminiai beletristai.
|
|
|
|