Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SURREALIZMAS IR MŪSŲ LAIKAI PDF Spausdinti El. paštas
Būdinga, kad kai kurie surrealizmo menininkai, kaip Chirico, Arp, Dali, yra kartu ir poetai. Meno ir literatūros artimumas šioj srovėj net labiau pabrėžtas kaip kitose. Poeto G. Apollinaire kūrinio vardas dar iš 1917 m. atžymėjo šį naują, stilių tiek mene, tiek literatūroje.

Jeigu Andrė Breton surrealizmo manifestas 1924 m. yra šio judėjimo pradžia, tai jis jau gali pasigirti trijų dešimtų metų egzistencija. Stojęs prieš tradicinės, buržuazinės pasaulėžiūros vertybes, surrealizmas taikėsi prie naujojo žmogaus ir pasaulio supratimo ir mokslinio tyrinėjimo. Draug su Freudo psichoanalize surrealizmas pripažino tamsias, pasąmonines jėgas savo programoj ir veikaluos. "Reikalas eina apie chaotišką pažmogiškų jėgų prasiveržimą", sako A. Weis (Hochland, 1953, 6).

Šiandien surrealizmas, kaip radikaliai naujas tikrovės aiškintojas, reiškiasi ne tik menu ir literatūra, bet veržiasi ir į filmų pasaulį, kur daugeliu atvejų meniškumas yra abejotinas, arba bent techninė pažanga užtušuoja netikrumą ir surrealistinį pagrindą. Surrealizmas jau daros toks visuotinis, jog ir į nepro-graminę literatūrą veržiasi ir ją persunkia.

Aišku, jei žvelgsim plačiau, rasim, kad surrealizmas jau buvo ir tolimesnėj praeity įsišaknėjęs. Jo žymių bus ir baroko kuriozinėj bei mons trozinėj kūryboj, Goyos fantastikoj, net vėlyvųjų viduramžių temose (paskutiniojo teismo pabaisos). Bet reikšminga, kad nei laiko dvasios nei pavienių kūrėjų fantastika nepretendavo į meninę pasaulėžiūrą, kaip tat atsitiko su surrealizmu.

Čia ir susiduriam su kūrėjo valios įdiegimu į jo veikalą, kurio siužetas imamas ne iš išorinio pasaulio, bet iš vidaus vaidinių ir jausmų. Tat, žinoma, charakteringa ir visam moderniajam menui. Bet surrealizmui ypač artimas magiškasis sapno pasaulis ir vizijos. Sapnas daros tikrove, ir surrealizmas šiuo atveju stoja bent prieš materialistinį pozityvizmą. Užtenka čia priminti Mare Chagall pasakos motyvus. Tuo keliu juk ir ekspresionizmas (vokiškasis) buvo pasinešęs.

Bet būdingas surrealizmo santykis su realybe: ji labai šalta ir blaivi, kai p tat matyt iš italų surrealisto, dabar neoklasiko, Chirico "pittoria metafísica". Panašiu tikrovės kietumu pasižymėjo vokiškasis "naujasis daiktiškumas".

Šiandien literatūros istorija pabrėžia glaudų surrealizmo ryšį su dar viena trumpalaike literatūrine srove — dadaizmu, kurio gimtinė buvo Ciurichas pirmojo pasaulinio karo metu ir kurio mirimo metais laikomi 1922 m. Vaiko dadavimas ("da-da") — nemažas psichologinis laimėjimas. 1924 m. programiniam žody Bretón randa reikalo iškelti, kad "grynasis psichologinis automatizmas" turi leisti kalbėti minties funkcionavimui. Proto kontrolė neturi įsikišti. O tai jau yra pasąmonės pasireiškimas, ir psichoanalizei tai yra tikriausioji realybė. Menas, perdaug pabrėždamas proto dominavimą, sugriauna žmogaus vienybę, sako surrealizmas. Turi kilti nauja meno forma, kur žmogus, gyvulys ar daiktas iškeliami iš jų prasmingumo ribų ir kur tikrovė suliejama su fantazija iš pasąmonės ir sapno.

Tuo keliu eidami, rasim, kad sur-realizmą įtaigojo tiek pat romantika su simbolizmu, kiek ir anglų romanas. Bet svarbiausia, kad dabar kūrėjui leidžiama kurti pusiau budėjimo stadijoj, lyg jo išsireiškimai būtų kažkas pranašiško, kaip Delfų pitijos kalba stiprių dūmų svaiguly. Jau Picasso iš popierio iškarpų sudėliodavo fantastines figūras ("collages"). Poetui belieka sudėlioti žodžius su naiviais, keistais, liaudiškos išminties (folkloro) išsireiškimais. Dėl to ir A. Weis sako: "Surrealizmo pradžia ne menas, bet revoliucinė demonstracija, žmogiškumo išsituštinimas ir perversija bei anachronostinis pasisavinimas idealistinio vaizdavimo senajame Vakarų stiliuje, tik dabar vietoj nihilizmo stoja aklas vyksmas, stipresnis už proto veiksmą".

Gimęs Prancūzijoj, surrealizmas artimai siejasi su komunizmu. Kai kurie jo atstovai, kaip Aragon, Eluard, Sartre, yra arba komunistai arba komunizmui artimi. 1929 m. išgyvenęs krizę, surrealizmas atsiskyrė nuo rusiškojo komunizmo, kurs esąs nesuderinamas su radikalia laisve, bet savo revoliucinių (visą pasaulį savo menu nugalėti) tikslų neatsiekė.

Tačiau esmėj ne programa, bet asmenys kuria meną. Nauji žmonės po minėtos krizės surrealizmui ima duoti kiek kitokį veidą, ypač žinant, kad literatūrinė srovė dažnai netveria ilgiau kaip 20-30 metų. Sakysim, ispanų dailininkas Salvador Dali dar vartoja menui priešingas priemenes — diskredituoti realybei — bet jau jo naujoji religinė tapyba artimesnė Rafaeliui kaip modernizmui. Surrealizmo ironija ima suplokštėti, ypač dėl jo krizių. Matyti srovės lūžių, nors ir pavieniuos individuos. Pereinama į neoklasicizmą, kaip tai daro Chirico, galiausiai lenktyniuoda-mas su Tizianu ir antikinio pasaulio menu. Minėtas Dali pareiškia net: reikia atsisakyti asmeninės mitologijos ir eiti prie bendros — krikščioniškos.

Tačiau pagrindiniu savo siekimu surrealizmas nesiderina su krikščionybe. Gyvenimo perversijų vaizdavimas, aiškios, pabrėžtos erotinės asociacijos, net paties manifesto blasfemijos yra tie grumstai, ant kurių klumpama. Aloginis, pasąmoninis gyvenimas negali būti keliamas augščiau už loginį, isterinis patosas negali nušluoti realybės su jos reikalavimais.

Teisybė, kad realistinis menas su naiviu juslinio pasaulio supratimu nebeatitiko laiko eigos bei mokslo reikalavimų, ir jau "naujųjų laikų" pabaiga mene buvo pasirodžiusi pereitojo šimtmečio gale. Ekspresionizmas norėjo sugauti tikrovę sielos patyrimo intensyvumu. Kita modernioji linkmė (su Cėzanne) jau rūpinos, kad meninės formos atitiktų giliausią žmogaus esmę, tuo būdu nugalint materialistinį impresionizmą. Kubizmas yra bandymas pagauti materialio pasaulio tvarkos struktūrą. "Su ekspresionizmu", sako A. Weis, "surrealizmas siekia sielos primato, su abstraktinėmis srovėmis — suvereninio vaizdavimo elementų valdymo". Mūsų laikų mašina, technika pavergė sielą, ir surrealizmas yra jcs reakcija prieš tai. Bet kai moderninis menas stoja prieš laiko grėsmę, surrealizmas pasiduoda pasąmonei. Su laiko ironija jis ir pats save pasmerkia. Tai ironijos viršūnė. Dėl to apsispręsti už surrealizmą neįmanoma ne tik iš krikščioniškojo, bet ir bendrai iš žmogaus atžvilgio.

Po antrojo pasaulinio karo surrea-lizmo svoris daugiau persikėlė į šiaurės kraštus. Ypač Amerikoj jis randa naujos dirvos, naujų sekėjų, entuziazmo. Gal tuo išaiškintinas ir mūsų jauniausios literatūros stojimas už šią srovę, pasiduodant tuo būdu laiko ir erdvės reikalavimams.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai