Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PABALTIJO ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Paskutinieji keleri metai latvių istorijos mokslui buvo gana derlingi. Prof. A. Spekke išleido latviškai ir angliškai "History of Latvia" (1951). Pernai išėjo prancūziška prof. A. švabės "Histoire du peuple Letton". Kultūros istorijai svarbus įnašas yra naujoji gražiai išleista anglų kalba latvių literatūros istorija. Ką tik pasirodė vokiškai Freibugo i. Brg. universiteto docento Manfredo Hellmanno apdairi ir kiekvieno Pabaltijo istorijos mylėtojo dėmesio labai verta studija "Das Lettenland im Mittelalter" (Muenster-Koeln, Boehlau-Verlag, 1954, p. XXII+264+Latgalijos žemėlapis)).

Čia sustojame taip pat ties naujausiu reikšmingu veikalu, apimančiu rytinio Pabaltijo istoriją (Baltische Geschichte: die Ostseelande Livland, Estland, Kurland). Iš karto jau tenka labai apgailestauti, kad toji Latvijos ir Estijos žemių istorija teprivesta tik iki abiejų tautų pasi-skelbimo nepriklausomis, vadinasi, iki 1918 metų galo. Rūpestingai ir išmąstytai bei atsargiai ir objektyviai parašyta veikalo pabaiga (p. 248-257) rodo, kad autorius ir toliau galės moksliškai išvairuoti per visas politinių ir tautinių aistrų uolas.

Livonijos vokiečiai turi savo istoriją, savus istorijos šaltinius ir jie ilgai manėsi turį teises rašyti savas Livonijos istorijas, visai nekreipdami dėmesio į vietinių tautų istoriją. Tad suprantama, kodėl vokiečių ir latvių požiūris į krašto praeitį taip stipriai buvo skirtingas. žinoma, abiejų tautų pažiūros į eilę praeities klausimų negalės būti šimtu procentu suderintos ir adekvatiškos. Tačiau Rein-hardo VVittramo darbas yra pirmasis pozityvus ir sėkmingas bandymas rašyti ne vien riterių ordino ir jų palikuonių bei vokiečių, bet ir tų žemių tautų istoriją. R. Wittramas pateikia nepaprastai kondensuotą ir sintetinį apžvalginį veikalą apie Kuršą, Livoniją ir Estiją, įjungdamas taip pat latvių ir estų tautų praeitį. Tuo atžvilgiu autorius padaro didelę pažangą, palyginus jį su kitais senesniais jo tautiečių darbais.

Šitas uždavinys buvo sunkus dar ir dėl to, kad Livonijos ir gretimų žemių istorija per šimtmečius yra buvusi tokia marga ir labai įvairialypė, nes atskiros teritorijos (Kuršas, Latgalija ir 1.1.) atskirais laikotarpiais turėjo visai atskiras savo istorijas. Suimti visa tai krūvon, į 246 puslapius, buvo tikrai nemažas menas.

Sunaudodamas savo veikalui tiesiog šimtų šimtus šaltinių, tyrinėjimų, atskirų straipsnių straipsnelių (petitu spausdinta bibliografija užima 39 psl.), autorius prie visų liečiamų faktų ir klausimų eina apdairiai, atsargiai, išgalvotai iki galo, nuosekliai apsvarstytai. Tam geras pavyzdys yra 1905 metai ir jų revoliucija, kurios tyrinėjimas ilgai buvo palikęs daug nuosėdų vokiečių ir latvių santykiuose, čia R. Wittramas vokiečių vaidmenį vertina objektyviai (p. 231). Lygiai taip pat jis stengiasi būti ir savo knygos pradžioje skirtingas nuo tradicinės vokiečių istorijografijos, kuri vis mėgdavo teigti, esą, jeigu vokiečiai nebūtų kojos įkėlę Padauguvin, tai vietinės tautos būtų buvusios rusų pajungtos. H. Wittramas laike tai neįrodytu dalyku.

Šie rėmai neleidžia nei nuosekliai atpasakoti visų R. Wittramo tezių bei keliamų mokslinių idėjų, nei apskritai atpasakoti tos faktais gausios knygos turinį. Užteks pastebėti, kad autoriaus sprendimai yra paremti šaltiniais ir kita bibliografija, kuri gana vykusiai pavieniais skyriais yra sugrupuota. Didelis šio veikalo pliusas, kad jame rūpestingai paduodami pačių estų ri latvių išleistieji šaltiniai. Taip pat vis nurodoma, ką patys latviai ir estai yra apie save rašę, ir tos tautinės bibliografijos prie įvairių klausimų susidaro, palyginti, daug. Ji kaip tik ir parodo, kaip R. Wittramui negalėjo būti lengva rašyti trumpą istoriją tų žemių, apie kurias, palyginti, tiek daug istorinių šaltinių ir tyrinėjimų, juo labiau, kad autorius panaudojo dar tyrinėjimus rusų, švedų ir suomių kalbomis.

Gaila, kad autorius nebeturėjo progos atžymėti kai kurių lietuvių darbų, specialiai liečiančių Livonijos istoriją (S. Sužiedėlis, J. Matusas, Al. Plateris, Z. Ivinskis). Autorius yra įtraukęs savo bibliografijon J. E. von Kozielsk-Puzynos disertaciją apie Švitrigailą. Tačiau nepalyginamai geresnė studija yra J. Matuso (1938), lygiai kaip ir savo vertės niekada neprarandanti A. Lewickio monografija (1892) lenkų kalba. Žinoma, literatūros panaudojimas iš dalies yra individualus dalykas, tačiau S. Sužiedėlio ir Al. Platerio darbai būtų padėję tiksliau pasakyti apie Livonijos prijungimo klausimą, kiek jis liečia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės rolę. Livonijos klausimas buvo tik dar vienas pavyzdys, kur išryškėjo Lietuvos ir Lenkijos skirtingi interesai ir politiniai nesutikimai, kaip tik metęsi į akis Liublino unijos išvakarėse. S. Sužiedėlio studijos šituo atžvilgiu (Athenaeum, Kaunas) įneša aiškumo. Paskutinis jo darbas (Athenaeum 1936), paremtas Rygos miesto archyvo medžiaga, įdomiai iššryškina Nikalojaus Radvilos Juodojo pastangas (1559-65) Lietuvai prijungti ir Rygą. Bet šituo atžvilgiu autoriui vargu kas galės priekaištą daryti. Kai rašoma apžvalginė studija, jos skaitytojas yra dažnai linkęs pareikšti savo pageidavimus, kad tas ar kitas klausimas turėjo būti plačiau paliestas. Tas pat galima pasakyti ir apie bibliografinį priedą. Iš man labiau pažįstamos epochos, atrodo, galima buvo dar įtraukti eilę naujų pozicijų (bibliografinių). Skyreliuose, pvz., kur kalbama apie "Polnische Herrschaft", nėra iš viso paminėta nė vieno iš darbų lenkų kalba, nors tokių apie 16-17 amžiaus Livonijos santykius, ypač Stepono Batoro laikais, yra prirašyta visa eilė. Bet autorius bibliografiniame priede ("Nachweise") yra, matyti, tik tai sutraukęs, ką jis pats rūpestingai panaudojo.

Veikalą skaitydamas gėrėjausi, kaip rūpestingai yra atvaizduota reformacija, Livonijos ordino žlugimas, aiškiai ir tiksliai Patkulio tragedija (104 p.), gana esmingai Kuršo Jokūbo merkantizmas (115 p.), keliomis pastraipomis autorius aiškiai aptaria ir liaudies kultūrą — dainas (p. 118). Gyvai atvaizduota reikšmingoji Samarino ir K. Schirreno polemika (190-93). šitas skyrius apie rusifikaciją labai įdomus. Jis, be kitko, aiškiai parodo, kiek daug paralelių buvo su tomis pastangomis, kurias rusai vykdė ir Lietuvoje. Ir tautinio atgimimo epochoje autorius vis pasilieka ištikimas faktams, ir jo išvados yra apgalvotos, paremtos (227 p.). Veikalas nusipelno dėmesio savo statistiniais ir skaičių duomenimis, kuriuos jis pradeda teikti atskiromis progomis nuo 1710 metų (p. 125, 143, 215, 231, 234, 246). Gana įspūdingi yra 1905 metų revoliucijos ir jos malšinimo duomens skaitmenimis (230-32 p.). Jie daug pasako!

Kaip rūpestingai ir tiksliai padaryti H. Laakmanno žemėlapiai, matyti tik į juos tiksliau įsižiūrėjus. Tiesa, lietuviui keistai atrodo, kad per visus 7 žemėlapius, pvz., tekia upė Minija vadinama Lietuvoje Dange, Apaščia — Oposchtscha, Aukštaičių Šventoji (Neries prieupis) — Swjena... Su vietovardžiais yra, žinoma, amžina bėda ir maišatis. Retam lietuviui teateis, pvz., į galvą, kad Zigmanto Augusto laikais tekste minimas "Pozvol" (p. 66) turi reikšti Lietuvos miestą Pasvalį. Eilė žemėlapių ir teksto (knygos) vardų nesuderinti rašyboje: Gerwia (Jenven), Vellin (Fellin) ir t.t. Bet visa tai galutinoje sąskaitoje yra tokios smulkmenos, kurios šiam reikšmingam veikalui neduoda jokio šešėlio. Gaila tik, kad jis su 1918 metais taip staiga užsibaigia. Mes, kaimynai, galime taip pat tik apgailestauti, kad dar vokiečių kalba iki šiol tokios istorijos apie kaimynus nėra pasirodę, šitos naujos mokslinės tendencijos yra viltingas laidas Pabaltijo kraštų istorinių tyrinėjimų ateičiai. H. Wittramą paskaitęs, įgauni daugiau drąsos, kad Pabaltijo istorijoje objektyvi bazė vis daugiau sau laimės atramos.

—o—

Reinhard VVittram: BALTISCHE GESCHICHTE. Die Ostseelande Livland, Estland, Kurland 1180-1918. Grundzuege und Durchblicke. Mit 7 Karten nebst Erlauterung von Heinrich Laakmann. (Geschichte der Voelker und Staaten. Aus dem Goettinger Arbeitskreis), Verlag R. Oldenbourg, Muenchen 1954, p. 323. (Kaina nepažymėta — Vokietijos knygynuose DM. 26).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai