Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EMANUELIO KANTO LIETUVIŠKOS KILMĖS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Vladas Viliamas   

1952 m. rugpjūčio mėn., dalyvaudamas kartu su prof. K. Pakštu Tarptautines Geografines Draugijos kongrese Vašingtone, be kitų vokiečių profesorių, buvau sutikęs prof. Hans Mortenseną. šis geografijos profesorius, dabar dirbąs Goettingeno universitete, vienas ir kartu su savo žmona Gertrūda Mortensen yra parašęs apie Lietuvą ir senprūsių kraštą keletą veikalų. Mortensenų darbai, nors ir nepasižymi dideliu objektyvumu ir yra labai provokiški, vis tik sudaro indelį lietuviškų ir senprūsiškų žemių problematikai.
Ta proga jis man papasakojo du įdomiu dalyku: 1) kad Goettingene veikia studijų ratelis, kuris stropiai seka paskutinius pasikeitimus Rytprūsiuose, Klaipėdos krašte ir iš dalies Lietuvoje, ir 2) kad jam pasisekę užtikti rimtų šaltinių, ligšiol nežinomų, iš kurių neginčijamai ryškėja garsiojo filosofo Emanuelio Kanto, nors ir dalinė, lietuviškoji arba kuršiškoji kilmė.

Pasikeitus adresais, jis man pažadėjo atsiųsti tuo klausimu platesnę informaciją.
Neseniai gavau H. Mortenseno straipsnelį, pasirodžiusį "Das Ost-preussenblatt" (1952. VII. 25, nr. 21) Em. Kanto klaipėdietiškos kilmės klausimu — (Immanuel Kants me-mellaendische Herkunft). Cia duodamas to straipsnelio laisvas ir sutrumpintas atpasakojimas, nekeičiant autoriaus minties, tik sulietuvinant jo vartojamus vietovardžius.

Ligšiol turėtais negausiais Em. Kante kilmę nusakančiais šaltiniais buvo daugiau linkstama manyti jį buvus škotiškos kilmės. Suprantama todėl, jog balsai, kad Em. Kantas yra buvęs lietuviškos arba senprūsiškos kilmės, trūkstant tam patikimesnių įrodymų, negalėjo rasti pripažinimo. Tam pagaliau prieštaravo ir paties filosofo teigimas, kad jo senelis esąs atkeliavęs iš Škotijos. Tačiau tas teigimas pasirodo esąs netikras.

Naujai užtikti daviniai liudija, kad Em. Kanto prosenelis (Urgrossvater)
—    Ričardas Kantas buvo smuklininkas Šilutėje, o prieš tai — Rusnėje smukles nuomininkas. Em. Kanto senelis balnius Hansas Kantas gyveno ir mirė Klaipėdoje. Em. Kanto tėvas Jonas-Jurgis (Johann George), negalėjęs jaunystėje išlaikyti bal-niaus egzaminų Klaipėdoje, greičiausia dėl tos priežasties persikėlė į Karaliaučių.

Ričardo Kanto kilmė yra pagrindinis visos problemos raktas, kuris geriausia nusako ne tik Em. Kanto kilmę, bet, ir tai svarbiausia, atskleidžia Em. Kanto, iš tėvo pusės, prosenių socialinę aplinką. Nors ir škotiškas Em. Kanto gimines kilimas galėtų turėti tam tikrų pateisinimų, bet prieš tokį dalyką visų pirma kalba jau ir tai, kad Ričardas Kantas ir jo sūnus Hansas Kantas buvo liuteronys, tat ne reformatai, kas būtų tipinga ško-tams. Skiemuo "Kant" yra žinomas ir škotuose, bet toks skiemuo ir su juo pavardės taip pat neretai sutinkama ir senprūsių, lietuvių ir latvių kalbose. Gal svarbiausias įrodymas yra šisai: jau minėtas Ričardas Kantas 1665 metais, po savo žmonos (Do-rother Lieder ) mirties ir greit prieš savo mirtį, pas Višvilių kleboną, tikrai vokietį — Eisenblaetterį, darydamas savo palikimo sutartį (testamentą), naudojosi "tolku" — vertėju. Tai aiškiai parodo, kad Ričardas Kantas buvo lietuvių, arba kuršių kilmes; vokiečių kalbos pakankamai nemokėjo ir ja vienas negalėjo pasinaudoti, sudarydamas testamentą.

Tcliau, jau nuo tada, kai šiaurės rytų Klaipėdos kraštas apgyvendintas iš šiaurės atsikeliančiais kuršiais (jų lietuvėjimas yra vėlesnės datos), arti Priekulės sutinkamas kiemas — Kantweine (Kantvainiais) vadinamas. Autoriaus manymu, antroji šito kiemo vardo dalis atitinka kuršių žodį "Wagger", kuris reiškia kaimo šal-tyšiu, seniūną. Iš tikrųjų šis vardas —    "Kant Wagger" — jau sutinkamas 17 a. pirmoje pusėje, ir iš jo visai aiški Kanto, pavarde. Iš kitos pusės pasirodo, kad Kanto pavarde yra vienintelė, kuri sutinkama labai patikimuose tuometiniuose Klaipėdos krašto gyventojų sąrašuose. Ir tuo būdu labai patikima, kad Ričardas Kantas yra kilęs iš Kantweine — Kantvainių giminės ir yra spėjamai šios generacijos palikuonis, paveldėtojas. Tai patvirtina ir tas faktas, kad jo sūnus — Hansas Kantas, vėliau Klaipėdos gyventojas, yra pabrėžtinai nurodomas, kaip kilęs iš priekulėnų ("aus dem Prokulschen eingewandert").

Senuose žemėlapiuose, esą, galima net nustatyti, kad Kanto giminės kiemas yra vienas iš Kantvainių centro kiemų, gulinčių kairiajame Agluonos krante.

Em. Kanto prosenių buvimas šal-tyšiais ir smuklininkais, autoriaus manymu, parodo, kad socialiniu atžvilgiu jų būta žymiai pranašesnių už kitus apylinkės gyventojus. Tuometiniai Klaipėdos krašto, o ir Šilutės smuklininkai buvo ne tik užeigos ir sustojimo namų laikytojai, bet ir prekybininkai, kartais net ir stambūs. Kalbant apie Ričardą Kantą, tai jo jau mokėta skaityti, rašyti ir turėta Biblija, kas tuo laiku buvo retenybė. Jo dukros jau tuomet nešiojo nosines, o tai buvo iš Italijos per Vokietiją neseniai atkeliavęs paprotys ir prigijęs tik augštesniuose sluog-sniuose. Senatvėje betgi Ričardas Kantas buvo gerokai prasiskolinęs, o jo sūnus — Hansas Kantas — dėl tėvo skolos neteko paveldėjimo.

Hanso Kanto gyvenimas iš pradžių buvo nepastovus. Vėliau, jau išmokęs balniaus amato, jis apsistojo Klaipėdoje ir čia turėjo dvejus namus: — vienus Odininkų gatvėje (Ledergas-se), kurie vėliau, Friedrichstadto prekyvietę platinant, buvo nugriauti, o kitus — Tomo gatvėje (Thomasstrasse nr. 4), kuriuose gyveno ir mirė Em. Kanto senelis. Jis buvo visų gerbiamas. Kai mirė, jis buvo palaidotas, skambinant viso miestą bažnyčių varpams, dalyvaujant mokyklai ir miestelėnams. Jis buvo palaidotas po savo namų durų slenksčiu.

Kaip jau minėta, Em. Kanto tėvas Jonas Jurgis Kantas, dar jaunas būdamas, nusikėlė į Karaliaučių, ten tapo tikru balniumi, vedė balniaus dukterį ir Karaliaučiuje pasiliko. Jis buvo nežinomiausias iš visų Kantų. Nežiūrint to, jis Karaliaučiuje turėjo gere-nes sąlygas išmokyti savo sūnų Emanuelį, kuris vėliau pasidarė pasaulinio garso mokslininkas filosofas.

Taigi iš viso to aiškėja, kad Em. Kantas tikrai turi lietuviško arba kuršiško kraujo ir kad jo proseniai labai glaudžiai suaugę su Klaipėdos kraštu. . .

Atpasakodamas šį H. Mortenseno straipsnelį, nedarau jokių kritiškų pastabų. Greičiausia kai kurios H. Mortenseno išvados bus reikalingos revizijos ir patikslinimo. Aišku tik tiek, kad seniau lietuvių keltas Em. Kanto lietuviškos kilmes klausimas ("Logos" žurnale ir berods kitur), greičiausia reikalingas persvarsyti naujai H. Mortenseno surastų davinių šviesoje.   H. Mortenseno dokumentuota tuo reikalu paskaita, turbūt, jau pasirodė, arba turėtų, anot autoriaus, pasirodyti: "Jahrbuch der Universitaet Koenigsberg", išleistame Goettinger Arbeitskreis. Būtų lauktina, kad tolimesnį šios temos gvildenimą pasiimtų į rankas, kas šiuo reikalu iš esmes ir žymiai plačiau galėtų pasisakyti.
Dr. Vladas Viliamas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai