Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEDICINOS LAIMĖJIMAI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. V. Tercijonas   
Leidus lietuvių spaudą, ir po 1905-6 metų revoliucijos nusilp-nėjus rusų caro valdžios spaudimui pavergtoms tautoms, gydytojų vietą visuomenes darbe pradėjo užimti ir kitų profesijų žmonės, o gydytojai ėmė tenkintis daugiau savo profesiniu darbu. Tačiau jų vaidmuo ir kituose visuomenės darbuose pasiliko žymus.

Gydytojai dalyvavo Lietuvos valdžioj ir seime. Tai Dr. Kazys Grinius, visų seimų narys, ministeris pirmininkas ir respublikos prezidentas. Dr. Jonas Staugaitis — visų seimų narys, buvęs seimo pirmininkas. Dr. VI. Lašas ir Dr. Buzelis buvo seimo atstovai, Dr. E. Draugelis — seimo atstovas, vidaus reikalų ministeris ir sveikatos departamento direktorius. Dr. K. Jokantas — seimo atstovas ir švietimo mininsteris. Kiti sveikatos departamento direktoriai buvo Dr. Alekna, Dr. J. Bagdonas, Dr. Br. Sipavičius, Dr. Šidlauskas, Dr. Maciūnas, Dr. Mickus.

Ligoninės  ir  Sanatorijos

Nepriklausomybės laikais Lietuvoj buvo pastatyta 12 naujų apskričių ligoninių — Marijampolėj, Panevėžy, Šakiuos, Alytuj, Mažeikiuos, Utenoj, Zarasuos, Kėdainiuos, Tauragėj, Vilkavišky, Raseiniuos, Telšiuos, o Kaune — didelės universiteto  klinikos.

Buvo įsteigtos kelios privačios ligoninės Kaune ir provincijos miestuose, kaip prof. Mažylio privati moterų ligų klinika, prof. Kuzmos priv. chirurginė klinika ir kitos. Vilniuj lietuviai turėjo savo kolektyvinę ligoninę, organizuotą Dr. A. Domaševičiaus dar prieš pirmą pasaulinį karą. Ji veikė visą laiką, iki Vilnius buvo grąžintas Lietuvai.

Liet. Raudonasis Kryžius ir jo veikėjai

Tai Dr. Jurgis Alekna, Dr. Rokas Šliūpas, prof. Pr. Mažylis, prof. P. A-vižonis. Kauno Raud. Kryžiaus ligoninė buvo praplatinta, Birštono kurortas taip pat praplatintas ir sutvarkytas; čionai darbu daug prisidėjo gydytojai R. Šliūpas ir B. Matulionis.

Pastatyta R. Kr. sanatorija džiovininkams A. Panemunėj su 300 lovų, įsteigta vaistinė Kaune, gailestingųjų seserų kursai, kurie kasmet jų išleisdavo po kelias dešimtis. Buvo pastatyta Klaipėdos ligoninė, kur vedėjas buvo Dr. J. Ciplijauskas. Akušerių kursai buvo išlaikomi sveikatos departamento.

Buvo įsteigta Draugija Kovai su Tuberkulioze, kurios pirmininkas buvo Dr. K. Grinius nuo 1924 iki 1944 m., kada apleido Lietuvą. Pirmutinė tos draugijos sanatorija buvo įsteigta 1930 m. A. Panemunės šile ir turėjo 90 lovų, iš jų 30 vaikams. Vėliau ta pati Draugija atidarė sanatoriją (150 lovų). Tuo būdu vasaromis visose trijose sanatorijose būdavo apie A. Romainiuose (60 lovų) ir Alytuj 300 užpildytų lovų. Kai prisijungė Vilniaus sritis 1939 m., dar prisidėjo apie 150 lovų. Be to, valdžia turėjo Varėnoj sanatoriją su 80 lovų ir apie 100 lovų Jurbarke, o L. Raud. Kryžius apie 300 lovų. Per 10 metų, iki antrojo pasaulinio karo pradžios, visų lovų skaičius džiovininkams pasiekė virš 1000. Reikia dar paminėti, kad prof. V. Tumėnienė įsteigė A. Panemunėj savo privatinę džiovininkų vaikų sanatoriją, kuri vėliau buvo praplėsta ir pasiekė 100 lovų.

Dr-ja kovai su džiova, be sanatorijų, išlaikė apie 15 dispanserių, apie 8 vasaros kolonijas, turėjo apie 3000 narių ir netoli pusantro milijono litų metiniam balanse. Ji gaudavo iš valdžios vos 18.000 litų metinės pašalpos. Ji leido savo metraštį "Kovą su džiova", apie 4000 egz. (paskutiniu laiku — dukart per metus). Redaktorius buvo Dr. K. Grinius. Be to, leido brošiūrų.

Veterinarijos Akademija su savo bakteriologiniu institutu, moderniškai įrengtu, gamino ir žmonėms gydyti serumus: priešdifterinį, nuo raudonligės. Karo metu vokiečiai pritaikė savo keršto politiką Lietuvai, beveik sustabdė tc instituto veikimą; pritrūko priešdifterinio serumo ir padažnėjo mirtingumas nuo difterijos. Iš Vokietijos gydomo serumo, kaip ir kitų vaistų, įvežimas nebuvo leidžiamas.

Iniciatyva dėl tautos mitybos pagerinimo

Prof. V. Lašas ir jo bendradarbiai davė metmenis tautos mitybai racionalizuoti, išleisdami keletą studijų tuo reikalu, o praktiška priemone tam buvo — Dotnuvos žemės ūkio akademijos namų ruošos skyrius, iš kurio tuo klausimu išėjo nemažai darbų. Dr. Birutienės ir kitų lektorių iniciatyva, akademijos studentės parašė eilę diplominių studijų —apie kovą su kūdikių mirtingumu Lietuvoj, apie kovą su dulkėtumu, apie kūdikių auginimo papročius ir kit.

Pieno gamybos ir pardavimo sutvarkymas

Kauno mieste ir kitur buvo Veterinarijos departamento ir Pienocentro nuopelnas.    Pienocentras   išleisdavo pasterizuotą pieną, kurs Lietuvoj nebuvo taip plačiai vartojamas ir mėgiamas, kaip matom Amerikoj.

"Maistas", padidinęs kiaulių eksportą, buvo priverstas atkreipti dėmesį, kad daug jų serga virais (ra-jais), iš kurių vėliau išauga soliteris. Už trichinų suradimą kiaulių mėsoj Kauno m. savivaldybės laborantė gaudavo premiją tik 2-3 kartus per metus. Tai rodo, kad trichinös gana retai esti kiaulėse.
Dr. A. Jurgeliūnas, higienos profesorius ir V. Higienos Instituto vedėjas, minėtinas kaip tyrinėtojas hel-minthiasio - kirminų tarp Kauno pradžios mokyklų mokinių.

Kovai su kirminais (helminthiasis) buvo suruošta Dr. Mickaus, Sveikatos departamento direktoriaus, ekspedicija, vadovaujama Dr. Minelgos. Dėl bolševikų okupacijos nebuvo spėta paskelbti jos duomenų; buvo tyrinėta Augštadvario, Semeliškio, Alytaus apylinkės.

Lietuvos statistikos biuras ir jo metraščiai pagerino Lietuvos medicinišką statistiką. Valstybėj ėmė reikštis planingumas ir geriau buvo galima numatyti ateitis.

Ligonių kasos ir draudimas nuo nelaimingų atsitikimų buvo taip pat žingsnis į priekį, kad medicinos pagalba pasidarė prieinamesnė, vienu ar kitu atsitikimu buvo būtinas dažnesnis apsilankymas pas gydytoją, o ligonių kasų statistika daug ką nušvietė sveikatos reikalais, pvz. parodė, kaip dažnai lietuviai darbininkai suserga.

Reikia pastebėti, kad ligonių kasos teikė pagalbą, palyginti, nedideliam krašto gyventojų skaičiui, būtent, tarnautojams ir įmonių darbininkams. Kaimo gyventojai, kurių buvo dauguma, ūkininkai ir samdiniai naudojosi privatine medicinos pagalba. Savivaldybių medicina Lietuvoj nebuvo organizuota panašiai kaip Rusijos zemstvose. Anais laikais rusų caro valdžia buvo priešinga, kad Lietuva, kaip Rusijos pakraštys, turėtų savivaldybę. O nepriklausomybės laikais medicinos pagalbos teikimas kaimui nebuvo spėtas tinkamai organizuoti, šita spraga, ateity tvarkant Lietuvos sveikatos reikalus, turėtų būti išlyginta. Kaimų gyventojai turėtų būti aprūpinti lengviau ir pigiau prieinama medicinos pagalba.
Reikia ners trumpai apsistoti ties trijų asmenų darbais Kauno mieste — laikinojoj Lietuvos sostinėj. Tai Dr. Kazio Griniaus, burmistro Jono Vileišio ir inžinieriaus Stepono Kairio veikla.

Dr. Grinius buvo Kauno miesto sveikatos skyriaus vedėju nuo 1922 iki 1935 metų. Cia jo darbas pasireiškė socialines medicinos protegavimu. Be gydymo ir sanitarinės priežiūros, daugiau dėmesio buvo kreipta j mokyklų mediciną, ir kovą prieš kūdikių mirtingumą ir motinų pa'.iegimą, o taip pat į kovą su džiova, lyties ligomis, trachoma, piktšašiais, niežais ir į kovą su parazitais. Jam esant toj vietoj apie 13 metų, mirtingumas džiova sumažėjo apie pustrečio karto. Mokyklų padėtis pradžioj buvo bloga — patalpos be ventiliacijos, mažai švaros. Kauno sveikatos skyrius įvedė pagerinimų: įtaisė praustuvus, langelius orui įleisti. Kauno m. savivaldybė pradėjo statyti mokykloms namus (Jablonskio, Kudirkos). Nepriklausomybės metais buvo pastatyta apie 10 moderniškų mokyklų į-vairiose miesto dalyse, kiekviena keliems šimtams mokinių, viso apie 5000 mokinių. Liko dar apie 5030 mokinių blogesnės patalpos, bet pagerintos.

Dr. K. Griniaus profilaktinį darbą labai rėmė burmistras Jonas Vileišis, Kauno sumodernintojas higienos prasme, o tai pakėlė miesto sveikatingumą.

Minėtinas inžinierius Steponas Kairys, vandentiekio ir kanalizacijos vykdytojas. Vėliau tai perėjo į kitus provincijos miestus. Kaimas tuo tarpu kantriai laukė savo pagerinimų. Buvc sudaryti mūrinės Lietuvos ir suelektrinimo projektai. Jeigu ne rusų okupacija, tiems darbams būtų atėjus eilė.
Trachomos nuošimtis Kauno mieste pradėjo kristi nuo 1928 m., kada buvo įve.tas privalomas mokymas ir plačiau pradėjo veikti vandentiekis su kanalizacija, o iki to laiko buvo vis augštas trachomuotų procentas.

Kova su veneros ligomis.

Šitoj srity iškilo du principai: 1) įstatymo keliu sudraudimas apkrėti-nėti veneros ligomis ir bausmė už tai lygiai vyrams, lygiai moterims, ir 2) gydymas valstybės lėšomis.
šitie principai, rodos, daugiausia iškilo iš Seimo sveikatos pakomisės dar 1920-21 metais ir abolicionistų draugijos veikimo.

Apie 1934 m. buvo išleistas įstatymas kovai su veneros ligomis, paruoštas Dr. J. Maciūno, sveikatos dep-to direktoriaus, iniciatyva. Jis praplatino kovą, uždėjo atsakomybę už apkrėtimą ir įvedė į valstybės biudžetą specialias sumas kovai su veneros ligomis. Visose apskrityse buvo įsteigtos odos ir veneros ligų ambulatorijos, kurios praplėtė veneros ligų gydymą. Po kelerių metų buvo pastebėtas veneros ligų mažėjimas. Tai rodo, kad kelias kovai su tomis ligomis buvo teisingas.

Kovoj su vaikų ir motinų mirtingumu

reikia atžymėti Pieno Lašo ir Kūdikių Gelbėjimo draugijos veikla.
Pieno Lašo Dr-ja veikė 1923-1940 m., iki uždarymo bolševikmečiu. Jos pirmininkas visą laiką buvo Dr. K. Griniaus. Tos   draugijos   uždavinys
—    teikti neturtingų motinų kūdikiams pieno ir gydomo maisto ir užlaikyti dieniniuos lopšeliuos darbo valandomis mažus vaikus. Draugija dirbo sykiu su motinų ir vaikų konsultacijomis (sveikatos centrais), kurias išlaikė Kauno m. savivaldybė.
Kūdikių Gelbėjimo draugija Kaune išlaikė didelę prieglaudą "Lopšelį"
—    apie 200 vaikų. Joje buvo auginami vaikai (daugiausia pamestinukai) iki trejų metų amžiaus, turėjo pieno ir gydomo maisto virtuvę, įsteigė vaikų patronatą, t. y. vaikų atidavimą globoti į bevaikes šeimas už nedidelį atlyginimą. Kūdikių prieglauda ėmė krypti gerojon pusėn, kada perėjo iš valdžios žinios į vi uomenės rankas
—    Kūdikių Gelbėjimo Draugijos, kurioj pasižymėjo ponios: S. Smetonienė, Br. Biržiškienė, Rimšienė-Hunefcei.

Kova su alkoholizmu nuo vyskupo Valančiaus laikų, t. y. nuo pereito Šimtmečio pusės, buvo lyg katalikų kunigų nuosavybė. Lietuvos nepriklausomybės pradžioj Seimas buvo pavedęs pirmenybę visuomenės organizacijoms kovoj su alkoholizmu. Katalikų Blaivybės Dr-ja gavo teisę laikyti pardavinėjimo įstaigas (smukles, restoranus), bet išėjo nepasisekimas.

Buvo sukompromituota atneštinė pas mus, o ten Švedijoj labai pavykusi Geteborgo sistema kovai su alkoholizmu. Tuo tarpu kova su alkoholizmu visoj medicinos sistemoj turi labai didelę reikšmę.
Kovoj su svaigiaisiais gėrimais L. K. Blaivybės Dr-ja stengėsi gaminti ne tik sveikus gėrimus, bet ir maistą, buvo vedama propaganda, kad valgis būtų sveikas. Blaivybės Dr-ja gamino vaisių sultis. Vėliau ji tai perleido Pienocentrui, kurs turėjo daugiau lėšų ir jėgų, o Bl. Dr-ja tik kontroliavo.

Blaivybės Dr-ja susilaukė didelės krizės apie 1938 m. Priežastys: materialinės ir iš vidaus pusės, iš pačios draugijos narių, kurie pakenkė dr-jos veikimui. Jai pavaduoti susikūrė Lietuvos Blaivinimo Sąjunga, vadovaujama prof. Bagdono, Dr. Vaičiūno, prof. V. Lašo. Minėtina Sveikatos ir Blaivybės Draugija su jos veikėjais Dr. M. Nasvyčiu ir K. Raliu.

Kauno universitetas, skaitant nuo Augštųjų Kursų įsteigimo 1920 metais, ir jo medicinos fakultetas lietuvių tautos atgijime yra atlikęs svarbią rolę, ypač kaip gydytojų praktikų   ruošėjas.    Medicinos   gydytojų augščiausias skaičius 1939-1940 metais po Vilniaus srities prijungimo buvo pasiekęs apie 1500. Jie buvo pasiskirstę į 3 beveik lygias dalis: lietuvių, lenkų ir žydų — kiekvienų maždaug po 500.
Gydytojų   specialistų    paruošimas

klinikose vyko patenkinamai. Laikui bėgant visos klinikos — vidaus ligų, chirurgijos, moterų, vaikų, nervų, akių, ausų - nosies - gerklės, odos ir veneros ligų — išleido patyrusių gydytojų specialistų, kurie rasdavo darbo ne tik centre — Kaune, bet ir provincijos miestuose (Klaipėdoj, Šiauliuos, Panevėžy, Marijampolėj ir kituose miestuose, o vėliau Vilniuj).

Kaikurie gydytojai, kaip augštai kvalifikuoti specialistai, buvo plačiai pagarsėję, pavyzdžiui pakanka paminėti akių ligų profesorių Petrą Avi-žonį, chirurgą prof. VI. Kuzmą, kurie labai iškėlė lietuvio gydytojo vardą ir įgijo didelį pasitikėjimą žmonių akyse.

Lietuviška medicinos literatūra

Palyginant su ankstyvesnių periodu, nepriklausomybės laikotarpis čia buvo žymiai turtingesnis. Vis dėlto reikia pastebėti, kad Kauno medicinos fakultetas, o paskutiniais metais prisidėjęs ir Vilniaus medicinos fakultetas nesuskubo pagaminti kiek reikiant lietuviškų medicinos vadovėlių. Studentams, kurie gerai nemokėjo svetimų kalbų, tai buvo didelė spraga, ir jų išmokslinimas nuo to turėjo nukentėti. Ne tik spausdintų vadovėlių trūko, bet kaikurie proreso-riai nepagamino ir rotatoriais multiplikuotų kursų. Kaip išimtis minėtini: P. Avižonio "Akių ligų vadovas", Blažio "Įvadas į psichiatriją", J. Bagdono "Įvadas į vidaus mediciną" ir kiti. Vadovėlių stoką kiek papildė fakulteto organas "Medicinos fakulteto darbai". Per visą nepriklausomybės laiką ėjo mėnesinis žurnalas "Medicina" (redaktorius Dr. J. žemgulys, po jo — Dr. J. Staugaitis), kur buvo nemažai vertingų straipsnių, šio žurnalo leidėjai buvo Kauno Medicinos Draugija ir medicinos fakultetas. Kitas gana svarbus laikraštis, "Sveikata ir Darbas", leidžiamas ligonių kasų, turėjo platų medicinos skyrių; be to, leisdavo knygeles sveikatos klausimais. Lietuvos Vaiko dr-ja spausdino mėnraštį "Motiną ir Vaiką", kuriame buvo dedami populiarūs straipsniai iš vaikų ligų ir vaikų higienos. Kiti leidiniai: "Kova ru džiova" (redaktorius Dr. A. Garmus), iš pradžių mėnraštis, vėliau metraštis (jo redaktorius Dr. Grinius). Metraštis "Pieno Lašas" — redaktorius Dr. K. Grinius.   Be to, išėjo ir daugiau
laikraščių — gailestingųjų seserų, akušerių, medicinos turinio knygų, kurių dėl vietos stokos čionai smulkiau neminėsiu.

Gydytojų suvažiavimai buvo šaukiami paskutiniais laikais L. Gydytojų Sąjungos. Jie buvo neperiodiniai — per 22 metus viso 5; suvažiavimų darbai buvo išleidžiami atskiromis knygomis.

Gydytojų organizacijos

Kaune buvo Kauno Medicinos draugija, kuri junge lietuvius ir lietuviškai kalbančius gydytojus, šaukė mėnesinius posėdžius, kurių pranešimai ir protokolai buvo dedami j "Mediciną".
Kauno Gydytojų Sąjungos nariai buvo daugiausia kitataučiai gydytojai: žydai, rusai, lenkai ir kiti; pranešimai ir debatai dažniausiai ėjo rusų kalba.

Gydytojų korporacijos "Fraternitas Lithuanica" nariai daugiausia buvo karo gydytojai.
Panašiai kaip Kauno mieste, į dvi grupes rikiavosi ir provincijos miestų gydytojai (Šiaulių, Panevėžio), paskutiniu laiku Vilniaus: viena su lietuvių kalba, antra su rusų arba lenkų (Vilniuj). Tik čionai, dėl mažesnio narių skaičiaus, toks pasiskirstymas dar labiau mažino gydytojų organizacijų veiklumą.

Paskutinį dešimtmetį Kaune atsirado gydytojų specialistų draugijos (chirurgų, akių, vaikų, venerologų), kuries atitraukė dalį jėgų iš Kauno Medicinos draugijos ir šios aktingu-mas sumažėjo.
Atskiros žinybos sveikatos reikalams

Prie Vidaus reikalų ministerijos veikė Sveikatos departamentas, Krašto Apsaugos ministerija turėjo Karo Sanitarijos Vadybą, Susisiekimo ministerija apėmė geležinkelių gydytojus, švietimo ministerijos žinioj buvo mokyklų medicina, L. šaulių Sąjunga turėjo savo sanitarinį skyrių.
Įvairios ligonių kasos turėjo savo medicinos skyrius.

Reikalas turėti vieną centrinį sveikatos organą — ministeriją ir gydytojų rūmus — buvo suprastas nuo pirmų nepriklausomybės dienų. Jisai buvo svarstomas jau pirmam Lietuvos gydytojų suvažiavime 1921 m. ir vėlesnio, bet vis užtruko. Nepriklausomybės laikais Lietuvos sveikatingumas kilo. Tai rodo tiek bendro, tiek kūdikių mirtingumo sumažėjimas. Užėjęs antras pasaulinis karas ir svetimos okupacijos pavertė niekais daug gerų pastangų ir įdėto darbo.

Dabar reikia laukti geresnių laikų, kad galėtume atkurti nepriklausomybės metais pasiektus kultūrinius laimėjimus.    Dr. V. Tercijonas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai