Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BEJIEŠKANT KELIO MŪSŲ TAUTINEI KULTŪRAI Į PASAULĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
Skiriu tiems, kurie liks mūsų tautoje, neišėję į pasaulį.
Gilus mumyse rūpestis, kaip išeiti iš savęs, kaip rasti kelią į pasaulį, kaip mūsų kultūrinius laimėjimus paversti tarptautiniais laimėjimais. Nors ir nežinau, ar kas specialiai šį klausimą kėlė, bet pats šis rūpestis prasimuša beveik kiekviena žinute, entuziastiškai skelbiančia, jog tam ar kitam mūsų mokytojų pasisekė gauti paskyrimą į kurią mokyklą, jog to ar kito mūsų rašytojo kuri novelė buvo išversdinta į kurią svetimą kalbą, jog to ar kito mūsų dailininko darbai buvo priimti į kurią parodą, etc. etc. Tačiau, antra vertus, negalime patys nematyti, kad visas šis išsiveržimas į "pasaulį" lieka labai ir labai problematiškas: gauti paskyrimą į kurią mokyklą dar nereiškia padaryti įnašą į patį mokslą, išsivers-dinti novelę į svetimą kalbą dar nereiškia įeiti į pasaulinę literatūrą, patekti į kurią parodą dar nereiškia atsistoti šalia Matisse ar Rouault. Nenorime skeptiškai sutikti pastangas tų, kurie stengiasi šitaip su savaisiais laimėjimais išeiti į viešumą svetimuosiuose. Lygiai suprantame ir tą simpatiją, kuria mūsų visuomenė palydi visas pastangas veržtis į svetimuosius. Ir per šias pastangas ir per tą simpatiją, kuria jas lydime, kalba gilus mūsų tautos ilgesys našiai įsijungti savais kultūriniais laimėjimais į tarptautinę bendruomenę. Bet kartais šis ilgesys apsireiškia ir tokiu būdu, kuris verčia klausti, ar iš dalies nėra jis drumsčiamas savotiško komplekso, kurį būtų galima tiesiai pavadinti mažos tautos kompleksu. Turiu mintyje tokį stebėjimasi savimi pačiais, lyg nebūtume patys tikėję, jog esame ko verti, kol nepamatome, kad ir svetimuosiuose galime šį tą reikšti. Giliai prasmingas mūsų ilgesys pralaužti savo uždarumą, bet grėsmingas viso domesio sutelkimas tik į šį prasilaužimą, lyg jau nebetektų nieko sau patiems bekurti, lyg pakaktij, tik su svetimaisiais pasidalinti savais lobiais. Laikau aktualiu uždaviniu specialiau paliesti iškeltuosius klausimus, nes jais keliamas ne mažesnis klausimas, kaip pati mūsų tautinės kultūros prasmė bei linkmė.

1.
Kada norime savus laimėjimus įnešti į tarptautinį lobyną, norime iš savo namų išeiti į pasaulį. Tebūnie tad pirmiausia ir leista sustoti ties klausimu: kas yra pasaulio istorija, kurion norime patekti?
Mokėmės mokyklose "visuotinę istoriją", ir būtume užtat linkę nustebti, jei būtume nurodyti, kad ligšiol visuotinė istorija iš viso buvo ne-v galima. Visuotine istorija teisingai gali vadintis tik pasaulio istorija. Tačiau ligi pat mūsų dienų pasaulio istorija buvo negalima paprasčiausiai dėl to, kad ir pats pasaulis nebuvo tapęs vieninga visuma. Tik mūsų dienomis technikinė pažanga pavertė pasaulį vieninga visuma ir tuo būdu įgalino visuotinę istoriją tikrąja prasme. Gi tai, ką šituo vardu anksčiau vadinome, tebuvo vakarietiškosios kultūros tautų istorija. Visos kitos tautos liko drauge ir už "istorijos" ir už "pasaulio" ribų. "Pasaulis" ribojasi tik Europa, ir "visuotinė istorija" savaime tebuvo Europos istorija. Kiti visi tebuvo laukas europiečių pionierinei ekspansijai. Bet šiandien ši ekspansija jau baigta: nebėra nebežinomų ir niekam nebepriklausomų žemių. Visos žemės žinomos ir vienos kitų priklausomos. Nebėra nieko, kas drauge neturėtų reikšmės visiems. Įgyja pasaulinės reikšmės šiandien ir tai, kas anksčiau tebūtų likę vietiniai įvykiai. Regimai tai liudija Korėja: kiekvienoje vietoje nuo ligšiol bus sprendžiamas vienoks ar kitoks viso pasaulio likimas. Ta pati tarpusavinė priklausomybė, padarant pasaulį vieninga visuma, galioja ne tik valstybių santykiuose, bet ir visame gyvenime: ūkiniame ir kultūriniame. Derlius ar nederlius viename krašte gyvai pajau-čiamas visur. Nauji gamybos būdai netrukus iš vieno krašto paplinta po visą pasaulį. Kiekvienas mokslinis laimėjimas bematant pasisavinamas visur (jei ne kitaip, tai tiesiai špionažiniu keliu). Vienoje kalboje pasirodęs literatūros veikalas per keletą metų gali būti išverstas dešimtimis kalbų ir pasiekęs tolimiausius kraštus. Komunikacinės priemonės pasiekusios tokio tobulumo, kad visi įvykiai gali būti visų pergyvenami tuo pačiu laiku. Įžengiame mūsų amžiuje į visuotinę istoriją, apimančią visą pasaulį.
Ką reiškia šis įžengimas į pasaulio istoriją tikrąja prasme? Formaliai tai reiškia, kad nebelieka tautų, kurios būtų paliktos šalia istorijos. Visoms tautoms lygiai atsiskleidžia galimybė aktyviai dalyvauti pasaulio istorijoje. Tačiau ši principinė lygybė nieku būdu nereikš, jog savaime kiekviena tauta įsilies į pasaulio istoriją. Negali būti savaime į istoriją įsiliejama, nes istorijon įžengiama ne paprastu buvimu, o tik kūrybiniu reiškimusi. Tai yra pats pagrindinis istorijos principas: tas teturi istorinę reikšmę, kas turi kūrybinę reikšmę. Bet drauge istoriją valdo ir antras principas: istorinė reikšmė esmiškai priklauso ne tik nuo bet kurio kūrybinio žygio vidinės vertės, bet lygiai ir nuo jo poveikio laikui.   Net ir savyje didelis kūrybinis laimėjimas neišvengiamai bus pasmerktas likti istorijos paraštėje, jei jis nepasieks platesnių sluogsnių ir tuo pačiu neišplėtos didesnio poveikio. Ir priešingai, palyginti, savyje menkesnis kūrybinis laimėjimas susilauks didesnio istorinio dėmesio pačiu tuo, kad jis bus buvęs savo laikui įtakingas. Tai galioja kiekvienos tautos istorijai. Bet lygiai tai galioja ir pasaulio istorijai. Čia kaip tik ir yra pagrindas, kodėl neišvengiamai visuotinė istorija visų pirma lieka didžiųjų tautų istorija. Taip buvo su ta "visuotine istorija", kuri tebuvo vakarietinės kultūros tautų istorija. Nekitaip bus ir su ta visuotine istorija tikrąja prasme, kuri bus iš tiesų pasaulio istorija. Visa, kas bus pasiekiama didžiosiose tautose, natūraliai iš karto turės poveikį ne tik savoje tautoje, bet ir visose kitose tautose. Priešingai, kas bus pasiekiama mažoje tautoje, kaip anksčiau, taip ir ateityje, reikalaus daug laiko ir nemažų pastangų, kol ras kelią į kitas tautas. Anglų, prancūzų ar vokiečių rašytojas gali pasaulinį poveikį laimėti pačia pirmąja savo knyga, "pasauliniu rašytoju" tapdamas dvidešimt penkių ar trisdešimties metų. Tuo tarpu mažos tautos rašytojas galės laikyti save laimingu, jei bent amžiaus pabaigoje galės savo žodžiu prabilti už savo tautos sienų. Bet jokiu atveju jis negalės susilyginti savo poveikiu su didžiųjų tautų rašytojais paprasčiausiai dėl to, kad jo žodis ateis jau tarsi iš praeities. Jei ir būtų galima rasti vieną kitą išimtį, taisyklės jos negali pakeisti. Ką iliustravome rašytojo pavyzdžiu, daugiau ar mažiau galioja ir kitais atvejais. Tie patys pasauliniai centrai — didžiųjų valstybių sostinės — teikia betarpišką "istorijos" dėmesį ne tik rašytojams, bet ir muzikams, dailininkams, mokslininkams . . .

2.
Savotišku jausmu mažos tautos sūnus turi sutikti visuotinę istoriją. Mokydamasis mokykloje tą dalyką, kuris šituo vardu vadinamas, jis regės tik didžiųjų valstybių amžinus karus. Eidamas susipažinti su visuotine literatūros istorija, be atskirų išimčių, jis sutiks tų pačių didžiųjų tautų rašytojus. Jieškodamas filosofinės išminties, jis kreipsis į tų pačių didžiųjų tautų mąstytojus. Studijuodamas vieną ar kitą mokslą, jis sutiks visus didžiuosius mokslininkus tose pačiose didžiosiose tautose. Lyg ir dvasinė didybė būtų neišskiriamai susijusi su fizine didybe, lyg mažosios tautos neišvengiamai būtų pasmerktos likti tik istorijos paraštėje, lyg kūrybine ugnimi istorijoje degti būtų pašauktos tik didžiosios tautos! Tiesa, prieš visus šiuos "lyg" atsistoja viena milžiniška išimtis — senieji graikai. Toji maža tauta — ta versmė, iš kurios ištryško pati vakarietinė kultūra. Homeras su So-fokliu visada liks tais vardais, kuriais bus pradedama pasaulinė literatūros istorija. Platonas su Aristoteliu liks visam laikui tais pagrindiniais poliais, tarp kurių skleisis filosofinis mąstymas. Ir visi pagrindiniai mokslai jieškos savo "tėvų" graikuose, nes šioje tautoje žmogus pirmą kartą žengė žingsnį nuo mitinės mąstysenos į ra-cionalinį pažinimą. Tačiau vėl, antra vertus, didžiuotis graikais šiandien, po dviejų tūkstančių metų, būtų lygu likti anų žąsų išmintyje, kurios didžiavosi savo romėninių protėvių garsu. Ir turėdami prieš akis senuosius graikus, stovime prieš klausimą, kodėl visuotinė istorija lieka didžiųjų istorija.

Nėra istorija mažosioms tautoms teisinga, nes ir apskritai ji nėra teisinga. Būtų farizeiškai arogantiška teigti, jog kas nepatenka istorijon, tas ir neturi teisės jon patekti. Jei būtų norima šita prasme pasaulio istoriją laikyti pasaulio teismu, tektų atsakyti: ginčijame šio teisėjo teisingumą, nes abejojame jo objektyvumu. Pasaulio istorija nėra pasaulio teismas, nes visi istorijos vardu daromi sprendimai tėra laimėjusiųjų sprendimai pralaimėjusiesiems. Tačiau ne kiekvienas pralaimėjimas yra kaltas, kaip ne kiekvienas laimėjimas yra nekaltas. Neturėdama teisės pretenduoti į pasaulio teismą, istorija greičiau tėra mūsų laimėjimų bei pralaimėjimų liudininkė. Bet ir šitaip žiūrint į istoriją, negalima jos niekada laikyti galutine teisybe. Kaip apskritai kiekvienas žmogiškasis liudijimas, taip ir istorinis liudijimas lieka visada problematiškas, nes ne absoliutus, o perspektyviskas. Ir būtent: istorijos dėmesį lemiamai apsprendžia ne tik pati to ar kito laimėjimo vidinė vertė, bet lygiai ir socialinio poveikio plotis. Juo kas plačiau sujudins savo laiką, juo tikriau patrauks ir istorijos dėmesį į save. Todėl natūraliai pasaulio istorijos perspektyva lieka didžiųjų tautų perspektyva. Patenka į pasaulio istorijos dėmesį tik tai, kas patenka į didžiųjų tautų dėmesį. Kas vyksta didžiosiose tautose savaime vyksta tarsi pačioje pasaulio istorijos scenoje. Tuo tarpu mažosios tautos gali prasiveržti į istoriją tik tarsi iš užkulisių. Visada šis prasiveržimas susietas su daugybe kliūčių ir priklausomas nuo įvairių laimingų ar nelaimingų aplinkybių. Pagaliau yra tokių kultūrinių laimėjimų, kurie beveik principiškai negali būti iš vienos tautos išnešami į kitas. Visų pirma tokioje padėtyje yra lyrinė poezija, neatsiejamai suaugusi su ta kalba, kurioje ji parašyta. Todėl iš tiesų nė vienas mažosios tautos poetas ir nėra radęs kelio į "pasaulinę poeziją".

Tačiau būtų pigu, jei mažųjų tautų santykį su pasaulio istorija būtų norima išsemti tik šituo istorijos palankumu didžiosioms tautoms. Kaip pasaulio istorija gali būti laikoma pasaulio teismu tik metaforiškai, taip tik metaforiškai gali būti skundžiamasi ir istorijos neteisingumu mažosioms tautoms. Jei politiniuose valstybių santykiuose ir vyrauja imperialistinė mažesnių nustelbimo valia, tai kultūrinės vertybės sutinkamos neklausiant, iš kur jos ateina. Vargas tėra, kad mažosios tautos turi ne tik pačius kultūrinius laimėjimus pasiekti, bet ir rasti jiems kelią į didžiąsias tautas. Tačiau be šios praktinės sunkenybės prasiveržti į pasaulinę viešumą yra ir kitų priežasčių, slypinčių pačiame mažume, kodėl mažosios tautos priverstos užleisti pasaulio istorijos vadovybę didžiosioms tautoms. Pirmiausia: mažose tautose mažesnė yra ir kultūrinė paskata. Jei pati kūryba yra vienatvės dalykas, tačiau kūrėjas reikalingas gyvos dvasinės aplinkos. Tuo tarpu mažose tautose nedažnai viešpatauja provincialinė dvasia paprasčiausiai dėl to, kad tik retai vienu metu iškyla gausesnis skaičius kūrybiškai nusiteikusių ir kūrybiškai pajėgių protų. O tokia aplinka, kurioje viešpatauja rambus konservatyvizmas bei seklus snobizmas, yra mirtinai pavojinga net ir didelės iniciatyvos kūrėjui. Užuot galėjęs visą laiką skirti pozityviai kūrybai, jis lieka priverstas gaišti kovodamas su dienos viešpačiais, menkais savo dvasia, bet galingais savo jėga. Tiesa, mažoje tautoje pajėgesnis kūrėjas greičiau išsimuša į viešumą ir anksčiau pasiekia garbę. Bet kaip tik tai ir slepia savyje pavojų, neturint konkurentų, peranksti nurimti ant laurų. Kūrybinei jėgai išlaikyti reikia ir kūrybinės įtampos, kurią sudarytų stovėjimas prieš kitus lygaus augščio kūrėjus. Antra priežastis, kuri paraližuoja mažose tautose kūrybinę iniciatyvą, yra su mažumu drauge einąs neturtingumas. "Augštoji kultūra" (tebūnie leista šitaip pavadinti meną ir mokslą) tam tikra prasme yra prabanga, ir todėl jos klestėjimas yra susietas su kūrėjui palankiomis sąlygomis. Tiesa, kad ir geriausios sąlygos neiš-skleis kūrybinio talento, kuris jo stokoja. Bet lygiai tiesa, kad nepalankios sąlygos gali kūrybinį talentą sunaikinti ir tame, kuris juo apdovanotas. Ir kūrėjas lieka žmogus, turįs valgyti. Neina klausimas apie gerai gyventi, o apie turėti laiko. Galima paskursti, bet negalima visą gyvenimą likti skurde, nesunaikinant savyje kūrybinės jėgos pačiu tuo, kad kūrybiniam darbui tegali būti skiriamos tik poilsio valandos. O mažose tautose toks beveik visada ir lieka kūrėjų likimas. Ne dėl to, kad mažose tautose būtų mažiau dėmesio poezijai ar muzikai, filosofijai ar mokslui. Reliatyviai kultūrinis interesas mažose tautose labai dažnai yra net intensyvesnis, negu didžiosiose tautose. Bet iš didelės tautos savaime susidarys didesnis skaičius tų, kuriems kultūrinės vertybės yra brangios, negu iš mažos tautos, net jeigu ši būtų gyvo kultūrinio intereso, o ana menko. Ir užtat: jei pirma kalbėjome apie istorijos tam tikrą neteisingumą mažosioms tautoms, tai dabar galime sutikti, kad greičiau šis neteisingumas yra toks, jog niekas nėra dėl jo kaltas. Ką pirma vadinome istorijos neteisybe, iš tiesų slypi ne kitur, kaip pačiame mažųjų tautų mažume.

3.
Nors pasaulio istorijos vadovybė lieka didžiųjų tautų rankose, tačiau didelį įnašą į žmonijos lobyną yra įnešusios ir mažosios tautos. Norvegai davė pasauliui Griegą ir Ibseną, danai — Anderseną ir Kierkegaardą, flamandai — visą savo dailininkų mokyklą su Rembrandtu ir Rubensu, šveicarų — Pestalozzi, vengrai — Liszt ir Bela Bartok, čekai — Dworak, lenkai — Cho-piną (išvardinant tik pačius žymiausius vardus).

O — mes? Neturime nė vieno vardo, kuris būtų į pasaulio istoriją išvedęs mūsų tautą. Pirmuoju mūsų istorijos laikmečiu, kada Vakaruose buvo žengiama nuo viduramžių į renesansą, mes buvome priversti kovoti ne dėl kultūrinių laimėjimų, o dėl pačios egzistencijos išlaikymo. Gindami savo egzistenciją, sukūrėme didelę im-x periją, sulaikiusią germanų ekspansiją į rytus ir aziatų brovimąsi į vakarus. Bet kadangi ano meto "pasaulis" tesiribojö Vakarų Europa, tai visais savo valstybiniais žygiais likome tik istorijos paraštėje. Vėliau savos tautinės kultūros skleidimąsi nelemtai paraližavo patekimas į vienašališką lenkų kultūros įtaką. Liaudžiai kenčiant vergiją, o bajorijai skęstant rietenose, kultūrinė iniciatyva merdėjo. Per visus ilgus šimtmečius, rišusius mūsų tautą su lenkų kultūra, davėme tik vieną Adomą Mickevičių, plačiau prasiveržusį į pasaulį, deja, ne mūsų, o lenkų vardu. Ir kada tautinio atgimimo metu ėmėmės atsiplėšti nuo lenkų kultūros ir rūpintis savosios susikūrimu, pradėjome tarsi iš nieko, naujaku-riškai. Jei poezija bei dailė galėjo atsiremti bent liaud'es kūryba, tai filosofinė ir mokslinė mintis mūsuose neturėjo jokios tradicinės atramos. Kiekvienas žingsnis, kurį žengėme, buvo tarsi pirmosios vagos amžių dirvone plėšimas. Nuostabaus kūrybinio gyvybingumo parodėme per šiuos trumpus metus, ypačiai per savo nepriklausomos valstybės dvidešimtmetį. Bet per trumpas buvo šis laikas, kad būtume galėję išplėtoti savo kūrybinį genijų laimėjimais, pajėgiais prasiveržti į pasaulį. Todėl ir nelieka nieko kito, kaip atvirai prisipažinti, jog į pasaulio istoriją dar nesame įžengę: neturime nei vieno poeto, pasiekusio pasaulinį garsą; neturime nė vieno dailininko, išėjusio į pasaulį; neturime nė vieno muziko, užvaldžiusio pasaulį; neturime nė vieno filosofo, prasiveržusio į pasaulį; neturime nė vieno mokslininko, lemiama Įtaka įsijungusio į mokslinę pasaulio kūrybą.

Nėra šis prisipažinimas lengvas, ir būtų užtat pagundos kaip nors paneigti tai, ką anksčiau konstatavau. Galėtų būti išskaičiuojama, kad toki ir toki mūsų poetų kūriniai yra išversdin-ti į tą ar kitą svetimą kalbą, kad tie ir tie mūsų poetai yra suminėti svetimųjų enciklopedijose, kad tas ar kitas mūsų poetas yra įtrauktas į tą ar kitą pasaulinę poezijos antologiją. Tai visa tiesa, ir aš pats tai žinau. Bet lygiai tiesa, kad nereiškia į pasaulį išėjimo nei to ar kito poetinio kūrinio išvertimas į tą ar kitą svetimą kalbą, nei to ar kito poeto patekimas į tą ar kitą svetimą enciklopediją ar antologiją. Tol iš tiesų neišeinama į pasaulį, kol nepasiekiama pasaulyje įtakos. O paprastas vardo suminėjimas vienokioje ar kitokioje nomenklatūroje toli gražu negali būti laikomas liudijimu, jog jau laimėta įtaka į pasauli. Ne kitaip yra ir su dailininkais bei muzikais. Nors šiems ir lengviau išeiti betarpiškai, nes be vertėjų, į pasaulį, tačiau ir šie nedaug kuo plačiau į jį prasiveržę, kaip poetai. Jei ir būtų galima kalbėti apie pirmuosius žingsnius išsiveržti plačiau, tai vis dėlto nebūtų teisinga šiuos pirmuosius žingsnius palaikyti tikru į pasaulį išėjimu. Bet nė to negalima pasakyti apie mūsų filosofus bei mokslininkus. Nors ir ištisa eilė filosofinių disertacijų parašytos, o kai kurios ir paskelbtos svetimosiomis kalbomis, nė vienas mūsų filosofų nėra prasiveržęs už mūsų sienos. Pirmasis A. Maceina ryžtasi veržtis plačiau, bet ir tai kol kas ne pačia filosofija, o tik filosofinio pobūdžio essays. Šiek tiek laimingesni mūsų mokslininkai, bent tie, kurių disciplinos juos veda į lietuviškosios tikrovės (kalbos, žemės, istorijos) studijas. Jei savo laiku net mūsų pačių būtis turėjo būti svetimųjų studijuojama, tai šiandien mūsų pačių mokslinės studijos yra versme svetimiesiems, norintiems mus pažinti. Mūsų kalbininkai, istorikai, geografai iš tiesų, jei ne į pasaulį prasiveržę, tai bent į mūsų artimuosius kaimynus. Tačiau pereidami nuo šių lituanistinių mokslininkų į bendruosius, turėsime konstatuoti vėl tą patį, ką konstatavome dėl filosofų. Nors atskirais straipsniais ar studijomis ir yra ne vienas mūsų mokslininkų reiškęsi ta ar kita svetima kalba, tačiau nei fizikiniuose, nei socialiniuose moksluose nė vieno mūsų mokslininkų įnašas nėra buvęs lemiamos reikšmės.

4.
Kaip mes patys sutinkame šią faktinę padėtį? Nenorėčiau perdaug generalizuoti, bet vis dėlto turėčiau įspūdžio, jog daugeliu atvejų mūsų reakcija į save pačius nėra laisva nuo tam tikro menkavertybės komplekso ta pačia prasme, kuria jis daugiau ar mažiau gyvai gresia visose mažosiose tautose. Turiu mintyje mūsų nuotaikos laužymąsi nuo savęs pervertinimo į tokį savęs nuvertinimą, kuris lygiai nepagrįstas, kaip pirmasis. Iš vienos pusės: sunku mums sutikti, jog dar nesame į pasaulio istoriją įžengę tarptautiniais laimėjimais. Negalėdami dabarties kultūriniais laimėjimais didžiuotis, griebiamės bent mūsų valstybinės praeities. Tiesa, mūsų valstybinė praeitis liudija ne tik mūsų protėvių karinę narsą, bet ir organizacinę civilizaciją. Tačiau, kaip anksčiau pastebėjome, ji neturėjo gilesnės pasaulinės reikšmės paprasčiausiai dėl to, kad ano meto "pasaulis" baigėsi ant mūsų valstybės sienų. Negalėdami didžiuotis savųjų kultūriniais laimėjimais, stengiamės operuoti bent tais vardais, kurie kokį nors ryšį turėjo su mumis. Ak-siomiškai savu laikome Ad. Mickevičių, nors dar didesne, galbūt, teise jis priklauso lenkams. Mielai lietuviu vadiname O. Milašių, nors jis buvo žydiškos, ne lietuviškos kilmės, ir praturtino prancūzų, ne mūsų literatūrą. Negalėdami rasti pagrindo tikrovėje, mielai leistumėmės į fantaziją, jei tik galėtume užsimiršti, jog fantazija dar nėra tikrovė. Taip vis iš naujo domimės klausimu, ar nepasisektų kokį lašą lietuviško kraujo rasti Karaliaučiaus filosofe Kante. Kažkur skaičiau, jog galėtume kažkokiu titulu savu laikyti ir Dostojevskį. Pagaliau, negalėdami atsiremti į praeitį, entuziastiškai tikime bent dabar jau iš tiesų išeiną į pasaulį. Pasididžiuodami skelbiame tokiu į pasaulį išėjimu kiekvieną straipsnį, pasirodžiusį svetimoje spaudoje, kiekvieną knygą, išverstą į vokiečių ar anglų kalbą, pagaliau kiekvieną kurio nors mūsų mokslininko (ar net nemokslininko) patekimą į kurią nors svetimą mokyklą.

Bet kaip tik čia, antra vertus, ir pasirodo, kiek giliai mūsų pasąmoninėse gelmėse tūnota (ar dar vis tebetūnoma) slapto savimi nepasitikėjimo. Kas iš tiesų žino savo vertę, tas nėra reikalingas kitų įvertinimo savo vertei pajusti. Tik tas entuziastiškai džiaugiasi kiekviena pagyra, kuris nebuvo savimi tikras. Kas gi iš tiesų nuostabaus, jog koks mokslinis ar žurnalistinis straipsnis buvo pasirūpintas paskelbti vokiškai ar angliškai? Negi lygiai negalėtų ir daugelis kitų straipsnių būti paskelbdinti svetimoje spaudoje? Negi visa lietuviška spauda tik niekuose paskendusi? Galime džiaugtis, kad tam ar kitam mūsų autoriui pasiseka rasti vertėją tam ar kitam savo kūriniui. Bet naivu, kai vėliau šokame visoje spaudoje garsinti kiekvieną sulauktą komplimentą, slaptai mintydami, o kartais ir viešai bei stačiai pasakydami: matai, ir svetimieji gerai įvertino! O kodėl gi turėjo blogai įvertinti? Negi iš tiesų manėme, kad mūsų rašytojai tėra menkystos, iš kurių tik retas galėtų viešumoje reikštis, jei jis būtų didelėje tautoje? Panašiai ir su to ar kito mūsiškių pakvietimu į kurią mokyklą. Galime džiaugtis, kad tam ar kitam mūsų pasiseka darbo stalą pakeisti mokykline katedra: daug žmogui maloniau darbas, leidžiąs dėvėti baltą apikaklę. Bet naivu, kai imame patys sau daryti išvadą: nebuvo jau ir mūsų mokslo lygis toks žemas, jei mūsų profesoriai gali ir svetur savo profesijoje išlikti. Kartais iš tiesų gudriau išrodytų kitokia išvada: kai kuriuose svetimųjų mokyklose lygis ko gero dar žemesnis, nes čia pasiseka prasimušti į universitetinę karjerą ir tiems, kuriems pas mus ji būtų likusi beviltiška svajonė . . .

Yra visame šiame entuziazme dėl kiekvieno svetimuosna išėjimo tos pačios psichologijos, kuri neleidžia provincijos gražuolei įsitikinti savo grožių, kol ji nesusilaukia komplimentų iš sostinės donžuano. Būdinga ši psichologija daugiau ar mažiau visoms mažosioms tautoms, bet ypačiai toms, kurios, kaip mūsoji, visada gyvenusios uždarą gyvenimą, retai kada iš viso yra kritusios į akis didžiosioms tautoms. Jei daugiau ar mažiau šio mažos tautos komplekso apraiškų būtume galėję pastebėti ir anksčiau, savame krašte, tai dabar, atsidūrus tarp svetimųjų, savaime jos turi suintensyvėti. Norėtume pasididžiuoti vardais, kurie būtų visuotinai žinomi, ir tačiau negalime rasti kito "pasaulinio" vardo, išskyrus Jack Sharkey, savo laiku buvusį pasaulinį sunkaus svorio bokso čempioną! Nenuostabu užtat, kad tokiu entuziazmu norėtume plačiau pasirodyti, "į tarptautinius vandenis išplaukti" (cituoju nebeprisimenamą autorių iš mūsų spaudos). Beveik kiekvienoje recenzijoje nepamirštame apsvarstyti, kiek recenzuojamasai dalykas priartėjęs tarptautinei viešumai. Galima būtų sakyti, kad vos ne kryžiaus žygis organizuojamas pasauliui užvaldyti mūsų kūrybiniais žygiais.

5.
Jei paskutiniuosiuose žodžiuose leidau pasigirsti lengvos ironijos gaidai, tai ne dėl to, kad norėčiau ironizuoti patį ilgesį pasiekti tokios kultūrinės didybės, kuri mūsų tautą išvestų į pasaulinę istoriją. Šis ilgesys yra teisus. Bet naivu pasitikėti per pigiomis priemonėmis. Uždavinys yra daug didesnis ir tuo pačiu daug sunkesnis, negu įsivaizduojame, naivaus entuziazmo pagauti. Ir tasai kelias, kuriuo norėtume eiti, būdamas pats pigiausias, netruks pasirodyti ne tik pats bergždžiausias, bet ir pats problematiškiausias. Yra dalykų, kurie negali būti siekiami tiesiogine prasme, nes jie dovanojami ne sąmoningoms (ir tuo pačiu pretenzingoms) pastangoms apmokėti, o greičiau nelauktai, nes netikėtai, ir tačiau ne veltui, nes per vargą.

Prisimena man Georgės Duhamelio Salavinas: kiek stengėsi jis šventuoju tapti, tiek visos jo pastangos baigėsi komiška nesėkme. Tragikomiškas lieka tiesioginis pasiryžimas šventu tapti: komiškas, nes joks atskiras mūsų žygis neužtikrina mums šventumo, ir tragiškas, nes nėra nieko rimtesnio, kaip absoliučios tobulybės ilgesys. Kelias į šventumą veda ne per programinę ryžtį, o greičiau per netikrybę: ar padariau visa, ką galėjau? Galima būti tikram, nepadarius nieko specialiai nusikalstamo. Bet negalima būtiv tikram, padarius visa, kas buvo galima. O nepadaryti viso, kas buvo galima, ar nėra stokoti gėrio, ir gėrio stoka ar nėra pati blogio aptartis? Todėl kiekvienas šventasis ne tik nesijautė šventu, bet visada save laikė nusikaltėliu, ne vaidindamas nusižeminimą, o baimindamasis, ar padarė visa, kas buvo galima. Visada šventumas šita prasme ateina ne kaip "užsidirbtas atlyginimas", o kaip, nors visada tikėta, bet niekada neužtikrinta malonė.

Panašiai ir kūrybinė ugnis suteikiama tam, kuris jos vertas, o ne tam, kuris nori ją "užsidirbti". Programiškai tiesioginis pasiryžimas sukurti didelius dalykus yra taip pat savyje tragikomiškas, kaip ir pretenzingas užsimojimas pasiekti šventybės. Tai savyje priešingybė: pretenzingai siekti šventybės lygu iš anksto sunaikinti savyje šventumo galimybę, ir norėti paprastu darbu pasiekti, kas priklauso kūrybos malonei, lygu iš anksto liudyti savyje kūrybinės dvasios stoką. Kūrėjas, kaip ir šventasis, nėra savo gelmėse išdidus pačiu tuo, kad jis žino, jog tai, kas jam suteikta, suteikta "dovanai", ne kaip atlyginimas už gerą valią ar už pastangas. Arba kitais žodžiais: jei kūrėjas ir yra išdidus, tai ne dėl to, kad jis didžiuotųsi kūrybinės malonės nusipelnymu, o kaip tik dėl to, kad ši malonė suteikta jam savaimingai, ne už nuopelnus, "mūzų" sprendimu. Tiesa, tai visa nereiškia, kad kūrybinė dovana išskirtų darbą. Jei kūryba vyksta kančios ženkle, tai dėl to, kad ji privalo darbo. Galima būtų sakyti: jei pati kūrybinė ugnis suteikiama kaip malonė, tai savo darbo kančia kūrėjas tarsi įrodo buvęs šios malonės vertas. Bet kad vis dėlto, nežiūrint viso, kūrybinė ugnis lieka malonė, liudija tragikomiškasai grafomano pavidalas, amžinai sekąs kūrėją, ir tačiau niekada jo nepasiekiąs. Ir juo uoliau grafomanas stengiasi dirbti bei siekti kūrėjo rango, tuo ko-miškiau jis atskleidžia visų savo pastangų bergž-dumą, tuo tragiškiau jis liudija tą neperžengiamą prarają, kuri skiria darbą ir kūrybą. Privalo ir kūryba darbo, bet niekada pats darbas negali pasiekti kūrybos augščio. Galima daug pasiekti darbu, t. y. sąmoninga valia, bet niekada darbu negalima laimėti kūrybos malonės. Malonė visada dovanojama, ne užsidirbama, nors ir dovanojama ne aklai, atsitiktinybės žaismu, o tiems, kurie augštesniu sprendimu jos verti.

V.K. Jonynas šienapjūtė (medžio raižinys)

Štai kodėl, kada aš skaitau apie visus pasiryžimus "leistis į tarptautinius vandenis", negaliu būti nepaliestas įspūdžio, lyg klausyčiausi pasiryžimų kūrybai to, kuris tikisi kūrybos malonę užsipelnyti darbu, užmiršdamas, jog darbas visa gali, išskyrus įžiebti kūrybinę ugnį. Tikiu mūsų tautoje slypinčia kūrybine ugnimi. Bet kaip tik dėl to keliu klausimą, ar toks tiesioginis organizavimas kryžiaus žygio pasauliui užkariauti mūsų kūrybiniais laimėjimais nėra entuziastiškas nesusipratimas, nes nesupratimas anos pagrindinės tiesos, jog kūrybai negali būti sąmoningai ryžtamasi, kaip vienokiam ar kitokiam darbui.

6.
Tiesioginis organizavimas kryžiaus žygio išeiti į "pasaulį", nežiūrint ar kaip tik dėl savo tiesumo, man neatrodo galįs žadėti sėkmę. Greičiau, mano nuomone, jis slepia savyje dvi pragaištingas prielaidas: a. klaidingą tautinių vertybių matą ir b. neteisingą pažiūrą į tautos tikslą. Vadovavimasis šiomis prielaidomis, užuot gaivinęs tikruosius kūrybinius nusiteikimus, netruktų juos išblėsinti į propagandines pretenzijas.

Pirmiausia: kas imasi tiesioginiai organizuoti mūsų išvedimą į pasaulį, tas nejučiomis, bet neišvengiamai savo vertinimų norma pakelia šią prielaidą: tas vertinga (ar bent vertingiau), kas gali būti išvesta į pasaulį. Norint savo ruožtu pagrįsti šią prielaidą, bus teigiama: juo kas vi-suotiniau, tuo ir vertingiau. Tačiau, deja, pastarasis principas nėra jau vienaprasmiškai aksio-miškas. Visuotinybės ir vertybės tapatybė galioja tik reliatyviai: tiek būtent, kiek iš tiesų galimos visuotinės vertybės (moraline ir kultūrine prasme). Visiems amžiams galios Sofoklis, Dante ir Shakespeare: kiekvienai tautai jie visada bus suprantami. Bet, antra vertus, ar nelygiai bus visiems suprantami ir Edgar Wallace ar Karl May? Niekam tačiau neateis mintin dėl šios "visuotinybės" lygų rangą suteikti Shakespeare ir Wallace! Tai ir liudija akivaizdžiai, jog pati vi-suotinybė dar nėra pats vertybės matas. Yra vertybių, kurios turi augštą vertę, nors ir negalėdamos pretenduoti į "visų" (kas reliatyvesnio, kaip šie "visi"?) joms atvirumą. Vienu pavyzdžiu pasitenkinant: ar būtų buvę galima į pasaulį išvesti Fr. Hoelderliną, jei jis būtų gimęs kurioje nors mažųjų tautų? Tegalima atsakyti: ne, nes iš tiesų jis pasiekiamas ne vertime, o tik toje kalboje, kurioje jis rašė.

Vadovautis prielaida: juo "visuotiniau" (atseit, juo daugiau vilties "eksportuoti"), juo vertingiau, būtų lygu nuvertinti mūsų kultūrinėje kūryboje gal pačius vertingiausius laimėjimus. Daug kas, ir labai daug kas, niekada negalės būti iš mūsif, tautos išvesta į pasaulį ne dėl to, kad nebūtų to verta, o paprasčiausiai dėl to, kad, ne-išplėšiama iš mūsų būties.

Galimas dalykas, kad iš visų kūrybos sričių toliausiai esame nuėję poezijoje. Deja, niekada nebus įmanoma ją pasaulin išvesti dėl pačio jos įaugimo į mūsų kalbą — mažos tautos kalbą. Tikra prasme poezija yra beveik neišverčiama. Neatsitiktinai mažosios tautos yra pasaulin išėjusios ne poezija, o "tarptautiniais" menais — muzika bei daile. Kiekvienu betgi atveju būtų nesusipratimas daryti išvadą, kad dėl to tektų "pirmenybę" teikti tam, kas labiausiai gali turėti vilties patekti į pasaulį. Lygus būtų nesusipratimas ir pačią poeziją matuoti šiuo "ekspor-tyvumo" matu. Jei kam mūsų ankstesnis teigimas apie poezijos neišverčiamumą būtų pasirodęs per griežtas, būtų galima jį sureliatyvinti nuolaida: yra lengviau išverčiamos ir yra sunkiai išverčiamos poezijos. Be abejo, Brazdžionis būtų lengviau išverčiamas už Aistį ar Mačernis už Bra-dūną. Bet ar tai duotų pagrindą vieną laikyti didesniu už antrą? Ne, nes palikus šiuos visų lygiai autentiškų poetų vardus, greičiau tektų pasakyti, kad nebūtų vargo išversti (į kokią tik nori kalbą) tik menką poeziją. Niekur užtat "eksportą tyvumo" kriterijaus absurdiškumas neiškyla taip akivaizdžiai, kaip poezijoje.

Pereinant nuo poezijos į romaną bei novelę, tenka pripažinti, kad čia pats išvertimas iš vienos kalbos į kitą nebereiškia sunkiai sprendžiamos problemos. Bet čia iškyla kita problema: jei ne išvertimas, tai pats intymus suaugimas su tautine buitimi gali būti kliūtimi pasaulin išvesti ir augštos vertės kūrinius. Visai lengvai galime vertimuose įsivaizduoti Jankų ar Ramoną (jie tų vertimų, berods, ir susilaukia). Nepajėgiu tačiau vertimuose įsivaizduoti nei Krėvės (išskyrus "Dangaus ir žemės sūnų"), nei Pulgio Andriušio. Ir nemanau tačiau, jog kas dėl to jaustųsi įgijęs pagrindo pastaruosius laikyti menkesniais rašytojais už pirmuosius. Tiesa, ryšium su ruoša "leistis į tarptautinius vandenis" ne kartą buvo kalbama apie reikalą nusigręžti nuo "kaimo" ir atsigręžti į "žmogų" (turint mintyje pereiti į "visuotinesnes" temas). Būtų atskira problema pasvarstyti, kiek būtų galima sutikti su šiomis kalbomis. Šioje vietoje pasitenkinsiu tik vienu klausimu: ar nėra "žmogaus" ir "kaime", kad reiktų žmogaus bejieškant kaimą palikti? Nesiimčiau soecialiai kanonizuoti "kaimą", bet negaliu nematyti, jog kaimas tebėra mūsų tautinės gyvybės versmė. Todėl ir bus sunku išbėgti iš "kaimo" — iš mūsų tautinės būties.

Su kitomis kliūtimis, sąlvgojamomis mūsų gyvenimo aplinkvbių, susiduriame eidami i tas kūrybos sritis, kuriose kalba vaidina mažesnį vaidmenį ar darfi iš viso iokio vaidmens nebe-vaidina.  Noriu  šias  kliūtis  pailiustruoti  nebe abstrakčiais samprotavimais, o dviem konkrečiais pavyzdžiais — pačiais šviesiausiais mūsų kūrybinio genijaus švystelėjimais.

Visi didžiuojamės Čiurlionio vizijine tapyba, ir pagrįstai teikiame jam mūsų didžiausio dailininko vardą. Tik, lyg patys nesuprasdami, kartais stebimės, kodėl jo neišvedėme į pasaulį. Paaimanuojame, kodėl nenuvežėme jo Vakaruose parodyti. Padejuojame, kodėl neparengėme jo puošnios monografijos kuria svetimųjų kalbų. Buvo spaudoje apgailestaujama, kad sudužo projektas susilaukti Čiurlioniui studiją iš tokio autoriteto, kokiu buvo R. Roland. Bet jeigu ir būtume Čiurlionį aprodę visose didžiosiose sostinėse, jeigu ir būtume parūpinę jo kūrybai skirtas monografijas visomis pasaulinėmis kalbomis, pagaliau jei ir R. Rolland būtų galėjęs ištesėti savo mintį duoti mūsų dailininkui savo "protekciją", — argi manome, kad Čiurlionis būtų buvęs jau išvestas į pasaulį? Tiesa, šiuo atveju jis būtų platėliau žinomas, bent meno specialistų sluogsniuose. Tačiau tai visa nereikštų dar jo įvedimą į pasaulinius dailininkus. Kodėl? Todėl paprasčiausiai, kad visomis anomis minėtomis priemonėmis mūsų dailininkas būtų buvęs ves-dinamas pervėlai, nebe savo laiku. Nors laikas nieko nereiškia vidinei kūrybos vertei, tačiau jis lemiamai reiškia kūrėjo įtakai: kaip esame anksčiau pastebėję, istorinę reikšmę nusprendžia ne tik vidinė kūrybos vertė, bet ir jos istorinė įtaka. Norėdamas išsimušti į pasaulinius dailininkus, Čiurlionis būtų turėjęs vykti į pasaulinius centrus ir juose kovoti dėl savo meninių koncepcijų. Bet jam pačiam rūpėjo ne garsas, tegu ir pasaulinis, o tik išsakyti savo pasaulį. Ar dėl to tačiau jis mažesnis dailininkas, tegu ir tik mūsų tautoje likęs?!

Stasys Šalkauskis. Prisimenu jo mirties penkių metų minėjimą, surengtą jo artimiausių mokinių: vienas prelegentų apgailestavo mūsų didžiojo filosofo likimą tik mūsų tautoje ir linkėjo antrajam prelegentui jį išvesti į pasaulį. Lengviau tačiau bus šiam pastarajam išsiveržti savo žodžiu iš mūsų tautos, negu išvesti į pasaulį savo mokytoją. Kuo gi iš tiesų išvesi Šalkauskį į pasaulį? Lietuviška filosofijos terminija, bendrąja mokslinio darbo metodika, lietuvių tautos pašaukimo samprata, ateitininkų ideologija? Juk šios temos davusios savo vardą jo pagrindinėms studijoms. Būtų įmanoma svetimiesiems perteikti jo kultūros filosofiją; net ir šiandien, kada kultūros filosofija ryškiau susiformavusi, mūsų filosofo sampratos būtų vertingas įnašas. Tačiau kiekvienu atveju to būtų per maža Šalkauskiui įvesti į filosofijos istoriją. Nutraukiu šią šaltą savo mokytojo kūrybinio palikimo analizę jausdamas, jog ne vienas skaitytojų jau bus beprarandąs savo kantrumą dėl mano kalbos ir jau bus mane beklausiąs: tai jau Šalkauskis nebėra didelis? Galėčiau šiam skaitytojui, kaip ir anam prelegentui, atsakyti savo ruožtu klausdamas: argi iš tiesų manote, jog visa Šalkauskio didybė priklauso tik nuo to, kiek jis galimas "eksportuoti" į pasaulį? Ne, ir dar kartą: ne! Sieti Šalkauskio didybę su jo pasaulin išvedimo galimybe, mano aKimis, būtų lygu iš viso likti aklam tikrajai jo didybei. O tikroji žmogaus didybė slypi visoje jo asmenybėje, ne tik jo kūryboje. Galima būti tikram: jei Šalkauskis būtų leidęsis į filosofiją abstrakčiai (be santykio su mūsų tauta), jo vardas būtų žinomas Vakaruose, nes, sakysime, laikyčiau jam nuoskauda gretinti jį su tokiu Berdiajev, nors skaitomu visomis pasaulinėmis kalbomis. Bet Šalkauskis savo kūrybines jėgas skyrė mūsų tautai, ne filosofijai in abstrac-to: jis atsidėjo ne tam, kas būtų galėję jį vesti į pasaulį, o tam, ko reikėjo mūsų tautai. Jis pirmasis filosofiją atvedė į mūsų tautą, nes pirmasis lietuviškai filosofavo. Skundžiamės kartais: sunku buvo jį skaityti. Tai tiesa, nes jo mintis alsavo problemų rimtimi, o ne žodžių žaismu. Bet vis dėlto visi jį skaitėme, kai kiti filosofai liko tik specialistų rate. Būtų platesnės įtakos jis pasiekęs eidamas į pasaulį, bet užtat nebebūtų galėjęs mumyse išplėtoti tos gilios įtakos, kuri liks lemiama mūsų tautoje visam laikui.

7.
Besiorganizuojant "leistis į tarptautinius vandenius", nejučiomis susidaroma pažiūra (ar teisingiau tariant, jau šios pažiūros susidarymu organizuojamasi), lyg išėjimas į pasaulį būtų tikslas. Negalėčiau tačiau šios pažiūros laikyti teisinga, nes galutinėje sąskaitoje ji paliktų visas tautas be tikslo: turėti tikslą už savęs lygu iš tiesų jo neturėti. Mano įsitikinimu, kaip asmuo, taip ir tauta slepia savo tikslą savyje pačioje, o ne tokiose abstraktybėse, kaip "tarptautiniai vandenys", "visuotinė kultūra", "pasaulinė istorija". Tiesa, laikyti asmenį pačiam sau tikslu nereiškia nei egoistinio uždarumo skelbti, nei žmogiškąją egzistenciją suvesti tik į pliką gyvybės išlaikymą. Asmuo pačiu įsitikinimu kiekvieno žmogaus nelygstama verte yra solidarus kiekvienam kitam asmeniui: kai gyvulio būtis išsakoma kova dėl būvio, tai žmogaus būtis — meilės solidarumu. Nėra žmogiškoji būtis paprasta kova dėl būvio, nes žmogus yra ne tik vitalinė, bet ir dvasinė būtybė. Kai gyvulys tik kartoja savo rūšį, tai žmogus išskleidžia savo kūrybinę individualybę. Šita prasme iš tiesų visada žmogiškoji egzistencija paženklinta kultūrine kūryba. Bet tai dar neduoda pagrindo kultūrą kanonizuoti pačiu žmogaus tikslu ir tuo pačiu žmogų nuvertinti tik į priemonę kultūrai ugdyti. Kultūra yra būdas, kuriuo žmogus įgalina ir liudija savo egzistenciją. Bet nesusipratimas kūriniams palenkti patį kūrėją. Ne žmogaus tikslas, o tik žmogaus vaisius yra kultūra. Panašiai atsakytinas tautos ir kultūros santykių klausimas. Būdama žmogiškoji bendruomenė, ir tauta savo egzistenciją ne kuo kitu reiškia, kaip savo kuriama tautine kultūra. Nelaikyti kultūros galutiniu tautos tikslu, aišku savaime, anaiptol todėl nereiškia likti abejingam tautinei kultūrai (ar dargi norėti nekultūringos tautos). Priešingai, tautinė kultūra yra pirmasis rūpestis tautos, nenorinčios tik paprastai vegetuoti. Bet vienas dalykas rūpintis tm-ti šviesia tauta ir antras dalykas laikyti kultūrą tautos tikslu apskritai. Pastaruoju atveju pirmasis rūpestis iš tiesų turėtų būti nebe sava tautinė kultūra, o įnašas į visuotinę kultūrą. Tiesa, nera v principinės priešingybės tarp tautinės ir visuotinės kultūros, nes tai, ką vadiname visuotine kultūra, yra ne kas kita, kaip tautinių kultūrų vaisius. Tačiau, ypačiai imant mažą tautą, iškyla klausimas: ar savo kūrybinius talentus nukreipti į gyvuosius tautos uždavinius ar į "visuotinę kultūrą" be sąryšio su savąja tauta?

Ką šiuo klausimu konkrečiai manome, tebūnie leista pailiustruoti tuo pačiu didžiuoju mūsų tautos filosofu. Nors ir turėdamas didelį filosofo talentą, Šalkauskis tarsi visai nesirūpino visuotine filosofija (arba tiksliau tariant: filosofija in abstracto). Jei laikytume pačiu pirmuoju rūpesčiu ne mūsų pačių šviesumą, o mūsų įnašą į pasaulį, tektų Šalkauskį tiesiai kaltinti, kam savo filosofinį talentą eikvojo tokiems dalykams, kurie filosofijai kaip tokiai lieka pašaliniai dalykai (filosofinė terminija lietuvių kalboje, bendroji mokslinio darbo metodika, ateitininkų ideologija, lietuvių tautinio pašaukimo ideologija etc.). Norėdamas laimėti filosofijai kaip tokiai, jis būtų turėjęs rūpintis ne šiais bendraisiais intelektinės kultūros uždaviniais, o leistis į specialias filosofines problemas. Koks kelias betgi būtų jam likęs šiuo atveju? Kadangi mūsuose intelektualinės šviesuomenės yra per maža filosofinėms studijoms, noromis nenoromis jam būtų reikėję kreiptis į kurią svetimą kalbą. Neatsitiktinai, sakysime, Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidžiamas filosofijos žurnalas "Eranus" didžiąja dalimi buvo užpildomas straipsniais svetimomis kalbomis). Bet kadangi vistiek iš mažos tautos sunku pasiekti pasaulinius centrus, būtų sveikiausia buvę mūsų filosofui jieškoti akademinės karjeros Vakaruose, sakysime, iš karto nebegrįžtant į savo kraštą po užsieninių studijų. Tokiu keliu, pavyzdžiui, ejo Baltrušaitis. Bet tokio kelio atsisakė sąmoningai Šalkauskis, grįžęs į savo tautą žadinti joje tautinės didybės ilgesį savo pagrindine teze: tol tauta nepakyla į nacijos rangą, kol ji neįsijungia į visuotinės kultūros kūrybą. Paradoksalus apsisprendimas? Galbūt, tačiau niekas nedrįs prikišti ar bent apgailestauti, kam nepasirinko jis Baltrušaičio kelio.

Regis, ir be sakymo neturėtų kilti įtarimas, kad norėtume įteisinti tą atšiaurų provincializmą, kuris nenorėtų nieko gauti ir nieko duoti. Turime, kiek galima, plačiau atsiskleisti visiems didiesiems kultūriniams laimėjimams, kad jie sparčiau padėtų išsiskleisti ir mūsų kūrybinio genijaus galimybėms. O tikėti mūsų kūrybiniu genijumi lygu tikėti; kad savo ruožtu ir mes savo kūrybiniu įnašu įsijungsime į visuotinės kultūros kūrybą. Jei tačiau ir mes pripažįstame teisę ilgesiui aktyviai išeiti į pasaulinę sceną, tai kam šiuose puslapiuose imamės perspėjimo prieš "leidimąsi į tarptautinius vandenius"? Pirmiausia, kaip anksčiau sakėme, mes nemanome, jog būtų galima programiškai ryžtis tam, kas yra kūrybos,, o ne darbo uždavinys. Gi antra ir svarbiausia: programinis ryžimasis "leistis į tarptautinius vandenis" man atrodo savaime vedąs į tokį kelią, kuris mūsų kūrybinius talentus greičiau skatina iš savo tautos, negu į pasaulį.

Du yra keliai mažai tautai į pasaulį. Pirmasis kelias yra netiesioginis ta prasme, kad kuriama betarpiškai savo tautai, pasitikint, jog tai, kas bus sukurta savai tautai, visada bus galima ir kitiems pasinaudoti. Antrasis kelias yra tiesioginis ta prasme, kad mažos tautos kūrėjas iš karto imasi kurti ne savai tautai, o vienai kuriai didžiųjų tautų. Pirmasis kelias sunkus: net ir dideli laimėjimai, pasiekti mažoje tautoje, pasaulį pasiekia visada vėliau, jei ne pavėluotai, o daugelis gal niekada. Priešingai, antrasis kelias iš karto mažos tautos kūrėją pastato į lygią padėtį su didžiosios tautos kūrėjais. Neatsitiktinai iš visų mažųjų tautų labiausiai pasaulin prasiveržė sūnūs tos tautos, kuri tik kitose tautose (bent ligšiol) ir gyveno. Turiu mintyje žydus, kurie vien šiame šimtmetyje davė mokslui Einšteiną ir Freudą, filosofijai — Bergsoną ir Husserlį, muzikai — Schonberg ir Milhaud, literatūrai — Kafką ir Kostlerį.
Kurį kelią rinktis? Atsakymą į šį klausimą lemia tai, kaip būsime atsakę ankstesnį klausimą, kas turi būti mūsų pirmasis rūpestis — sava tautinė kultūra ar įnašas į pasaulinį lobyną.

Savame krašte beveik išimtinai turėjome prieš akis tik pirmą kelią. Ne tik Šalkauskis, bet ir kiti mūsų mokslininkai buvo užimti pačių pamatų mūsų mokslinei kultūrai padėjimu: labiau rūpėjo vadovėliai, negu specialios mokslinės problemos. Nors ir turėdami atramą liaudies kūryboje, panašioje padėtyje buvo ir rašytojai, muzikai bei dailininkai. Rūpinomės pirmiausia savimi pačiais, nesisielodami, kad nesiorganizuoja-me įnašui į pasaulį. Bet dabar savaime atsiranda pagunda antrajam keliui. Kviečiami parašyti lietuviškai (sakysime, ir mūsų žurnalui), ne vienas mūsų mokslininkų atsakė dabar esą užimti "tarptautiniais uždaviniais". Vis dažniau pasirodo žinutės, jog tas ar tas talentas pasirodė su eilėraščiu angliškai. Dabar tos žinutės kelia nevienam tikrą nuostabą (taip gerai angliškai išmoko!). Bet po metų kįtų, ateinant kartai, išėjusiai mokslus svetur, ši nuostaba išnyks. Jaunieji poetai dainuos savo lietuvišką sielą svetimu žodžiu. Jaunieji mokslininkai rašys savo mokslo veikalus svetima kalba. Teks stebėtis, kad jie protarpiais pasirodys galį ir lietuviškai parašyti. Tik liks klausimas: ar bus jie išėję į pasaulį ar tik išėję iš savo tautos?

  Nežinau, ar šis klausimas bus suprantamas tiems, kurie šiandien palaimingai gėrisi pastangomis "leistis į tarptautinius vandenius". Greičiausiai jie į šį klausimą tik trukteltų pečiais ir, galbūt, teiktųsi paaiškinti, jog nesunku savyje suderinti ir rūpestį tautine kultūra ir veržimąsi į pasaulį. Man betgi lieka tiesa, jog dviems dievams tarnauti sunku ir užtat galų gale tenka apsispręsti už vieną. Žinome, kaip nelengva mums, senesniesiems, įsijungti į svetimą kraštą: ir kalbą lanksčiai išmokti, ir susidaryti visuomeninius kontaktus ir įsigyventi į vietinius rūpesčius. Jaunajai kartai tai bus visa savaime duota: jie mokės laisvai kalbą, turės savaimingus kontaktus, bus įsigyvenę į vietines problemas. Bet užtat bus jiems sunku, kas mums dabar savaime duota. Neseniai skaičiau spaudoje cituojant Fordhamo profesorių atsakiusį, jog jis nebūtų, kuo yra, jei būtų skaitęs lietuvišką spaudą (taip šis profesorius atsakęs, kai jam buvę prikišta, kaip jis ko tai nežinojęs, apie ką buvę rašyta "Amerikoje"). Nors būtų pagunda šį pasisakymą sutikti ironiškai; bet pripažįstu, jog jis tik atvirai pasakė: dviems dievams tarnauti sunku.

Štai kodėl, nors ir giliai gerbdamas mūsų ilgesį išeiti į pasaulį, skeptiškai sutinku kai kurių reiškiamą entuziazmą dėl susidarančios progos išeiti į "tarptautinę areną". Baiminuosi, ar šis skatinimas į "tarptautinius vandenis" nebus skatinimas palikti savo tautą. Nenuveiktų šios mano baimės nė užtikrinimas (deja, negalimas), kad duosime pasaulinių vardų. Ak, tie vardai! Prileiskime, sekančios kartos Hemmingway ar Faulkner būtų "lietuvių kilmės", atseit vienas iš mūsų vaikų, tebeprisimenąs savo kilmę, bet rašąs angliškai. Kas būtų iš tiesų mūsų tautai laimėta? Nieko, nes tik vardas, tik garbė, atseit tik sakinys biografijoje "of Lithuanian descent". Buvau anksčiau užsiminęs norą atrasti lietuviais Kantą ar Dostojevskį. Prileiskime, pasiseka įrodyti juos iš tiesų buvus grynakraujais lietuviais. Ar būtų mūsų tautai nuo to šviesiau? Ne, liktume, kas buvę. Šviestų jie mums ir tada, kaip dabar — ta pačia svetima šviesa.

Užuot entuziastiškai laukę šanso pasileisti į "tarptautinius vandenis", greičiau žinokime jau šiandien, kad kiekvienas mūsų vaikų, apdovanotas kūrybos malone, atsistos prieš tą patį klausimą, prieš kurį savo laiku stovėjo Maironis ir Baltrušaitis: šviesti savo tautai ar jieškoti pasaulinio garso? Maironis apsisprendė už savo tautą: joje jis ir liks, neatplėšiamai su ja suaugęs. Baltrušaitis išėjo, jei ne į pasaulį, tai bent į rusus. Nežinau, kiek Maironis būtų laimėjęs, sakysime, leidęsis į lenkus. Bet jeigu jis ir antruoju Ad. Mickevičiumi būtų lenkams tapęs, mums jis brangesnis likęs tuo Maironiu, kurio niekada į pasaulį neišvesime. K^ek tačiau būtume laimėję Baltrušaičiu, jei jis būtų likęs mūsų poezijoje! Tiesa, į amžiaus galą ir jis grįžo į mus, deja, nors ir didele poezija, bet tarsi tik nesklan-džiame vertime. Grįžo tragišku liudininku mažos tautos sūnaus, tamsoje palikusio namus ir išėjusio šviesos žiebti pasaulyje, kuriame ir taip buvo šviesu. Bet buvo jam sunku prasimušti iš kitų šviesų, nors ta pati šviesa būtų taip skaisčiai nušvietusi namus, tamsoje skendėjusius.

Jei reiktų šiuos visus rūpesčius apie mūsų tautinės kultūros kelią bei tarptautinių vandenų troškulį baigti tam tikra išvada, nerasčiau kitos, kuri savaime plaukia iš Maironio ir Baltrušaičio kelių: savų versmių vanduo gaivesnis už svetimų šalių vyną, savajai tautai laimėtoji šviesa brangesnė už pasaulinio vardo garsą. Tebūnie pirmuoju rūpesčiu, kad kūrybinė šviesa neišblėstų mumyse, besistengiant ja svetimuosius nušviesti. Ne pasaulinė istorija ir ne visuotinė kultūra išlaikys mūsų tautą gyvą, o tik mūsų pačių tautinė kultūra. O kai iš tiesų būsime pasiekę pasaulinės reikšmės laimėjimų, pasitikėkime, jog pasaulis pats juos ras: taip bus lengva juos į pasaulį išvesti!

8.
Pora žodžių dėl dalykų, kurių neliečiau. Kalbėdamas apie leidimąsi į tarptautinius vandenis, visai neturėjau mintyje politinės akcijos ginti mūsų valstybės atstatymą. Ši akcija iš tiesų turi eiti į svetimuosius ir, galbūt, daug intensyviau, negu ligšiol. Lygiai neturėjau mintyje nė to reikalo, kuris paprastai išreiškiamas kliše "būkime savo tautos ambasadoriais", turint mintyje visų pirma neteršti savo elgesiu gero lietuvio vardo. Tai toks teisingas perspėjimas, kad nėra nė žodžio prie jo pridėti.

Nebūtų gal nė reikalo paskutiniosioms pastaboms, nes nėra pareigos įsakmiai atsiriboti nuo viso to, kas nebuvo ir liesta. Tačiau tam tikra patirtis perspėja, kad kartais sužinai teigęs ir tai, ko nebuvo nė mintyje. Visada diskusijose nemažą vietą užima nesusipratimų sklaidymas. Bet, antra vertus, nenorėčiau, kad iškeltasai klausimas nepastebėtai nugrimstų į žurnalo komplektus. Pats gyvenimas jį kelia, ir turime visu kritiškumu jį sutikti.

Šio straipsnio rėmuose išsitekau tik bendram perspėjimui prieš "tarptautinių vandenų" entuziazmą. Daug svarbiau būtų pozityviai pasvarstyti galimybes, kuriomis galėtume mūsų kūrybines jėgas išlaikyti savo tautoje, nesiundant jų į svetimuosius. Bet tai lieka kitam kartui ir, galbūt, kitiems.

V.K. Jonynas Bažnyčia (medžio raižinys)
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai