|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA
II
IŠPAŽINTIS PER PRIEVARTĄ
(TĘSINYS)
JOANA (sėda). Aš viską pasakiau. Jei kas neaišku, prašyčiau klausti.
MORKUS. Tu — beprotė, drauge Joana.
JOANA. Kodėl?
MORKUS. Dei to, kad tu su savo herojiškais melais pati lendi į torturas ir mirtį, kai tuo tarpu aš jau daug padariau tau išgelbėti.
JOANA (karčiai nusišypsodama). Man išgelbėti...
MORKUS. Taip, tau... naivioji idealiste! (Tyla). Aš iš tavo sesers neseniai išgavau prisipažinimą, kad laidotuves suorganizavo ji, o dabar tu kartoji tą pačią kvailą istoriją! Net Sakalo nusikaltimą priskiri sau.
OANA. Argi tu tiki, kad mano sesutė būtų tokia pajėgi viskam suorganizuoti?
MURKUS. K.ą as likm, tai kitas reikalas. Bet oficialiai svarbu, kad Ramunė prisipažino ir tai patvirtino savo parašu. Panašiai pasielgė ir Staknienė. Ji paliudijo, kad šis medinis Kryželis yra kunigo Ginkaus.
JOANA. Bet šis kryželis yra mūsų. Ramunė jį atpažino.
MORKUS (prisėsdamas šalia jos). Klausyk, Joana. Tų kryželių aš jau turiu visą kolekciją. O tavasis dabar jau vėl kabo ant sienos tavo kambary.
JOANA (stodama). Ir tu tai padarei?
MORKUS (taip pat stodamas). Taip, Joana. Tai buvo pagrindinis įrodymas, kad tu aktyviai dalyvavai laidotuvėse. O dabar tu savo giminystę su broliu ir pasyvų dalyvavimą laidotuvėse gali išpirkti.
JOANA. Bet jeigu aš gyventi nebenoriu?
MORKUS. Aš sakiau, kad tu — beprotė, Joana. Atleisk, Joana. Atleisk už žodį, bet geresnio nesurandu.
JOANA. Galbūt. Gal aš ir buvau beprotė, kovodama prieš tą milžmišką tironų sąmokslą sunaikinti mūsų tėvynę. Bet dabar man nebelieka nė vienos mylimos širdies — nei brolio, nei sesers. O vienai man perdaug klaiku. Klaikiau negu mirti.
MORKUS (padaręs beviltišką gestą, pereina per kambarį ir vėl grįžta). Aš suprantu, kad tavo brolio mirtis baisiose aplinkybėse tave labai sukrėtė. Bet sveiko žmogaus instinktas liepia išgerti gyvenimo taurę iki dugno. Jei tu priimtum mano pasiūlymą, tu, be to, dar atliktum vieną heroj iškiausių darbų tavo požiūriu — tu išgelbėtum savo priešą, kuris stovi prieš tave.
JOANA (šyptelėjusi, beveik švelniai susijuokdama). O kodėl ne? Ypač jei tu iš manęs nori padaryti gelbėjimo specialistę. (Rimtai). Bet... yra viena kliūtis. Aš nenorėčiau konkuruoti su Vara ir paveržti jos pareigą.
MORKUS. Tu jau kelintą kartą mane puoli dėl Varos. Ir tu — teisi, Joana. Sakau atvirai. Tu iš karto pastebėjai, kad Vara mane seka. Ji apsimeta net didele drauge, bet stengiasi įsibrauti iki pat širdies plakimo paslapčių.
JOANA. Tavo išpažinties man nereikia. Bet tavo santykiai su Vara mane labai keistai nustebino.
MORKUS. Perdaug nesistebėk. Vara gal visus mus seka. A man ji, — kaip girnų akmuo prie kojų. Užtai man ir tenKa visaip jai pataikauti ir vaidinti įsimylėjusį draugą.
JOANA (nueidama, lyg sau). Kaip tai žema! ...
MORKUS (eidamas į ją). Todėl aš ir prašau tave, Joana: padėk man nutrenkti tą girnų akmenį ir gelbėkis pati.
JOANA (atsigrįžusi). Bet kur įrodymas, kad tavo siūlymas man nėra žabangai, kuriais tu koptum į augš-tybes?
MORKUS. Aš, rodos, tau nemaža padariau. Bet jei to nepakanka, sakyk, kokių įrodymų tu dar norėtum?
JOANA. Pavyzdžiui, paleisti mano seserį. Ji — tokia jauna ir trapios sielos. Kalėjimas ir tardymai ją visai sulaužys.
MORKUS. Ne. To negaliu. Ji dabar svarbiausia kaltininkė. (Jis vaikšto).
JOANA. Bet tu žinai, kad tai netiesa. (Tyla). Arba, klausyk. (Eidama į jį). Yra dar vienas dalykas, kuris man suteiktų daug stiprybės.
MORKUS (sustojęs). Įdomu.
JOANA. Atiduok man tą auksinį kryželį, kuris buvo rastas ant brolio krūtinės.
MORKUS. O kuo jis tau gali padėti?
JOANA. Tai mano krikšto močios dovana, kurią aš nešiojau nuo pat mažens. Atsisveikindama su broliu, aš tą kryželį uždėjau jam ant kaklo. Ir dabar labai norėčiau, kad mirties atvejui jis būtų su manim.
MORKUS (nueidamas). A, kokia tu — nepataisomai prietaringa!
JOANA. Tai tu negali man nė šito patarnavimo atlikti?
MORKUS. Gerai. (Jis nueina prie spintos ir grįžta su auksiniu kryželiu). Aš darau rizikingą žingsnį, Joana. Bet aš noriu, kad tu tikėtum mano gera valia. (Atiduoda kryželį).
JOANA (paimdama). Dėkui. (Ji tą kryželį jautriai pabučiuoja, greitai užsideda ant kaklo, susega vieną sagutę taip, kad bevelk nebematyti jokio iškirpimo). Aš tavim tikiu, Antanai.
MORKUS (patraukdamas kėdę). Sėskim, Joana. Dabar aš tau pasakysiu, ką tu turi prisipažinti ir ką padaryti. (Kai abu atsisėda). Klausyk. Tavo sesuo jau prisipažino. Bet ji viena laidotuvių suorganizuoti negalėjo. Jai, aišku, padėjo kunigas Ginkus. Grasindamas partizanų kerštu, jis privertė ne tik ją, bet ir tave dalyvauti prie duobes.
JOANA. Tu nori visą kaltę suversti jam?
MORKUS. Palauk. Dar neviskas. Tu taip pat turi paliudyti, kad kunigas Ginkus grasinimais anksčiau tave buvo privertęs tapti jo meiluže. Jis taip pat sukurstė Sakalą nužudyti sargybinį. Supranti?
JOANA. Bet tai baisi netiesa!
MORKUS. A, baisi netiesa! ... Bet argi tu žinai, kas yra tiesa? Ne. Nežinai, nes tiesos nėra. Arba, jei nori, tiesa yra tai, kas tau šiuo momentu naudinga.
JOANA. Klausyk! Tai savinauda, o ne tiesa.
MORKUS. Bet kitokios tiesos pasauly ir nėra, kaip gudresnio ir stipresnio pergale kovoj dël būvio. Todėl viskas leista, kas naudinga. Ir tu gali be skrupulų išduoti visus banditų bendradarbius.
JOANA (stodama). Ne, Antanai. Ne!
MORKUS. Kas — ne? Ar neišduosi?
JOANA. Jei nebūtų nieko amžino — nei tiesos, nei meilės, nei sąžines — gal tada ir būtų viskas leista.
MORKUS (atsistodamas). Tai yra faktas, Joana, milijonais pavyzdžių paliudytas. Tik praverk savo naivias idéalistes akis, ir tu pamatysi, kad žmones tik šitaip tesielgia. Nauda jiems apsprendžia ir tiesą ir meilę. Viską.
JOANA, žmones daug ką išduoda, Antanai. Ne tik tiesą ir meilę, jie išduoda ir tėvą ir motiną. Bet argi tai reiškia, kad jų nėra?
MORKUS (degdamas cigaretę). Išdavikais taip pat tu perdaug čia nesisvaidink. Taip. Smerktinas tik tas išdavikas, kuris kenkia. O jei jis atlieka naudingą darbą, jis neblogesnis nei už tave, nei už mane.
JOANA. Nebesuprantu. (Sėda). O gal jau mano galva nebeveikia? (Tyla). Sakyk, Į ką turėtų pavirsti mūsų gyvenimas, jei geri darbai prilygtų nusikaltimams išdavikų, kuriems nėra nei tiesos, nei meilės? Kaip tada?
MORKUS. Palik, Joana, tuos buržuazines metafizikos burbulus! Juk iš tikrųjų nieko nėra, išskyrus žemę. Štai, šitą juodą trąšią žemę, — mūsų motiną, kurios pavainikiais vaikais esame ir tu ir aš. Bet užtai mes, tie pavainikiai, visi turime galingai paduot vieni kitiems rankas, susiglausti tarp savęs, kaip girios medžiai, kaip ąžuolai, giliai įleisti šaknis žemėj ir čia pasistatyti savo laimes šimtabokštę pilį su žydinčiu sodu.
JOANA. Tu kalbi vaizdžiai; bet man vistiek neaišku, kokiu stebuklu ten galėtų atsirasti laimė be tiesos ir meiles rožių. Ypač kad tu ir tavo draugai jau dabar sodinate usnis ir dilgeles — melą, prievartą ir kitas niekšybes. (Stoja).
MORKUS (nervingai užspaudžia cigaretę). O tu, dorybių garbintoja, ar tu daug geriau padarai negu mes, tie apšaukti niekšai?
JOANA (susvyravusi). Tu sakai, aš?
MORKUS. Taip, tu... Antai tu užsispyrei palaidoti savo brolį, atseit gerą darbą padaryti. Bet kokia kaina? žmogžudyste. Dėl lavonų palaidojimo turėjo žūti geras pareigūnas. Jo maži vaikai liko be tėvo, jo našlė iš sielvarto raunasi plaukus. Jei dabar ji tave sutiktų, gal pasmaugtų. Bet gal ir tai tu pavadinsi tiesos ir meiles rožėmis?
JOANA (prislėgta). Ne, Antanai. Aš nesu tokia akla. Tik aš nemaniau, kad mano geras darbas bus suteptas krauju ir našlaičių ašaromis. Dėl to aš labai graužiuosi. Bet šimkovo mirties aš tikrai nenorėjau.
MORKUS. O tie tavo partizanai, vadinamieji tavo broliai, ar geresni už mus? Jie skalina, kad kovoja dėl laisves ir žmoniškumo, o daro žiaurybes ir niekšybes — sukursto ramius gyventojus lįsti į mirtį, naikina valstybinį turtą, žudo ištikimuosius valdžios pareigūnus ...
JOANA (nutraukdama). Valdžios, kuriai viskas leista?
MORKUS. Užtai ji ir valdžia, o ne tavo kruvinieji broliai...
JOANA. Ir jie, kai blogai pasielgia, jie bent gailisi. Iš blogybių jie nepadaro viešojo gyvenimo taisyklių, kaip jūs... Ir koks baisus jų likimas! Tik pagalvok. Amžiname pavojuje, nuolat gyvybės ir mirties slenkstyje jie gundomi svaigios dilemos taip, kaip aš dabar, — arba mirti už tai, kas brangu, arba gyventi, viską išduodant.
MORKUS (eidamas prie centrinio stalo). A! jei tu vėl mane įtarinėji, tai kam mums tuščiai ginčytis? Baikim.
JOANA (eidama į jį). Neužsigauk. Aš nesakau, kad tavo intencijos — blogos. Bet komunistų doroviniai principai — baisūs, jų idealas — fikcija ...
MORKUS. O tavo Dievas ar tik nedidesnė fikcija? (Nueina).
JOANA. Ne, Antanai. Tu labai klysti. (Tyla). Tą momentą, kai tu atsidursi mirties slenksty, kaip aš dabar ... kada aplink tave atsivers begalinė amžina naktis, be jokio pragiedrulio, be jokios vilties atgal, — tada gal tu taip pat pajusi, kad Dievo uola ir amžinojo gyvenimo šviesa žmogui yra viskas, viskas.
MORKUS, (atsigrįždamas). Bet kuo gi aš kaltas pagaliau, jei aš tikėjimo neturiu?
JOANA. Aš tavęs nė nekaltinu. Bet jei tu Dievo negirdi, tai ir nekovok. Arba, dar geriau, padėk man.
MORKUS (eidamas į ją). Argi tu nematai, Joana, kad aš noriu tau padėti. Gal net perdaug. Bet tu stengies būti heroje, tokia išmintinga ir be galo kilnia Tu pasiryžusi suvaidinti Antigoną, Joaną d'Are ar kokią kitą šventuolę ...
JOANA. Ne, Antanai. Aš nieko nevaidinu. Aš tik noriu likti ištikima iki galui.
MORKUS. O kas gi tai? Ar tai nėra herojizmo noras?. .. Bet tu neužmiršk, kad mes tebegyvename pusiau buržuaziniame šiukšlyne, kur herojų visai nėra. Dabar pilkojo žmogaus amžius. Arba, teisingiau, dabar kiekvienas pilkasis žmogus, kuris savo pūslėtomis rankomis stato socializmo rūmą, kaip proletarų partija nurodo, yra tikrasis herojus. Todėl ir tu sek jo herojišką pavyzdį — įsijunk į tą milžinišką proletarų armiją ir pasiduok jos vadams.
JOANA. Deja. Tapti skruzdėlyno įrankiu aš nematau prasmės.
MORKUS (nepatenkinto gestu). A! ... O būti herojė, kaip tu ją supranti, šiais laikais tu nebegaliv. Taip, nebegali... Kai tau rūsy bus paleistas šūvis į;'pakaušį, tu nesuspėsi net sušukti: "tegyvuoja Dievas ir tėvynė". O kartais tavo mirtis gali būti dar baisesnė. Pavyzdžiui, žiurkių kameroj.
JOANA (sudrebėdama). Žiurkių kameroj?!
MORKUS. Taip. Jei iš nuovargio užsnūsi, išbadėjusios žiurkės suės tave gyvą.
JOANA (užsidengusi veidą rankomis, valdydamos!), žiurkių kameroj ...
MORKUS. Ir jei šitokios mirties išvengsi, tu merdėsi priverstinuose darbuose. Išbadėjusi ir ligota tu vieną dieną sukniubsi purviname griovy be žodžio. Ir tada apie tavo kvailą heroj izmą net šuva nesulos.
JOANA (nuleidusi rankas atsidūsta). Ką gi padarysi!... Jei draugas tokiai mirčiai mane išduos, man bus svarbu nors jausti, kad dėl sšžinės ir meilės įstatymo aš stengiaus kovoti iki galo. (Nueina).
MORKUS. Tai kodėl tu to draugo nenori paklausyti ir jį išgelbėti, jei savo įstatymą vykdai iki galo? Ar mano rizikingos pastangos, kurias diktuoja senasis draugiškumas, tau nieko nebereiškia?
JOANA (atsigręžusi). Aš jas vertinu, Antanai. Bet aš bijau, kad tu nebūtum vienas tų politikų, kurie bekovodami dėl žmonijos gerovės, sumindo atskirą žmogų — Dievo paveikslą padaro šiukšle arba pakopa savo garbės ir savimeilės laiptams.
MORKUS. Tai blogai. Blogai, Joana, jei tu šitaip abejoji. (Sėda).
JOANA. Labai norėčiau neabejoti. Bet tu už draugiškumą reikalauji nebeklausyti sąžinės balso ir nekaltai įduoti kitus.
MORKUS. Tai kas man daryti? Gal verkti? Ar prisidėti prie tavo žuvimo ir liktis su Vara?
JOANA. Su Vara?
MORKUS (stoja). Jeigu tu mano pasiūlymą atmeti, tai kas gi man belieka? Tik Vara. Tik jos glėby dar jieškoti išsigelbėjimo.
JOANA (nueidama). Jieškok!
MORKUS. Tu nori šito? (Tyla). Sakyk, Joana, ar tu nori, kad aš likčiaus su Vara?
JOANA (neatsigręždama). Jei tau ji tokia brangi...
MORKUS. Kiek ji man brangi, aš tau neseniai aiškinau. Bet man dabar reikia apsispręsti už save ir už tave.
JOANA (atsigręždama). Ne, Antanai. Ne!
MORKUS. Kokia prasme — ne?
JOANA (atsidususi). Padėk man likti ištikimai iki galo.
MORKUS. Tu nori mano mirties, Joana?
JOANA. Ne! ... Aš noriu tavo atsivertimo.
MORKUS (susimąstydamas). Mano atsivertimo?
JOANA. Taip, atsivertimo. Kad tu atsiplėštum nuo Varos ir nuo visko, kad mes vėl taptume draugais.
MORKUS. Deja. Tai neįmanoma.
JOANA. Kodėl? Kol šis kalėjimas tau atviras, tu dar gali pabėgti pas mūsų brolius, kurie kovoja dėl laisvės ir tiesos.
MORKUS. Ne, Joana. Tu tuojau turi prisipažinti, kaip tau nurodžiau. Arba kitaip, viskas sugrius nepataisomai. Ir tau ir man.
JOANA. Tai mirk kartu su manim, išpirkdamas ir kovodamas, kaip laisvas žmogus.
MORKUS (patylėjęs). Ne, Joana! Aš nesu beprotis,
kad eičiau į mirtį. Aš dar noriu gyventi ir kovoti. Aš
taip pat noriu būti ištikimas, kaip tu.
JOANA. Kam? Ar tai ištvirkusiai Varai, ar Lietuvos
pavergėjams?
MORKUS (kietai). Savo žydinčiam sodui, Joana! (Jis eina prie vidurio stalo. Tuo tarpu dešinėse duryse pasirodo Kamniovas).
10.
KAMNIOVAS (žiūrėdamas į Joaną). Draugas Morkau, ar pas tave visą laiką šviesu?
MORKUS, šviesu. (Rodydamas į Joaną). štai...
KAMNIOVAS (žiūrėdamas į sieną). Tai kodėl tu man šviesą užsukai? (Priėjęs atsuka sienoj jungtuką).
MORKUS. Kamniovai... nejieškok, ko nepametei. O jei kalinei nori pasakyti komplimentą, prašom — aš užsimerksiu.
KAMNIOVAS. Verčiau pasakok tu. (Eina dešinėn ir vel grįžta). Arba... ne! Aš jai turiu porą klausimų.
MORKUS. Tik trumpai. (Jis nueina ir žiūri pro langą į tamsą).
KAMNIOVAS. Girdėjau, kad tu — labai išmintinga. Pasakyk man, kas yra žmogus pagal tave?
JOANA. Argi čia katekizmo pamoka? Ir jai aš — jau per sena.
KAMNIOVAS. Mėšlas visa tai. Man reikia žinoti, kaip tu manai. Ar žmogus — alkana žiurkė, ar ištobulė-jusi beždžionė?
JOANA. Man atrodo, kad Dievo paveikslas, tik sužalotas.
KAMNIOVAS. Kas jį sužalojo? Kapitalistų vergija, ar klasių kova?
JOANA. Nuodėmė.
KAMNIOVAS. O kas jį gali atitaisyti? Buržuazinis
idealizmas, ar komunizmas?
JOANA. Ne. Tik Dievas—Išganytojas.
KAMNIOVAS. Bet jeigu Dievo nėra? Tai tą sužalotą
žmcgų gali suremontuoti tik komunizmas, ar ne?
JOANA. Ne.
KAMNIOVAS. Kodėl?
JOANA (nedrąsiai, bet ironiškai). Jūs... jūs iš manęs, kalinės, perdaug norite veltui išmokti.
KAMNIOVAS (žvilgterėjęs į ką tik atsigrjžusį Morkų). Išmokti ar neišmokti, o tu man atsakyk: kodėl?
JOANA. Todėl, kad kiekvienas materializmas tą Dievo paveikslą dar labiau sužaloja. Padaro jį beždžione ir žiurke.
KAMNIOVAS. Atsakymas reikšmingas. Morkau, gal tu jį užrašysi?
MORKUS (sugrįžta prie stalo). Ar jau baigei?
KAMNIOVAS. Palauk. Dar vieną klausimą.
MORKUS pastūmęs bylą ant stalo, vėl nueina j šalį, dešinę ranką pakiša po kairiąja, o šia suėmęs kaktą, mąsto).
KAMNIOVAS. Sakyk tu man, išminties bokšte, koks skirtumas tarp ištvirkėlės ir buržuazinės herojės? Ir kuo tu save laikai: viena ar kita? (Tyla). Kodėl neatsakai?
JOANA. Tai mane perdaug įžeidžia. O jūs manykit, kaip jums patinka.
KAMNIOVAS. Tu dedies perdaug jautri?
JOANA. Taip. Jautri.
KAMNIOVAS. Dresiruota beždžione!... Aš tau čia pat snukį sukruvinsiu, arba tu man tuojau atsakysi: koks skirtumas tarp ištvirkimo ir vadinamosios skaistybės?
JOANA (pasisukusi į šoną). Beždžionei ir žiurkei — jokio skirtumo, o krikščioniui jis — begalinis, kaip amžinybė.
KAMNIOVAS. Melas ir veidmainystė, banditų drauge...
MORKUS (atsigręždamas, griežtai). Kamniovai! Prašau baigti...
KAMNIOVAS (pasvyravęs). Aš jau baigiau. (Išeina į dešinę).
JOANA. Dėkui tau, Antanai. 11.
MORKUS (paniuręs, bet pasiryžęs, prieina prie centrinio stalo, ištraukia iš mikrofono nosinę, atsisėda ir kreipiasi oficialiai). Drauge švelnyte, prašau sėsti. (Kai ši atsisėda, jis kurį laiką rašo). Ar apsigalvojai?
JOANA. Dėl ko?
MORKUS (pakėlęs galvą). Kaip — dėl ko? Aš gi tau sakiau. (Nuleidęs žvilgsnį). Ir kartoju paskutinį sykį — prisipažinti, kad buvai Ginkaus meilužė ir, kaipo tokia, negalėjai atsispirti prieš jo grasinimus, kai jis organizavo banditų laidotuves.
JOANA. Ne. Tai būtų šlykštus melas.
MORKUS (rašydamas). O tai, ką prisipažinai apie brolio laidotuvių organizavimą, ar palaikai?
JOANA, Taip.
MORKUS (dar kurį laiką rašo, o paskui pastumia popierių). Prašau persiskaityti ir pasirašyti. (Kai Joana, trumpu žvilgsniu permetusi protokolą, pasirašo, jis
pakelia telefono ragelį). Alio, prašau priimti švelny-tę ir man atvesti pilietį Ginkų. (Jis padeda ragelį, į bylą įdeda Joanos pasirašytą popierių ir, atsistojęs, šaltai taria). Piliete švelnyte! Kadangi pasirašydama šį melagingą parodymą tu nori suklaidinti sovietinį teismą ir neparodei geros valios...
JOANA (stodama). Argi mano prisipažinimas nėra geros valios ženklas?
MORKUS. Tas tavo prisipažinimas yra apgalvotas melas. Ir už tai aš tave pasiųsiu į žiurkių kamerą apsi-mąstyti.
JOANA (išsigandusi). Draugas Morkau... Tu... tu šitaip kuri savo žydintį sodą? (Įeina sargybinis).
12.
MORKUS. Prašau nuvesti Švelnytę į kamerą tryliktą.
SARGYBINIS. Į žiurkių kamerą?
MORKUS. Taip.
JOANA (prispaudusi ranką prie krūtinės, kur yra jos kryželis). Draugas Antanai... Dėkui tau... nors už šitą stiprybę. Ir linkiu sėkmės su drauge Vara. (Išeina su sargybiniu).
MORKUS (pereina keletą kartų per kambarį, plačiai atidaro duris į dešinę ir stovi tarpdury). Na, Kam-niovai! Ar tu patenkintas dabar? (Tyla). Kodėl tu toks paniuręs? Ar nekeptą musę suvalgei? (Tyla). Nenusimink. Kitą kartą aš jai trenksiu į žandą, o tau bus šviesu. Viskas pagal planą, Kamniovai. O tuo tarpu palinksmink draugę Varą. Matai, kad jai nuobodu su tais raštais. (Negavęs atsakymo, jis uždaro duris ir grįžta. Bet jos tuoj vėl atsidaro ir įeina Vara).
13.
VARA. Morkau, ko tu norėjai?
MORKUS. Ar daug turi darbo šį vakarą.
VARA. Aš nemėgstu, kad kas klausinėtų apie mano
darbus.
MORKUS. Kokia tu pasišiaušusi! O aš kaip tik šį vakarą norėjau tave palydėti į namus.
VARA. Dabar tuojau?
MORKUS. Šiek tiek vėliau, Vara. Dabar dar turiu pamokyti tą juodvarnį, kuris vakar tave įžeidė.
VARA. Puiku, Morkau. Aš tavęs lauksiu. (Išeina į dešinę).
MORKUS (žiūrėdamas į dešines duris). Ne, bičiuliai. Aš nesu išdavikas. Ir jūs manęs taip greit nesuval-gysite. (Pro kairiąsias duris sargybinis įveda Ginkų).
MORKUS (sargybiniui išėjus, sėda prie centrinio stalo). Kunige, prašau sėsti.
GINKUS. Pirma leiskite padėkoti jums už praėjusios nakties vaišes ir paprašyti nors lašelio kokių srutų. (Jis sėda).
MORKUS (eidamas prie šalutinio stalo). Nei srutų, nei vyno neturiu. Tik vandens. (Pripila stiklinę ir paduoda Ginkui). Prašom.
GINKUS (nugėręs keletą gurkšnių). Dėkui. (Atiduoda stiklinę).
MORKUS (eidamas į savo vietą). Tai gal pradėsim.
GINKUS. Už ką jūs mane kankiante su ta ištvirkusia merga, draugas Morkau?
MORKUS (atsisėdęs). Trumpai tariant, už tai, kad jūs apgavikas ir veidmainis.
GINKUS. Šituos, tokius draugiškus žodžius gal būtų galima grąžinti jums, draugas Morkau?
MORKUS. Man?
GINKUS. Jūs vakar sakėtės norįs atlikti išpažintį, nes
pikti darbai slegia jūsų sąžinę. O po to, kaip jūs pa-
sielgėt su manim? Ir šiandien? šiandien jūs vėl
senajame vežime ir vėl prievartaujate žmones.
MORKUS. Aš pasielgiau pagal jūsų taktiką ir skonį, kunige. Ir todėl šiandien išpažintį pas mane atliksite jūs.
GINKUS. Turbūt, išpažintį per prievartą?
MORKUS. Taip. Ir man ir jums tai bus daug įdomiau.
GINKUS. O man būtų įdomiau susikeisti rolėmis, draugas Morkau.
MORKUS. Pasakykit man, kodėl jūs vakar melavote? Jūs teigėte, kad į banditų laidotuves jūs patekote atsitiktinai. O šiandien liudytojai man patvirtino, kad jūs tas laidotuves pats suorganizavot. Antai, jūsų šeimininkė Staknienė. (Jis pakėlė lapą iš bylos). Ji ne tik atpažino šį jūsų kryželį, bet taip pat paliudijo, kad į banditų laidotuves vidurnaktį jūs išėjot ne su milicininku Sakalu, kaip man sakėte, bet su vienu banditu.
GINKUS. Manau, kad šis melagingas liudijimas išgautas arba prievarta, arba įtakoje tų įspūdžių, kuriuos sukėlė šiurpas miestelio įvykiai ir grasinimai ištremti į Sibirą.
MORKUS. Staknienės ištremti niekas negrasino. Ji visiškai laisva. Be to, čia dar yra antras liudijimas Būtent, Joana Švelnyte, kurią jūs vakar pavadinote šventa, paliudijo, kad pasipriešinti valdžiai buvo jūsų iniciatyva. Jūs sukurstėte miestelį, grasindamas banditų kerštu, ir j laidotuvių organizaciją įtraukėte net savo nelaimingą meilužę, tą pačią Švelnytę ...
GINKUS (stoja). Ir vėl jūs su tuo pačiu šmeižtu?... žmogau be sąžinės!
MORKUS. Prie ko čia mano sąžinė? Jei būtų melavusi švelnyte, jūs galėtumėt kreiptis nebent į jos sąžinę. Bet dabar ylos maiše nepaslėpsi.
GINKUS. Aš jums garbės žodžiu tvirtinu, kad tai grynas šmeižtas. Iš Joanos lūpų jis negalėjo išeiti.
MORKUS. Jūs, kunige, kitiems pamoksluose dažnai kalbate apie dangišką teisybę, o pats ligšiol dar neišmokote trokšti net žemiškos teisybės. Ir jei toliau savo kaltę taip atkakliai išsiginsite, aš būsiu priverstas jus nubausti troškulio kamera.
GlNKUS. Morkau! Ar šita niekšybė taip pat už mano paslaugą jums?
MORKUS (stoja). Už jūsų paslaugą banditams. (Tyla) . Bet, prileiskime momentui... sakau prileiskime, kad jūs su banditais nebendradarbiavote. Bet jeigu šitokiu prisipažinimu jūs galite išgelbėti kitus, visai nekaltus?
GINKUS. Jūsų pasiūlymas įdomus. Bet aš turiu paprastesnį. Nekaltuosius reikia paleisti.
MORKUS. Bet jei visų banditų sėbrų susekti nepavyksta? Be to, jie ginasi. (Vaikščioja). Štai, pavyzdžiui, jūs. Nors sakėtės man, kad esate patenkintas, bet aš esu tikras, kad savo mintyse ir jausmuose jūs esate sovietinės valdžios aršiausias priešas, visų reakcionierių inspiratorius, banditų bendradarbis ir t.t.
GINKUS. Mano menkystei jūs priskiriate perdaug reikšmės. Na, ką gi? Dėkui ir už tai. Tik norėčiau pridurti vieną pastabėlę. Žmogų teismas baudžia ne už mintis ar jausmus, bet už blogus darbus, kurių aš, dėkui Dievui, nesu padaręs.
MORKUS (stabtelėjęs). O jūsų Dievas už mintis ir
jausmus ar nebaudžia?
GINKUS. Bet jūs, rodos, ne Dievas.
MORKUS. Kuo proletarų valdžia, arba aš, menkesni
už Dievą?
GINKUS. Todėl, kad jūs — ne Dievas, o dulkė. Mėšlas.
MORKUS (kietai). Tu pasakei — mėšlas.
GINKUS (taip pat kietai). Taip. Jei nėra nei Dievo
nei nemarios sielos, kaip sakote jūs, materialistai, tai jūs ir aš esame mėšlas diktatorių rankose, nė kiek negeresnis už kitą mėšlą.
MORKUS (trinktelėjęs krumpliais į stalą). Reakcionieriau! Tu įžeidi sovietinę vyriausybę arba tyčiom užmiršti, kad niekas taip nebrangina žmogaus, kaip ji.
GINKUS (karščiuodamasis). Labai, ponas dievaiti. Ji tiek žmogų brangina, kiek jis naudingas būti mėšlu ar įrankiu komunistinei diktatūrai, štai visa vertybė. O jūsų vyriausybės aš visai neįžeidžių. Priešingai. Aš be galo patenkintas ir džiaugiuos, kad ji net akliems atvėrė akis. Visi dabar mato, kad kiekviena valdžia, kuri paneigia amžinuosius Dievo duotus įstatymus, yra nusikaltėlių disciplinuota gauja.
MORKUS (eidamas į Ginkų). Tai komunistinė valdžia — tau nusikaltėlių gauja, šventakupri?
GINKUS. Atleisk, prakilnusis. Aš pasakiau — kiekviena valdžia. O jei jūsų tobulosios ausys neišgirdo, dar pakartosiu, kad kiekviena valdžia tampa tironu, kai pamina įgimtuosius įstatymus bei atsakomybę prieš sąžinę ir Dievą.
MORKUS (nueidamas). Dėkui, dvasiškas tėveli! Dabar man išaiškinai ir savo jausmus, ir kodėl Skaudės gyventojai kvailai sukilo prieš valdžios potvarkius. Užteko vien to, kad tu buvai jų tarpe.
GINKUS. Ir užtai jūs pasisavinat Dievo teises, kad manęs nebebūtų?
MORKUS (atlyžęs). Tai nuspręsime vėliau. O dabar aš dar noriu paklausti. Kodėl tu, dieviškų įstatymų ir atsakomybės advokatas, pats nebejauti atsakomybės?
GINKUS. Kokios atsakomybės?
MORKUS. Už tas suvedžiotas mergaites, Švelnytes. Jos be tavo pragaištingos įtakos būtų buvusios naudingos pilietės. O dabar, kai jos atsidūrė kalėjime, tu net nepaklausi, kaip jas galėtum grąžinti į laisvę.
GINKUS. Gaila. Bet ligšiol aš net nežinojau, kad jos suimtos.
MORKUS. Nevaidink kvailo, kunige. (Sėda prie šoninio stalo). Tu viską žinojai. Tu taip pat žinojai, kad daugumas Skaudės gyventojų, tavo parapijiečių atsidūrė kalėjime ir gaH būti ištremti. Bet tau sąžinė rami. Už tuos nelaiminguosius, tavo pamokslų sukvailintus žmones, tu nejauti nė menkiausios atsakomybės.
GINKUS. Tik jums mažiausia tiktų man atsakomybę priminti.
MORKUS. Kodėl?
GINKUS. Iš savo patyrimo jūs turėtumėt puikiai žinoti, kad nelaimėje niekam neatsisakiau padėti. Ir dabar man gaila tiek tų nelaimingų švelnyčių — tos mergaitės man tikrai buvo geros, — tiek tų parapijiečių, kuriems gresia Sibiras. Deja, aš — bejėgis. Arba, jeigu jūs — dievaitis, tai duokite man galios, ir aš jiems atidarysiu kalėjimo vartus.
MORKUS. Prašom. Prisipažink, išduok nusikaltimo bendrininkus, ir atidarysi.
GINKUS. Koks jūs geraširdis! Melaginga išpažintimi per prievartą įrodyti savo kaltę?
MORKUS (nepatenkintas stoja). Ir vėl ta pati daina! (Tyla). O jei net būtum nekaltas, tavo auka parapijiečiams padėti būtų vietoj.
GINKUS. O kas garantuos, kad mano mirtis jiems suteiks laisvę?
MORKUS. O! nebūtinai mirtis. Jei pasirodys tavo gera valia, bausmė gali būti labai maža. Bet pirma svarbu prisipažinti. (Iš kairės įeina Bobrovas ir sargybinis).
14.
BOBROVAS. Draugas Morkau. Čia toks svarbus reikalas. Nutrauk tardymą ir kalinį atiduok sargybiniui.
MORKUS. Ar taip labai skubu? (Iš dešinės įeina Vara ir pasilieka prie durų).
BOBROVAS. Labai.
MORKUS. Draugas Smirnovai. Paimk kalinį ir nuvesk į troškulio kamerą.
GINKUS. Morkau! Už ką?
MORKUS. Kad išmoktum trokšti teisybės ir pajustum didesnę atsakomybę.
VARA. Teisingai.
MORKUS. Draugas Smirnovai, prašau vykdyti įsakymą.
SARGYBINIS. Prašau su manim. (Išsiveda Ginkų).
MORKUS (žvelgdamas nuo Bobrovo į Varą). Kas tai per reikalas, draugai?
BOBROVAS. Čia tokia naktinė akcija. Ar turi ginklą?
MORKUS. Turiu.
VARA (vis prie durų). Bobrovai!
BOBROVAS (eidamas į ją). Kas yra?
VARA. Draugą Morkų prašau nuo tos akcijos atleisti.
BOBROVAS. Kodėl, Vara?
VARA. Su Morkum mes esame anksčiau sutarę kitą akciją.
BOBROVAS. Kada?
VARA. Tuojau pat. (Eina arčiau Morkaus).
BOBROVAS. Tada atleidžiu.
VARA. Eiva, Morkau. (Paima jį parankiu ir išeina i kairę).
BOBROVAS (žvilgsniu išlydėjęs išeinančius, vienas garsiai juokiasi).
Uždanga
(b. d.)
|
|
|
|