Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS SUKILIMAS 1862- 1864 M. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Skirmantė Kondratienė   
Istorija, kaip mokyklose aiškinama, yra mokslas apie praeitį. Istoriko pareiga tą praeitį išaiškinti, kad būtų ji šiandien suprantama ir prasminga. Su geriausiais norais niekas nesugebės visu faktų pateikti apie kurį nors Įvykį ar laikotarpį, be to, kad ir sugebėtų, kaip rašė filosofuojantis istorikas Carl L. Becker, "tie biau-rybės faktai patys nieko nepasakytu, absoliučiai nieko nepasakytų'' ("What are Historical Facts?" antologiniame leidiny: Hans Mey-erhoff, The Philosophy of History in Our Time, New York, 1959, 120-137). Pats svarbiausias istoriko uždavinys — nuosekli ir prasminga faktų atranka.

Šiuo požiūriu reikia nusivilti dr. Kosto R. Jurgėlos veikalu Lietuvos sukilimas 1862-1864 metais, pernai Lietuvių Enciklopedijos leidyklos išleistu. Pirmiausia pasigendame bibliografijos ir rodyklės, t. y., mokslinio veikalo "aparatūros". Autorius paaiškina, kad jų nėra, nes •studijos rankraštis išėjo per ilgas"! Nuostabu, tuo labiau, kad tuose 720 puslapiuose yra tiek daug nereikalingo balasto. (Skaitytoją apsunkina ir tai, kad prie bibliografijos stokos prisideda išnašų formos nevienodumas, kartais net tame pačiame puslapyje) Jurgėla neanalizuoja, neaiškina, išskyrus retais protarpiais, o tik pateikia aibę nebylių faktų ir citatų, rodos, tiesiai iš savo užrašų sąsiuvinio. Autoriui reikėtų priminti, kad be proto, plunksnos, popieriaus ir šaltinių, mokslininkui taip pat reikalinga ir šiukšlių dėžė.

Jurgėlos užsibrėžti tikslai iš dalies yra publicistiniai, ne istoriniai, ir tai dažnai jaučiasi. LXXXVIII skyrius tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Jame Jurgėla polemizuoja su sovietiniais istorikais, tik gaila, savo kritikos vertę sumažina, darydamas iš savo cituojamų šaltinių nepagrįstas išvadas ir istoriškai nepriimtinus palyginimus visų tikrų ir įsivaizduotų rusų skriaudų lietuviams ligi Chruščiovo laikų, čia tam ne vieta. Be polemikos, jaučiasi veikale ir kito netinkamo asmeniškumo, pvz., keistas anekdotas 419 puslapy arba nusiskundimas įvade apie organizacijas ir asmenis, nesuteikusius veikalui finansinės paramos. Objektyvumui taip pat kliudo mūsuose nesvetimas fatalizmas (sukilimas "iš anksto buvo pasmerktas pražūčiai"), nepagrįstas spėliojimas ("Jei būtų laimėjęs sukilimas, kas gali abejoti, kad... Lietuvoje būtų išnykę visi luominiai skirtumai, būtų įsiviešpatavusios lietuvių kalbos teisės, Valančius būtų atlietuvinęs mases?") ir išdidžios, bet netikslios išvados ("Lietuvos studentai išmokė rusus savigarbos, reikalauti savo teisių, demonstruoti, nepasiduoti, kovoti"). Bet gal gana tokių pavyzdžių: per lengva Jurgėla kritikuoti, iš knygos išlupant tokias neapgalvotas detales; pradėjus kritikuoti, nežinia, kur sustoti, nes tame stambiame tome tokios nesuvirškintos mąstysenos yra marios.

Kur kas svarbiau yra autoriaus traktavimas tiek pagrindinių šaltinių, tiek literatūros. Kai kur autorius per daug remiasi vienu šaltiniu (puslapiais cituoja ar parafrazuoja), kitur visai šaltinių nemini, nors teigimai tikrai reikalautų kokios nors dokumentacijos. Knygoj, be to, užtinkami ne tik lietuviai ir lenkai, bet dar ir "lenkai" (suprask: lietuviai): kur autoriui patogu, šaltiniuose pavadintus lenkus jis pakeičia į "lenkus*, tuo duodamas suprasti, kad tai. be abejonės, lietuviai, nors niekur neišaiškina, kokiais kriterijais jis nustato tautybę. Toks savinima-sis mūsuose labai populiarus ir patriotiškas, bet, deja, ne visuomet praeitį nušviečiantis, Tautiškumo kriterijai buvo skirtingi aname amžiuje ir dabartyje (ir yra skirtingų sąvokų, kurios egzistuoja greta viena kitos bet kokiame duotame laikotarpyje), bet autorius niekur nuosekliai neišaiškina, kas tuo metu buvo Lietuva, lietuviu tauta, tautinis sąmoningumas, kokią įtaką sukilimas turėjo mūsų tautos ir tautinio sąmoningumo išsivystymui.

Dr. K. R. Jurgėla kabutes vartoja ne tik savaip interpretuoti originalius šaltinius, bet taip pat
paniekinančiai sukritikuoti jam nepriimtinus kitų istorikų teigimus, nenaudojant svaresnių argumentų, atseit, jeigu rusų revoliucionieriai rašomi rusų "revoliucionieriai", tai jau nereikia jokių į-rodymų, kad tai nebuvo revoliucionieriai. Dar vienas pavyzdys: visame skyriuje, pavadintame "Tariamoji 'klasių kova'", skaitytojas ir su geriausiais norais neįžvelgia Įrodymų, kad klasių kovos ar bent socialinių luomų interesų skirtumų nebuvo. Jurgėla vi<?ai pagrįstai iškelia kai kurių marksistų istorikų, laisvai besielgiančių su šaltiniais ir erzinančiai simplifikuo-j ančių klasinę nesantarvę, trūkumus, bet tai dar toli gražu nėra Įrodymas, kad aštrios nesantaikos nebūta. Įsidėmėtina, kad autorius taip ir neprieina prie šio klausimo gilesnio aptarimo, lyg kitų teigimo sukritikavimas automatiškai įrodo jo paties teigimų teisybę. Tokios ypatybės labiau būdingos publicistikai negu istorijai.

Tačiau reikia pripažinti, kad dr. K. R. Jurgėla surinko nepaprastai daug vertingos istorinės medžiagos. Atmetus publicistiką ir nuklydimus nuo temos, atskyrus esminius faktus nuo visiškai nereikalingų, sutrumpinus citatas, žodžiu, knygą gerai suredagavus, išmetant dabartinio teksto mažiausiai porą šimtų puslapių ir pridėjus dar apie 50 puslapių geros analizės, knyga galėtų būti net labai vertinga. O dabar labiau tai ne istorija, bet istorinė žaliava. Dėl to ir šis įvertinimas daugiau kritikuoja knygos stilių ir struktūrą bei kai kurias autoriaus ydas, negu pačią medžiagą apie sukilimą. Ištisinis šaltinių citavimas ir kitų istorikų parafrazavimas verčia skaitytoją ieškoti originalios interpretacijos lyg adatos šieno kupetoj.

Taigi, knyga turi vertės tik pasišventusiems istorijos mėgėjams, turintiems ir laiko, ir kantrybės. Ji per daug sunkiai parašyta, ir medžiaga nepakankamai suorganizuota, kad būtų tinkama nespe-cialistams (jau nekalbant apie jaunimą, kurį pati sukilimo tema gal ir sudomintų). Ji per mažai atsižvelgia į moksliškus istorijos rašymo kriterijus, kad būtų vertinga istorikams, išskyrus tuos, kuriems šaltiniai neprieinami.

Skirmantė Kondratienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai