|
|
Po E. Fermi mirties, nė pusei metų nepraėjus, mirė Albertas Einšteinas. Kas buvo Einšteinas, žino visas pasaulis. Jo vardas nereikalingas jokių didingų epitetų. Mirė žmogus, kuris žmonijos minties istorijoje pradėjo naują erą, pasireikšdamas kaip viena iš epochinių asmenybių.
XVII-XVIII šimtmečių mokslo ir mąstymo revoliucija, konkretizuota Bacono Verulamiečio "Novum Organum", įvykdyta Izaoko Newtono, pakeitė mokslo pagrindus ir pažiūras bei galvojimo būdą. Bet patsai Nevrtonas kukliai tvirtino, kad jis stovįs prieš visą vandenyną žinių ir pasisėmęs iš jo tik vieną stiklinę. Einšteinas nuėjo toliau ir pasisėmė jau žymiai didesnį indą žinių iš to vandenyno.
Kaip XX amž. mokslo revoliucijos tikra personifikacija, Einšteinas negriovė nieko, ką sukūrė Nevvtonas. Jis tik Nevrtono teorijas padarė specialiais savųjų teorijų atvejais. Jo atskleisti horizontai buvo tiek platūs, kad apėmė Newtono minties horizontus. Einšteino dėka mokslas pradėjo žiūrėti į pasaulį ne iš žemiškų, bet iš kosminių augštybių ir galvoti apie visatos apraiškas daug gilesnėmis ir platesnėmis kategorijomis. Cia ir yra Einšteino didybė. Kai susipažįstame su kosmogoninėmis teorijomis de Sitterio arba garsiojo kanauninko Lemaitre, ar skaitome Eddingtono išvedžiojimus apie besiplečiančią visatą, mes aiškiai matome, kad viso pagrinde yra Einšteino idėjos ir galvojimas, nors kai kurie iš tų mokslininkų prieina ir prie kiek skirtingų išvadų.
Einšteinas drąsiai pasuko nauju keliu ir išvedė mokslą iš akligatvio, į kurį jis buvo patekęs. Einšteinas genialiai išaiškino klaidingą supratimą tokių principinių ir, atrodo, nesugriaunamų mokslo sąvokų kaip erdvė, laikas, medžiagos ir energijos kiekio pastovumas.
Kai Einšteinas 1905 m. paskelbė apibrėžto reliatyvumo teoriją ir 1915 m. bendrą reliatyvumo teoriją, daugumas mokslininkų nesuprato visos jo išvedžiojimų svarbos. Ir pats Einšteinas yra pasisakęs, kad tik vos keliolika mokslininkų teisingai jį buvo supratę. Tik 1919 m., per saulės užtemimą atliktais bandymais pasitvirtinus jo numatytiems šviesos spindulių išlenkimams, apie Einšteino teorijas prašneko ne tik mokslo pasaulis, bet ir filosofai, pradedant tokio masto filosofu kaip Bergsonas. Ir plačioji visuomenė susidomėjo naujomis teorijomis.
Einšteinas buvo plačių pažiūrų asmenybė, ne tik mokslininkas, bet ir filosofas, supratęs svarbų mokslo vaidmenį žmonijos gyvenime ir jos auklėjime, — ne tik augštą mokslo paskirtį, bet ir jo pareigą. Jis buvo tikintis žmogus, nesigėdijęs savo religijos formalumų. Galim pastebėti, kad jis tikėjo sielos buvimu, bet netikėjo jos nemirtingumu. Bet jo turėta ir silpnybių, vaizdžiai pastebimų jo naiviuose pasisakymuose kai kuriais politiniais ir visuomeniniais atvejais. Aišku, tai pasitaikydavo dėl to, kad tas didysis žmonijos genijus tikrai buvo ne šios žemės ir jos smulkmenų gyventojas, o kosminių erdvių mąstytojas. Didelis ir kuklus ne tik mokslininkas, bet ir žmogus.
Einšteinas gimė Vokietijoje, Ulmo mieste, žydų šeimoje, 1879 m. kovo 14 d. Dėstė teoretinę fiziką eilėje universitetų, Ciuriche, Berlyne, Pragoję, o nuo 1933 m. iki mirties dirbo Princetone, Institute for the Advanced Studies. 1921 m. jis gavo Nobelio premiją, o eilė viso pasaulio garsiųjų universitetų pagerbė jį mokslo garbės titulais.
Jo didieji mokslo darbai nesiriboja tik apibrėžta ir bendra reliatyvumo teorijomis, bet siekia platesnių mokslo sričių, teoretinės fizikos, matematikos, fizinės chemijos, kosmogonijos. Paskutiniu laiku jis stengėsi apjungti gravitacines ir elektromagnetines gamtos apraiškas, jieško-damas joms apibendrinančių formulių.
Einšteino darbus ir jų reikšmę mokslui ir žmonijai sunku pilnai nušviesti trumpame straipsnyje. Gana jau bus pasakyti, kad jo teoretiniai darbai atvėrė žmonijai kelią į atominį amžių, su visomis jo geradarybėmis (pvz. medicinoje) ir baisybėmis ir su milžiniškais galimumais ateičiai. Dėl tų galimumų ir jų teisingo panaudojimo žmonijos gerovei patsai Einšteinas sielojosi gal daugiau negu kas kitas, nes galėjo giliau į juos įžvelgti ir sąmoningiau numatyti.
Tenka tik pridurti, kad Einšteino darbai tiesiogiai surišti ir su Lietuva, nes jo sukurta reliatyvumo teorija ir pasaulio erdvės koncepcija, kaip begalinės, ribotose keturių matavimų erdvės, buvo matematiškai apipavidalintos ir gražiai suformuluotos Lietuvoje gimusio matematiko Minkovskio.
|
|
|
|