|
|
MŪSŲ INFORMACIJOS REIKALAI |
|
|
|
Esame pratę kukliu informacijos vardu vadinti visa, kas rišasi su mūsų noru kuo plačiau pasaulyje išlaikyti gyvą Lietuvos vardą, išgarsinti dabartines jos kančias bei norą atgauti nepriklausomybę. Tuo pačiu kukliu vardu vakarų aliantai vadino praeito karo metu propagandines institucijas, kurios, ypač pas anglus, buvo visai neblogai pastatytos. Ašies valstybes tam reikalui naudojo propagandos vardą ir turėjo tokio vardo ministerijas, kurių žinioje buvo ne tik spauda, radijas ir kitos informacijos žinybos, bet net ir tokios institucijos, kaip teatras, kinas ir pan. Propagandos vardas iš tikrųjų yra tikresnis mūsų aptariamojo reikalo pavadinimas, tačiau jau esame įpratę laikytis informacijos vardo, turbūt, pagerbdami vakariečių tradiciją. Prie to vardo pasiliksime ir šiame straipsnyje.
KĄ INFORMUOTI?
Informacija yra mūsų pagrindinis ginklas šiandieninėje situacijoje.1 Užtat turime aiškiau ir planingiau tąją informaciją vykdyti. Pirmiausia turime žinoti, kam toji informacija skiriama.
a) Savos gyvosios visuomenės informavimas
Tąjį uždavinį pirmcj eilėj atlieka gana gausi lietuviškoji spauda. Mūsų laikraščiai, žurnalai, įvairūs neperiodiniai leidiniai turi dvejopą uždavinį: 1. palaikyti mūsų visuomenėje gyvą kovos už Lietuvos laisvę ir lietuvybės išlaikymo sąiūdį, 2. informuoti, kas dedasi pasaulyje ir kokios yra mūsų perspektyvos.
Toje informacijoje talkininkais šalia spaudos yra radijo valandos, įvairūs susirinkimai, paskaitos ir pan. šituo keliu mes pasiekiame pačią gyviausią, lietuviškai tebekalbančią ir savo tautos reikalais besisielojančią savo emigracinės visuomenės j daį. Nors toj informacijoj būna (perdaug nepateisinamų diskusijų, uperr'aug skaitytoją dezorientuojančios medžiagos, tačiau vistiek. turime sutikti, kad mūsų lietuviškoji spauda atlieka gana svarbią mums rūpimos informacijos prievolę. Galima tik pageidauti, kad perijodiniai leidinįai vengtų aštresnės polemikos tais klausimais, kurie mums visiems yra bendri ir
gyvybiniai.
Iš kitos pusės, įvairios mūsų institucijos turi pasirūpinti, kad mūsų spaudai lengviau būtų prieinama reikalingoji informacija. Mūsų laikraščiai nėra turtingi, nevigur jie gali turėti savo atstovus, nę visada pajėgia laiku aplankyti gyvybines mūsų institucijas. Per mažai, turime spaudos konferencijų, ši vakarų pasaulio informacijai charakteringą informacijos priemonė mūsų per mažai vartojama. Jeigu, JAV prezidentas šalia savo milžiniškų prievolių gali surasti laiko kas savaitę pasikalbėti su spaudos atstovais, juo labiau tokio laiko turėtų surasti mūsų pareigūnai. Spaudos konferencijos rėmuose žymiai paprasčįau ir lengviau išaiškėtų eilė klausimų, kuriems šiaipjau skiriama gausybė diskusinių straipsnių. Taip pat mūsų spaudoj daugiau vietos turėtų rasti objektyvūs reportažai, liečia įvairias mūsų gyvybines problemas. Ligi šiol savo įvairių sričių veikėjų pavardes daugiausia sužinome iš polemikos, kurioje dažnai trūksta saiko. Tos polemikos galėtų būti kiek mažiau, o reportažų daugiau. Mūsų laikraščiai yra daugiausia surišti su srovėmis ar kitaip pavadintais politiniais junginiais ir užtat jų redaktoriams sunkiau yra susidoroti su objektyvia in-forfacija. Tačiau tąja linkme turime eiti. Tam tikslui turime ir ugdyti iš savo tarpo didesnį kiekį sumanių reporterių. Turime gerokai keisti iš Lietuvos atsivežtą pažiūrą, kad reporteris yra koks antraeilis spaudos darbininkas, o žinoti, kad geras reportažas ne tik apie didžiuosius pasaulio įvykius, bet ir apie kasdieninio mūsų gyvenimo reiškinius yra pagrindinė ir įdomiausia laikraščio medžiaga.
b) Lietuviškai neskaitančios liet. visuomenės informavimas
Turime pripažinti, kad daugumas užsieny gyvenančių lietuvių nebedalyvauja mūsų organizacijose ir nebeskaito mūšų spaudos, ne tik lietuviškai spausdinamos, bet ir jiems suprantama kalba. Tai lietuvių emigrantų vaikai, kurie paklausti mielai prisipažįsta esą lietuviais, kurių dažnas dar lietuviškai supranta, kurių nemaža dalis eina melstis į liet. parapijų bažnyčias, bet kurie visais kitais atvejais neturi jokio kontakto su mūsų lietuviškuoju gyvenimu. Noriu imti porą pavyzdžių iš JAV liet. gyvenimo. Tokių pavyzdžių, be abejo, bus ir Lotynų Amerikoj bei kitur. Lietuvių šeima. Namie vartojama lietuvių kalba. Cia išaugę vaikai visi supranta tėvų kalbą. Tačiau kai toj šeimoj parodai "Vytį" ar Lietuvos trispalvę, ne visi šeimos nariai gali pasakyti, kas čia yra. Štai kitos šeimos augštuosius mokslus išėjęs narys, suprantąs lietuviškai, kreipiasi į JAV atitinkamą įstaigą gauti valdiškai vietai. Toje vietoje reikėtų nusimanyti apie lietuvių reikalus. Kai amerikietis ne lietuvių kilmės valdininkas paklausė kandidatą, kas yra P. žadeikis, ką žino apie ALT, kas yra M. Krupavičius ir panašiai, į tuos klausimus kandidatas negalėjo atsakyti. Tokių asmenų yra, deja, labai daug. Imkime dar skaudesnį pavyzdį. Susirinko liet. parapijos mokyklos mokinių tėvai į mokslo metų baigimo iškilmes. Absoliute tų tėvų dauguma yra Amerikoj augę lietuviai. Mokyklos baigimo iškilmės sutapo su birželio 13. Tos mokyklos vadovui atrodė, kad bent trumpai reikėtų susirinkusiems iri apie tai užsiminti. Išėjo žinomas veikėjas, taip pat čia augęs lietuvis, ir anglų kalba trumpai priminęs tos dienos skaudžią reikšmę, paprašė priimti atitinkamą rezoliuciją. Koks buvo skaudus nustebimas, kai po to nemaža susirinkusių dalis reiškė nepasitenkinimą, kam buvo kelios minutės sugaištos ne tiesioginiams mokyklos baigimo reikalams.
Tie ir panašūs pavyzdžiai rodyte rodo, kad jeigu siekiame informuoti pe lietuviškąją visuomenę, pirmoj eilėj turime sustiprinti informaciją tarp lietuvių kilmės žmonių. Spausdinami leidiniai anglų ir kitomis kalbomis jų nepasiekia ir labai reikia pajieškoti naujų metodų pasiekti tą savo tautos dalį. Manyčiau, kad tai turėtų įeiti į ALT ir jos skyrių artimiausių uždavinių eilę. Negalime numoti ranka ir pasakyti, kad čia nieko negalima padaryti. Patį aukų rinkimą galėtume taip pat žymiai išplėsti ir iš dalies panaudoti informacijai, platindami ženklelius, kurių dabar neturime, ir panašiai. Nebegalime pasitenkinti vien tais lietuviais, kurie visur ateina ir visiems reikalams duoda. .Laikas mums nueiti pas tuos lietuvius, kurie niekur nebeateina ir niekam neduoda, bet ateitų ir duotų, jeigu būtų paskatinti. Lietuvos reikalai laukia daugiau misionieriškos veiklos.
c) Viešosios pasaulio opinijos organizavimas
Viešąją pasaulio opiniją pasiekti mažos tautos žmonėms ne taip lengva. Negalime pasakyti, kad ji nėra pasiekiama. Jeigu kasmet keliasdešimt JAV kongreso narių sako kalbas apie Lietuvą, jeigu kasdien radijo bangomis per "Voice of America" ) įvairiomis kalbomis nagrinėjamas visų komunizmo pavergtų, taigi ir mūsų tautos, likimas, jeigu kiekvienoj šaly turime nemaža savo tautos draugų, būtų neteisinga, jei manytume, kad viešoji pasaulio opinija visai neinformuojama. Betgi ta linkme niekada nebus perdaug padaryta. Tat visais galimais būdais turime stiprinti viešosios pasaulio opinijos organizavimą savo naudai. Jeigu tokiu keliu eidami pasiekėme to, kad JAV Kongresas tyrinėjo Lietuvos pavergimą ir jeigu tuo pasinaudojo visos anapus geležinės uždangos esančios tautos, tai reiškia, kad mūsų tautos vardui duota daugiau orumo ir tarp pavergtų tautų, kad, laisvės laikams atėjus, mes turėsime tų tautų tarpe pelnytai svarų žodį.
INFORMACIJOS POBUDIS
Norėdami pasiekti platesnius kurios visuomenės sluogsnius, turime stengtis įeiti į tą visuomenę su literatūra, kuri turėtų šiuos tris ypatumus: 1. turėtų kuo stipresnį dokumentinį pobūdį, 2. nebūtų ilga, 2. būtų iliustruota ir gražiai atrodytų.
Kaip leisti reklamines brošiūras, galime nemaža pasimokyti iš įvairių sričių reklamos, kuri taip plati ypač anglo-saksų kraštuose. Šito tikslo siekdami, per praeitąjį dešimtmetį neperdaug tesame nuveikę, ir tai daugiausia, turbūt, dėl to, kad stokojame dokumentinės medžiagos. Per pastaruosius metus yra pasirodę tuo keliu vedančių leidinių.
šalia brošiūrų reikia ir dokumentinio pobūdžio veikalų, skirtų Lietuvos bylai nagrinėti ir išleistų didžiosiomis pasaulio kalbomis. Tąja linkme labai netoli nueita. Žmonių tam darbui būtų, būtų gal ir lėšų, bet trūksta iniciatyvos ir sutarimo. P.eprezentaciniai leidiniai apie Lietuvą dar Vokietijoj buvo išleisti gana gražiai vieno asmens. Bet po to nieko naujo neturime.
Informacija ne lietuvių spaudoj
yra labai svarbus ir niekada neapleistinas dalykas. Toj srity ne kažin kiek tesame nuveikę. Turime lenkti galvą K. Čibirui, kuris vienas savo iniciatyva daug prirašo Lotynų Amerikos spaudoj. JAV nė vieno tokio žurnalisto neturime. Tikrai nėra neįmanoma įlįsti į didžiuosius Amerikos laikraščių koncernus ir ten įstatyti savo žmones, kurie laikas nuo laiko aptarnautų tų didžiųjų spaudos junginių laikraščius, siekiančius dešimčių milijonų tiražus. Atskiram asmeniui į tuos laikraščius pralįsti daug sunkiau, bet per jų centrus labai laikas pamėginti. Turime pakankamai galinčių rašyti anglų kalba, turime tam šiuo momentu ir gana palankią politinę atmosferą Amerikoje. To paties siektina ir kituose kraštuose. Latviai jau tuoj po karo aprūpino savo straipsniais didžiuosius vokiečių laikraščius, o mes, turbūt, ir dabar to nepadarėme. O kaip D. Britanijoj, Prancūzijoj, Italijoj?
Žodine informacija. Nelabai daug ir čia nuveikėme. Atrodo, kad tai daugiau privačios iniciatyvos sritis. Kiekvienos vietos veikėjams reikia jieškoti savų kelių, žinau, kad prieš porą metų į vieną universitetą mano gaimynystėj važiavo keletas vyrų su pranešimais studentams ir vežėsi chorą, žinau, kad dr. Pr. Padalis, kai gyveno Detroite, rengė daug panašaus pobūdžio paskaitų. Yra ir daugiau vietų, kur tokie dalykai daromi. Tikrai galėtume įtraukti į informacijos darbą dabar studijuojantį jaunimą ir įvairiose augštojo mokslo įstaigose dirbančius savo profesorius. Svarbu, kad tokie dalykai nebūtų vien partizaniniai atskirų asmenų pasireiškimai, o įgytų visuo-tinesnio pobūdžio.
Kultūrininkų vaidmui. Tremtinių stovyklų gyvenimo metais nemaža daryta pastangų siekti kuo didesnės kultūrinės reprezentacijos ne lietuvių tarpe. Organizuota daug meninių kolektyvų, rengti koncertai okupacinių jėgų daliniams, rengti taip pat koncertai įvairių tautų žmonėms. Tada buvo daugiau laiko ir galimybių organizuoti įvairius meninius junginius. Europoje taip pat buvo palankesnė dirva tiems kolektyvams reikštis. Išsibarsčius po kolonijalinius kraštus, šitos galimybės žymiai sumažėjo, tačiau neišnyko. Nors ir JAV. Čia vyrauja kiek skirtingas skon's, čia yra taip pat labai stiprių meno jėgų, surinktų iš viso pasaulio. Ogi mūsų meno jėgos, priverstos iš pirmos dienos pelnytis visiem žinomu būdu kasdieninę duoną, sunkiai gali rungtis su čionykščių tradicijų menininkais. Bet ir tokiose aplinkybėse negalima nuleisti rankų. Pagarba tautiniam menui ir čia yra. čia taip pat rengiami įvairių tautų dainos ir šokio festivaliai, kuriuose mūsų dalyvavimas visada turi didelę reikšmę. Kiek lengviau už muzikos meną yra pasisekę įeiti į tarptautinius sluogsnius mūsų dailės menui, kuris taip pat atlieka reikšmingą reprezentacinį vaidmenį.
Visoks mūsų kultūrinis pasireiškimas atkreipia kitų tautų dėmesį ir artina mus pačius prie vienas kito. Tad plėskime kultūrinę veiklą.
KAS IR KAIP TURĖTŲ TVARKYTI INFORMACIJĄ
Kiekvienas esame savo kenčiančio krašto reprezentantais. Kiekvieno mūsij kasdieninis darbas, mūsų santykiai su kaimynais, mūsų privatus gyvenimas yra labai reikšmingi dalykai savo tautos reprezentacijai. Tai liečia vienodai įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus žmones. Imkime vieną kitą pavyzdį. Atsitiktinai sueitas amerikietis studentas buvo geriausios nuomonės apie lietuvius ir apie jų naujus ateivius dėl to, kad jam teko kurį laiką studijuoti Notre Dame universitete. Ten jo profesorium buvo prof. Stp. Kolupaila, kurį visi gerbė ir visi pažino kaip lietuvį. Savo laiku palydėjau vieną buvusį mokinį į čionykštę vidurinę mokyklą, į kurią jis norėjo įstoti. Maloniam nustebimui, tos mokyklos direktorius su ypatinga pagarba kalbėjo apie jau turimus naujus ateivius lietuvius mokinius ir net sakė nesuprantąs, iš kur jie gali būti taip drausmingi ir gabūs. Vadinasi, tos mokyklos mūsų mokiniai puikiai atstovavo savo tautai. Sunku buvo pradžioj naujiems ateiviams įeiti į geresnius ir savo išsilavinimui atitinkamus darbus. Iš viso tada darbų trūko ir dabar jų nėra perdaug. Tačiau jau dabar žinome, kad ten, kur mūsų žmonės pateko, jie greitai pritapo prie gautojo darbo ir nusipelnė reikiamą pasitikėjimą. Nėra abejonės, kad pasitaiko ir neigiamų pavyzdžių. Jų yra ir pareigas einant ir privačiame gyvenime. Bet galime pasidžiaugti, kad tokių neigiamybių nėra daug ir kad mūsų tautos vardas emigracijoje yra gerbiamas.
Organizuotoji informacija. Jau esame nurodę, kad organizuotą informaciją savo lietuviškai visuomenei atl'eka savoji spauda. Ogi informacija kitoms tautoms ir pasaulio galiūnams turi būti organizuota, planinga, stipri. Tam darbui turime sutraukti visas reikiamas jėgas ir sudaryti reikiamus kolektyvus. Nemaža ir ligi šiol padaryta, bet darbas nebuvo pakankamai koordinuotas ir reikiamai išplėstas.
DIPLOMATŲ VAIDMUO
Mūsų reprezentacija užsieny pirmoj eilėj iš tiesioginių pareigų turi rūpintis diplomatiniai atstovai. Vieni jų tebeturi dar oficialų pripažinimą, kiti jau tokio neturi. Visų jų pareiga dirbti solidariai, kad mūsų tautos ir valstybės reikalai tarptautinėj plotmėj būtų deramai atstovaujami ir kad apie mūsų dabartinę situaciją būtų nuolat iš naujo klabenama viešoji opinija.
Turime daug džiaugsmingų faktų iš mūsų diplomatijos veiklos, bet negalime pasakyti, kad toji veikla būtų visais atžvilgiais patenkinama, ypač kiek tai liečia informacinę sritį. Negalime tenkintis vien laikas nuo laiko pasirodančiais atstovybių biuleteniais, kurie nei savo išvaizda, nei turiniu nėra patrauklūs ir neatlieka reikiamai reprezentacinio uždavinio. Mūsų jauna atgimusi valstybė išleido nemaža pinigo, rengdama specialistus atstovavimui užsieniuose. Tų specialistų daugumas nepateko okupantui į nagus, nes buvo užsieny ir čia tebėra. Tačiau jeigu pastatyti, pavyzdžiui, klausimą, kiek ir kokių reprezentacinių leidinių yra tie žmonės parengę per pastaruosius penkiolika metų, tai atsakymas nebus stiprus. Daug mes girdime ir skaitome spaudoj apie jų teisę atstovauti save kraštui bei gauti atlyginimus, bet daug mažiau skaitome apie jų nuveiktus ar planuojamus nuveikti darbus.
KITOS INSTITUCIJOS
šalia diplomatų esama ir eilės kitų įvairių institucijų, kuries išlaiko žmones specialiai politiniam darbui. Yra atsk'rų partijų internaciolai, kaip žaliasis, krikščionių demokratų, liberalų, socialistų. Visuose tuose politiniuose junginiuose yra mūsų atstovai ir dirba jiems pavestąjį darbą. Tie junginiai leidžia ir savo įvairią spaudą, per kurią vyksta nuolatinis informavimas ir apie mūsų reikalus. Tai daugiausia taip pat daroma biuletenių pavidalu.
Yra Laisvos Europos Komitetas, prie kurio veikia ir Lietuvos Laisvės Komitetas su specialiai politiniam darbui pastatytais žmonėmis. Tas komitetas turi savo tiesiogines prievoles, jo nariai gyvai reiškiasi mūsų politiniame gyvenime. Bet kiek tai liečia jo spausdintinę veiklą, norėtume iškelti vieną stiprią sugestiją. Komitetas leidžia politikos žurnalą "Lietuvą" — lietuviškai. Panašaus tipo leidinių daug išleidžia atskiros grupės. Mums būtų daug reikalingesnis rimtas, gražus, turiningas reprezentacinis perijodinis leidinys svetimom kalbom. Jeigu jau nepasisektų jį leisti keliomis kalbomis, tai bent vien anglų kalba reikėtų greitai pradėti tokį žurnalą. Jo bendradarbiais galėtų būti ir diplomatinių tarnybų nariai, politikos darbuotojai ir šiaip įvairių sričių plunksnos žmonės, žurnalas galėtų būti ne vien grynai politinio turinio. Kalbos klausimas redakcijai ar bendradarbiams po keliolikos emigracijos metų jau nebegali kelti sunkumų. Tokį leidinį galėtume mielai pateikti kitos tautos skaitytojui. Jį mielai skaitytume mes patys bei duotume savo broliams svetur išaugusiems lietuviams, kuriems tėvų kalba jau sunkiau įkandama. Tokį leidinį nusineštų studentas į paskaitas ir rodytų savo draugui, nusineštų kiekvienas kitas į savo darbovietę ir ten pademonstruotų. Būtų labai padidintos galimybės tokiai informacijai, kokia dabar sunkiai galima. Tai viena iš sugestijų. Ernus ją vykdyti, atsirastų didesnis kontaktas tarp visuomeninių ir diplomatinių institucijų ir liktų mažiau laiko kompetencijoms aiškintis.
Medžiaga Lietuvos bylai ginti. Mes nežinome termino, kada prireiks konkrečiai stoti į tarptautinį forumą Lietuvos bylos ginti, kada reikės neštis dokumentus, norimų sienų žemėlapius ir pan. Nenorėtume prileisti, kad niekas to darbo nedirba. Atskirais klausimais reikalingos studijos, kurias turi rengti specialistai. Kai bus studijos, atsiras ir galimybės tas studijas išspausdinti, šio straipsnio autoriaus viena iš sugestijų būtų, kad vieną tokių studijų mums pradžiai pateiktų Romoj reziduojąs mūsų diplomatas, o jį išleistų VLIK informacijos tarnyba. Tai iš vienos pusės būtų realaus darbo ir bendradarbiavimo demonstracija, iš kitos pusės būtų realus džiaugsmas visuomenei, kuri kol kas tik daug girdi apie įvairias pretenzijas ir daug mažiau girdi apie nuveiktus darbus toj ar kitoj žinyboj.
VIENO DIGNITORIAUS PARAGINIMAS
Praeitais metais turėjau progos su viena delegacija lankyti Bostono arkivyskupą Richard J. Cushing. Tai labai veikli ir įdomi asmenybė. Jis yra ne tik įtakingas savo valdomos diecezijos asmuo, ne tik vertingas Bažnyčios dignitorius, bet ir aktyvus, pasižymėjęs airis. Pokalbio metu jis iškėlė klausimą, ar lietuviai nedaro tos pačios klaidos, kurią ilgai darė airiai. Toji klaida buvusi ta, kad airiai ilgai veikė tik savo tarpe ir nėjo su savo šventėmis, minėjimais, spauda, politine akcija į platesnę viešumą. Nežiūrint jų didelio skaičiaus, su tekia taktika jie nedaug galėjo laimėti. Šiuo metu, kaip visi matome, airiai labai viešai čia Amerikoje švenčia savo tautines šventes, jie turi daug įtakos bažnytinėj hierarchijoj, jie turi daug savo žmonių įtakingose politikos vietose, jie dalyvauja didžiojoj spaudoj ir pan.
KUN. DR. JUOZAS PRUNSKIS, savo žurnalistinio darbo 25 m. sukakties proga paskyręs 2,500 dol. premijoms; "Draugui" 1000 dol., Liet. Rašytojų Draugijai 500 dol., Ateitininkų meno draugijai "Šatrijai" 500 dol. ir dailininkams 500 dol. premijai už religinio meno kūrinį.
Skaičiumi su airiais mes negalime prilygti, bet metodo atžvilgiu daug ką galime nusižiūrėti.
BAŽNYTINĖS HIERARCHIJOS VAIDMUO
Daugumas lietuvių yra katalikai ir mums yra platus kelias išeiti su savo reikalais per Katalikų Bažnyčios institucijas. Tas kelias tikrai nėra pilnai išnaudojamas. Laisvės kovoj negali būti srovinių kaprizų. Jeigu ši institucija gali pasitarnauti mūsų tautos reikalui, visų grupių bendras interesas turi būti kaip galima labiau ja pasinaudoti.
Vienas pavyzdžių. To paties neseniai minėto dignitoriaus paskatinti, N. Anglijos lietuviai šių metų Vasario 16 d. proga surengė Bostono katedroj maldos dieną. Pilnutėlė katedra lietuvių. Visi pirmieji suolai pilni lietuvaičių su tautiniais drabužiais, Arkivyskupas sako žodį Lietuvos reikalu. Kitos dienos laikraščiai pirmuose puslapiuose deda lietuvaičių nuotraukas, deda ilgus šventės aprašymus. Ogi apie tą minėjimą, kurį lietuviai turėjo vien savo tarpe, net ir patys lietuviai ne visi žinojo. Tad reikia vis daugiau išnaudoti galimybes, išplaukiančias iš šios institucijos. Galime juk pasiekti ir patį šv. Tėvą ir išgauti kokią dieną, kurią viso pasaulio katalikai melstųsi už Lietuvą, protestuotų dėl jos okupacijos, dėl tikybos persekiojimo ir pan. Čia reikia, kad bendradarbiavimas tarp mūsų pasauliečių ir dvasininkų sustiprėtų.
ALT IR VLIK INSTITUCIJOS
Informacijos biurus turi ALT New Yorke ir VLIK Vokietijoje. Be to, leidžiamas Eltos biuletenis ir itališkai. Tie biurai nėra aprūpinti nei didesnėmis technikos priemonėmis, nei gausesniu personalu. Per abu biuru susidaro vos keletas žmonių, kurių skaičiaus ir lyginti negalima su skaičiumi diplomatinėj tarnyboj ir kituose politiniuose biuruose esančių mūsų žmonių. Tie biurai daro, ką gali. Jie aptarnauja mūsų ir svetimą spaudą, jie leidžia ir atskirus informacinius leidinius įvairiomis kalbomis. Jeigu nebūtų ALT informacijos biuro, mūsų Vasario 16 d. šventės proga girdimų šio krašto politikų pareiškimų būtų daug mažiau, šis biuras informuoja ir paskatina daugelį šio krašto atskirų asmenų ir institucijų. Apie to biuro veiklą laikas nuo laiko turėtume daugiau sužinoti iš savo spaudos, per mažai jis apie save informuoja.
VLIK informacijos tarnyba Vokietijoj turi savo uždavinius, nesiribojančius nei vien Vokietija, nei vien Europa. Toji tarnyba su keletu tik žmonių ne kažin ką gali padaryti. Vargu, ar pajėgsime jos personalą iškelti ligi minimaliai reikalingo skaičiaus. Norėtume siūlyti, kad toji informacijos tarnyba jieškotų kelių koordinuoti visų mūsų politinių institucijų bei atskirų asmenų informacinę veiklą. Tada palengvėtų personalo klausimas ir būtų stipriau apjungtos visos mūsų politinį darbą dirbančois ir galinčios dirbti jėgos.
|
|
|
|