|
|
"Aidai" jau ketvirtą kartą suteikė 500 dol. premiją. Dvi jų teko už literatūrą — Jonui Aisčiui ir Alfonsui Nykai Niliūnui ir dvi už mokslą — Antanui Maceinai ir Zenonui Ivinskiui.
Zenonas Ivinskis yra šių metų premijos laimėtojas. Balandžio 30 d. vertinimo komisija, pirmininkaujant prof. dr. Antanui Kučui, vienbalsiai pasisakė už jo veikalą "Vysk. Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva", prisiųsta rankraštyje. Studija yra gili, parašyta dideliu kruopštumu, naudojant Vatikano bibliotekos dar niekur neskelbtus dokumentus. Joje sutelkta tiek naujos mokslinės medžiagos, kad ne tiktai pilnai išryškėja to didžiojo lietuvio asmuo bei veikla, bet ir visas anuometinės Lietuvos istorinis laikotarpis, kuriame jisai gyveno.
Premijos įteikimo iškilmės, sujungta su koncertu, šiemet įvyko Bostone geg. 1 d. Toje padangėje yra nemaža kultūros žurnalo "Aidų" skaitytojų ir bičiulių, kai įskaitomi aplinkiniai miestai — Cambridge, Brocktonas, Lawrence, Lcwellis, Providence, Worcesteris ir kit. Toje pusėje gyvena ir pats šių metų premijos mecenatas prel. Pranciškus Juras.
Koncerto pradžioje "Aidų" vyr. redaktorius Antanas Vaičiulaitis supažindino publiką su premijos laureatu prof. dr. Zenonu Ivinskiu, jau keli metai tyrinėjančiu lituanistiką Vatikano archyvuose ir dabar tik vienam kitam mėnesiui išvykusiu į Vokietiją taip pat mokslo reikalais — pirmininkauti Baltų Institutui. Jo pagerbimo žinia buvo visų džiaugsmingai priimta. Premijos mecenatas ir ne-nuilstąs lietuviškos knygos rėmėjas prel. Pr. Juras tarė žodį apie spaudos reikšmę mūsij emigracinio gyvenimo dienose.
Koncertas pasižymėjo augšta menine programa. Operos solistė Juzė Augaitytė tiek liaudies dainas, tiek operų arijas perteikė su didžiu įsijautimu. Jos balsas buvo skaidrus, galingas, šviežias. Klausydami lengvai ir tiksliai išpildomų sunkių dalykų, koncerto dalyviai patyrė, kokioje augštumoje stovi ši dainininke. Visiems miela staigmena buvo ir jaunas solistas baritonas Vaclovas Ve-rikaitis, atvykęs dainuoti iš Toronto. Jo labai stiprus, turtingas ir gerai išlavintas balsas visiems padarė didelį įspūdį. Solistas tik šį pavasarį baigė Toronto konservatoriją, o jau daina plačiai reiškiasi visoje Kanadoje. Į Ameriką jis atvažiavo pirmą kartą su gerai parengta programa — lietuvių kompozitorių damomis ir Handelio, Verdi, Mozarto kūriniais. Vaclovas Verikaitis yra nepaprastas talentas ir jo laukia didelė ateitis muzikos pasaulyje, jeigu tuo pačiu užsidegimu, kaip lig šiol, pasišvęs dainos menui.
Solistams pianu akompanavo Jeronimas Kačinskas.
Po koncerto įvyko literatūros vakaras, ta proga surengtas Bostono Liet. Rašytojų Klubo. Vakare savo kūrybą skaitė rašytojai Nelė Maza-laitė, Antanas Vaičiulaitis, Jonas Aistis ir Paulius Jurkus. Po to taip pat Rašytojų Klubo pastangomis įvyko vakarienė, kurioje dalyvavo per 100 žmonių.
Pagal eilę 1955 metų "Aidų" premija teikiama už literatūrą.
L. A.
TAI NENUKALBĖJIMAS
1954 m. Aidų Nr. 10, 459 psl. aš trumpai buvau prisiminęs tautosakinės medžiagos falsifikaciją V. Krėvės raštuose, bet jos plačiau nekomentavau. Todėl J. Balys š. m. Aidų Nr. 3, 142 psl. rašo: "Pr. Skardžius neseniai nukalbėjo, tarsi kas nors norėtų paneigti V. Krėvės tikruosius nuopelnus, kurių niekas nei nemano užginčyti". Iš tikrųjų taip buvo. šv. Ministerijai įkūrus Liet. Tautosakos Archyvą ir tautosakinę medžiagą perėmus iš Human. Mokslų Fakulteto, J. Balys savo laiku buvo pasiryžęs patikrinti V. Krėvės tautosakinių raštų autentiškumą, tuo reikalu buvo nuvažiavęs į Merkinę ar net Subartoms, kiek galėdamas ten teiravosi iš kaimiečių apie V. Krėvės surinktus ar vartojamus tautosakinius dalykus ir sugrįžęs iš tos kelionės paskelbė savo išvadą: V. Krėvės tautosakinė medžiaga falsifikuota! Dėl to V. Krėvė buvo didžiai susijaudinęs, tai jis bent kelis kartus su širdgėla buvo prisiminęs, o B. Sruoga, tokiu V. Krėvės inkriminavimu nebeištverdamas, parašė net ištisą apologiją, kurią, manau, kiekvienas norėdamas galėtų ir šiame krašte susirasti. Vėliau, būdamas Palangoj, V. Krėvė man pasakojo, kad jo Šarūnas esąs jaunystės veikalas, ištisai idealizuotas, tik jo pradžia ir pabaiga tautosakiniais metmenimis apmesta, ir tcdėl jis nieko negalėjęs nei falsifikuoti, nei perdirbti. Aš jį tuomet raminau, visaip guodžiau — patariau nekreipti į tai dėmesio, įrodinėjau, kad kiekvienas tikras rašytojas gali savo veikaluose sukurti tokius vaizdus, kurie kartais nevisai sutinka su konkrečia tikrove, bet meniškai yra realūs, tikri.
Po to praslinko kiek laiko, žlugo Lietuvos nepriklausomybė, atsirado nauja tvarka, buvo įkurta Lietuvos Mokslų Akademija ir V. Krėvė paskirtas jos prezidentu. Liet. Tautosakos Archyvas, kurio vedėju buvo J. Balys, automatiškai buvo įjungtas į Akademiją, ir todėl tuojau kilo klausimas, kas bus tolimesniu jo tvarkytoju. Tuomet V. Krėvė-Mickevičius, jau Akademijos prezidentas, man pranešė, kad jis norėtų, jog J. Balys pasiliktų savo vietoj ir toliau tęstų savo darbą; buvusį tautosakinį nesusipratimą jis pamirštąs ir iš to nedarysiąs jokių išvadų. Pasitaikius progai, aš pranešiau šią žinią J. Baliui, ir sutartu laiku susitikome Vilniaus u-to slavistikos seminare trys: V. Krėvė, J. Balys ir aš kaip tarpininkas. Pasikalbėjimas buvo visai trumpas: V. Krėvė keliais žodžiais pareiškė savo norą, o J. Balys pasižadėjo ramiai toliau dirbti organizacinį ir mokslinį tautosakos darbą. Aš džiaugiuos, kad mano tarpininkavimas nenuėjo niekais: kol dar teko būti Lietuvoj, aš nebegirdėjau J. Balio jokio smarkesnio žygio prieš V. Krėvę. Kai V. Krėvė mirė, J. Balys buvo į Philadelphiją atvykęs laidotuvėsna. O dabar jis viešai pareiškia, kad niekas tikrųjų V. Krėvės nuopelnų nei nemano užginčyti. Aš iš savo pusės, trumpai apie V. Krėvę rašydamas Aiduose, norėjau pažymėti, kad būsimasis V. Krėvės biografijos rašytojas ir jo kūrybos tyrinėtojas pasistengtų tautosakinių dalykų panaudojimą jo literatūriniuose kūriniuose išaiškinti ne pagal tautosakinės registracijos, bet pagal literatūrinės kūrybos ir meninės veikalų kompozicijos reikalavimus. O V. Krėvė savo stilizuotas lietuvių pasakas ir kitus savo tautosakinius kūrinius laikė ne specialiais moksliniais tyrinėjimais, bet literatūriniais darbais. Gal išimtį čia galėtų sudaryti tik V. Krėvės tautosakinės medžiagos (patarlių, priežodžių ir kt.) rinkiniai, bet jis čia nei nepretendavo į mokslišką apdorojimą.
Visos šios istorijos išvada tokia: yra faktas, kad J. Balys savo laiku buvo suradęs V. Krėvės tautosakinių dalykų falsifikaciją, ir tai nebus lengva nuginčyti. Prof. M. Biržiška, iškeldamas patį falsifikacijos faktą, pasakė teisybę; bet kiek tai yra susiję su "Šarūnu" ir "Dainavos šalies senų žmonių padavimais", čia tuo tarpu nesiimu spręsti. Bet vis dėlto noriu pastebėti, kad V. Krėvės raštų reikalas turi būti išaiškintas ne-orasilenkiant pirmiausia su kūrybine, ne istorine tikrove.
|
|
|
|