|
|
APVERSTOS ILIUSTRACIJOS PROGA |
|
|
|
Parašė Jonas Aistis
|
Leidykla "Terra" išspaudino Mariaus Katiliškio "Užuovėją". Knygą iliustravo dailininkas Romas Viesulas. Jos turinio neliesime, tik kiek apsistosime prie iliustracijų. Ir visai ne dėl to, kad toje knygoje vienas paveiksliukas įdėtas augštyn kojomis. Iliustracijos yra tokios, kad neįgudusiam ne taip jau lengva atspėti, kur viršus, o kur apačia, tai eilinis ir vidutinio akylumo skaitytojas vargu ar atspės, kuris paveiksliukas tinkamai, o kuris augštyn kojomis atspaustas knygoje. Tai yra eilinis lapsus imprimarii. Nemaloni, bet Vis dėlto atsitinkanti klaida, kaip ir teksto korektūros, ir dėl to ne tik jaudintis, bet dargi ir rašyti nereikėtų. Rašymo priežastis kita — pačios iliustracijos.
Dažnai pagalvojame: ar ne perdaug mūsuose augštojo meno ir menininkų ir ar ne per maža meno darbininkų specialistų. Juoba, kad mūsų menininkai taip individualūs Ir užda-rii j°g jie savo menu negali ar nenori kito ko reikšti, kaip tik savo individualybę. Ir jie visai neatsižvelgia ne tik į reikalą ir tikslą, bet dažnai nepaiso net pačios medžiagos, į kurią tas jųjų menas reikia perkelti.
Per pereitas šventes pasirodė lietuvių dailininkų sukurtų kalėdinių-naujametinių sveikinimų. Tuo tektų tik pasidžiaugti, jei dailininkai kurdami būtų atsiminę, kam tie Jų darbai yra skirti. Blaiviai galvojant, tie paveiksliukai turėtų derintis prie švenčių nuotaikos ir prisidėti prie pačių linkėjimų. Išėjo priešingai: Kaikurie paveiksliukai išėjo stačiai siaubingi — jie nei šventėms, nei šermenims netinka.
Mes čia visai nesiimame menininkų darbų vertinti gryno meno plotmėj. Nors ir čia pašaliniam atrodo, kad mūsų menininkai nejaučia didelės pagarbos ir meilės savo darbui: technika labai šiurkšti. O kas gi yra technika, jei ne meilė ir jos dėka įgytas įgudimas padaryti daiktą ar išreikšti mintį. Gi dažnai mūsų dailininkų kūriniuose junti pastangas pasiekti šiurkštumo ritą ir net ją peržengti. 2inoma, laikas viską išryškins, bet atrodo, kad šių dienų dailininkų teisinimasis laiko dvasia vargu ar yra tikslus.
Tuo mes visai nenorėtume varžyti dailininkų individualybės ir juoba kištis į jų reikalus ir judinti tokius dalykus, kurie liečia tik juos pačius ir jųjų meną. Laisvė meno kūriniu gėrėtis ir šlykštėtis, jį pirkti ir nepirkti. Tačiau yra atsitikimų, kad dailininkas turi atminti, jog jų kūriniai turi derintis prie medžiagos ir prie kūrinio paskirties, ypač jie neturėtų užmiršti kūrinio socialinio momento.
Imkime knygą. Ji skirta ne kam kitam, kaip tik skaitytojui. Tai ne tik leidėjas, bet ir knygos iliustra-torius turėtų bent kiek derintis prie iliustruojamo veikalo ir net skaitytojo, kuris tą knygą perka, skaito, gėrisi ir saugoja. Bet imkime dar patį iliustracijos tikslą. Iliustracija turi du tikslu: gražinti knygą ir aiškinti tekstą. Norėtume paklausti pačių iliustratorių, kiek mes turime jų papuoštų knygų, kuriose iliustracijos būtų pasiekusios šiuos du iliustracijos tikslus arba bent kuriose jaustųsi dailininko pastanga juos atsiekti? Dažniausiai: iliustracija sau, o knyga sau. Blaiviai galvojant, dailininkas turėtų jausti autorių, turėtų įsigilinti į visas jo stiliaus savybes ir plonybes, turėtų tuo gyventi, turėtų dėti pastangų autoriaus mintį ir nuotaiką suprasti ir išreikšti.
Gal dar per anksti būtų to reikalauti, šiandienykščiai mūsų pageidavimai yra labai elementarūs ir kuklūs. Mes tik norėtume, kad dailininkas kurdamas atsimintų tą medžiagą, kuri turės jo kūrinį priimti. Dabargi atrodo, kad mūsų grafikai (yra išimčių, bet jos labai retos) atsimena tik tą popierį ar kitokią medžiagą, kurioje jie daro kūrinio originalą. Knyginis popieris turi savo galimybių ribą, ir kai su tomis galimybėmis nesiskaitoma, tai Iliustracija persi-muša J antrąją lapo pusę.
Mūsų minimos knygos popieris puikus. Spauda atlikta be priekaišto. Tik vienos iliustracijos medžiagą nugalėjusios bloga prasme. Nedaug betrūksta, kad iliustracijos antroje puslapio pusėje dailiau atrodytų, negu geroje. Geroje pusėje tik palaidi ir juodi spaustuvės papiltų dažų p'otai.
Leidėjas gerai padarė, skirdamas iliustracijoms atskirus lapus. Tai pabrangino knygą, bet pilnai klausimo neišsprendė.
Lygiai mums yra nesuprantamas viršelių ir aplankų identiškumas. Kam tada tie aplankai, jei yra viršelis. Ar negeriau būtų, jei viršelis būtų visai tuščias ar spaudos ženklais atspaustas. Bibliofiliškai galvojant, aplankas knygos dalies nesudaro. Tai visai nereikalinga prabanga.
Jonas Aistis
|
|
|
|