Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAV Lietuvių Bendruomenes darbo kliūtys ir jų priežastys PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS GAILIUŠIS   
Spausdiname šį diskusinį straipsnį, laikydamiesi nusistatymo, kad kultūros žurnalas turi likti atviras ir bendrosioms visuomeninėms mūsų išeivinės bendruomenės problemoms. Diskusijų "ugnin" pastaruoju metu vėl pateko pati Lietuvių Bendruomenės samprata. JAV šias diskusijas itin aštrina vis nepasiekiamas LB ir ALTos bendradarbiavimas. Straipsnio autorius yra PLB valdybos narys ir dabartinei LB struktūrai daromus priekaištus bei siūlomus reformų projektus vertina LB požiūriu. O tas požiūris yra pati LB prigimtis: visiems jungti LB
privalo likti nepartinė, šiam LB pagrindui grėsmę autorius randa tuose, kurie vienaip ar antraip norėtų supartinti ir LB. Visose partijose yra žmonių supratusių LB nepartinį pobūdį, kaip yra likusių, kuriems tai sunku suprasti. "Partijų" žodžiu autorius ir turi mintyje tuos, kurie ir į LB žvelgia partiniu žvilgiu. Tačiau saugoti LB nepartinį pobūdį nereiškia aplamai pasisakyti prieš partijas, juo labiau prieš mūsų politinės kovos bendrines organizacijas. Red.

Didžiausia ir seniausia lietuvių išeivių kolonija yra Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Išeivių gyvenimas čia visada buvo judrus, organizuotas, nuolat vyko įvairūs suvažiavimai, augo parapijų ir salių statybos, leidžiami laikraščiai ir t. t. Ši mūsų kolonija tebėra judri iki šių dienų. Judrūs ne tik naujieji ateiviai, bet ir senoji karta tebesireiškia lietuvių gyvenime: palaiko parapijas, skaito lietuvišką spaudą, turi chorų ir kt. JAV lietuvių gyvenimas kūrybingas, bet turi ir nesutarimų. Daugiausia nesutariama ne dėl siekiamų tikslų, bet dėl antraeilių dalykų. Be mažų išimčių, visa išeivija sutaria dėl kovos už Lietuvos laisvę ir lietuvybės išlaikymą. Šie tikslai laiko išeiviją susibūrusią apie bendrines organizacijas, iš kurių Amerikos Lietuvių Taryba — ALT seniausia. Lietuvių Bendruomenė — LB jauniausia. Bendrinės organizacijos, ypač LB, saugo išeiviją nuo susiskaldymo. Išsiskyrus tikslams, bendras darbas būtų neįmanomas — ALTa, LB tuoj subyrėtų.

Ir bendrų tikslų siekiant, grupių — partijų interesai nevisada sutampa. Nesutarimai kyla dėl taktikos, organizacinės tvarkos, grupių į-takos, vietų pasidalinimo vadovybėje ir kt. Nors tai antraeiliai dalykai, bet darniam darbui visada kliudo. Kartais grupių interesai gali padaryti bendrą darbą visai neįmanomą. Tai atsitinka, kai grupės savo interesus pastato aukščiau už bendrus tikslus. Tokiu būdu sukeliama bendrinės organizacijos krizė. Prieš keletą metų tokią krizę pergyveno VLIKas, kai iš jo pasitraukė kelios grupės. Praėjo ilgas laikas, kol VLIKas vėl sujungė grupes naujoje organizacijoje su didesniu jų skaičiumi. Ši reforma VLI-Kui nepakenkė ir organizacinių jo pagrindų nepakeitė, — ir anksčiau grupės ir politinės partijos jį sudarė.

Stebint JAV lietuvių gyvenimą, paskutiniu laiku pastebimas didesnis LB puolimas. Siūloma įvairiausių planų jai reformuoti, neva jos labui, bet iš tikro už tų siūlymų slepiasi grupiniai interesai. Susidaro įspūdis, lyg sąmoningai siekiama sukelti LB krizę. Tiesa, sukelti LB krizę sunkiau, negu VLIKe, — ją sudaro pavieniai asmenys, ne grupės, ir dalies asmenų nedalyvavimas jos darbuose krizės nesukels. Užtat ieškoma kitų būdų jai slopinti, jos darbui sunkinti.

Kas tą LB puolimą organizuoja ir kokiais būdais bando jį vykdyti? Tai nekyla nei iš pavienių neorganizuotų asmenų, nei iš kultūrinių organizacijų, — su jomis LB turi gerus santykius ir dažnai joms padeda. Puolimas gali kilti tik iš tų, kuriems LB kliudo, pastoja kelią į dominavimą visuomenėje — tokios yra politinės partijos, kai jos mojasi ir LB darbe reikšti savo įtaką. Teisingai samprotauja "Tėviškės žiburių" (1971 kovo 11) vedamajame Pr. G., kad nesutarimų priežastys glūdi dviejų pradų susidūrime — partinio bei grupinio prado su bendruomeniniu pradu. Bet negalima su gerb. Pr. G. sutikti, kad tie du pradai LB darbe suderinami. Arba LB bus nepartinė, arba jos visai nebus. Įvedus organizuotas partijas į LB, ji nebebus bendro darbo dirva, bet arena srovėms rungtyniauti (dr. J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 191). Neorganizuotai partiniai žmonės ir dabar LB darbuose reiškiasi, niekas jiems kelio į LB nepastoja. LB — visiems atvira, ar kas priklauso kuriai partijai, ar lieka už partijų.

II pasaulinio karo senoji lietuvių ateivių karta organizavosi sroviniais pagrindais, buvo susiskaldžiusi, bendrinių organizacijų neturėjo. Įpratus veikti užsidarius srovinėse grupėse, kurti vieną, visus jungiančią, kultūrinius ir politinius darbus dirbančią bendrinę organizaciją tada būtų buvę tuščios pastangos: kur sroves organizuoja visuomeninį gyvenimą, ten bendrinės organizacijos neįkursi.

Po karo į JAV atvyko apie 25.000 lietuvių — DP, kurie jautė vienos, visus jungiančios organizacijos reikalą. Paskelbus Lietuvių Chartą (1949), pradėjo organizuotis LB, kuri turėjo jungti visus, naujuosius ir senuosius, ateivius. Jai LB nebūtų įsikūrusi, ir naujieji ateiviai eitų senųjų keliu — katalikų veikla suktus: apie parapijas, o kitos srovės burtųsi apie savo laikraščius. Susiskaldymas būtų likęs, bendras darbas sunkus, srovinės grupės vadovautų visai visuomeninei veiklai. Jos džiaugtųsi didesniu visuomenės dėmesiu, turėtų didesnį prieauglį, negu dabar turi.

Atėjusi gyveniman LB perėmė visuomenės organizavimą nepartiniais pagrindais ir šiandien viena vadovauja visuose kraštuose, išskyrus JAV, lietuvių kultūrinei ir politinei veiklai. Srovinės grupės pasijuto izoliuotos, kelias į visuomenės vadovavimą užblokuotas. Iš čia kyla kai kurių nepasitenkinimas, opozicija LB. Norėdamos atgauti savo turėtas pozicijas, partijos stengiasi įtikinti visuomenę, jog LB nesubrendusi, siūlo ją perorganizuoti taip, kad jos vėl galėtų dominuoti visuomenėje. Jų padėtį stiprina VLIKo ir ALTos buvimas JAV. Kituose kraštuose, kur tų organizacijų nėra, ten partinis pasireiškimas nežymus, be didesnės reikšmės. Stiprindamos savo padėtį visuomenėje, partijos dažnai panaudoja VLIKą ir ALTą prieš LB. Ypač ALTa pasidarė partijų įrankiu.

Trumpai apie ALTą. Kai 1940 Maskva okupavo Lietuvą, visos srovės susirūpino padėti kilmės kraštui. Tokiu būdu atsirado visų srovių sudaryta ALTa. Ji daug padarė, kad JAV nepripažįsta Lietuvos okupacijos. Be to, teikia VLIKui finansinę paramą — 30 procentų nuo surinktų Vasario 16 aukų, o 70 procentų pasilaiko savo reikalams. Šiandien ALTą sudaro 10 organizacijų: 8 — senosios kartos ir 2 — naujosios kartos (Lietuvių studentų sąjunga ir Šviesos - Santaros sambūris, abi laikomos jaunimo atstovės). Tokiu būdu ALTa tebėra daugiau senosios kartos organizacija, o naujieji ją tik remia aukomis, kurios žymiai prašoka senųjų sudedamas aukas.

ALTos priešakyje visada stovėjo griežti politikai, kurie vos gimusiai LB pradėjo rody:: opoziciją ir teberodo iki šiol. Matyt, pajuto pavojų sau pačiai ir politinėms partijoms. Opozicija tebedrumsčia visuomeninio darbo darną, pasireiškia vis naujomis obstrukcijomis per spaudą, suvažiavimuose, viešose jos vadų kalbose. Įtampa tarp LB ir ALTos palaikoma dirbtiniu būdu. Tokia ALTos taktika sulaikė senosios kartos lietuvius nuo jungimosi į LB. Senieji, įpratę veikti srovinėse organizacijose, žinojo, kad su kitomis srovėmis reikia kovoti, ne bendrai dirbti. LB pasirodė jiems keistas, margas paukštis, kur reikės dirbti socialistui su kataliku, tautininkui su socialistu, mokėti duokles. Tokiomis sąlygomis ALTa lengvai sukurstė senuosius prieš LB, išplėtė plyšį tarp senųjų ir naujųjų ateivių. Tą ateivių kartų suskaldymą istorija pakaltins.

Kaip minėjau, ALTai vadovavo nuo pirmųjų jos egzistavimo dienų politikai, partijų lyderiai. Dalis jų išmirė, kiti pasitraukė į pensiją. Organizacijos, sudarančios ALTą, nebeturėjo vadovybei tinkamų žmonių, todėl skolinosi jų iš naujų ateivių atsivežtų partijų. Ten pakliuvę naujieji ateiviai savo partijų interesus dar labiau sujungė su ALTa ir tuo būdu Lietuvos laisvinimo darbą padarė lyg partijų privilegija, nieko nenori prie jo prileisti, ypač LB, kurios nariai turi tik remti juos pinigais, būti užnugariu. Rodos, kas deda aukas, tas turi teisę dalyvauti ir laisvinimo darbuose. Kai LB užsimena apie tą teisę, pakeliamas didelis triukšmas. Girdi, LB nori sugriauti Lietuvos laisvinimo darbą, ken­kia Lietuvai. . . Norima LB uždaryti tik litu­anistinėse mokyklose ir ginčijama jai teisė iš­eiti už ateivių gyvenimo ribų.


Pvz., JAV kongresui pateiktas įstatymo projektas, kuris leistų vyriausybei finansiškai paremti tautinių mažumų kultūrinį darbą — li­tuanistines mokyklas ir kt. LB kreipėsi į Va­šingtoną, prašydama projektą priimti. Šis kultū­rinis reikalas neabejojamai yra LB kompetenci­jos ribose, bet ALTa pareiškė nepasitenkinimą, kam LB važinėjo į Vašingtoną.

Nėra reikalo baimintis, jei Vašingtone lan­kosi dvi organizacijos: pakanka išaiškinti, jog lietuviai turi vieną politikai, kitą — kultūrai bendrinę organizaciją. Kaip kultūrinė organiza­cija, LB privalo lankytis Vašingtone ir rūpintis visais JAV vidaus gyvenimo reikalais, kurie ga­li turėti svarbos lietuvių reikalams, — tai ne tik jos teisė, bet ir pareiga.

LB nesiekia panaikinti ALTos, nori su ja bendradarbiauti, siūlė bendrą fondą, ryšininkais pasikeisti, bet partinės dvasios apsėsta ALTa, kaip seniau, taip ir šiandieną nuo bendradarbia-rimo su LB vis atsisako. Toji dvasia ir finan­sinė parama artimai sieja ALTą su VLIKu. Partinis susiskaldymas, kai kraštas pavergtas, yra nepateisinamas "liuksusas". Įsivaizduokime, JAV 200 su virš milijonų gyventojų sutelpa dviejose partijose, o sauja lietuvių išeivių turi 15 partijų. Kas gali jaunimą, kuris jomis nesi­domi, įtikinti, kad tiek partijų reikalinga? Jau­nimas seniai įsitikino, kad tai liūdna ir juokin­ga, — jaunimui užtenka LB.

Partijos dominuoja dviejose bendrinėse or­ganizacijose — VLIKe ir ALToje. Abi jas su­daro organizacijų atstovai, ne masė, t. y. jose su masėmis partijos neturi sąlyčio. Kito pobū­džio yra LB, kurią sudaro visi lietuviai, suor­ganizuoti nepartiniais pagrindais. Partiškai žiū­rint, LB yra politinė tuštuma, kurioje įsitaisius būtų prieita prie visuomenės. Tada ir trečia bendrinė organizacija — LB pakliūtų partijų į-takon. Partijos sulauktų iš visuomenės daugiau dėmesio, augtų narių skaičiai, ateitų "seni geri" partiniai laikai. Tačiau LB pasidarytų partijų rietenų arena. VLIKe ir ALToje yra tik vie­nas tikslas, kuriam visi pritaria. LB turi įvai­riausių politiniu ir pasaulėžiūriniu atžvilgiu opių klausimų, dėl kurių partijos greit susikirs­tų. Partijų ginčai LB viduje būtų jos laidoji­mas, grįžimas į senosios kartos laikus, kai vi­suomenę organizavo srovinės grupės.

Taigi, prieš LB opozicijos organizatoriai ir jos darbo trukdytojai yra politinės partijos, kai jas nori reikštis ir LB darbe. Kokius planus jos siūlo LB?

Vienas iš tokių yra siūlymas LB padaryti eiline organizacija, kurios nariai būtų tik raš­tiškai pareiškę norą į ją įstoti. Nepildąs parei­gų narys galima būtų išmesti iš LB. Pasidariu­si eiline organizacija, LB nebebūtų visų lietu­vių, o tik tų, kurie į ją įstojo, nebegalėtų kal­bėti visų lietuvių vardu. Kitaip sakant, sie­kiama sunaikinti LB visuotinumas. Eilinė orga­nizacija savo tikslus griežtai aprėžia. LB savo tikslų griežtai aprėžti negali — jos tikslai visa apima, visuotini. Be visuotinumo LB nustotų pa­trauklumo, ir vargiai kas ja domėtųsi. Papras­ta eilinė organizacija su visa apimančiais, visuo­tiniais tikslais yra nesąmonė. Lietuvių išeivių reikalai per dideli, kad eilinė organizacija galė­tų juos aprėpti ir visus tenkinti.

LB pasisekimas, nauda ir reikšmė glūdi da­bartinėje organizacijos formoje, t. y., savo pri­gimtimi būti visų lietuvių išeivių sąjūdžiu už Lietuvos laisvę, jos nepriklausomybę, už lietu­vių išlikimą išeivijoje. Kiekvienas lietuvis be įstojamojo narystės pareiškimo, kada gali ir no­ri, turi teisę jungtis prie LB darbo: įeiti į va­dovybę, lankyti apylinkės susirinkimus, juose reikštis: durys visiems ir visada atviros. LB nevaržo straipsniais, prievolėmis; nors remti ją solidarumo įnašu kiekvieno pareiga, bet jei ir to neišpildo, niekas negali išmesti iš LB. Tai LB pastovumo laidas.

Matomoji LB organizacinė forma yra ne val­džia, bet visų lietuvių reprezentantas, reprezen­tuojąs esamas, buvusias ir būsimas kartas. Ko­kia lietuvių dalis toje reprezentacinėje organi­zacijoje aktyviai dalyvauja, nors ir labai svar­bu, nėra lemiantis veiksnys. Daug svarbiau jos buvimas aplamai, — kad yra, kas dirba, orga­nizuoja darbus, kuria skatina pasyvius LB na­rius aktyviai jungtis į lietuviškus darbus, išlik­ti lietuviais. Pvz., šokių, dainų šventės ir kt. yra visų lietuvių, ne vien organizuotos jos da­lies, ir todėl kreditai tenka visiems lietuviams, ne vien LB vadovams. Kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų, kokiai partijtai bepriklausytų, aktyvus ar pasyvus, gali didžiuotis visais LB pasisekimais kaip savo. Tokia LB prigimtis ir paskirtis, tokią ją reikia ir išlaikyti.

Antras siūlymas, kuris keičia LB prigimtį, yra noras įvesti į LB visas lietuviškas organi­zacijas, kaip organizacinį pagrindą. Vadinasi, LB sudarytų ne visi lietuviai, bet jų organizaci­jos. LB apylinkės būtų tik įvairių organizacijų atstovų susirinkimai, kaip yra ALToje. Šiuo atveju LB nustotų tiesioginio ryšio su jos atstovaujamais visais lietuviais, pasidarytų nutolusi nuo masių, kurioms atstovauti ir kurias organizuoti yra pagrindinis jos užadvinys.

Dar siūloma individualinį principą palikti, bet šalia jo į LB tarybą kviesti visų organizacijų atstovus. JAV lietuviškų organizacijų priskaičiuojama virš 1000. Tokiu būdu taryba susidėtų iš virš 1000 narių. . . Daugiau negu JAV atstovų rūmai ir senatas drauge. Tarybos sesijos būtų ilgos, susitarti sunku. Atsirastų taryboje žmonių, kurie LB nesidomi, bet turėtų balsą, spręstų jos reikalus.

Treti siūlo į LB įvesti tik politines partijas. Tuo atveju jos būtų privilegijuotos, nes turėtų dvigubą atstovavimą — pavienių partinių ir viso organizuoto vieneto. Partijos nėra skriaudžiamos ir dabar: jų nariai renkami į vadovybes, dalyvauja visuose LB darbuose. Bėda ta, kad, būdamos negausios, partijos mažai duoda darbininkų. Be to, šiame krašte, JAV, LB darbas tik kultūrinis, todėl politikams joje nėra ką veikti, — jų sritis politika. Kai kurie partiniai nuoširdžiai įsijungė į LB darbą, bet yra ir tokių, kurie, pakliuvę į LB apylinkių valdybas, nerenka solidarumo įnašų, nesirūpina lituanistinėm mokyklom, neatsiskaito su centrais iš surinktų pinigų. Turint tokius pavyzdžius, kyla klausimas, ar, įvedus partijas, jos nepasidarys LB griovikai iš vidaus? Partinės rietenos viduje greit LB suskaldytų. Visos šios reformų versijos yra nerealios, fantastiškos, LB labai pavo-ingos.
Reformuojant LB, užtektų tarybą praplėsti apylinkių ir apygardų atstovais, bet visai ne-įsileistinos pašalinės organizacijos, kokios bebūtų — jos būtų nereikalingi, svetimi kūnai LB viduje, pavojingi egzistencijai. Šalia tarybos visai nereikalingas seimas, kuris dirbtų tą patį tarybos darbą.

Partijų įvedimas į LB remiamas mitu, girdi, LB pasidarė vienos grupės — frontininkų Lietuvių Fronto Bičiulių) — organizacija. Tai tvirtinimas, kalbąs partijų nenaudai: frontininkai kaip organizuotas vienetas LB nedalyvauja, todėl ir organizuotų partijų nereikia.

Kas tie frontininkai? Nepriklausomoje Lietuvoje tokios partijos nebuvo. Jie atsirado okupacijų metais kovai su okupantais (rusais ir vokiečiais). Daug jų kovojo partizanų eilėse ir žuvo (Lukša, Būtėnas ir kt.). Į VLIKą frontininkai įeina kaip kovos organizacija. Savo programą remia nepasaulėžiūrine politika, todėl sulaukia daug simpatijų iš įvairių pažiūrų nepartinių. Į frontininkų eiles susibūrė daugiausia intelektualai, kultūrininkai, ne politikai. Nenuostabu, kad daugiau kultūrinė, negu politinė, LB patraukė frontininkų dėmesį ir sulaukė iš jų daug darbininkų. Vos tik gimus LB, jie pirmieji stojo prie jos organizavimo. Gausiai dalyvaudami LB darbuose, paruošė nemažą kadrą stiprių bendruomenininkų, sugebančių dirbti visuomeninį darbą. Netenka stebėtis, visuomenė jais pasitiki ir per rinkimus remia daugiau, negu kitus. Tvirtinimas, kad LB pavirto frontininkų diktatūra, — nesąmonė. Į vadovybę jie ateina laisvais, demokratiškais rinkimais, ne smurtu įsiveržia. Jei partijos nepatenkintos frontininkais, tegu į LB ateina jų žmonės ir įsiveda savo "diktatūrą". Ir priemonė tam yra — laisvi rinkimai. Jei partinių mažai LB vadovybėje, pačių kaltė, — nesidomi LB darbu. Rinkikai žino: kas dirba, tas tinka ir vadovauti. Frontininkai niekad neketino ir neketina LB paversti savo partija. Šis baubas, sugalvotas LB priešų, tinka tik mažiems vaikams gąsdinti.

Paskutiniais metais daug aštrių ginčų ir nesantaikos sukėlė bendravimo su Lietuva klausimas. Susiformavo du, vienas su kitu kovojantys lageriai: konservatorių ir liberalų. Pirmieji priešingi bendravimui, — tai esąs bendravimas su okupantu, antrieji stovi už jo palaikymą, — bendravimas nešąs pavergtiems broliams laisvės viltį. Konservatoriai, daugiausia susispietę politinėse partijose, šį klausimą panaudoja LB griauti, tvirtindami, kad ji eina su liberalais, atseit, pagal juos, už bendravimą su okupantu. Ergo, išduoda Lietuvos reikalus. Žiaurūs kaltinimai. Ar ne?

Tokie tvirtinimai — tai sąmoningas tikrovės klastojimas. LB nariais yra ir konservatoriai, ir liberalai. LB nesiangažuoja nei vienų, nei kitų pusėje. Tai daryti negali dėl savo prigimties. LB nepaskelbė nė vieno nutarimo, kuris leistų jai primesti angažavimąsi tik liberalų pusėje. Paskiri LB padaliniai nesuruošė nė vieno iš Lietuvos koncerto ir oficialiai neragino juos lankyti nes tai kiekvieno privatus reikalas. Atskirų LB narių, nors ir vadovybėje esančių, pasisakymai nėra visos LB nuomonė, ir už jų veiksmus LB neatsako. Tuo tarpu LB priešininkai ir paskirų asmenų pasisakymus ar veiksmus priskiria visai LB. Argi tai ne piktas veiksmas? LB bendravimo klausimu turi vieną nusistatymą, sutartą visų veiksnių, — ribotis privačiu bendravimu. Kol šis nusistatymas visų veiksnių sutarimu nepakeistas, tol LB jo laikosi. Konservatoriai su liberalais gali savo tarpe aiškintis, ginčytis iki nualpimo, bet LB jų atžvilgiu laikosi neutralumo ir — klaidos nepadarys.

Tą klaidą daro ALTa. Rezoliucijom, nutarimais, viešom kalbom aiškiai užsiangažavo konservatorių pusėje. Būdama bendrinė organizacija, daugiau laimėtų, nesijungdama į tuos ginčus. Angažuodamasi vienos grupės pusėje, ALTa nebėra visų lietuvių, kai smerkia ir koncertus rengiančius, ir juos lankančius, ir apie juos palankiai atsiliepiančius, vadindama išdavikais, neišmanėliais.

Užuot dirbusi savo darbą — ginti Lietuvos reikalus JAV valdžioje ir organizuoti pinigus laisvės kovai — ALTa pradėjo politikuoti: vienas grupes smerkti, kitas — girti. Sunku tikėti, kad politikavimas išeis jai į gerą. Štai pavyzdys. Vienas taurus lietuvis, linkęs į ALTos smerkiamų liberalų pusę, po š. m. Vasario 16 minėjimo Clevelande skundėsi: "Įsivaizduok, šiandien paaukojau ALTui 10 dol., o jos pirmininkas savo paskaitoje išvadino okupanto bendrininku, išdaviku. Ir už ką? Tik už tai, kad aš už koncertus. Ateityje ALTa nebegaus iš manęs nė cento, auką atiduosiu VLIKui arba LB. Mačiau — ir dideli bendruomenininkai dėjo aukas į ALTos krepšį, o ji LB puola, vadina išdavikais. Kur bendruomenininkų savigarba? Esate lepšiai — aukojate savo priešui. Atiduokite auką VLIKui arba savo LB". Reikia pripažinti, tas lietuvis teisybę pasakė. Taip atsitinka, kai bendrinė organizacija pradeda politikuoti — atsistoja vienos grupės pusėje. Bendravimo klausimu geriausia politika — veiksnių susitarimas, o besiginčijančių atžvilgiu — neutralumas. Politikavimu ALTa kerta šaką, ant kurios pati sėdi.

Prisideda prie LB autoriteto griovimo ir tvirtinimas, girdi, ji braunasi į valdžią. LB ne-sibrauna į svetimas valdžias, tegu tik kiti ne-sibrauna į LB valdžią. Atvirkščiai, VLIKas ir ALTa kvietė LB jungtis po jų stogu, LB atsisakė, nes siūlomos sąlygos nepriimtinos. Būtent, už siūlomą "pastogę" reikalauja atsisakyti savarankiškumo. Tada ALTa ir VLIKas už LB kalbės, ją globos, atstovaus. Vadinasi, reikalauja pasidaryti jų pavaldine, pasiduoti jų valdžiai. Tokios sąlygos reiškia pasiduoti ALTos globai, o per ją partinei kontrolei. Tai vėl parodo politinių grupių slaptas intencijas kontroliuoti išeivijos visą gyvenimą. Panašias intencijas turėjo ir VLIKo pasiūlymas PLB įsijungti į jo seimą. LB sutinka tartis bendrais klausimais, bet kaip lygus su lygiu.

Visada opus piniginis klausimas. ALTa tvirtina, kad Vasario 16 aukos tik jai vienai priklauso, nors jos skirtos kitiems reikalams, ne ALT-ai. Kas su tokiu tvirtinimu nesutinka, tą apšaukia Lietuvos priešu, laisvės kovos ardytoju. Daugiausia kaltinimų susilaukia LB, nors bendruomenininkai ne mažesni patriotai, kaip altinin-kai. LB visada iš surinktų aukų teisingai atsiskaitė: kam jos skirtos, tam atidavė. Jei aukos skirtos LB, jai ir priklauso. Atsisakyti nuo skirtų LB aukų, būtų aukotojo įžeidimas, — tada jis gali niekam nebeaukoti. Kiekvienas aukoja pagal savo laisvą apsisprendimą — aukoja tam, kam randa reikalinga.

Prieš LB sugalvojama vis naujų prasimanymų. Neseniai buvo pradėta ieškoti "antibend-ruomeniškumo bendruomenininkų", jų nesuradus, ieškojimas nutrūko. Arba vėl tvirtinama, kad PLB autoritetas, mirus pirm. J. Bačiūnui. krito. Kiekviena organizacija laikosi savo pačios autoritetu, ne pirmininko, kurie nuolat keičiasi. Vargas tai organizacijai, kuri laikosi tik pirmininku. Tokios buvo autoritetinių režimų partijos; mirus jų vadams, ir jos mirė. Pirm. J. Bačiūnas buvo didelis žmogus ir doras demokratas, savo autoriteto netapatino su PLB . kuri džiaugiasi jo darbais LB naudai, bet tas nereiškia, kad PLB liko be autoriteto. PLB remia visų kraštų LB ir toliau.

Naujausias išradimas yra šis. Girdi, ALTa atstovauja pusei milijono lietuvių, o LB tik 7000 - 8000. Mat, tiek dalyvavo paskutiniuose rinkimuose į tarybą. Jei kalbama apie atstovaujamus, tai LB atstovauja tris kart daugiau, mažiausia pusantro milijono, — tiek pagal oficialius apskaičiavimus yra laisvame pasaulyje lietuvių. Iš tikro svarbiau yra, kiek turi gyvu. aktyvių "dūšių". LB rinkimuose dalyvauja apie 8000 rinkikų, o kiek atsilanko į ALTos rengia-giamus minėjimus? Drąsiai galima statyti 100 prieš vieną, kad tas skaičius nėra didesnis už 8000, greičiau mažesnis. Norint teisingam būti. reikia lyginti atstovaujamus su atstovaujamais o aktyvius — su aktyviais. Tada tvirtinimas bus logiškas.

Apžvelgėme LB daromus priekaištus, planus reformuoti. Visi kyla iš nedidelio asmenų skaičiaus — iš partinio nusistatymo, kur jam nevieta. Laisvojo pasaulio lietuviškoji spauda LB atžvilgiu objektyvi, nespausdina prieš ją išsišokimų, remia jos darbą. Išpuoliai prieš LB randa vietos tik dviejuose partijų leidžiamuose laikraščiuose. LB reikšmė per didelė, kad lietuviai nustotų ja domėtis ir remti. Be LB išeivių gyvenimas pasidarytų be didesnių užmojų, be reprezentacijos, skurdus, mažom partinėm grupelėm pasiskirstęs, kuriose užsidarę dustų, o jaunimą būtų jau uždusinę. Trūktų erdvės plačiau užsimoti, prilygtų kaimo akiračiui ir pajėgumui.

LB yra lietuvių išeivių gyvenime pirmą kartą įvykęs stebuklas. Tas stebuklas galėjo į-vykti didelių idealistų dėka, kurie neleido jam sužlugti. Tikimės, kad ir ateityje užteks jėgų LB apginti nuo gresiančių pavojų. Ne visos partijos ir ne visi jų žmonės kovoja su LB, dalis jų yra draugų pusėje.
Dideli partijų vadai supranta, kas priklauso jų sričiai — politinei veiklai ir kas ne. Tai suprato jie, kai LB įkūrė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai