Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Balys Auginas — Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balys Auginas   
IŠDUOTASIS

Simui Kudirkai,
Žmogui, iškeistam j žuvį.

Esu, lyg apeigų žuvis:
Auka
Augurų barbariškam durklui,
Bespurdanti ant Judo delno
Nelaisvės ritualo šoky —
Mano drumzlinuos vyzdžiuos
Kruvina
Jūsų sąžinės naktis.

Esu tik beteisė žuvis,
(Su parduota širdim, Su vilties ašakom!)
Konvulsijų liepsnoj
Jaučiu bedūžtančią
Didžiųjų vandenų
Kraujuotą laisvės putą.

Kodėl mane, kaip akmenį,
Atiduodat
Nelaisvės paminklui?
Drebančiom rankom
Žastelėje akysna
Laisvom pamario smiltim—
Lyg sėklomis mirties?

Ir išduotas
Tikiu stebuklinga
Šventos Vakarienės žuvim —
Vynuogyno betolstant krantams,
Šerkšnu aptrauktom akim
Nebegaliu jau pažinti —

Ar tai brolių tolimos rankos?
Ar tik budelio žvejo
Klastingi tinklai? —
Esu aš žmogus?
Ar žuvis išmesta Rajam skruzdėlynui? —

Ledėjančiam
Dangaus kraujoplūdy
Mano Nelaisvės Naktis —
1970.XII.6

NUŽUDYTO BALANDŽIO AMŽIUJE
I.
Kalbėdami apie taiką,
Nužudom nekaltą balandį:

Ir šautuvo vamzdį nutaikę,
Mes matom benamį vaiką —
(Plaštakę dulkėse kelio)
Beverkiantį vėjo sūpuoklėse:
— Jis pakaruoklis?
— Ar palmės šakelė?

Ir drebam — Durklus išgalandę —

II.
O vėjuje vysta
Vaikystė —
Pavirsta į varį alyvos —
Krinta kaip kruvinos snaigės
Balandžio plunksnos negyvos —

Generacijos mirštančios sraigės
Vienatvės blindažuose tūno,
Sapnuodamos gimstančią taiką —
Saulėtekiai kruvino liūno
Skandina vienintelį sūnų
Ir atneša parako tvaiką —

Nukankinti šventieji balandžiai
Veidmainių šventykloj —
Ateitis dūmų uždangoj blandžiai
Kaip vanagas tyko —
Minerva rankoje laiko
Kraujuotą istorijos grandį.

Svajodami apie taiką,
Mes drebam, nužudę balandį
PŪGOS VITRAŽAS

Uži lango vaiduokliu
Vaidenas žiema. Kaip žydintis sielvartas
Dainuoju. Sušalusi daina vienatvėje
Siūbuoja, lyg žibintas
Pamėkšliškam, tuščiam laive.
Padebesiais putoja balos vynuogės.
Ir dulka žemėn sumaltas vynas.
Paniuręs rūkas — šiurkštus, kaip jūreivis —
Iš prieblandų pypkutės rūko —
Ir dūmuose matau aš vėją,
Pamišusi, begiedantį vienuolį,
Kursai ekstazėj drasko mano krikšto
Baltutelaičius marškinėlius —
Ir skraido danguje
Manosios kūdikystės žarijų
Atvėsę pelenai —

Aštrioj vaiduoklio ašutinėj
Žiemužė žilagalvė žėri,
Užmigus ant pusnyno
Nebaigtos baladės —

Ir aš kalbuos
Su vakaro varpų baltaisiais dūžiais,
Ir piešinį pūgos rašau į lango
Tamsųjį kristalą

DU EPODAI IŠ CIKLO:
BURTAŽODŽIAI PIRMAGIMIUI
L
A t v y k i m o b u r ė s

Nepažįstama naujos planetos kvaptis!
Horizonto okeane pušų burlaiviai,
Šaknų stipriais inkarais prirakinti
Snaudžiančiam uoste. Ir sakuoti laivų stiebai,
Sapnuodami paklydusias žuvėdras,
Laukia likimo burių — balandžio sparnų,
Ir leidžiasi žydinčion kelionėn —

Raumeningi vėjai lyg pailsę galerų vergai
Stumia Tavo pakilusį laivą. Delfinų minia
Pasitinka skambiom vandens giesmėmis.
Ir sraigės nudžiunga, savo gondolomis
Gabendamos smiltis
Vienatvės. Nugrimzdę laikrodžiai
Gieda nuobodžią gregorianišką psalmę
Atvykimo procesijai — Agnostoi Theoi,
Agnostoi Theoi, Agnostoi Theoi

Skruzdė kopia smilgomis į didžiulį dangoraižį
Žolės pataluos ramiai snaudžia debesys —
Sparnuota giesmė erdvėje.
Smalsios vabalo akys velėnoj —

Saulė — šviesiaplaukis vairininkas
Veda Tavo laivą mėlynom marių smiltim.
Te bangų — vingiuotų gyvačių — nugaros
Išsitiesia, kaip stiklinė dykuma,
Užpustydamos laiką ir erdvę ---

Tavo žingsniai man skamba,
Kaip laimingo šienpiovio daina.

II
Ž v a i g ž d i n i n k a s
d e l č i o s k u r p ė s e

Žiūriu į Tave, o mano Pirmagimi,
Nubudusį mūsų planetos akiraty.
Tavo basom pėdom atbėga
Nematytų amžių saulė.

Dausų soduose Tau buria žvaigždės,
Kiaurais kibirais pilstydamos
Lemties burtažodžius.
Ir per palietą mėnesienos valką
Delčios auksinė kurpė
Brenda Tavo ateities sapnuos ---

Ar Tu V a n d e n n ė š i o ženkle
Pilstysi malonumų vandenį? Ar išminties
Šaltiniuose plaukiosi? Ar kaip Š a u l y s
Kilpinį ir kardą valdysi,
Sapnuodamas sentėvių žygio kelius?
Ir užpustytos genties
Senolių miegančią smiltį
Sujudinsi naujo potvynio vilnim?

Ir ant Tavo pečių nutūps sakalas
(Tavo protėvių paukštė).
Su dainos šuke snape —
(Iš didelio miško simfonijos,
Mes ją pavadinom G y v e n i m u )
Ir aš — Žvaigždininkas
Delčios deimantinėse kurpėse —
Įdedu Tau į silpnas rankas
Sietyno sidabro inkarą:
Kad žengdamas žvirgždo grūdais,
Mindytais Tavo senolių,
Šviestum, virsdamas amžių
Žvaigžde, o ne trupančiu moliu —



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai