Balys Auginas — Eilėraščiai |
|
|
|
Parašė Balys Auginas
|
IŠDUOTASIS
Simui Kudirkai, Žmogui, iškeistam j žuvį.
Esu, lyg apeigų žuvis: Auka Augurų barbariškam durklui, Bespurdanti ant Judo delno Nelaisvės ritualo šoky — Mano drumzlinuos vyzdžiuos Kruvina Jūsų sąžinės naktis.
Esu tik beteisė žuvis, (Su parduota širdim, Su vilties ašakom!) Konvulsijų liepsnoj Jaučiu bedūžtančią Didžiųjų vandenų Kraujuotą laisvės putą.
Kodėl mane, kaip akmenį, Atiduodat Nelaisvės paminklui? Drebančiom rankom Žastelėje akysna Laisvom pamario smiltim— Lyg sėklomis mirties?
Ir išduotas Tikiu stebuklinga Šventos Vakarienės žuvim — Vynuogyno betolstant krantams, Šerkšnu aptrauktom akim Nebegaliu jau pažinti —
Ar tai brolių tolimos rankos? Ar tik budelio žvejo Klastingi tinklai? — Esu aš žmogus? Ar žuvis išmesta Rajam skruzdėlynui? —
Ledėjančiam Dangaus kraujoplūdy Mano Nelaisvės Naktis — 1970.XII.6
NUŽUDYTO BALANDŽIO AMŽIUJE I. Kalbėdami apie taiką, Nužudom nekaltą balandį:
Ir šautuvo vamzdį nutaikę, Mes matom benamį vaiką — (Plaštakę dulkėse kelio) Beverkiantį vėjo sūpuoklėse: — Jis pakaruoklis? — Ar palmės šakelė?
Ir drebam — Durklus išgalandę —
II. O vėjuje vysta Vaikystė — Pavirsta į varį alyvos — Krinta kaip kruvinos snaigės Balandžio plunksnos negyvos —
Generacijos mirštančios sraigės Vienatvės blindažuose tūno, Sapnuodamos gimstančią taiką — Saulėtekiai kruvino liūno Skandina vienintelį sūnų Ir atneša parako tvaiką —
Nukankinti šventieji balandžiai Veidmainių šventykloj — Ateitis dūmų uždangoj blandžiai Kaip vanagas tyko — Minerva rankoje laiko Kraujuotą istorijos grandį.
Svajodami apie taiką, Mes drebam, nužudę balandį PŪGOS VITRAŽAS
Uži lango vaiduokliu Vaidenas žiema. Kaip žydintis sielvartas Dainuoju. Sušalusi daina vienatvėje Siūbuoja, lyg žibintas Pamėkšliškam, tuščiam laive. Padebesiais putoja balos vynuogės. Ir dulka žemėn sumaltas vynas. Paniuręs rūkas — šiurkštus, kaip jūreivis — Iš prieblandų pypkutės rūko — Ir dūmuose matau aš vėją, Pamišusi, begiedantį vienuolį, Kursai ekstazėj drasko mano krikšto Baltutelaičius marškinėlius — Ir skraido danguje Manosios kūdikystės žarijų Atvėsę pelenai —
Aštrioj vaiduoklio ašutinėj Žiemužė žilagalvė žėri, Užmigus ant pusnyno Nebaigtos baladės —
Ir aš kalbuos Su vakaro varpų baltaisiais dūžiais, Ir piešinį pūgos rašau į lango Tamsųjį kristalą
DU EPODAI IŠ CIKLO: BURTAŽODŽIAI PIRMAGIMIUI L A t v y k i m o b u r ė s
Nepažįstama naujos planetos kvaptis! Horizonto okeane pušų burlaiviai, Šaknų stipriais inkarais prirakinti Snaudžiančiam uoste. Ir sakuoti laivų stiebai, Sapnuodami paklydusias žuvėdras, Laukia likimo burių — balandžio sparnų, Ir leidžiasi žydinčion kelionėn —
Raumeningi vėjai lyg pailsę galerų vergai Stumia Tavo pakilusį laivą. Delfinų minia Pasitinka skambiom vandens giesmėmis. Ir sraigės nudžiunga, savo gondolomis Gabendamos smiltis Vienatvės. Nugrimzdę laikrodžiai Gieda nuobodžią gregorianišką psalmę Atvykimo procesijai — Agnostoi Theoi, Agnostoi Theoi, Agnostoi Theoi
Skruzdė kopia smilgomis į didžiulį dangoraižį Žolės pataluos ramiai snaudžia debesys — Sparnuota giesmė erdvėje. Smalsios vabalo akys velėnoj —
Saulė — šviesiaplaukis vairininkas Veda Tavo laivą mėlynom marių smiltim. Te bangų — vingiuotų gyvačių — nugaros Išsitiesia, kaip stiklinė dykuma, Užpustydamos laiką ir erdvę ---
Tavo žingsniai man skamba, Kaip laimingo šienpiovio daina.
II Ž v a i g ž d i n i n k a s d e l č i o s k u r p ė s e
Žiūriu į Tave, o mano Pirmagimi, Nubudusį mūsų planetos akiraty. Tavo basom pėdom atbėga Nematytų amžių saulė.
Dausų soduose Tau buria žvaigždės, Kiaurais kibirais pilstydamos Lemties burtažodžius. Ir per palietą mėnesienos valką Delčios auksinė kurpė Brenda Tavo ateities sapnuos ---
Ar Tu V a n d e n n ė š i o ženkle Pilstysi malonumų vandenį? Ar išminties Šaltiniuose plaukiosi? Ar kaip Š a u l y s Kilpinį ir kardą valdysi, Sapnuodamas sentėvių žygio kelius? Ir užpustytos genties Senolių miegančią smiltį Sujudinsi naujo potvynio vilnim?
Ir ant Tavo pečių nutūps sakalas (Tavo protėvių paukštė). Su dainos šuke snape — (Iš didelio miško simfonijos, Mes ją pavadinom G y v e n i m u ) Ir aš — Žvaigždininkas Delčios deimantinėse kurpėse — Įdedu Tau į silpnas rankas Sietyno sidabro inkarą: Kad žengdamas žvirgždo grūdais, Mindytais Tavo senolių, Šviestum, virsdamas amžių Žvaigžde, o ne trupančiu moliu —
|