| |
|
|
 Iš spaudos išėjo naujas dr. Pr. Gaidamavičiaus veikalas: "Milžinas — Didvyris — šventasis", išleistas tėvų pranciškonų, spaustas pranciškonų spaustuvėje, Brooklyne, 246 pp. Metai ir kaina nepažymėti.
Tai yra antras iš eilės dr. P. Gaidamavičiaus veikalas, sprendžiąs žmogiškosios būties prasmę. Skirtumas tėra tas, kad "Išblokštasis žmogus" ribojosi tremtinio būties prasme, o "Milžinas-Didvyris-Šventasis" sprendžia bendrai žmogaus, kaipo tokio, gyvenimo prasmę. Pirmasis veikalas buvo rašytas daugiau ontologiniu metodu, o šisai — daugiau etiniu. Dėl to "Išblokštasis žmogus" daro mokslinio veikalo įspūdį ir yra sunkiau įkandamas, kai tuo tarpu "Milžinas-Didvyris-Šventasis" yra populiarus ir lengvai skaitomas kiekvieno eilinio skaitytojo.
Autorius pastarajame veikale įžvelgia žmogiškąją būtį trejopoj plotmėj; medžiaginėj, dvasinėj ir religinėj.
Pirmojoj žmogus ribojasi medžiaginiu pasauliu ir puoselėja vitalines vertybes. Jis pataikauja savo kūnui ir, išugdydamas savo prigimtuosius polinkius, gali tapti milžinas kūnu. Jis, kaupdamas žemės turtus, gali tapti milžinas turtais ir milžinas technikine pažanga. Jis, vadovaudamasis egoistiniu polinkiu, stengiasi tapti vadoviniu žmogum, arba diktatoriumi (homo tyranus). Vitalinėje plotmėj žmogus yra dar įaugęs į žemę ir dėl to yra tiktai gyvūnas. Gerai ir sveikai išugdytas kūnas yra žmogiškosios būties tiktai pirmasis laipsnis, tiktai pirmoji pakopa į antrąją sritį — į dvasinę plotmę.
Antroje plotmėj žmogus reiškiasi savo dvasinėmis galiomis: protu, valia, jausmais. Čia žmogus pasireiškia kaip mokslininkas, kaip menininkas, kaip valios didvyris. Šioje plotmėj žmogus ištaurina savąją būtį, jis siekia gėrio ne tiktai sau, bet ir visai žmonijai, jis kovoja dėl dorovinių vertybių, jis aukojasi žmonijos labui ir tuo būdu tampa titanas — gėrio nešėjas žmogui. Antroji žmogiškosios būties sritis yra tobulesnė už pirmąją, tačiau ji pirmosios neneigia. Sveikame kūne — sveika siela. Žmogus tik išimtiniais atvejais gali aukoti pirmąją sritį dėl antrosios labo. Paprastai antroji plotmė yra aukštesnioji pakopa, pastatyta ant pirmosios. Tuo būdu pirmoji plotmė yra pagrindu antrajai. Jos gali būti tarpusavyje pilnoj darnoj. Bet juodvi bendrai imtos žmogiškosios būties dar neatbaigia. Jos tiktai parengia žmogų atsiverti trečiajai plotmei — religijai.
Religijoje žmogus tiėkjimu atsiveria dieviškajai tikrovei, žmogus prigimties galiomis gali išsiskleisti savyje, bet jis negali pakilti virš savęs. Tam tikslui žmogus turi atsiskleisti dieviškajam veikimui — malonei. Žmogaus atsiskleidimo ir malonės sąveikoj žmogiškoji būtis išeina už savęs ir pakyla į antgamtę. Religinėj plotmėj žmogiškoji būtis atbaigiama. Šventumas yra žmogaus būties, Dievui padedant, iškėlimas už jos ribų.
Milžinas ribojasi žeme, didvyris pasauliu, o šventasis antgamtybe. Milžiniškumas yra žmogiškosios būties pirmoji pakopa, didvyriškumas antroji pakopa, šventumas trečioji ir paskutinė pakopa. Milžinas būdingas medžiagos kaupimu, didvyris — gėrio siekimu, o šventasis — Dievo malonės imlumu. Milžinas yra pagrindas didvyriui, didvyris yra pagrindas šventajam. Milžiną įprasmina didvyriškumas, didvyrį įprasmina šventumas, šventąjį įprasmina Dievo esimas. Milžiniškumas savyje yra vitalinės jėgos siautėjimas, didvyriškumas savyje yra žmogaus pasaulyje angažavimasis, šventumas savyje yra Dievo malonės spindesys. Milžinas nepakyla augščiau medžiagos, didvyris nepakyla augščiau asmens, šventasis nepakyla augščiau Dievo regėjimo. Milžinas savo esme šaukiasi didvyrio, didvyris savo esme šaukiasi šventojo. Tai yra žmogiškosios būties pilnybė. Kitaip imtas žmogus tėra dalinis, tėra žmogiškosios būties šukė. Norint sudaryti žmogiškosios būties darną, turi milžinas dalyvauti didvyryje, turi didvyris dalyvauti šventajame, turi šventasis dalyvauti Dievuje. Sustojimas ir įsitvirtinimas tiek vitalinėje plotmėje, tiek dvasinėje, nesiekiant religinės, reiškia prasilenkimą su žmogiškosios būties prasme. "Todėl žmogiškajai tikrovei perkeisti yra pašaukti ne raumenys, ne armijos, o šventieji" (p. 213).
Kalbant apie šio veikalo vertę, reikia pabrėžti tai, kad autorius puikiai įžvelgė žmogiškosios būties pilnatvę ir ją mokėjo darniai suklostyti. Jis neneigia vitalinių vertybių, tačiau nestato jų žmogaus būties prasme, bet tiktai pakopa į augštes-niąją plotmę. Vitalinis žmogaus ugdymas negali tapti jo būties tikslu, bet tiktai priemone tapti didvyriu. Antrosios — dvasinės — plotmės esmingiausia žymė yra ne mokslas ir ne menas, bet didvyriškumas. Tarp tiesos, gėrio ir grožio autorius renkasi gėrį, kaip būdingiausią dvasinės plotmės momentą. Be gėrio ir mokslas gali išvirsti į sauvaliavimą ir menas į tuščias formas. Menas turi atskleisti gyvenimo tobulumą. "Beidėjinis menas, bandąs žaisti meninėm formom, dengiančiom smukusi gyvenimą, jam nėra tikrasis menas" (p. 77). Todėl ir dvasinę plotmę autorius atžymi ne mokslu ir menu, bet didvyriškumu, atremtu į žmogaus valios dinamizmą. Tačiau su prigimtine energija turi jungtis antgamtinė malonė, kuri iškelia žmogiškąją prigimtį naujan buviman. Tuo būdu autorius ir antrąją žmogaus būties plotmę laiko ne tikslu, bet priemone augštesniajam tikslui realizuoti, laiko tik pakopa į trečiąją — religinę — plotmę. "Kaip didvyriškumas savo dinamine kova už dvasines vertybes ir savo natūraliniu taurumu perkeičia milžiną, darydamas jį didvyriu, taip antgamtinė malonė, perkeisdama didvyrį, daro jį šventuoju" (p. 130). P. Gaidamavičius, akcentuodamas žmogaus pašaukimą tapti šventu, nepaneigia nei vitalinių, nei ekonominių vertybių, kaip A. Maceina "Saulės Giesmėje", bet tik pabrėžia, kad jomis naudotumėmės, kaip priemonėmis, o neapsistotume jose, kaip prie savo būties tikslo: "ši regimybė yra savo ecms nepilnatis, todėl krikščionis negali čia sustoti" (p. 221). Tačiau jam nei pinigas, nei namas nėra nukrikščionėjimo žymė: "Galutinėj perspektyvoj randa savo pilnutinį atbaigimą ne tiktai dvasinis žmogaus pavidalas — šventasis, bet ir visa žemės tikrovė, nes ji yra jo pasaulis" (p. 225). Priešingai, jis laiko žmogiškos būties iškrypimu reikalavimą paneigti vitalines ir ekonomines vertybes: ". . . nepriimtina askezė, kuri žmogaus kūną laiko piktojo padaru, siekia jį pražudyti, galimai greičau juo nusikratyti . . . Krikščioniškoji askezė anaiptol nėra žmogaus vitalinės prigimties priešas, o jos iškėlėja. Jai kūnas yra dvasinio gyvenimo dalyvis, kuris dvasios įtakoj turi būti sutaurintas ir palenktas augštesnėm vertybėm" (p. 194). "Ir ne tai yra bloga, kad žmogus tapo toks pajėgus ekonominėj srity. Anaiptol. Bloga yra tai, kad ekonominės vertybės tampa gyvenimo ašimi, kad jos toli pervertinamos ir iškeliamos į nederamas augštumas". (p. 37). "Nėra prigimtinės srities, kur būtų krikščioniui uždara. Visur yra nutiesti keliai šventuman ir visur gali spinduliuoti dieviškoji tikrovė. Nuo pastarosios tolina žmogų ne prigimtinių sričių įvairumas, o nuodėmingumas" (p. 143).
Lygindami P. Gaidamavičiaus krikščioniškosios tobulybės sklaidą su A. Maceinos samprata, matome, kad pirmasis, kalbėdamas bet kuriuo žmogiškosios būties klausimu, turi prieš akis krikščioniškosios tobulybės visumą ir kiekvieną klausimą sprendžia darnioje visumos vienybėje. Tuo tarpu A. Moceina metasi į sprendžiamo klausimo perdėtą akcentavimą ir tuo būdu pakenkia krikščioniškosios tobulybės visumos darnai. Tačiau A. Maceina yra filosofiniu požiūriu stipresnis, nes jis paskiras problemas įžvelgia giliau, turi daugiau intuicijos ir nepaprastai žavų dialektinį stilių. Jis yra filosofas analitikas, o P. Gaidamavičius daugiau filosofas sintetikas.
"Milžino-Didvyrio-Šventojo" veikalo autorius, krikščioniškosios tobulybės sklaidą paįvairindamas, papuošia filosofines mintis daugybe įvairios minties ir įvairaus plauko mokslininkų citatomis. Jis panaudoja ne tik žymesnius krikščionius filosofus: šv. Tomą Akvinietį, Solovjovą, N. Berdiajevą, R. M. Rilkę, J. Maritaininą, M. Schelerį, bet ir nekrikščionis: Nietzschę, H. Bergsoną, M. Heideggerį, K. Jaspersą, J. Sartre; jis naudoja žymesnius teologus: R. Guardinį, A. Rademacherį, M. J. Scheebeną, Adamą, Jeną Kryžietį, Didž. Teresę; jam praverčia ir žymūs rašytojai: Dostojevskis, W. Goethe, P. Claudel ir daugelis kitų sričių autorių. Ypač taikliai interpretuota ir panaudota M. K. Čiurlionio "Piramidžių Sonata". Nors moksliniu požiūriu veikalo per gausus apkrovimas citatomis perdaug atskiedžia mintį ir subanalina veikalo rimtį, tačiau, siekiant populiarume, tuo yra daug laimėta: veikalas nenuobodus, skaitomas lengvai ir įdomiai.
Minties požiūriu sunku būtų ką šiam veikalui prikišti. Rašytas apdairiai ir logiškai. Nebent galėtume suabejoti veikalo sistemingumu.
P. Gaidamavičius žmogiškosios būties sąrangą padalino į tris plotmes: vitalinę, dvasinę ir religinę. T.krumoje žmogaus būties sąranga yra daug painesnė ir sudėtingesnė. Būties sąrangoje vitalinė sritis nėra pirmoji, bet antroji. Visų mokslų sutarimu pirmoji būties plotmė yra negyvoji gamta arba medžiaginė plotmė. Ir tik po to prasideda vitaline sritis. Be to, ir vitalinė plotmė yra daug platesnė, negu kad autorius ją pavaizduoja. Tiesa, jis pasisako, kad nesiekiąs šios plotmės pilnumos, o imąs tik būdingesnes apraiškas (p. 61). Tegul bus ir taip, bet tada vadovinis žmogus reikėje skirti greičiau didvyrio plotmėn, negu vitalinėn. Vadystė, nors dažnai turi egoistinių sumetimų ir prasideda vitalinėj plotmėj, savo esme priklauso valiai ir dėl to daugiau tiko skirti dvasinėn plotmėn, negu vitalinėn.
Iš tiesos, gėrio ir grožio autorius daugiau akcentavo gėrio momentą, lyg norėdamas ignoruoti tiesos ir grožio turinį. Dar klausimas yra, kuris iš šių trijų momentų yra vyraujantis. Man rodos, kad protas yra pirmaujantis momentas. Faktinėj žmonių būties padėtyje gėrio momentas yra retesnis už tiesos ir grožio mementą, žinoma, autorius nusako ne faktinę padėtį, bet idealią — kokia pagal krikščionišką sampratą turėtų būti. Bet ir tuo atveju tiesos momentas turėtų būti vyraujantis.
Religinė plotmė yra perdaug bendro — konstitucinio pobūdžio. Gal šio siauro ir kartu bendro apie krikščionišką tobulybę veikalėlio rėmuose nebuvo galima leistis į platesnę sąrangos sklaidą. Bet čia pasigendame visos eilės krikščioniškos būties problemų sprendimo. A. Maceina tuo požiūriu yra kur kas platesnis "Saulės Giesmėje".
Dėl veikalo techninės pusės — turinyje trūksta puslapių atžymėjimo.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
