Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DINAMIŠKASAI ASMUO MŪSŲ VISUOMENĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS BRAZAITIS   

PROF. K. PAKŠTO 60 M. SUKAKTIS

Asmuo: Pakštas tarp Šalkauskio ir Vaižganto.
Idėjos: Pirmasis Pakšto visuomeninių idėjų spektras * Jų praplėtimas projektu tarpusavio taikai valstybės viduje * Jų praplėtimas okupacijos nelaimei sutikti * Jų išsiplėtojimas kovai už išlaisvinimą ir išlikimą.
Visuomenėje: Dinamikos reiškėjo inertingame fone dalia.

Prof. Kazys Pakštas yra vienas lietuvių tautos dvasinių vadų nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje — taip kaip ankstesniame tautinio susipratimo laikotarpyje buvo Basanavičius, Kudirka, Jakštas, Vaižgantas . . . ypačiai Vaižgantas. Pakšto šešiasdešimties metų sukakties proga ima noras pažvelgti ne į jo gyvenimo eigą ir ne į jo mokslinius veikalus bei akademinį darbą, bet kaip tik į jo visuomeninį vaidmenį tautoje — su kokiomis idėjomis jis atėjo į tautą ir kaip jos buvo tautoje prisiimtos.

Visuomenės ir jos dvasinių vadų santykiuose pažįstami du kraštutiniai tipai. Vienas — savo dvasinio augimo dėka pakyla augščiau visuomenės vidutiniškumo, grįžta paskui į visuomenę ir ima jai vadovauti, o visuomenė juo seka. Antras — savo dvasinio augimo metu visuomenės vidutiniškumą pralenkia toli, visa galva, ir grįžta su didžiais sumanymais bei idėjomis. Visuomenė klauso jo, stebisi, didžiuojasi, kad ji išaugino tokį žmogų, bet jo idėjų toli gražu nevykdo savo darbais. Išklauso, bet nepaklauso. Antrasis asmuo yra lyg stiprus magnetas, kuris stovi per augštai nuo visuomenės, kuris pajėgia patraukti jos žvilgsnį, bet nepajėgia patraukti jos visos masės į viršų. Ir tada liekasi tokioje visuomenėje dvasinis vadas šaukliu tyruose.

Į katrą artėja Pakštas?

Pakštas vadina save Vaižganto "Pragiedrulių" Napaliu, kuris išsiskiria iš kitų vaikų tuo, kad jieško ko nauja, išradinėja, pralenkdamas visą kitą jaunimą. Vaižgantas jį pavadino visuomenės mechaniku. Pakštas kilęs nuo to paties Vaižganto "Pragiedrulių" gamtovaizdžio Alaušo ežero ir Šventosios. Jis gavo savo charakteriui tai, ką augštaitis turi augštaitiškiausio: spontanišką, intuityvinį pažinimą, nujautimą, kuris pralenkia protinį pažinimą; didelį sugebėjimą įsivaizduoti — ypatybę labai reikalingą mokslinei, meninei ir visuomeninei kūrybai. Jis paveldėjo jausminį ir dinaminį reagavimo būdą, kuris neleidžia pro dalykus abejingai praeiti, juos ramiai šaltai priimti ir vertinti kaip svetimus. Jis paveldėjo išraiškai matymą ir kalbėjimą vaizdais, šūkiais, sentencijomis. Norint Pakšto dvasios "metmenis" suprasti, tikrai praverstų skaityti "Pragiedrulius", arba ir lyginti jį su Vaižgantu.

Pakšto studijos ir gyvenimo stambioji patirtis, kuri davė charakteriui "ataudus", praėjo Amerikoje, paskui Šveicarijoje ir vėl Amerikoje (1914-25). Amerika buvo ta šalis, kur akademinių studijų pobūdis negalėjo Pakšto charakterio metmenų nustelbti, iškreipti. Čia jo dvasinis pažinimas buvo gilinamas ne tiek loginio protavimo pratybomis kiek gyvenimo pavyzdžiais, jo stebėjimu, jo statistikom, žodžiu — empyrine medžiaga, studijuojant sociologiją Fordhamo universitete (jį baigė 1918). Papildomosios ekonomikos bei geografijos studijos Friburge, Šveicarijoje, kurias baigė daktaro laipsniu (1923), ne-nubloškė jo į intelektualizmą. Prie empyrinio pažinimo Pakštas išsilaikė ir paskui visą gyvenimą, stengdamasis pamatyti savo akim, surinkti statistines žinias pirmiau, nei apie tuos dalykus tars savo žodį. Iš čia jo gausios kelionės, kurios priklauso prie jo mokslinio pažinimo metodo. Šituo būdu studijos Pakšto išsineštas galias pagilino, paaštrino — metmenims davė ataudus, kurie labiau pirmuosius pagrindė, įprasmino, argumentavo pirmųjų sprendimus.

Pakštas sykiu su St. Šalkauskiu studijavo Šveicarijoje, kurį laiką gyveno vienam kambary; ten juokais jis svajojęs, kad galėtų Šalkauskiui atiduoti dalį savo fizinės sveikatos, o iš jo gauti mažutę dalelę šalkauskinio intelekto. Tai tik iliustruoja, kad du draugai buvo skirtingo dvasinio pagrindo, skirtingo auklėjimo paveikti, nors abudu buvo to paties idealizmo, svajojo bendrai apie tuos pačius dalykus ir ugdė tas pačias idėjas. Dėl to aname laikotarpyje tas pačias idėjas juodu skirtingai suvokė, skirtingai reiškė, skirtingais argumentais tas pačias išvadas grindė.
Savo idėjomis Pakštas arčiau prie Šalkauskio, bet savo dvasine struktūra arčiau Vaižganto.

*

Pakštas ir Šalkauskis, studentai, drauge svajojo — "Ir nupinsime iš brangios tėvynės gyvą dainelę ir padarysime iš jos pasigėrėjimą amžiams", t. y. svajojo padaryti Lietuvą tokią, kuri savo gyvenimu ir kūryba virstų pasigrožėjimu kitoms tautoms.

Kaip konkrečiai tą siekimą Pakštas suprato, pirmusyk Lietuvos visuomenei jis išdėstė 1922 "Romuvos" žurnalo 2 nr. straipsny "Baltijos pajūris — būsimasis civilizacijos centras". Kaip augštaičio Vaižganto pirmuose "Augštaičių vaizdeliuose" randam Vaižgantą su visomis jo idėjų ir beletristinių formų užuomazgomis, taip šiame augštaičio Pakšto straipsny randam pagrindines jo visuomenines koncepcijas, kurias kitais savo veikalais gilins, plės, naujai argumentuos, bet jų iš esmės nekeis. Atsižvelgiant į tą ankstyvą Lietuvos valsybinio gyvenimo periodą, kada akademinio galvojimo židiniai dar tik tik pradėjo kurtis, šitas Pakšto ankstyvasis raštas yra net įdomiau pažinti nei jo paskesnieji.
Aname straipsny randam tokias Pakšto koncepcijas ir praktines sugestijas tautai:

Veidu į jūrą:
"... didžiausi civilizacijos židiniai susikuria ne tiek sausumos gilumoje, kiek pajūriuose... Baltijos rytų pakraščiai jau nuo kelių šimtmečių priklauso daugiau Vakarų negu Rytų civilizacijai. Maža tenka abejoti, kad ir tolimesnis Baltijos hinterlandas, rusai ir gudai, laikui bėgant vis labiau pasiduos Vakarų įtakai ir įgys aktyvumo žymių. Tada Baltija, kaip dabar Šiaurės jūrės, virs dideliu aukštos civilizacijos centru ,su milžiniška ir, gal būt, labai produktinga periferija rytuose" (59 p.).

Iš tos prielaidos ir pramatymo išeidamas, autorius ir skelbė paskiau šūkį: veidu į jūrą. Šūkis buvo skirtas perdirbti lietuvių tautos tradiciniam nusistatymui — į rytus, kur žudėsi didieji kunigaikščiai, o ir paskesnieji tautinio atgimimo romantikai svajojo apie ekspansiją rytuose už Lietuvos. Iš tos prielaidos išeidamas, Pakštas siūlys paskiau praktines išvadas — kurti Lietuvos prekybinį laivyną, o gal net ir sostinę perkelti prie jūros į Klaipėdą.

Kultūros laikrodį šimtą metų pirmyn:
"Augščiau nurodėme, kad jau artinasi ir Baltijos rytų pajūrio eilė sukurti didelius augštesnės civilizacijos židinius, ir kad tie židiniai, mažų tautų sukurti, bus išstatyti į rimtą pavojų netekti savo individualybės didžiųjų kaimynų naudai. Labai svarbu, kad mūsų tauta sąmoningai ir nuosaikiau pasiruoštų sutikti savo didybės amžių, kad tasai netaptų jos puolimo ir moralinio skurdo amžiumi".

"Ramioje civilizacijų kovoje išlieka gyva ir sveika ta tauta, kurios visuomeninė organizacija yra tampresnė, kuries ūkis atsparesnis, kuri niekuomet nestinga augštų idealų ir gilaus sąmoningumo. Juo didesnė bus mūsų kultūrinė galybė, juo mažesnis bus pavojus iš svetur".

"Vienas tų veiksnių, kuris labiausiai pakelia visuomenės organizaciją ir darbo našumą, yra mokslas.. . Lietuva labai toli yra atsilikusi nuo savo Baltijos pajūrio kaimynų ... Ir Lietuvai privalu padaryti rimtas žygis, kad pasigamintų lygią inteligentų proporciją". . . "Mūsų mažas skaičius ir nesaugi geografinė padėtis spiria mus paremti savo nepriklausomybę didesniu mokslingumu ir pasigaminti inteligentinių pajėgų ne vien namų reikalams, bet šiek tiek ir — 'eksportui'."

Taigi kultūrinį veikimą tinkamai suprasti, paruošti jam planą ir jį vykdyti sudinamintai, padidintu tempu — yra pagrindinė tų žodžių sugestija. Jai supopuliarinti ir tautos jėgoms pro-pagandiškai pagauti žymiai vėliau (1935, kada buvo išrinktas Ateitininkų Federacijos vadu), Pakštas metė populiarųjį šūkį: Pasukime Lietuvos kultūrinio gyvenimo laikrodį šimtą metų pirmyn!

Prancūzų-anglų link.

"Privengiant didžiųjų kaimynų mums visai pakeliui įeiti į artimesnius kultūrinius santykius su mažaisiais, gyvenančiais abiejuose Baltijos krantuose. Iš didžiųjų tautų, Baltijos pajūry labiausiai pageidautina anglų, prancūzų įtaka. Sudėję prancūzo ir anglo gerąsias ypatybes, gautume simpatingiausią žmogaus tipą. Prancūzų atvirumas, grožio nujautimas, kalbos gražumas, idėjos aiškumas ir tikslumas sudėti su anglų darbštumu, geležine energija, nenuilstama ištverme ir galinga valia galėtų labai pakelti mūsų tautinės civilizacijos ypatybes, atsvertų artimų vokiečių ir slavų pavojingą įtaką ir tuo pagelbėtų sustiprėti tautinei mūsų civilizacijai ir valstybinei nepriklausomybei" (64 p.).

Už planingą emigraciją:
"Jeigu jau viena tautos dalis aplinkybės spiriama, turi emigruoti į svetimas šalis, tai tautai svarbu daboti, kad jos emigracija būtų maža, bet inteligentinga" (65 p.).
Prie šios problemos Pakštas vel ir vėl grįždavo, ją praplėsdamas naujais siūlymais: neduoti emigracinės žaliavos, bet duoti kvalifikuotus specialistus; organizuoti planingą kolonizaciją, kur išsilaikytų lietuviškos kultūros židiniai kaip prancūzų Quebec'e; kolonizacijai jieškoti mažai civilizacijos paliestų vietų ir patiem jas sucivi-lizuoti... ėjo konkretūs projektai. . .

Moralinio budrumo šauksmas:
"Moralinis tautos stiprėjimas tėra galima vien tada, kai tautos diduma, ypač jos vadai veikdo savo gyvenimą religiniais principais ir praktika. Materializmas ir religine apatija — senatvės ir sudribimo žymės. Gyvas tautos tikėjimas — jos jaunatvės ir sveikatos ženklas. Budėkime, kad jo neprarastume".

Tai buvo Pakšto pirmasis sistematingas prisistatymas Lietuvos visuomenei su savo idėjomis. Paskesniuose visuomeniniuose raštuose jis plėtė savo idėjas, parinkdamas aktualius visuomeninio gyvenimo momentus. Taip jis buvo aktyvus Lietuvos rytų sienų problemoje, ypačiai jieškodamas išeičių dėl Vilniaus valdymo, kurios įgalintų Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimą. Paskiau jis su tokiu pat atsidėjimu pasisuko Vakarų sienų link. Anksčiausiai ir giliausiai jis sustojo paties vidaus gyvenimo klausimais, ties "visuomenes taika". "Romuvos" straipsnyje tebuvo pastebėjęs: "Jeigu lietuvių šviesuomene rimtai panorėtų įgyti daugiau tikro tautinio susipratimo, doro ir kultūringo patriotizmo, tai partiniai barniai virstų draugiškais pasikalbėjimais, nuomonių pasikeitimu; toks patriotizmas augintų išvidinę tautos galybę ir visų politinių srovių tautinį solodarumą, taip pageidaujamą mažai valstybei" (64 p.).

Pakštas čia pataikė į pačią šaknį, nes niekur tiek demagogijos neparodoma, kaip tarp vadinamųjų pusinteligenčių. Tačiau kai tuos žodžius rašė, Lietuvos visuomenę dar mažai tepažino. Tik 1925 prof. P. Būčys pakvietė jį iš Amerikos į Kauno universitetą. Tada demokratijos aistringoje kovoje jis pamate, kaip tie partinio žmogaus sanykiai su kitu partiniu išėję iš krantų ir gresia tiek žmogaus teisėms, tiek valstybes pažangai. Tebesvajodamas apie "dainelę — pasigėrėjimą amžiams," jis jieškojo būdų, kaip žmogaus laisves ir teises valstybėje geriausia realizuoti ir sykiu tautos tarpusavio taiką laimėti, 1926 m. "Židinyje" straipsny "Kultūrines autonomijos problema" tuos ano meto tarpgrupinius santykius taip apibūdino:
"Rimtesnieji patriotai šiandien, rodos, jau pradeda suprasti, koks didelis pavojus gresia mūsų tautai dėl aštrių tarpusavio rietenų ir smulkaus susiskaldymo į fanatiškas grupes. Aštriai kovojama dėl politinių ir ekonominių interesų, bet daug aštriau grumiamasi, kai susiduria atskirų grupių priešingos pasaulėžiūros. Pikčiausios rietenos Lietuvos seimuose kildavo ne žemės reformą, svarstant, bet mokyklų reikalą palietus. Bažnyčios, mokyklos ir kitos pasaulėžiūrai artimos įstaigos labiau mus suskaldo nei muitų klausimas ar socialines apsaugos įstatymai. Vaizdžiau tariant: Lietuvos paliečiams sunkiau susitarti dėl rožančiaus kaip dėl bulvių ar rauginto pieno.
"Jau daugelis supranta, kad didžiausias lietuvių nesantaikos šaltinis — tai pasaulėžiūra. Tačiau retai kas rimtai pagalvojo, kaip šį reikalą .sutvarkius, išmintingais įstatymais sureguliavus, kad jis nebekliudytų tautai glaudžiau susitarti bent pačiais bendraisiais politiniais bei ekonominiais klausimais. Inercija, stoka gerų pavyzdžių pas mūsų artimuosius kaimynus ir aklas prisirišimas prie nusistovėjusių tradicijų ("taip mūsų tėvai gyveno") dar ilgai trukdys mūsų valstybes vyrams susirasti praktišką išeitį iš dabartinių kivirčų dėl pasaulėžiūros".

Iš tokios padėties Pakštas siūlo receptą: "Tauta daugiausia išloštų, jei kiekviena pasaulėžiūros grupė autonomingai dirbtų kultūros darbą, viena kitai nepavydėdama ir nekenkdama. Tuomet visos tautos dalys turėtų lygių progų augti, kelti tautos kultūrą ir jos didybę. Plati visų grupių kultūrine autonomija duotų galimybės įrodyti kiekvienos pasaulėžiūros auklėjamąją ir dorovinę vertę, ir sykiu iš politinio gyvenimo išimtų begalinių nesusipratimų objektą" (pabraukimai Pakšto).
Toliau autorius detalizuoja projektą ir iliustruoja jį Quebec pavyzdžiu.

Pakšto kultūrinės autonomijos mintis buvo atremta į prof. P. Bučio knygelę "Apie apšvie-tą", išleistą Amerikoje 1917, kuri Lietuvoj buvo maža kam pažįstama. Tik prof. Šalkauskis populiarino jos mintis savo studentų seminare. Pakštas, kitados sykiu su Šalkauskiu svajojęs, susilaukė ir pastarojo stiprios paramos kultūrinės autonomijos idėjai. Šalkauskis parašė studijėlę "Racionali mokyklų organizacijos sistema" (1927) ir švietimo įstatymo projektą. Stipriai tą idėją remė prof. P. Kuraitis per savo "Tiesos Kelią" ir kiti mažo būrelio vienminčiai. Tačiau planas pasiliko augštojo elito sferoje. Tarp tų, kurie vykdo valstybės politiką, nerado atgarsio. Politines partijos jo neprisiėmė ir nepadarė pastangų paversti jį gyvenimu. Pakštas sakos, kad kr. dem. konferencija 1927 kultūrinės autonomijos principus priėmė, bet kovos už tą idėją nebuvo. Naujai akademinei kartai subrendus, kultūrinės autonomijos planas su kitomis valstybinėmis reformomis buvo remiamas jau gausesnio sąjūdžio, kuris 1936 paskelbė savo deklaraciją "Į organiškos valstybės kūrybą". (Ten šalia paties Pakšto pavardės pasirašė dar J. Ambrazevičius, P. Die-lininkaitis, J. Grinius, Z. Ivinskis, J. Keliuotis, A. Maceina, Ig. Malinauskas, P. Mantvydas, Č. Pakuckas, J. Pankauskas, A. Salys, Ig. Skrups-kelis, A. Vaičiulaitis, B. Vitkus).
*
Ano kolektyvo žmonės, daugiausia susitelkę apie "XX Amžių" ir "Židinį", 1936-39 turėjo tradiciją kas sekmadienis susirinkti pas K. Pakštą ar Ig. Skrupskelį. Prie kavos ar arbatos stiklo jie aptardavo dienos aktualijas. Ten buvo išaugusi ir minėtoji deklaracija. Vieną sekmadienį 1938 žiemą prof. Pakštas, atsimenu, visam pasikalbėjime buvo labai tylus. Tik buvo jausti, kad jo mintyse yra kažkas kita. Prieš pašnekesį baigiant, jis staiga prašneko apie dalykus, kurie visus pribloškė. Jis kalbėjo apie Lietuvos geografinės padėties pavojingumą. Esą, tas pavojus artinasi labai smarkiai, ir Lietuva vargiai išvengs okupacijos. Jis grindė savo išvedžiojimus sovietiniu ir naciniu dviejų bangų augimu, kurių susidūrimas artėja. Kalbėjo apie reikalą gelbėti kultūrines vertybes ir sudaryti sąlygas lietuviškai akcijai užsieniuose. Prisimenu, jis kalbėjo, kad Čiurlionio galerijos turtą ir senienas reiktų išvežti į Ameriką; pasiųsti rinktinių žmonių kadrus, kurie galėtų pradėti veikti, kai tik nelaimė užgrius; išsiųsti Amerikon 60 gabiausių studentų, pervesti į užsienį piniginius fondus ... Jo pareiškimas buvo nelauktas. Nelauktas, nes visi buvome perdaug nusiteikę žiūrėti į padėtį kaip į stabilią ir sienas pastovias. Terūpėjo tada tik tų sienų viduje permainos ir persitvarkymai. Kad tos sienos bus sumaigytos ir suardytos, buvo tuo metu staigi mintis. Pakštui, kuris jau aname 1922 metų straipsny žiūrėjo į padėtį kaip į tekančią srovę, galėjo atrodyti, kad jau susitvenkė vandenys, kurie grasina išeiti iš krantų ir mus užlieti... Buvo sutarta po to pasikalbėjimo daryti žygių švietimo ministerijoje. Pats Pakštas lankėsi dažnai užsienio reikalų ministerijoje, finansų. Bet rezultatas tebuvo tas, kokio buvo galima laukti — Pakštas buvo įspėtas, kad jo siūlymai darys paniką, ir 1939 teišvyko į užsienius pats vienas, negaudamas net leidimo pasiimti tuos kelis tūkstančius dolerių už savo parduodamą ūkelį. Taigi jis buvo pirmasis to meto DP, t. y. politinis emigrantas unikumas. Mes palikom ir laukėm, nieko nesiimdami. Tik pergyvenę vieną ir antrą okupaciją, trečiosios nelaukėm ir virtom tada DP mase.
*
1946 teko atgaivinti su Pakštu ryšį laiškais. Juose Pakštas buvo didelis pesimistas dėl greito tremties galo. Jis matė mus tik mažą žaislą, pasipainiojusį po kojomis didžiųjų žaidime. Kritiškas tebėra jis ir šiandien. Nieko laukti iš didžiųjų negalima, jei patys nesam pakankamai pajėgūs. Išsilaisvinimo bei išlikimo kelyje jam ir rodės pirmoji ir pagrindinė sąlyga — patiems virsti didesne pajėga. Kuo keliu? Tik mažiesiems einant išvien. Jau 1922 straipsny jis kalbėjo apie bendradarbiavimą tautų prie Baltijos jūros. Paskiau jį išplėtojo to bendradarbiavimo konkrečiu projektu — Baltoskandijos konfederacija (1934). Baltijos tautos ir skandinavai jo projekte turėjo virsti Baltijos pajūrio moderniosios civilizacijos lopšiu ir politiniu pajėgiu vienetu.

Bet jo projektas pirmiausia nerado dėmesio kitoje Baltijos jūros pusėje. Ten matė, kad susirišti su rytinio Baltijos kranto tautomis bus rizika priartinti pavojų sau. O skandinavai nori būti "neutralūs".
Emigracijoje Pakštas prisidėjo prie tos pačios idėjos vykdymo kita linkme — rytinės vidurio Europos valstybių federacijos. Šis tautų kompleksas apimtų nuo 100 iki 160 milijonų masę. Taigi būtų užtenkamai pajėgus būti buferiu tarp Rusijos ir Vokietijos. Palaikydamas savo senąją mintį, kad mums pavojingos yra didžiosios Vokietija ir Rusija, Pakštas stovi už telkimą mažesniųjų, kurie vienas kitam mažiau pavojingi.
Šešiasdešimties metų sukaktis ir užklupo Pakštą šios koncepcijos propagandoje.

#
Pakštas turi visus davinius žmogaus, kuris ne tik idėjas gimdo, bet už jas moka kovoti ir vesti propagandą. Tai propagandai turi visas gerąsias kvalifikacijas: mokėjimą idėją pateikti pagaunamai, sugestyviai; turi sugebėjimą imponuoti idėja ir jos pagrindimu intelektualui savo plačia erudicija ir didele tolerancija svetimai idėjai: būdamas ateitininkas ir ateitininkų Federacijos vadas, Pakštas mielai buvo priimamas ir kitokios ideologijos žmonių tarpe; jis mėgsta veikti individualiai, partizaniniu būdu, tačiau jis turi sugebėjimą įeiti į didesnius ar mažesnus kolektyvus ir juos padaryti savo idėjos nešėjais; (nors jis pats tuose kolektyvuose ir nesutelpa).

Taigi yra viskas, kas Pakštą turėtų padaryti visuomenės vadu ir jo idėjas visuomenės idėjomis. O tačiau taip tėra tik iš dalies. Nors jis pats visur populiarus, bet ar jo idėjos buvo priimtos? Ar buvo pasinaudota idėjomis, kurios turėjo sustiprinti tautos pažangą, kultūrinį, ūkinį tempą? Ar buvo priimtos sugestijos, kuriomis turėjo būti realizuota visuomenėje tarpusavio taika? Ar buvo priimtas įspėjimas pasiruošti Lietuvos eventualiai okupacijai? Ar buvo jos bent svarstomos, diskutuojamos ir paskui jau daromas dėl jų sprendimas? Ar iššdiskutuota pagaliau Pakšto paskutinė idėja — Lietuvos ateities susiejimas su Europos federacija? Užuot jas diskutavus, Lietuvoje dažnai išgirsdavai sprendimą, nukreiptą daugiau į asmenį: Pakštas fantastas. Šiuo terminu jis nukvalifikuojamas kartais net ir čia, tremtyje. Kai reikėjo laisvinimo darbą stiprinti Europoje naujais žmonėmis, teko kalbinti Pakštą, ar jis sutiktų tam reikalui vykti į Europą. Po ilgesnio išsiaiškinimo dėl veikimo pobūdžio iš Pakšto buvo gautas principinis sutikimas. Kai buvo suinteresuotiems asmenims pranešta žinia apie laimėtą pozityvią pajėgą Lietuvos reikalui, buvo išgirstas tas pats atsakymas: negalima, jis — fantastas . . .

Toksai atsakymas, man dabar ima rodytis, buvo ne vieno asmens atsakymas, bet tragiško mūsų tautos likimo atsakymas. Amžius engiama tauta išugdė savyje puikias svetimiesiems pasipriešinimo galias, išmoko užsidaryti savyje ir savim tenkintis. Bet ji atprato veržtis pirmyn, priimti pasaulį kaip medžiagą savo dvasiniam maistui, kritiškai atmesti, kas bloga, prisiimti, kas gera. Žemdirbio nelaki vaizduotė negalėjo pr'imti lakių drąsių minčių, be kurių neįmanoma gyvenimo pažanga. O ne vienam iš mūsų iš to socialinio lygmens kilusiam intelektualui, kurio psichologijoj glūdi noras apsidrausti įstaigoj vieta ir rūpintis joje išsilaikyti toliau, tokis dinamizmas bei jo reikalavimas iš kitų gali atrodyti biurokratinės rimties drumstimu ir dėl to iš principo nepageidaujamas.
Kas be ydų ir be trūkumų. Kiekvienam jų į valias. Bet fantazijos galybė nėra trūkumas. Tai didelė dorybė, kurios mums taip trūksta. Ten, kur yra fantazijos, ten yra planų. Jau realistinio proto uždavinys tuos planus kritiškai vertinti ir atrinkti tai, kas šiomis sąlygomis reikštų tautai pareigą. Lietuvių visuomenėje nėra dar pusiausvyros tarp lakaus, kuriančiojo proto, fantazijos ir kritiškojo biurokratinio proto. Pastarasis persveria ir net per aitria savo kritika pakanda sveikuosius fantazijos diegus.

Jei Pakštas kovojo su inercija, su konservatyvumu ir reikalavo sukti kultūrinio gyvenimo laikrodį pirmyn, tai anoji inertinė dvasia ir pastojo jo planams kelią savo smogiančiuoju: fantastas.
Kaip smulkmena inercijos ir pažangos kovoje aname praeities lietuviškame gyvenime iškyla atmintyje mažutis epizodas. Kai tautininkų valdymo metu buvo paskelbti prezidento rinkimai, teleldziant statyti vieną kandidatą, kurį režimas skiria, per "XX Amžių" kolektyvo žmonės norėjo pareikšti simboliškai nesolidarizavi-mą su prezidento rinkimų antidemokratiška dvasia, stumiančia tautą į inerciją, ir iškėlė laikraštyje kaip antrą galimą kandidatą į prezidentus — prof. Kazį Pakštą, dinamikos, pažangos ir demokratijos simbolį. Žinoma, cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiektų ir toliau liktume neplaningoje inercijoje, iniciatyvos ir minties užgniaužime — ligi pat katastrofos . . .
*

Kai turėjau progos būti viename pobūvyje Pakštui pagerbti, gausios ir nuoširdžios kalbos bei linkėjimai jubiliatui mano pergyvenimuose pažadino jam užuojautą — kad vietoj jo svajotosios "gyvosios dainelės", kuria grožėtųsi pasaulis, Lietuva virto kryžių keliais pasauliui siaubu pripildyti; kad Maironio žodžiu tariant, patsai ramumo nepažinęs ir kitiem išganymą nešdamas, gyvenime buvo sutiktas apatiškom širdim. Man rodės, linkėjimo yra nusipelniusi kaip tik visuomenė, kad ji nesusilauktų ateities stebėtojo šalto įvertinimo; į lietuvių visuomenę atėjo ir per ją, kaip per tyrus, perėjo vienas iš jos dvasinių žadintojų, kuris purtė, audrino savo visuomenę, kaip tas šventųjų knygų angelas, sykį per metus nusileisdamas į kūdrą ir sukeldamas bangas, kuriose pirmieji ligonys atgaudavo sveikatą; tik kai lietuvių visuomenės dvasios neramintojas suaudrindavo tautinio bei kultūrinio gyvenimo vandenis — maža buvo norinčių į juos šokti, nes maža buvo norinčių iš inercijos pasveikti.
 
Prof. K. Pakšto raštai
 
Le climat de la Lthuanie, Klaipėda 1926.
Lietuvos klimatas.. Klaipėda 1926. 122 p.
Baltijos valstybių politinės geografijos problemos, Kaunas 1926, 180 p.
Angolos klimatas, Kaunas 1931.
Baltijos jūra, Fiziografine ir antro-pografinė studija, Klaipėda 1934, 83 p.
Vilniaus Problema ir kaip ją spręsti, Kaunas, 1935.
Aplink Afrikg. I ir II tomai, Kaunas 1936. 283 ir 265 p.
The Problem of an International Language for the Baltic States, Roma 1936.
Afrikos regioninė geografija, Kaunas 1938, 294 p.
L'émigration    Lithuanienne et ces
causes, Amsterdam, 1938.
Lietuvos sienų problema, Kaunas 1939.
The Lithuanian Situation, Chicago 1941.
The Baltoscandian Confederation, Chicago 1942.
The Problem of Lithuania Minor (northern East Prussia), Santa Monica, 1946.
Lithuania and World War II, Chicago, 1947.
Historical Geography of Lithuania (ruošiama spaudai 1954 m.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai