| |
|
|
|
Parašė Jonas Vakaris
|
ANTANAS ŠKĖMA: "ŠVENTOJI INGA". Išleido Terra. Chicago, 1952. 226 psl.
"Šventoji Inga" autoriaus sukomponuota iš trijų atskirų ir organiškai nepriklausomų kūrinių: "Saulėtos dienos", "Apokaiiptinės variacijos" ir "Trys apie traukinį". Pastarasai kūrinys padalintas į tris dalis, kurių paskutiniosios vardas duotas ir visai knygai. Tie trys autonomiški kūriniai reprezentuoja autoriaus rašytojiško keiio kreivę. Pirmajame randame dar giminystės su "Nuodėgulių ir Kibirkščių" proza, tuo tarpu kituose dviejuose dalykuose autorius ir tematika ir stilistinėmis priemonėmis yra pasirinkęs kitą, savitesnį kelią.
"Saulėtos Dienos", atrodo, didesnės apimties veikalo išlaužą, pasakoja apie mažo berniuko ir jo tėvų likimą revoliucijos pašvaisčių nušviestuose pietų Rusijos miestuose. Tolimų vaikystės atsiminimų spindėjimą visame kūrinyje temdo troškus karo gaisrų tvaikas, mirties dalgių žvangėjimas ir nervinga netikrumo atmosfera. Todėl ir autoriaus duotas pavadinimas "Saulėtos Dienos" yra daugiau tragiško dvylipumo simbolis, negu įsikūnijusi konkretybė. (Prisimena čia autoriui padaryti priekaištai dėl visos knygos pavadinimo; analogija tarp "Saulėtų Dienų" ir "šventosios Ingos" labai akivaizdi: ir viena, ir kita proga autoriaus tenorėta pabrėžti kiekvieno termino individualus ga iojimas paskiram žmogui)- Kad Škėma moka trumpais, kondensuotais epizodais kurti visumą, subtiliomis ir originaliomis stilistinėmis priemonėmis perduoti menines tikrovės nuotaiką, spalvą ir skonį, taupiais dialogais atverti žmogiškos sielos individualybę, primygtinai liudija kiekvienas "Saulėtų dienų" puslapis, čia sutinkame, impresionistų knygoms charakteringo, savotiško vibruojančio fluido, persunkusio žemę ir kiekvieną veikėją, tos graudumos ir nosta1 gijos, pabrėžiančios žmogaus praeinamumą grandioziškam gamtovaizdžių fone.
Šioje vietoje, beje, reikia pastebėti ir kitą Škėmos kūrybinį bruožą. Norėtume jį pavadinti artizmu. Tai visur įžvelgiama autoriaus pastanga meninę tikrovę organizuoti pagal tam tikrą sceninį šabloną. Škėmos kūrinių aplinkuma todėl primena skoningai, bet su tam tikra maniera išdėstytus kulisus, o jo žmonės juda ir gyvena, lyg, kieta ranka sudiriguotose, mizanscenose. Nėra tokia vaizdavimo disciplina nei bloga, nei gera, bet jos neatsargus protegavimas (kaip tai dalinai nutiko "Apokaliptinėse variacijose") gali literatūros kūrinį paversti tik įmantriu žaidimu estetinėmis galimybėmis. Būtinybės reikalavimas yra labai svarbus literatūroje —kiekvienas epizodas, kiekviena detalė, kiekvienas žodis tada tepa-teisinami, kai jų vietą kūrinyje diktuoja absoliuti būtinybė: Beveik visi mūsų prozaikai serga plepumo liga. Ir nors Škėmos prozoj tos ligos simptomų tikrai negausu, jo rūpestis turėtų būti nukreiptas ne tiek į frazės kitoniškumą, kiek į jos nepakeičiamumą.
Iš nostalginio "Saulėtų dienų" pasaulio persikelkime į betarpišką dabartinį, benamių apgyventą pokarinę Vokietiją, kur Ignas Skaidra j ieško paties savęs. Paties savęs, nes ir autoriaus reminiscencijos praeitin (Caro vagonas), ir j ieškojimas mylėtos ir prarastos Ingos, ir pagaliau tragiškas susitikimas su ja, nužengus mirusiųjų pasaulin, — tėra žmogaus kelionė po savo paties sielą: pavargusią, be meilės, trokštančią šviesos ir atsakymo. Tai, kas "Saulėtose dienose" tebuvo fonas, paskutiniame knygos skyriuje ima ryškėti, kaip antrasai planas. Tikrovė, kurią gyvena Ignas Skaidra, tremtinys, tėra stiklas, pro kurį turėtume įžvelgti kitą tikrovę: sapno, ilgesio, nebūties. Taip Antanas Škėma j ieško būdų savo prozoje atverti duris į transcendenciją, atsakyti dabarties žmogų kankinančius klausimus. Pasakys kas nors iš šalies: netikintį žmogų! Taip, tai tiesa, Škėmos žmogus nėra tikintis, bet jis vaizduojamas nuolatiniam ilgesy, nuolatinėje kelionėje į galutinius atsakymus.
Ar Škėma įstengia tą dvilypųjį planą sugestyviai skaitytojui perduoti? Visumoje—taip. Įtikinamas yra Igno Skaidros psichologinis lūžis pirmajame (Caro vagonas) skyriuje. Nors meninę kūrinio vertę aiškiai silpna drastiški, poleminio pobūdžio, įtarpai. šviežiai ir į-domiai autorius pristato mums ir Igną Skaidra, tremtinį. Beje, ir čia, vienur kitur, tarytum sąmoningai, pažertos šokiruojančios detalės, nėra nei reikalingos, nei suteikia pageidauto originalumo. Bendrai, daugelis aktualios kronikos atributų, paskolintų iš nūdienės kasdienybės, tiktai užtemdo antrąjį—esminį! — planą, nes nėra koordinuoti pačiam pagrindiniam autoriaus užsimojimui: iškelti benamio (visomis to žodžio prasmėmis) žmogaus problematiką.
Sąmoningai norime kalbėti apie vidurinįjį knygos skyrių "Apokaiiptinės variacijas" dabar, kai jau keliais žodžiais esame aptarę pirmuosius du. Mūsų manymu, tai parašyta paskiausia. Taip bent suponuoja ir kūrinio tematinės api-braižos, ir patsai įforminimas.
Ir vėl Škėma paliečia žmogaus praeinamumo klausimą. Mirtis — Mister Joe Parker — važinėja nūdienės Čikagos gatvėmis ir aikštėmis, po vargdienišką, kasdienybės kamuojamų žmonių, skruzdėlyną, savo dangiškos spalvos De Soto, j ieško aukų ir randa aukų. Parali-žuota mergaitė Dorothy Brown, viena Mr. Parker nelaimingų išrinktųjų, yra pagrindinis veikėjas. Pagrindinis? Jų čia daug, ir sunku būtų surasti pakankamai argumentų tokiai prielaidai. "Apokaiiptinės variacijas" A. Škėma kūrė kaip vitražą. Iš daug smulkių, atskirų spalvinių ir kontūrinių detalių. Tai Joyce, Faulkner ir kitų modernistų technika. Vienas mūsų recenzentų ją pavadino "kulkosvaidine". Tiksliau gal būtų ją į-vardinti — stenografinė technika. XX amžiaus moderniškojo miesto ir žmogaus nervingas konvu"sijas ji bando kiek galima tiksliau ir greičiau užfiksuoti. Skaitytojo akys ir sąmonė tokį vitražinį kūrinį turėtų priimti taip: visuma turėtų mirgėti į mus kaip milžiniška, bendrais bruožais nubrėžta kompozicija, už kurios dega kitos, tikrosios, tikrovės didžiulė ir amžina saulė. Škėma variacijose, atrodo, labiausiai abudu planus nelygiai vertino, dominavimo teisę aiškiai pavesdamas anam, nujaučiamajam, viską darnon sulydančiam, planui.
Anai didžiulei saulei, liepsnojančiai už vitražo.
Ir štai, mūsų supratimu, tasai užsimojimas Škėmai pusiau tepavyko. Vitražinės detalės rungiasi taip atkakliai viena su kita, kad kompozicijos didieji apmatai išblanksta ir sau'ė, turėjusi degti už jų, tėra mirgantis desorganizuoto didmiesčio šviesos reklamų fontanas. Škėmai "Apokaliptinėse variacijose" pasisekė sukurti tik pirmąjį planą: mirgantį didmiestį. Sudramatinta, gerai stilizuota, bet simbolinė Mr. Parker figūra ir jo tamsusai žaidimas prapuola konkrečiosios tikrovės stenografiniuose šifruose. Todėl ir pats kūrinio vardas, ir iš šventraščio paimti motto tėra didingi rėmai, kurių erdvė dalinai teužpildyta.
Mes seniai laukėme prozaiko, sugebančio talentingai paliesti nebutinę tematiką. Skaitėme ir keletą bandymų, bet reikia pripažinti, tiktai Antanas Škėma savo paskutinėje knygoje teikia pagrįstų vilčių. Jo stilistiniai duomenys verti pripažinimo: nervingas, subtilus ir pastaStenjjbus Škėmos sakinys; tiksli, drąsiai formuluojama, frazė; žodis, ir aprašymuose, ir dialoguose — savitas, šviežias. Škėma mokamai padaro atranką, todėl jo prozoje nėra dusinančių ištęsimų, naivios aforizmų naštos, negyvų monologų. Nerasime taip pat "Šventojoj Ingoj" sentimentalių vietų. Pasirenkamos tematikos atžvilgiu Antanas Škėma tikrai novatorius; tiesa, pasaulinėj literatūroj dabarties žmogaus problemos—nebenaujiėna, bet lietuvių literatūra į jas tiktai prabėgomis težvilgčiojo. Todėl nurodydami vieną kitą Škėmos knygos literatūrinį nedateklių, nepamiršome originalios visumos, nuoširdžios autoriaus pastangos prakirsti naują langą lietuvių kūrybos statinyje. Ne tiktai pastangos, bet ir konkrečių, vertų dėmesio ir nuoširdaus įvertinimo, rezu tatų. Pavojų turi kiekvienas rašytojas, juo labiau toks, kuris kūryboje j ieško atramos savo žmogiškojoj kelionėj. Todėl ne šaltas indiferentiškumo žvilgsnis, bet draugiškas žodis telydi j ieškantį j į jo sunkiam kelyje.
Jonas Vakaris
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
