Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GIMTOJI KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Skardžius   
Nepriklausomojoj Lietuvoj aštuonerius metus sėkmingai buvo leidžiamas vienintelis bendrines kalbos laikraštis "Gimtoji Kalba". Kadangi šis leidinys yra išvaręs gana platų barą lietuvių bendrinės kalbos kultūros srityje, tad dabar pravartu yra bent iš dalies prisiminti jo siektuosius tikslus ir nuveiktuosius darbus.

1. GK pradžia ir kelias
Pati GK pradžia sietina su S. Čiurlionienės šeštadienių pobūviais, kur susirinkdavo keliolika įvairios profesijos žmonių, daugiausia kūrėjai bei vertėjai, ir, skaitydami klasikų vertimus bei pačių dalyvių kūrinius, dar svarstydavo tiek kalbos, tiek stiliaus dalykus, štai šitame būrelyje ir kilo GK sumanymas. Buvo nutarta 10 kartų per metus po 16 psl. leisti praktinį laikraštuką bendrines kalbos dalykams nagrinėti. Į redakcinę komisiją buvo išrinkta S. Čiurlionienė, V. Kamantauskas, A. Salys ir J. Talrrantas, kuris, be to, dar buvo paskirtas ir atsakomuoju redaktoriumi. Savo įžanginiame žodyje '"Darbą pradedant" redakcija tarp ko kito šiaip pasisako:
"GK rūpinsis praktiniais kasdieniais bendrinės, rašomosios ir šnekamosios, kalbos ir stiliaus dalykais. Ji nori būti plačiosios rašto visuomenžs ne tiek peikėja, kiek patarėja. Stengsimės patarti paprastai, be grynosios kalbotyros gudrybių, bet visus savo patarimus košime per tankų tarpusavio kritikos sietą" (1933,2).

šito tikslo siekiant, per pirmuosius dvejus (1933—34) metus buvo išleista 20 GK numerių ir juose paliesta gana apsčiai įvairių bendrinės kalbos dalykų, stengtasi atsiliepti į daugelį nuolat kylančių aktualių kalbinių klausimų, duota visa eilė svarbių terminų, taip pat įvairi kalbos dalykų apžvalga ir pačiame gale kartais dar kalbinių recenzijų. Bet nepaisant visų šių pastangų, platesnėj visuomenėj nebuvo susilaukta didesnio atgarsio, rodos, prenumeratorių skaičius neprašoko tūkstančio, ir todėl GK leidimas dėl bendradarbių stokos ir kitų priežasčių po dvejų metų buvo pasidaręs beveik nebegalimas.

Kad šis pradėtasis didžiai naudingas darbas visai nesustotų, buvo pasiryžta imtis naujų, konkretesnių, priemonių. 1935 m. sausio 26 d. susirinkęs kalbos dalykais besidominčių žmonių būrelis (K. Alminauskis, A. Ašmantas, J. Balčikonis, J. M. Laurinaitis, A. Salys, Pr. Skardžius ir J. Talmantas) nusprendė įkurti Lietuvių Kalbos Draugiją ir joje suburti visus, kuriems rimtai rūpi tik pati lietuvių kalba, jos duomenys, bet ir jos nuolatinis tobulėjimas. Tuo būdu draugėn bespiečiant aktyvius kalbos darbininkus, pirmuoju žingsniu buvo nutarta perimti į savo rankas GK ir padaryti ją naujai kuriamosios LKD organu. Tam reikalui tuojau buvo išrinkta redakcinė komisija iš trijų narių, A. Salio, Pr. Skardžiaus ir J. Talmanto, o pats GK leidimas tam tikra sutartimi buvo perleistas "Sakalo" bendrovei.

Naujai persitvarkiusi redakcija savo įžanginiame žodyje šiaip nusako savo eisimąjį kelią:
"Visų pirma ji (redakcija) stengsis, kad šis laikraštis taptų nuolatiniu bendrinės, rašomosios ir šnekamosios, kalbos kelrodžiu. Todėl ji rūpinsis ne tik atskirais praktiniais tos kalbos dalykais, keldama juos aikštėn ir nurodydama jų gerumą arba ydingumą, bet stengsis ugdyti ir tos kalbos jausmą, kuris svetimųjų įtakų dabar yra naikinte naikinamas, ypa|5 miestuose. Komisija yra tos nuomonės, kad bendrinės kalbos vartosenos negalima sėkmingai kultivuoti vien tik peikiant visuomenę dėl kalbos darkymo ir atskirus netaisyklingumus jai prikišant. Ne, pastovesnio bendrinės kalbos taisyklingumo, sklandumo ir gražumo platesnę visuomenę galime išmokyti tik ugdydami joje tos kalbos pajautimą ir auklėdami joje tam tikras manieras, kurios ilgainiui gali tapti nebeverčia-mais bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijais. O visa tai galima padaryti tik gerai nujaučiant ir protu suprantant būdinguosius mūsų bendrinės kalbos raidos polinkius ir jų pasireiškimą praktikoje". (1935, 2). Todėl naujai redaguojamoje GK šalia praktinių straipsnių, kuriuose svarstomos kalbos eilinės negerovės arba trūkumai, nuolatinės "Klausimų kraitelės" (.smulkiųjų patarimų skiriaus), kalbos dalykų apžvalgos bei kalbinių recenzijų buvo pasiryžta spausdinti po vieną kitą ir orientacinį teorinį straipsnį. Pvz. 1935 m. sausio mėn. numeryje yra įdėtas Pr. Skardžiaus straipsnis "Bendrinė kalba ir jos rūšys" (3-7 psl.), A. Salio "Mokykla ir kalbos jausmas" (7 - 10) ir kt.

Tolimesnei GK linkmei ypač daug įtakos turėjo naujai įsikūrusi LKD su savo penkiomis (terminologijos, spaudos, mokyklinės, užsienio lietuvių ir viešosios kalbos) sekcijomis. Padariusi GK savo organu, ji jau pirmaisiais metais sugebėjo visuomenę sudominti bendrinės kalbos dalykais: prenumeratorių skaičius padidėjo daugiau kaip trigubai, klausimų pradėjo plaukti iš visos Lietuvos, darbas pagyvėjo, ir todėl tolimesnės leidimo perspektyvos pasidarė visai šviesios. Nuc 1936 m. pradžios pasikeitė kiek ir GK redakcija: atsisakiusio J. Taimante vietoj naujai buvo pririnktas L. Dambrauskas, kuris pagal tuometinį spaudos įstatymą vienas ištisus dvejus (19936- 37) metus pes'rašinė-jo ir redaktoriumi, nors iš tikrųjų GK visą laiką buvo redaguojama redakcinės komisijos, kur galutinę kalbinę atsakomybę turėjo A. Salys su Pr. Skardžiumi.

Nuo 1938 m. pradžios L. Dambrauskas dėl laiko stokos iš redaktoriaus pareigų pasitraukė, ir jo vietoje LKD visuotinio susirinkimo buvo pririnktas P. Jonikas, šalia to tuo pat metu pasikeitė ir leidėjai: nuo 1398 m. sausio 1 d. GK leidimą iš "Sakalo" b-vės perėmė pati LKD. Per pastaruosius trejus (1935-37) metus tent penkeriopai padidinusi prenumeratorių skaičių, GK toliau dar daugiau sutvirtėjo: nuolatinių skaitytojų priaugo beveik ligi 10.000, žymiai pa-įvairėio ir pagyvėjo turinvs, bendradarbiai buvo atlyginami daug geriau kaip žymiausiųjų to meto laikraščių arba žurnalų, ir, be to, prieš pat karą jau buvo susidariusi graži suma atsarginio kapitalo (arti 20.000 litų), iš kurio buvo numatyta leisti visą eilę brošiūrėlių įvairiems pagrindiniam! bendrinės kalbos dalykams (tarčiai, žodžių darybai, asmenvardžiams ir kt.) popularinti. Tam tikslui buvo sumanyta sudaryti ištisą GK knygynėlį, bet prieš invaziją tebuvo s"spė-ta išleisti tik vieną '"Kalbos patarėją", L. Dambrausko surašytą ir A. Salio bei Pr. Skardžiaus redaguotą ir priedu išsiuntinėtą visiems GK prenumeratoriams.
Rusų okupacijos (1940--41) metais GK, tiesa, dar buvo atgaivinta: Pr. Skardžiaus redaguojamos ir Lietuvos Mokslų Akademijos leidžiamos, jos pasirodė dar trys dvignbi numeriai. Pasitraukiant rusams iš Lietuvos, sustojo ir GK.; vokiečių okupacijos metu ji daugiau jau nebepasirodė.

2. GK gairės

Nuo pat pradžios į bendrinės kalbos santvarką buvo stengiamasi žiūrėti plačiau ir giliau, negu kad anksčiau tai buvo daroma. Jau pirmoji redakcija savo pratarmėje rašė: "Kalba, kaip ir kiti bendrinio gyvenimo reiškiniai, veikiama tų pačių socialinių dėsnių. Dėl to liaudies kalba mums nėra absoliutinis kalbos kultūros mastas; iš jos, mūsų nuomonė, kultūrinę kalbą galime tik išsiugdyti. Taigi, GK rūpės ne tik bendrinės kalbos žmoniškumas, bet ir kultūrinis jos pažangumas" (1933,2). Dar aiškiau dėl to vėliau pasisakoma redakciniame straipsnyje "Organizuoto bendrinės kalbos kultūros  darbo gairės",  kur pat pradžioje šiaip rašoma: "Lig šiol mes bendrinės kalbos kultūros darbe daugiausia esame vadovavęsi J. Jablonskio (Petro Kriaušaičio) 1901 m. "Lietuviškosios kalbos gramatikos" prakalboje išdėstyta programa. Bet dabar, gyvenimo reikalavimams didėjant, vis mažiau ir mažiau begalime tenkintis tuo, ko visai užteko prieš 35 metus. Dabar dėl daugelio dalykų, vartojamų ir vartotinų bendrinėje kalboje, tenka aiškiau ir griežčiau nusispręsti" (1936, 49). Ir todėl visuotinis LKD susirinkimas 1936 m. kovo 23 d. vienu balsu yra priėmęs šiokius nutarimus:
Bendrinės kalbos kriterijus yra dabartinė jos vartosena.
Kiekvienam bendrinėje kalboje vartotinam dalykui nustatyti turi būti remiamasi visos lietuvių kalbos, ne atskirais individualiniais ar atsitiktiniais pavyzdžiais.

Lytys, kurios gyvo;oje kalboje įvairuoja, bendrinei kalbai norminėmis turi būti parenkamos įprastesnės, vaizdingesnės, patogesnės ir būdingesnės.
Tos lietuviškosios lytys, kurios norminėmis kad ir nepripažintos, bet gyvojoje kalboje arba raštuose patikimai iš seno vartojamos, netaisomos, bet ir neteikiamos visuotiniam reikalui.
Svetimybės, kurios dali būti lengvai pakeičiamos savais žodžiais, bendrinei kalbai norminėmis lytimis neteikiamos.
Literatūrinėje raštų kalboje bendrinės kalbos bendrybės ir individualinės kalbos įvairybės stilistiškai suderinamos, todėl jai, literatūrinei kalbai, turi būti taikomas ne vien bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijas, bet ir individualinės kalbos kūrybos reikalavimai.

Kadangi gramatinės ir loginės kategorijos ne visuomet sutampa, tad, sprendžiant bendrinės kalbos taisyklingumo klausimus, loginis dėsningumas su visu griežtumu negali būti taikomas. (1936, 50).
Šitomis gairėmis yra nadaryta žymi pažanga. Visų pirma čia aiškiai pabrėžiama, kad bendrinės kalbos kriterijas yra bendrinė, ne siaura tarminė vartosena. Toliau bendrinei kaltai numatomos norminės lytys, kurios savo daryba platesnei visuomenei yra artimesnes, patogesnės, būdingesnės ir vaizdingesnės, ir tuo būdu bendrinė kalba skiriama nuo literatūrinės, kur šalia to dar sutinkama ir individualinių, kūrybinių, įvairybių, pateisinamų ritminiais, kompoziciniais, estetiniais ir kitais stilistiniais sumetimais. Pagaliau, panašiai kaip gy-voioie, taip pat ir bendrinėje kalvoje kalbinės kategorijos visai nesuplakamos su loginėmis, kaip kad kaikurie matematikai prisispyrę to dar ir dabar reikalauja, Pvz. bendrinėje, daugiau ar mažiau natūralioje, kalboje gali būti pateisinami ir tokie posakiai kaip didesnė, mažesnė pusė, Nemunas (= Nemuno vanduo) eina, perkūnas (= žaibas) nutrenkė ir kt. Dėl to žr. dar A. Salys GK 1936, 41 ti. ir A. Nezabitauskis ib., 137 - 139. Ilgainiui, tolydžio besirūpinant bendrinės kalbos kultūra ir jos pažanga, prisireikė augščiau minėtąjį taisyklingumo pagrindą, bendrinę vartoseną, dar konkrečiau ir griežčiau apibrėžti, kad vartotojai galėtų praktikoje tuo lengviau pasinaudoti. Tam reikalui 1938 m. lapkričio 21 d. visuotinis LKD susirinkimas papildomai yra priėjęs išvadą, kad svarbiausi bendrinės kalbos normos pažymiai yra: grynumas, taisyklingumas, bū-dingumas, tikslumas ir estetiškumas. Kalbos grynumas reikalauja, kad kalba būtų kiek galint grynesnė, ir joje svetimybių tebūtų vartojama tiek, kiek būtinai reikalinga. Kalbos taisyklingumas reikalauja, kad kalba pripažintų pastovią įprastinę vartoseną. Kalbos būdingumas reikalauja, kad kalbos raida eitų pagal bendrąją kalbos dvasią ir tipiškus jos polinkius. Kalbos tikslingumas reikalauja, kad kiekvienu atveju kalba būtų pritaikyta savo tikslui, kuris veikia kalbinių priemonių pasirinkimą. Kalbos estetiškumas reikalauja, kad kalba patenkintų estetinį skonį fonetikos, morfologijos, frazeologijos ir stilistikos dalykuose. Sprendžiant norminių lyčių klausimus, atsižvelgimą visų šių kriterijų.nes paprastai nulemia visas kriterijų kompleksas, ne vienas kuris atskiras kriterijas. Pagaliau pastebėtina, kad, norminant bendrinę kalbą, turi būti ko daugiausia sunaudojama tikrųjų kalbos turtų ir vengiama nereikalingos kalbos lyičų menkinimo. Žr. GK 1938, 143 - 144.

Apskritai imant, tiek pati LKD, tiek GK redakcija, tiek jos bendradarbiai savo kalbiniuose svarstymose stengėsi neatitrūkti nuo gyvosios žmonių kalbos, didžiausio bendrinės kalbos šaltinio, ir savo išvadas visados derinti su tikraisiais, autentiškaisiais kalbos duomenimis ir objekty-viniais kalbos mokslo bei kasdieninės praktikos reikalavimais. Tai buvo gana patikimas ir tvirtas bendrinės kalbos kelrodis. Tuo keliu einant, buvo galima ne tik sėkmingai dirbti bendrinės kalbos kultūros darbą ir tuo darbu nemaža ko pasiekti, bet ir ko mažiausia iškrypti į klystkelius.

3.  GK  rūpesčiai

GK yra buvusi perdėm praktinis bendrinės kalbos laikraštis, todėl, suprantama, joje daugiausia tebuvo liečiami ir nagrinėjami tik praktiniai kalbos dalykai. Tai buvo dvejaip daroma: iš vienos pusės, stengiantis platesniąją visuomenę kalbiškai sąmoninti ir jos kalbinį jausmą ugdyti, pirmcj vietoj, ypač nuo 1935 m. pradžios, buvo spausdinama nemaža pagrindinių, aiškinamųjų, straipsnių, kuriais buvo norima probleminius kalbos dalykus pilniau iškelti aikštėn ir juos geriau pagrįsti. Iš kitos pusės, prisilaikant vedamosios laikraščio minties, kiekviename numeryje buvo stengiamasi duoti ir grynų praktinių dalykų, kuriuos nuolat iškeldavo kasdieninio gyvenimo reikalavimai.

Pirmosios rūšies  straipsniai buvo daugiau  teorinio  pobūdžio,  svarstomieji, pvz.; A. Ašmanto "Sakomojo žodžio kultūra" (1937, 41-43), J. Balčikonio "Lietuvių kalbos mokslas ir mokytojai" (1935, 113-114), J. Būtėno "Kalbos grožis"  (1935, 129-130), L. Dambrausko  "Ar kartais  ne  be reikalo taisome?" (1935, 65-67), "Nie-katrosios giminės būdvardžių ir būdvardinių    prieveiksmių    vartosena" (1935, 83-84), "Sudurtinės veiksmažodžių lytys ir jų vartojimas" (1936, 108-110),   "Tiksli   ir   aiški   kalba" (1937, 63-64), "Veiksnys ir tarinys" (1939, 2-3), V. Gustainio "Kalbos muzika ir tautos siela" (1934, 109-111), P. Joniko "Kas yra kalbos klaida?" (1938, 51-54), "Kalbos jausmo ugdymas" (1939, 17-21), "Gretiminės lytys bendrinėje   kalboje"   (1939,   52-55), "Apie teisės kalbą"  (1939, 97-100), "Dėl skyrybos pagrindų" (1939, 131-134), J. M. Laurinaičio "Svetimybės ir karinė kalba" (1939, 4-7), J. Lazausko ''Dėl linksniuočių ir asmenuočių"   (1939,49-52).  A. Nezabitauskiu "Gimtoji kalba ir logika" (1936, 137-139),  A. Salio  "Mokykla ir kalbos jausmas (1935, 7-10), "Bendrinė vaidybinė ir šnekamooji tartis"   (1935, 167-171),  "Lietuvių  kalbos  reikalas konservatorijoje ir teatre" (1938, 136-137), Pr. Skardžiaus "Kazimieras Būga ir rašomoji kalba" (1934, 97-101), "Bendrinė kalba ir jos rūšys" (1935, 3-7),    "Svetimybių    aplietuvinimas" (1936,   90-91),   "Vaidybinės   kalbos kultūra" (1937, 129-131), "Verstiniai ir reikšminiai skoliniai"  (1938, 145-149), B. Sruogos "Rašytojas ir gramatika" (1937, 105-108), J. Talman-to "Svetimųjų   žodžių   kirčiavimas" (1933, 38-39), "Suslavintų pavardžių keitimas"  (1933, 81-83), A. Vaičiulaičio "Kalba rašytojų ir kalbininkų akimis" (1934, 1-6), J. Žiugždos "Lietuvių kalba mokykloje ir visuomenėje" (1935, 162-166), "Žodis sakinyje" (1939,  134-140)   ir kt.  Cia pat priskirtini ir vadinamieji faktiniai (duomeniniai) straipsniai, kur keliami aikštėn būdingesni mūsų kalbos dalykai ir aiškinama jų vartosena, pvz.: M. Jurkyno "Mūsų vietovardžiai Liet. Enciklopedijoje" (1937, 43-477), V. Kamantausko "Trūkstamasis žodynas" (1933, 55-57), J. Kruopa" Įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas" (19355, 131-132), J. Laukaičio "Mūsų bažnytine kalba" (1938, 113-116), A. Lengvino "Užsienio lietuvių spaudos kalba"- (1938,- 3-7), J. Paupero "Evangelikų bažnytinė kalba" (1939, 69-71), A. Sabaliausko "Lietuvių kalba bažnyčiose" (1934, 22-23), A. Salio "Mūsų lietuviškieji vardai" (1933, 49-51, 69-74, 86-96, 121-122), "Iš Maž. Lietuvos vardų" (1933, 122-124), "Geležinkelių stočių vardai" (1934, 8-15), "Mūsų gentivardžiai" (1937, 4-8, 20-24, 47-49, 75-79), Pr. Skardžiaus "Priesaga -inis ir jos vartojimas" (1935, 67-70), "Priesaga -inis ir kilmininkas" (1935, 84-86), "Veikslai ir jų vartojimas" (1936, 50-53), "Priesaga -iškas ir jos vartojimas" (1937, 149-151), "Priesaga -eta, -ota ir uota" (1938, 102-105), "Prielinksnis su ir jo vartojimas" (1939, 100-106), J. Talmanto "Medžiaga rašomosios kalbos žodynui" (1933, 8-10, 57-58, 75-76, 120-121, 131-132), "žemaitės raštų žodynas" (1933, 132-134) ir kt.

šalia to randame dar ir visą eilę grynų praktinių straipsnių, kur svarstomi atskiri normuotieji bendrinės kalbos vartosenos atvejai ar šiaip kasdieniniai tvarkytini dalykai, pvz.: St. Barzduko "Dėl augštesniosios mokyklų skaitymų kalbos" (1935, 102-106), S. Čiurlionienės "Laiškai" (1933, 4-6), V. Cižiūno "Kelios pastabos mūsų radijo kalbai" (1939, 65-69), L. Dambrausko "Dalyvių dėstymas mokykloje" (1936, 121-122), A. Jakšto "Pasisveikinimai" (1933, 2-3), P. Joniko "Nedarkykime vietovardžių" (1933, 32-35), L. Kuodžio "Gimtoji kalba visų mokytojų rūpestis" (1937, 73-74), J. M. Laurinaičio "Tvirtai gaivinkime lietuvių kalbą Vilniaus krašte" (1939, 129-131), Pr. Mašioto "Dėl dviskaitos" (1933, 23-24), J. Petrulio "Apie praktiškąjį lietuvių kalbos mokymąsi" (1934, 40-42), A. Salio "Etiopija ar Abisinija ir kitkas" (1936, 35-337), "Dėl ispanų tikrinių vardų rašymo ir tarimo" (11936, 123-125), Pr. Skardžiaus "Laikraštinės kalbos negalavimai" (1935, 99-102), "Dėl kaikurių žodžių kirčiavimo" (1935 132-134), G. Zimano "žydas ir žydelis" (1933, 97-98), A. žirgulio "Kalbos taisymai mokyklose" (1935, 134-137) ir kt.

Rūpindamasi įvairių įvairiausiais tiek teoriniais, tiek praktiniais, norminamais   ar   mokomais,   dalykais,
GK tiek savo atskirais straipsniais ("Klausimų kraitelė"), tiek kaltinėmis recenzijomis ir kitokiu būdu yra daug ką aikštėn iškėlusi, kas bendrinėje kalboje tvarkytina ir taisytina, ir tuo pat metu kitus skatinusi daugiau susirūpinti nesutvarkytais bendrinės ar specialinės kalbos dalykais. Pvz. Pr. Mašioto ir Pr. Skardžiaus straipsnyje    "Matematikos    terminų reikalu"   (1936,   156—157)   sakoma: "Nors matematikes terminais jau seniai pradėta rūpintis, bet visiško, matematikai  priderančio,  griežtumo  ir čia  dar  nėra...   Toks  matematikos, griežtojo  mokslo,  terminų nevienodumas ir nuolatinis svyravimas yra labai nepageidaujamas ne tik teoriniam reikalui, bet ir praktikai. Jau kas kas, bet matematikai, iš esmės linkę griežtai galvoti, turi aiškius ir griežtus terminus vartoti:  čia nuolatinis palaidumas gali tik daugiau neaiškumo padaryti." štai Vikt. Biržiška, taisydamas (ar redaguodamas) A. Busilo ir Z. Balučio  "Algebros" I dalį, neigia daryti ar dauginti iš ko. Bet kiti mokytojai, J. Lazauskas ir K. Miecevičius, pastebėjo, kad toks žygis nėra kaip reikiant pagrįstas ir visuomet tinkamas. Yra dviprasmių posakių, kur kuo yra visai neaiškus, pvz.: padalyk a (kuo) b arba: a padalyk b, padalyk a. Kas kita yra su ii:  padalyk a iš b, a padalyk iš  b (arba: iš a padalyk b), padalyk a arba (jau kas kita) padalyk iš a ir t.t. žr.GK 1937, 17-19. Dėl to GK re-dakcija savo prieraše visai teisingai pastebi: "Dalyti, dauginti iš ko matematikams davė Rygiškių Jonas. Ir būtent šiais sumetimais, žmonių sakoma: rėžiau iš akies, giedu iš ausies (=be gaidų, iš klausos), ir sūrius dabar iš knygų (=kaip knygos rodo) daro. Todėl Jablonskis ir pasiūlė analogiškai "šimtą (100) dauginame, dalijame iš penkių (5) — taip, kaip tie penki (5) mums rodo, sako" (Mūsų žodynėlis 15). Įnagininkas čia gyvojoje kalboje vartojamas šiaip: jų šeimynos penkiais padaugėjo (=penki prisidėjo), pietų penkiais padaugino išvirti (=išvirė per daug, kad dar penki galėtų pavalgyti); palaukite, negrobkite, aš dešimčia negaliu dalyti, dvi ranki teturiu; dviem matininkais tokį dvarą negreitai išdalys; visą Kat-kiškę rėžiais padalyjo (= suskirstė); čia ir žmona ir vaikas mirtimi dalijasi    (^beveik miršta).   Logiškai imant, šis įnagio įnagininkas, sakomas su dalyti, galėtų, rodos, ir matematikai tikti. Bet su dauginti įnagininkas vėl matematiškai imant, reiškia jau sudėtį. Taigi visvien: ar imsime dalyti, dauginti iš ko, abu posakiai yra analoginiai dariniai. Tik pirmasis perdėm, o antrasis perpus analogiškas" (1937, 19).

Visur, kur tik galėdama, GK bendrinei kalbai jieškojo tvarkos, žmoniškumo, aiškumo ir tikslingumo. Matydama, kad netvarkingas įvairių lyčių vartojimas daug kur sudaro nereikalingų sunkenybių ir įneša ne-santarmės (disonanso), pvz. mokyklinėje, vaidybinėje kalboje ir kt., ji pirmoji iškėlė norminių lyčių klausimą. Tam reikalui buvo pradėtos skirti trejopos lytys: 1. kurios bendrinei kalbai yra norma, 2. kurios norminėmis netaisomos, bet toleruojamos, netaisomos ir 3. kurios visai nevartotinos.Pvz. norminėmis lytimis laikytina: geriems vaikams, reikia darbą dirbti, pakalnės nuplikusios, gyvuliai jau suvaryti, šuo loja, šunys prispietė keleivį, žąsies plunksna, du draugai, trys sūnūs, gerasis vaikas, didžioji auka, nesuprantamas klausimas, motina, apvaizda, pagalba, eičiau, galėčiau ir kt., bet tam tikrais atvejais toleruotina ir geriem valkam, reikia darbas dirbt, pakalnės nuplikę, gyvuliai jau suvaryta, šuva loja, suneš prispeitė keleivį,žases plunksna, du draugu, trys sūnai, gerasai vaikas, didėji auka, geroja Onutė, nesuprantamas klausymas, motyna, apveizda, pagelba, ėičia, galėčia ir kt. Visai vengtina tik siaurų tarmybių, nereikalingų barbarybių, hibridų ir gyvųjų kalbos klaidų, pvz.: žem. dveits (=dvejetas), dviejau (=diese), dzūkų balta jis (=baltasis), vak.ekmuo, ešis (=akmuo, ašis), ryt. aiklus, aik-voti (—eiklus, eikvoti), suprast sūdąs (^nuodėmė, teismas), suprat-lyvas, žiemavoti (=supratingas, žiemoti), taip pat gresia (=gresia), gįsla (=gysla), kaukuolė (=kauko-lė), išvyko atostogoms (=atostogų), rado girtame stovyje (=girtą), kont-ragentas (=kontrahentas) ir kt. Plg. L. Dambrausko "Tarmės, bendrinė kalba ir GK uždaviniai" (1935, 33-35).

Ypač daug dėmesio buvo kreipiama į žodžių darybą ir tinkamesnių terminų sudarymą. Jau pirmaisiais SK gyvavimo metais buvo paskelbta visa eilė naujų terminų, pvz. durpių ir kuro technologijos (1934, 46-49), namų ruošos (1934, 83-88) ir dangovės (1934, 112-114) terminai. Vėliau, 1935 m., įsikūrusios terminologijos sekcijos buvo svarstomi sporto ir bendrieji filosofijos terminai. Naujai priimtieji sporto terminai (baudinis "pendelis", įvartis "go-las", kampinis "korneris", kėlinys "haftaimas", nuošalė "ofsaidas", pražanga "faulas", puolikas "forvar-das", saugas "hafbekas", sparta "tempas", užribis "auto", (kamuolio)    vedikas    "golkiperis", žaidynė "turnyras" ir kt.) buvo 1936 m. paskelbti "Fiziškame Auklėjime" (Nr. 1), o filosofijos terminai iš dalies buvo paskelbti Gimt. Kalboj (1937, 164-165, 1938, 7-8, 39-40, 54-55, 70-71, 87, 119-121) ir vėliau 1938 m. ištisai išspausdinti Teologijos Filosofijos takulleto "Logo" žurnale.

šis pastarasis terminų rinkinys ("Bendroji filosofijos terminija") yra vienas iš pilniausių ir geriausiai apdorotų panašios rūšies darbų: tai neabejojamai sudarys tvirtą pagrindą visai filosofinei terminijai, čia pat dar paminėtini ir atskiri terminologiniai GK straipsniai: M. Jurkyno "Iš raštinės terminų ir kirčiavimo" (1938, 82-84), A. Salio "Keletas fotografijos terminų" (1938, 149-151), "Kasdieninės kalbos ydos" (1939, 115-118; čia autorius paliečia vadinamuosius kasdieninio gyvenimo terminus), Pr. Skardžiaus "Dėl karininko netikumo" (1935, 10-13), "Siela ar vėlė?" (1935, 37-38), "Dėl gajų ir negajų naujadarų" (1939, 118-122), St. Šalkauskio "Kritinės pastabos kai kuriems mūsų gramatikos terminams" (1934, 66-69), "Pagrindiniai terminų darybos principai" (1935, 49-52) ir kt.

Visa eilė atskirų žodžių darybos atvejų bei specialių terminų taip pat nagrinėjama ir "Klausimų kraitelėj", pvz. mokesnis ar mokestis (1935, 92), daigstąs ir peltakys (1935, 123), nuotaika ir ūpas (1935, 141), garsintuvas ar garsiakalbis (1935, 173), baltiniai ir skalbiniai (1936, 39), brai-žinys ar brėžinys (1936, 96), dienynas ar dienoraštis (1936, 97), nuotykis ar įvykis (1937, 126), sielos nemarumas, nemirtingumas ar nemirš-tamumas (1936, 157 t.), reikmuo ar reikmė (1937), 14), nuosavybė, savybė ar savastis (1937, 53), gėralas ar gėrimas (1937, 97), paplūdimis ir vasarinė (1937, 113), drabužiai, drapanos ir danga (dangovė) (1937, 117 t.), mokytinis ir mokinys (1937, 138), būklė, būvis, padėjimas ir stovis (1738, 9 t.), pamatas ar pagrindas (1938, 90), sprogalai ir sprogmenys (1939, 27) ir kt.

Kitas dalykas, kuriuo GK daug rūpinosi ir sielojosi, buvo spaudos kalba, kuri kaip dabar, taip ir nepriklausomybės laikais daug kur gerokai negaluodavo. Mat, nemaža spaudos darbininkų, tik vidutiniškai arba dažniau apymenkiai mokėdami lietuvių kalbą, nedaug terodė susirūpinimo spaudos kalbos taisyklingumu bei žmoniškumu ir, svarbiausia, nejautė kiek reikiant atsakomybės ir pareigos tais dalykais bent daugiau susidomėti, pasistengti savo raštų kalbą padaryti geresnę, žmoniškesnę. Dėl to Pr. Skardžiaus buvo rašoma: "J. Jablonskis, ligi dar gyvas buvo, nuolat šaukte šaukdavo, kad mūsų laikraščių, ypač dienraščių, kalba yra netikusi, ir kiek galėdamas jis tą kalbą taisė, gerino. Bet jo balso nedaug kas tepaklausė: tik vienas kitas kiek pasimokė, o visi kiti, tary-dami senelį niekus plepant, numojo į tai ranka. Ir dėl to po jo mirties mūsų laikraštinė kalba ne gerėjo, bet daug kur smukte smuko, nyko." Ypač visokios piktžolės įsigalėjo mūsų dienraščių, o daugiausia dešimtcen-tinių laikraštukų kalboje. Ir niekas tam darbui neprieštarauja: visi sau ramiai žiūri, kaip tos piktžolės ne tik saugiai tarpsta, bet pačios ve-šėdamos ir mūsų tikrąsias kalbos brangenybes pamažu ir nejučiomis ima kalėti" (1935, 99 t.). Tuometinėje mūsų spaudos kalboje buvo galima sutikti pvz. tokių dalykų: pas ūkininką Vladą Paulauską .. . įvyko drąsus 2 plėšikų apiplėšimas (norėta pasakyti: 2 plėšikai drąsiai apiplėšė ūkininką VI. Paulauską), tai duos galimumo (=jgalins) dienraščius Estijoje gauti rytojaus dieną, K. Petrauskas išvyko gastrolėms (=gast-rolių ar gastroliuoti), menkas bendrinės tarties supratimas plaukia iš kelių priežasčių (=menko bendrinės tarties supratimo yra kelios priežastys), nelaimė tame, kad daugelis emigrantų gimtąją kalbą (=nelaimė, kad...), kad to išvengti (=kad to išvengtume, norėdami to išvengti, tam išvengti), bendrinėje kalboje turime vartoti būdingesnes priesagas, žemės savininkas užvedė prieš nuomininką bylą (=ž. s. iškėlė nuomininkui bylą), teismas išnešė sprendimą (=teismas nusprendė, paskelbė sprendimą), tie dalykai turi būti įgyvendinti laike 5 metų (=per 5 metus) ir kt. Todėl GK, rūpindamo-si visos bendrinės kalbos kultūra, nuolat kariavo ir prieš tokį spaudos kalbos aplaidumą: tam reikalui jos buvo paskirta nemaža specialių straipsnių ir taisymų, pvz.: L. Dambrausko "Taisymai" (1936, 111-112). A. Salio "Taisymai" (1936, 11-13), Pr. Skardžiaus "Laikraštinės kalbos negalavimai" (1935, 99-102), "Taisymai" (1935, 171-173; 1936, 92-97), "Mūsų laikraščių kalba" (1937, 1-4), "Mūsų spaudos kalba ir kultūrinis sąmoningumas" (1939, 1-4) ir kt.

Pagaliau GK teko kiek rūpintis ir rašybos dalykais. Iš pat pradžios, pirmaisiais dvejais metais, buvo ("tuo tarpu") vartojama vilniškė rašyba. 1935 m., pasikeitus redakcijai, buvo įvesta naujoji rašyba, kuri 1935 m. vasario 18 d. buvo galutinai bendrame posėdyje priimta atsakingų valdžios pareigūnų (prezidento A. Smetonos, šv. ministerio J. Tonkūno bei generalinio sekretoriaus K. Masiliūno) ir Rašybos Komisijos atstovų (J. Balčikonio, A. Salio bei Pr. Skardžiaus). Buvo nutarta rašyti: šąla, kęra, svįla. spųra, augštas, baigštus, rūgštus, strigtas, sprigtą, sluogomis, spjauti, pjauti, Jiesia, Jieznas, jie, jiešmas, jieva, visdélto, betkoks, bykoks, kažinkoks, pergeras, kas nekas, vos nevos, socialistas, diametras, Diogenas ir kt. Tai buvo ne kas kita, kaip daugiau susisteminta ir šiek tiek papildyta būginė rašyba. Bet, spaudoje kilus tam tikrai kritikai ir visuomenėje pasirodžius neryžtingumui, pati šv. Ministerija irgi ėmė abejoti, svyruoti, ir po kurio laiko, 1936 m. sausio 11 d., šv. ministerio aplinkraščiu (Nr. 436) visoms šv. Ministerijos įstaigoms buvo įsakyta toliau vartoti Rygiškių Jono 1922 m. "Lietuvių kaltos gramatikos" rašybą. Šituo žygiu pats rašybos klausimas nebuvo išspręstas, tik buvo viskas dar daugiau supainiota, suraizgyta. Visų pirma tų metų jablonskinė (vilniškė) rašyba yra tiek trūktina ir prieštaringa, kad ją ištisai vėliau maža kas tevartojo; net pats jos didžiausias rėmėjas (J. Jablonskis) pastaraisiais metais yra nemaža ką pakeitęs. Pati Šv. Ministerija irgi daug kur ištisai nesilaikė tos vilniškės rašybos: rašė baugštus, rūgštus, todėl, kodėl (ne: todėl, kodėl) ir kt. Bet GK, nenorėdama tos painiavos dar daugiau didinti, po metų nutarė naujai vartotąją rašybą atkeisti jablonskinė, nors čia, kaip ir daug kur kitur, trūktinieji dalykai (pvz. svetimybės, santrumpos ir kt) buvc ilgainiui pradėti rašyti ir nevisai taip, kaip J. Jablonskio buvo rašoma. Be to, pakartotinai buvo nurodytas minėtojo Šv. Ministerijos biurokratinio žygio nepagrįstumas ir tariamcsios oficialinės rašybos prieštaringumas. Plg. A. Salio "Naujosios rašybos belaukiant" (1935, 15-18), Pr. Skardžiaus "Dėl priekaištų naujajai rašybai" (1935, 70-72), LKD ir Lietuvių Kalbos ir Literatūros Mokytojų Sąjungos memorandumai šv. ministeriui (1935, 118-121, 137-141), GK redakcijos "Užburtas rašybos ratas" (1936, 3-6), 1938 m. "Klausimų kraitelės" atsakymas (106 t.), kur nurodoma, kad mūsų kalbos duomenimis terašytina augštas, baigštus, baugštus, bugštus, rūgštus, taip pat bėgštus, rangštus ir t.t. Vėliau rašybos reformos dalykai dar buvo svarstomi Lituanistikos Instituto, kur po keliolikos posėdžių su nežymiomis atmainomis buvo priimtas ankstyvesnės, prie Šv. Miinsterijos veikusios, Rašybos Reformos Komisijos projektas, bet, kilus karui, nebespėtas įgyvendinti; karo metu jis buvo priimtas Lietuvos Mokslų Akademijos ir, su viena kita nežymia atmaina, vėliau imtas vartcti "Lietuvių kalbos vadove".

GK, rašytojai ir naujovininkai

GK yra suvaidinusi gana žymų vaidmenį liet. bendrinės kalbos kultūros srityje: mirus didiesiems mokytojams, K. Būgai su J. Jablonskiu, ji konsolidavo ir sėkmingai toliau tęsė kultūrinį liet. bendrinės kalbos darbą. Tas žygis rado nemažą atgarsį platesnėj lietuvių mokyti-nėj visuomenėj ir daugelio buvo įvertintas kaip tikrai pozityvus, teigiamas įnašas. Ilgainiui buvo įsitikinta, kad lietuvių bendrinė kalba turi būti dorojama ne abstrakčiai, įnoringai, kaip kam patinka arba pozityvistiškai, atsižvelgiant vien griežtųjų mokslų, visų pirma mokyklinės logikos, reikalavimų, bet empiriškai, laikantis pačios lietuvių kalbos raidos rodomų gairių, būdingesnių jos polinkių ir žymesnių autentiškų duomenų. Ir, reikia pasakyti, tam GK eitajam keliui buvo daugelio pritarta, buvo žiūrima į tai kaip į tinkamiausią priemonę bendrinės kalbos kultūrai ugdyti ir palaikyti, štai pvz. A. Smetona GK penkmečio proga šiaip rašė: "Reikia minti takai ateitin savo motinai kalbai, kad tauta turėtų dvasinio maisto. Per gimtąją kalbą reiškiasi juk tautos sąmonė, gimtoji kalba kuria savo mokslą ir meną. Ji turi tvirto pagrindo būti skambi, daili, taisyklinga, bendra, visiems įmanoma, nepametusi ryšių su savo praeitim. Jai tinka senovinis palikimas, raštų, dainų ir pasakų išsaugotas, ją gaivina ir jaunina gyvosios versmės, tarmės ir šnektos, stiprina ir svetimųjų, jai artimų, lobynas, sukrautas kultūrinės gyvenimo pažangos. Imkimės iš pašaliečių, be ko išsiversti negalime, tačiau taip, kad tai nenukalėtų, kas savo užugdyta" (1938, 2).

GK darbininkai buvo santarmės kelią suradę ir su rašytojais. Pvz. B. Sruoga savo straipsnyje "Rašytojas ir gramatika" sake: "Tegu rašytojas bus didelis kalbinės kūrybos meistras. Kaip tas jo meistriškumas pasireiškia? Jis, pasiremdamas tradicija, kuria naujas kalbines vertybes, — kuria visiems privalomos gramatikos ribose. Ko gali būti verta rašytojo kalba, atitrūkusi nuo tradicijų? Rašytojui kalbinė tradicija, tariant, gramatika, yra pirminė būti-niausieji premisa, nes tiktai ji naujai sukuriamą vertybę daro visiems priimtiną, visiems savą, — gyvą, suprantamą,   atjaučiamą.   Ko   vertas gražus batas, jei jis ant kojos nelenda? Ko verta ir labai gražiai skambanti poetinė formulė, jei ji lieka nesuprantama, jei ji nejaudina, nesukelia jokių minčių, jausmų, emocijų ? Miražas — gražus daiktas, bet keliauninkai kartais baisiai jį keikia..." (1937, 107).

Panašiai kaip B. Sruoga galvojo ir A. Vaičiulaitis savo straipsnyje "Kalba rašytojų ir kalbininkų akimis", kur jis tarp ko kito sako: "Rašytojus ieškoti kalbos naujienų priverčia dar ir tas reiškinys, kad vienam kitam jų gimsta tokių sielos būsenų, kurių turimais duomenimis negalima nusakyti. Tada reikia griebtis to, ko dar nėra buvę. Tik gerai įsidėtina į galvą, kad šitie žingsniai, vedą nuo ligšiolinio kelio, turi skaitytis su tam tikrais psichologiniais ir socialiniais nuostatais, be kurių naujovė liktų bergždžia. Kalba duodasi lankstoma ir kuriama, bet ji neturi tapti nenatūraliu dalyku, neturi atitrūkti nuo įgimto pagrindo... Ir pagaliau dar viena teisybė: rašytojui leista reformuoti, kurti tik tada, kai jis gerai pažįsta ligšiolinius kalbos laimėjimus. Naują jis gali statyti atsirėmęs tik į seną" (1934, 5 t.).

Bet Gimt. Kalbai nepakeliui buvo su naujovininkais, susispietusiais Iz. Tamošaičio redaguojamame "Vaire", mėnesniame tautininkų žurnale, būtent — su A. Churginu, R. Mironu ir E. Viskanta. Kaip iš dalies dabar vienas kitas, taip ir anais nepriklausomybės laikais šie autoriai, didžiai smarkaudami, tyčiodamies iš kalbininkų ir perdaug nesiskaitydami su konkrečiais lietuvių kalbos duomenimis, buvo pasiryžę liet. bendrinėn kalbon įvesti daugiau naujenybių, kad ir nevisai pateisinamų lietuviškais pavyzdžiais. Jiems atrodė teiktinos tokios svetimybės kaip aršus, bakūžė, bevelyti, prietelius, rėdytis, tėmyti arba tokie posakiai kaip penėti viltį, iššaukti ligą, padengti skolą, jis su visais buvo atviras ir kt. Prieš šitokį laisvininkų kelią iš pradžios buvo pasisakyta visos GK redakcijos vardu ("Dėl kalbos kultūros kelio" 1936, 139-143) ir paskui vieno kito atskirai (pvz. A. Salio "Iš naujenybinės kalbos praktikos" 1937, 134-137, P. Joniko "Dėl kalbos dalykų svarstymo būdo" 1937, 163-164 ir kt). Ilgainiui ši bergždžia polemika liovėsi, o GK, pasilikdama ištikima lietuvių kalbos tradicijoms, toliau sėkmingai kultivavo, ugdė bendrinę kalbą ir tuo būdu atliko reikšmingą kultūrinį darbą, kurio vaisiais galime pasinaudoti ir dabar, netekę savo tėvynės.
Pr. Skardžius
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai