Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ASMENINĖ PAGALBA VARGŠAMS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. K-as   
"Organizacijos demonas" braunasi į visas gyvenimo sritis, išstumdamas asmeninę iniciatyvą ir subiurokratindamas žmonių tarpusavio santykius. Šiandien nemaža yra galvojančių, kad individualine labdarybe yra jau atgyvenusi. "Mūsų laikais, kurie yra laikomi socialiniais, — sako šv. Tėvas, — kuriais šalia Bažnyčios taip pat valstybe, savivaldybė ir kitos viešos institucijos rūpinasi daugeliu socialinių problemų, iškyla didelė pagunda, kurios įtakoje net tikintieji, vargšui pasibeldus į duris, jį pasiunčia į labdarybės įstaigą, perduoda organizacijai, manydami, kad jie savo asmeninę pareigą pakankamai atlieka, sumokėdami mokesčius arba duodami auką labdaringoms organizacijoms". Tiesa, organizacija yra būtina ir nieku kitu nepamainoma, bet šalia jos nemažiau būtina yra asmeninė žmogaus pagalba artimui. "Net geriausia labdarybės organizacija pati viena nepajėgtų ištraukti žmones iš skurdo. Ją būtinai reikia papildyti asmenine veikla, kuri būtų pilna pastabumo, besirūpinanti užpildyti atstumą tarp šelpiamojo ir šelpiančiojo, kuri rūpintųsi vargšu dėl to, kad jis yra Kristaus ir mūsų brolis".

Nuo antrojo pasaulinio karo laikų įėjo į paprotį popiežiaus radijo kalbos aktualiaisiais žmonijos gyvenimo klausimais. Savo turiniu ypač yra reikšmingas Kristaus Vietininko žodis, kurį jis pasako kiekvienų Kalėdų išvakarėse, amžinųjų tiesų šviesoje pažvelgadamas ypatingai į socialines laiko problemas. Sharakterizuo-dami paskutinę šv. Tėvo kalėdinę kalbą, galėtume pasakyti, kad joje yra išreikšta visos Pijaus XII socialinės doktrinos sintezė. Šiais valstybinio, techninio, organizacinio ir ekonominio panteizmo laikais nuo pat savo pontifikato pradžios Pijus XII su visu ryžtingumu stojo ginti ne kartą užmirštą, paniekintą ir išnaudojamą žmogaus asmenį. Negalima sakyti, kad prieš jį buvusieji popiežiai būtų buvę mažiau ryžtingi šioje srityje, bet gal nė vienas kitas nesusidūrė su tokia grėsminga, nedėkinga, taip grubiai žmogaus asmenį naikinančia gyvenimo tikrove, kaip Pijus XII. Dabartiniam popiežiui teko uždavinys į kolektyvizmo ir liberalizmo kraštutinumus fatališkai krypstančiam pasauliui nurodyti kelią atgal į natūralinę, žmogaus ir daiktų prigimtį. Kūrėjo įdiegtą, tvarką, gelbėti jėgos mistika nuvertintą ar liberalistiniame chaose   nykstantį žmogaus   asmenį.

Pagalba vargšą gali pasiekti ir kitu keliu, bet ji dar neatleidžia nuo gero paguodžiančio ir suraminančio žodžio, kuris visuomet turės būti asmeniškas, žmonių meilė artimui turi būti panaši į Dievo meilę, kuris pats asmeniškai atnešė savo pagalbą.
V. K-as

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai