|
|
PERIODINĖ SPAUDA IR LIETUVIŠKOJI KNYGA |
|
|
|
Parašė J AI.
|
Viename rugpjūčio mėn. "Draugo" numerių J. Kuzmickis nupiešė, kokiu būdu periodinė spauda Anglijoje tarnauja knygos sklidimui visuomenėje: turimi atskiri puslapiai supažindinti su naujomis knygomis, kas mėnesį ta ar kita knyga specialiai iškeliama visuomenės dėmesiui eta Jei šitaip yra tokios senos kultūros krašte, tai dar labiau visa tai pravartu mums. Pakankamai jau turime leidėjų, jei ne apskritai knygai, tai bent dailiajai literatūrai Bet negalima pasakyti, kad išleidžiamos knygos būtų skaitomos. Graudu juk, kai nevienoje knygoje randi, jog teleidžiami 500 egzempliorių. Ir dar labiau kelia rūpesčio, jog, mums geriau be-įsikuriant, knygos pirkėjų skaičius ne didėja, o greičiau—mažėja. Gūdžiu aliarmu J. Cicėnas "Atspindžių" rugpjūčio numeryje konstatavo: "Gerovė lyg dumblas gniaužia orą, ir klaikus griaučių šokis naktovidyje: Dvi kolonijos: 1120 ir 945 gyventojų. Dveji tuštumon ri-kiavimosi metai. Lietuviškų laikraščių prieš dvejis metus prenume-ravosi 24 ir 33, dabar prenumeruojąs! 7 ir 13, knygos pirkdavo 23 ir 21, dabar 4 ir 2, vargo mokyklos mokyklą lankančių vaikų per abi kolonijas sumažėjo 107, bet televizijos iš 4 pašoko į 47". Gana beci-tuoti — tikrovės kalba perdaug akivaizdi, nors ir nenorim jos matyti, nes matyti ją būtų lygu pradėti degti gėda prieš save pačius.
Būtų atskira tema palyginti mūsų ryžtis prieš penkerius metus su dabartine diena. Tuo tarpu šioje pastaboje sustokime bent ties tuo, ką priminė J. Kuzmickis Kiek mūsų periodinė spauda tarnauja savo uždaviniui rūpintis, kad mūsų kūrybinė mintis būtų ne leidėjų sandėliuose kraunama, o į žmones skleidžiama? Klausimas labai nejaukus, nes sunkus teigiamai atsakyti. Tiesa, negalėtume didesnių priekaištų daryti abiems dienraščiams. Deja, iš savaitraščių viena šviesia išimtimi šiuo atžvilgiu tėra "Dirva". Gi visi kiti savaitraščiai daro įspūdžio, lyg visai nejaustų pareigos savo skaitytojus informuoti apie lietuvišką knygą. Nesistebiu "Garsu" ar "Tėvyne", nes greičiau iš viso stebiuosi, ar jie patys žino, kam eina. Nenorėčiau daug ko reikalauti ir iš "Keleivio" ar iš "Sandaros", nes gal jų skaitytojai iš tiesų ne kiekvienai knygai begali būti paslankūs. Bet stebiuosi "Vienybe", ir ypačiai "Darbininku" ir "Tėviškės žiburiais". Leidžiami gi jie ir skaitomi tų, kuriems lietuviškoji knyga turi būti brangi. O vis dėlto: jei retkarčiais, atseit atsitiktinai ir įdedama kokia recenzijukė, tai apskritai pasitenkinama "atsiųsta paminėti". Neina kalba apie reikalavimą, kad būtų leidžiamasi į konkurenciją specialiai literatūros žurnalams — ačiū Dievui, turime jų bent du. Nėra ko reikalauti kritinių recenzijų, savaime paimančių daugiau erdvės. Bet yra būtina, kad visi tie, kurie dar skaito lietuviškąją spaudą, būtų lojaliai painformuojami, kokios knygos ir kokio pabūdžio išeina. Nepakanka tik duoti antraštę, autorių, leidyklą ir kainą skyrelyje "atsiųsta paminėti". Pliki bibliografiniai duomenys savaime nieko nesuįdomins. Dėmesiui sukelti reikia žinoti, kas iš tiesų toje ar kitoje knygoje rašoma, kuo ji verta susidomėti. Suprantant patį reikalą, regis, visos kliūtys gali būti lengvai nuveiktos.
Tiesa, jau praėję tie laikai, kai patys rašytojai sėdėjo ir redakcijose. Iš tiesų, daugelis dabartinių redaktorių yra labiau politikos, negu kūrybos vyrai. Bet tai jokia kliūtis siūlomam dalykui. Nesunku kiekvienam laikraščiui susitarti su tuo ar kitu sekančiu mūsų knygą žmogumi, kad jis sistemingai apžvelgtų visas naujai išeinančias lietuviškas knygas Nereiktų tik į tokią tarnybą lietuviškai knygai žiūrėti, lyg į tarsi savižudinę talką savo "konkurentams". Galima būti tikriems: kas skaitys lietuvišką knygą, tas nemes ir laikraščio. Ne dėl to gi mažėja mūsų laikraščių prenumeratorių ir mūsų knygų skaitytojų skaičiai, kad nebebūtume pajėgūs dolerį kitą išleisti. Išleidžiame juos, ir šimteriopai, kitur.
Klausimas teeina apie dvasinį mūsų rambėjimą. Jis yra bendras priešas ir mūsų periodinės spaudos ir mūsų knygos apskritai. Periodinės spaudos talka lietuviškajai knygai yra šio meto tautinė pareiga.
Iš visos širdies paremiame J. Kuzmickio siūlymą, apeliuodami į mūsų savaitraštinę spaudą aktyviau ateiti talkon lietuviškajai knygai. J AI.
|
|
|
|