| |
|
|
|
DEL KELIŲ Į SENĄJĄ LIETUVIŲ RELIGIJĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė Antanas Musteikis
|
Didinga Lietuvos praeitis, sąmoningai ir nesąmoningai apgaubta žavingu romantikos šydu, suvaidino žymų, jei ne patį svarbiausią, vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo raidoje. Daukanto vizijos buvo aušrininkų pasiektos. Gydytojas Basanavičius savo trakiškomis ir kitomis studijomis, dažnai nieko bendra neturinčiomis su jo profesija, tęsė tą pačią romantinės praeities gie;mę. O ką jau bekalbėti apie Vištelį ar Pietarį! Ir visa tai buvo, sakytume, natūralu: daug tautų šiuo keliu atgimė. Tačiau jau per porą nepriklausomo gyvenimo dešimtmečių mūsų istorikai kritiškiau pažiūrėjo į Lietuvos praeitį, mūsų rašytojai pabandė jieškoti mūsų istorijoj ne vien tik romantikos, bet ir kultūrinės bei psichologinės tiesos, ir mums atrodo, kad naujoji pažiūra į istoriją žengia su modernišku gyvenimu. Ir ji mums vaidina tą patį svarbų vaidmenį, kurį vaidino aušrininkams lietuviškos istorijos romantika. Kitais žodžiais tariant, mūsų patriotizmas yra labiau ugdomas mokslinės istorijos tiesos, o ne romantinės praeities. Betgi žinomos proistorikės dr. Marijos Gimbutienės straipsnis, pavadintas "Senoji Lietuvių Religija" (Aidai, 1953, nr. 1), daugeliu atžvilgių yra tos pat romantikos apraiška.
Nors autorė naudojasi, atrodo, visais galimais šaltiniais bei literatūra, įdomiai pajungdama tautosaką isterinių bei archeologinių šaltinių daviniams papildyti, ir išgauna gana vientisą vaizdą apie senąją lietuvių religiją, studijos rezultatai yra labai problematiški.
Pirmiausia šiuos rezultatus nulemia pradinė autorės koncepcija apie senąją lietuvių religiją. Ji suvokia tik dvi pažiūras: 1. religija kaip "tolumoj spinksįs žiburėlis" ir 2. religija — tai "pagonybė, visokių nesąmonių ir prietarų pilna". Autorė pasirenka pirmąją alternatyvos dalį, nes jos tikslas yra "rasti joje (senojoje lietuvių religijoje) kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu". Ir šis kelias autorei yra vienintelis. Tad nenuostabu, kad autorės atkurta senoji lietuvių religija atrodo kaip vientisa, darni, harmoninga socialinio gyvenimo sistema, visa apsprendžianti, arba, kaip autorė rašo, apimanti "visa bendruomenę be išimčių ir einanti pasaulėžiūros, mokslo ir meno funkcijas drauge". Ji, esą, "buvo nerašytas... visagalintis kodeksas, šimtaprocentiniai valdęs žmogaus moralę ir veiksmus. Tokia religija, apjungusi visas dvasinės kūrybos sritis, turėjo didelę galią, nes natūraliai nebuvo jai prieštaravimų. Žyniais, kriviais, mūsų laikų prasme — kunigais galėjo būti tik patys išmintingiausieji, autoritetingiausieji žmonės"... Užtikdama atskirus ugnies, žalčių, medžių, saulės, mėnulio ir kitus kultus, autorė bando įžiūrėti ryšį tarp jų ir, "suvesdama detales visumon", prieina išvados, kad "senosios religijos palikime nieko nėra nereikalingo; kiekvienas reiškinys turi savo vertę, jis yra logiška audinio detalė".
Nesant pavojaus, kad mes įžeistume kurio nors lietuvio senojo tikėjimo religinius jausmus, mes drąsiai galime analizuoti prieškrikščio-ninę lietuvių religiją moksliniais metodais. Antropologai (ar etnologai) yra davę gerų pavyzdžių, kaip reikia studijuoti mūsų laikų vadinamąsias "primityvias" tauteles bei kiltis. Savo studijų jie negrindžia augščiau minėta alternatyvine koncepcija. Jie nejieško, kas primityvioje religijoje "gera, gražu, išmintinga, įdomu", nei kas joje yra "visokių nesąmonių ir prietarų pilna". Greičiau jie kreipia dėmesį į tai, kas toje religijoje yra charakteringa ar esminga, jei tai galima surasti, ar tiksliau — kokį vaidmenį tas ar kitas religinis elementas vaidina visoje socialinėje sistemoje. Šitų dalykų skaitytojas kaip tik ir pasigenda minėtame straipsny.
Yra, žinoma, kitas klausimas, ar mes turime užtenkamai davinių išprausti senąja lietuvių religiją į vadinamuosius funkcionalizmo (dalies vaidmuo visumai) rėmus, tačiau yra nepateisinama juos ignoruoti ir daugiau ar mažiau naudotis dažnomis praeito šimtmečio teorijomis, mažai teišlaikančiomis kritiką.
Mūsų laikais vargiai besurasime mokslininkų, kurie kategoriškai tvirtintų, kad senoji religija (nesvarbu, ar turėtume galvoj lietuviškąją ar kitą kokių nors egzotinių kraštų religiją) "einanti pasaulėžiūros, mokslo ir meno funkcijas drauge", ką teigia autorė. Kiek tai liečia pasaulėžiūrą ir meną — tenka sutikti. Tačiau Levy Brühl ir kitų dar iš praeito šimtmečio mokslininkų frazė "primityvus mentalitetas" neišlaiko kritikos. Malinowskio ir kitų dvidešimtojo šimtmečio antropologų betarpiškos (field) studijos aiškiai rodo, kad vadinamieji primityvūs žmonės gerai skiria, kur yra magija (ar religija) ir kur yra kitos rūšies žinojimas (ar mokslas). Paprastai primityvieji nenaudoja magijos, kur jų turimų žinių užtenka tikslui pasiekti (pvz. pakrantės žvejyboje), bet naudos tais atvejais, kai jų veiksmai bus susiję su dideliais pavojais (giliosios jūros žvejyboje). Nors riba tarp mokslo ir religijos gali kisti, sumažindama ar padidindama vieną iš šių sričių, ji yra primityviųjų suvokiama, ir religija aplamai neina mokslo funkcijų.
Nėra abejonės, kad tradicijos primityvioje bendruomenėje buvo daugiau negu dabar apsprendžiančios žmonių gyvenimą, tačiau šių laikų mokslas neranda, kad jos būtų visagalės ir valdytų žmogaus moralę ir veiksmus šimtaprocentiniai, ką autorė prileidžia. Individai dažnai kovoja prieš vieną ar kitą paprotj, jį dažnai modifikuoja.
Neatrodo, kad dvasininkais primityvioje bendruomenėje galėjo būti "tik patys išmintingiausieji, autori-tetingiausieji žmonės", ką autorė teigia. Yra žinomas faktas, kad dažnai primityvių žmonių grupė neturi dvasininko specialisto ta prasme, kurią mes suprantame. Jis dažnai ten bus tik dalinis specialistas, t. y. jis nepragyvens vien iš savo amato, kurį jis atliks tik tam tikru laiku, o kitu laiku jis bus eilinis bendruomenės narys. Tiesa, jis yra vienas iš bendruomenės vadovų, jis dažnai bus ir tikras specialistas savoje srityje, tačiau giminės (ar politinis) vyresnysis dažnai bus didesnis vadovas, o kaip toks turės daugiau progų, teisių, pareigų ir intereso specializuotis savo srityje, negu dvasininkas savoje. Tad dvasininkas primityvioje bendruomenėje vargiai galės "pralenkti" giminės vyresnįjį savo išmintingumu bei autoritetingumu, nors gali būti išimčių. Kitas atvejis, kai religinis ir politinis vadovas yra tas pat asmuo, bet senoji lietuvių religija, atrodo, nepaliko tokių pavyzdžių.
Gal pats komplikuočiausias dalykas — senosios religijos vieta lietuvių bendruomenėj — autorės yra labai paprastai ir lengvai išspręstas: "senosios religijos palikime nieko nėra nereikalingo; kiekvienas reiškinys turi savo vietą, jis yra logiška audinio detalė". Panaši mintis ir apie senosios lietuvių religijos pradžią autorės yra išreikšta šiais žodžiais: . .. "Ne per klaidą, o nuosekliai senieji lietuviai pasirinko savo religijai simbolius". Iš tikrųjų toks idealus senosios religijos suvokimas niekur nėra pastebimas. Priešingai, yra dažnas reiškinys, kad religinė veikla įneša ir trinties į bendruomenę, ne vien harmoniją. Ji ne be sąlygų ir ne visuomet remia politinę visuomenės struktūra, nors dažniausiai ji yra vienijantis veiksnys. O primityvios religijos pradžiai išaiškinti mes neturime duomenų. Autorės suvoktas senųjų lietuvių sąmoningumas, pasirenkant religinius simbolius, sugestionuoja ani-mistines, manistines ir natūristines devynioliktojo šimtmečio teorijas, atstovaujamas Tyloro, Spenserio ir Muellerio. Jos aplamai pabrėžia racionalistinį religijos kilmės pradą, nuvertindamos jausminius aspektus, kurie dabartinio mokslo yra kaip tik suvokiami kaip būtini kiekvienoj religijoj.
Pora žodžių dėl terminų. Mes galime vartoti ir "įtariamos" vertės terminus, jei žinome, ką jie reiškia. Neturėdami geresnio žodžio, mes vartojame primityvią (egzotinę, "analfabe-tinę", "laukinę") bendruomenę, pa-statytiną prieš mūsų laikų civil'zaci-ją. Jeigu mes vartojame krikščionybę, mes galime vartoti ir pagonybę, kurios reikšmės tarptautiniai žodynai nesuveda vien tik į "stabmeldy -bę". Kaip labai įvairios kriščioniškos sektos turi daugiau ar mažiau bendra sąryšy su Kristaus apreikšta religija, taip labai įvairios primityvių bendruomenių religijos turi daugiau ar mažiau panašią pasaulėžiūrą, kurią daugelis mokslininkų pavadino animizmo, manizmo ir natūrizmo vardais ir kas galima pavadinti pagonybe. O nekaltas vardas "senoji lietuvių religija" yra geras, bet jis mažai ir tepasako.
Aplamai autorės religinė studija medžiagos atžvilgiu yra išsami ir gal pirmą kartą mūsų mokslinėj literatūroj taip trumpai ir pilnai pateikta. Autorė išvengia daugelio painių problemų, kaip lietuvių senojo tikėjimo dievų hierarchija ir kt., ir jieško charakteringų elementų, kurie įgjlintų ją pavadinti tą religiją specifiniu vardu. Ir suranda jį. Tai "gyvatos religija", kovojanti "prieš amžinai grasantį blogį už egzistenciją, už gyvybę, kuri buvo kartu gėrio ir laimės sinonimas". Šis vardas tinka ir daugeliui kitų religijų.
Kai kam gali atrodyti, kad senoji lietuvių religija yra vienas dalykas, o primityvių bendruomenių religija — kitas, nors šias eilutes rašantysis bandytų sutapatybinti vieną su kitu. Dalis tiesos šiame priekaište gali būti. Tačiau autorės išvados, kurios šiame straipsnyje buvo kritikuojamos, neišplaukia iš medžiagos, kurią autorė panaudojo. Tad ir maža analogija su kitomis studijomis apie primityvių tautų religijas turėtų būti pateisinamas palyginimo objektas. Antra vertus, neatrodo, kad idealiai suvoktas senosios lietuvių religijos vaizdas lietuvybę stiprintų daugiau, negu lietuviškosios krikščionybės lytis.
Antanas Musteikis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
