| |
|
|
|
APIE PASTABAS DĖL SENOSIOS LIETUVIŲ RELIGIJOS IDEALIZAVIMO |
 |
 |
 |
|
Parašė Marija Gimbutienė.
|
Kai kas man yra darę pastabas dėl senosios lietuvių religijos nuro-mantinimo: kur esą dingę krivių krivaičiai, vaidilutės, kur garsiosios dievų trijulės, dievų hierarchijos sistema? Nustojau ir kai kurių priete-lių simpatijos dėl to, kad savo straipsniuose miniu žalčių ir rupūžių gerbimą ir kitką, kas be reikalo juodiną mūsų protėvių religiją. Tačiau mano straipsnis "Senoji lietuvių religija" (Aidai, 1953, No. 1), Antano Musteikio žodžiais, — ta pati aušrininkų romantikos apraiška . . . Įvairios replikos, nes įvairūs ir kultūrinio žurnalo skaitytojai. Tie kolegos, kurie laisvai plaukioja Lietuvos ir Europos archeologijos, istorijos, folkloro, liaudies meno, kalbotyros vandenimis, turi kitą nuomonę.
Romantizmo prikergimas mano straipsniui atsirado iš A. Musteikio nusistatymo rasti jame senosios lietuvių religijos idealizavimą. Ir šį nusistatymą ypač paliudija jo paskutinysis sakinys: "Neatrodo, kad idealiai suvoktas senosios lietuvių religijos vaizdas lietuvybę stiprintų daugiau negu lietuviškosios krikščionybės lytis". Tokia išvada tiktų kritikai tokio straipsnio, kuris būtų lietęs lietuvybės stiprinimo klausimą per senąją lietuvių religiją, analizavęs lietuviškosios krikščionybės klausimą ir panašiai. Viso to mano straipsnyje nebuvo. Savo tendencijai pateisinti A. M. skelbia falsifikuotas išvadas apie mano senosios lietuvių religijos sąvoką ir tam paryškinti cituoja kelis sakinius iš straipsnio įžangos, patogumo déliai ne ištisai, bet prileidžiant tam tikrus žodžius ar neatsižvelgiant į prieš ar po stovinčius sakinius, kad susidarytų norimas aspektas.
Populiariai rašytoje įžangoje pažymėjau: "Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybe", visokių nesąmonių ir prietarų pilna". Ši bendra įžangine pastabėlė su mano duota religijos koncepcija neturi jokio ryšio, tai tik paminėjimas įvairių nuomonių besidominčių (ne specialistų) tarpe. Tačiau pastabų autorius rašo, kad ši koncepcija nulemia mano studijos rezultatus (!). "Ji suvokia tik(!) dvi pažiūras: 1) religija kaip tolumoj spinksįs žiburėlis ir 2) religija — tai 'pagonybė', visokių nesąmonių ir prietarų pilna", šitokios išvados yra beveik tobulos insinuacijos pavyzdžiai arba parašyti nebent dėl nepajėgumo supraiti tekstą. Pasakymas, kad mano tikslas raiti senojoje religijoje "kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu", — irgi itin subjektyvus, nes praleisti to sakinio pradžioje žodžiai — "ją tirti, daugiau apie ją žinoti".
Bet jei ir iš tikro būčiau jieškojus tik tai, kas gera, gražu, gal geriau būtų išmesti visas tas vietas, kur, pavyzdžiui, rašiau apie rupūžes ir žalčius, apie gaivalingumo, vitališkumo gerbimą, apie papročius, kurie, šių laikų žmogaus akimis žiūrint, yra naivūs. Kam tokius dalykus liesti, gal geriau rašyti tik apie vaidilutes baltais rūbais prie aukuro, ar apis protėvius — šviesos, saules ir ugn'e-, garbintojus. Galima būtų daug ką nutylėti, kad tik susikurtų nepaprasto grožio religijos vaizdas. Pasiėmus vieną kitą žinią iš senųjų kronikų, nėra sunku sukurti gražų paveikslą. Tačiau savo studijos išvadoms naudojau šimtus ir tūkstančius meno paminklų, tautosakinių ir kalbos dalykų, ankstyvosios istorijos dokumentų. Dr. Zenono Ivinskio, vieninteMo iš lietuvių istorikų rašiusio apie senąją lietuvių religiją (paskelbusio bibliografiją bei kritišką istorinių šaltinių apie senąją religiją įvertinimą), žodžiais, manasis straipsnis "Aiduose" — sintetiškiausia studija apie senąją lietuvių religiją, kokia yra pasirodžiusi per paskutinius 35 metus (t. y. poromantiniame, nepriklausomybės laikotarpy), kuriame panaudota visi įmanomi šaltiniai ir kuriame pirmą kartą giliai įžvelgtas religijos charakteris. (Ištrauka iš 1953 balandžio mėn. laiško).
Kadangi pastaraisiais metais apie senąją lietuvių religiją buvo rašyta arba ją idealizuojant arba niekinant, "Aidų" redakcijos buvau paprašyta parašyti savo pažiūras. Tame palyginant trumpame straipsnyje mano dėmesys buvo nukreiptas į mūsų protėvių pasaulėžiūrą, išplaukiančią iš religinės simbolikos studijų, bet ne į to ar kito religinio elemento vaidmenį socialinėje sistemoje. Tam reikėtų išeiti iš straipsnio ribų ir plėstis į knygos formatą, paskiriant vietos detalėms ir išimtims (pvz. dvasininkams ir kt. dalykams; šių pastabų autorius pasigenda). Iš mano pusės būtų buvę tiksliau savo straipsnį pavadinti "Senoji lietuvių pasaulėjauta" vietoj "religija", tačiau rėmiau šį terminą įsitikinimu, jog kuo giliau į praeitį einame, tuo platesnę religijos sąvoką randame. Religija buvo apjungusi dvasinę kūrybos sritį, ypatingai meno kūrybą. Ji ėjo taip pat ir to mokslo funkcijas, kokį turi mūsų laikų žmogus (savaime aišku, neturėjau galvoj pvz. nekomplikuotą pakrančių žvejybą sieti su mokslu ir religija!). Apie daugelį detalių, apie atskirus kultus ar dievus jau buvo nemaža rašyta istorikų, tautosakininkų bei kalbininkų. Man rūpėjo atsakyti į klausimą, kurį daviau straipsnio įžangoje: "Kas ta bendroji gija, kuri ėjo per visą ritualą? Kas ta didžioji priežastis, kuri sukūrė, palaikė ir jungė visus mūsų atskirai įsivaizduojamus kultus? šiandien mums ne tiek svarbu išskaičiuoti, kokie buvo dievai, tikėjimai, papročiai, kiek įdomu suvokti pačią pagrindinę mintį". Aplamai, nelogiška daryti pastabas ir net išvadas apie tai, ko studijoje neturėta tikslo plėtoti, o įžangoje tik užsiminta. Be to, reikia turėti omeny, kad skirtingai yra rašomas straipsnis, kuris skiriamas nespecialistams, ir skirtingai, jei jis skiriamas specialiam moksliniam žurnalui.
Mano studijos išvadų nesupratimu laikau sekantį A. Musteikio pareiškimą: "Autorės suvoktas senųjų lietuvių sąmoningumas pasirenkant religinius simbolius sugestionuoja animistines, manistines ir natūristi-nes devynioliktojo šimtmečio teorijas, atstovaujamas Tyloro, Spens2rio ir Muellerio. Jos aplamai pabrėžia racionalistinį religijos kilmės pradą, nuvertindamos jausminius aspektus".
Individualus kūrėjas, tiek mokslininkas, tiek menininkas, kūrybiniame procese yra paprastai virš prieš jį buvusių teorijų; jis jas apvaldo, transformuoja ir skelbia savo tiesą. Jieškančiajam tiesos nerūpi sugestionuoti kurias nors teorijas, bet būti kuo arčiau tiesos. Su mokslinėmis teorijomis yra panašiai kaip su meno kūriniais,—tos, kurios savy turi nemaža tieses, ilgai nemiršta ir turi įtakos sekančioms kartoms. Bet nekrypki-me į kitą temą. Mūsų protėvių religija, kaip ir pats žemdirbio gyvenimas, buvo neatitrūkusi nuo gamtos. Tačiau jos nepavadinau "natūristine" (gamtos) religija, nes šis pavadinimas per bendras ir tinka daugelio primityvių tautelių įvairių epochų religijoms apibūdinti. Nepavadinau senosios lietuvių religijos "animistine" religija, пет tai nebuvo "dvasių religija." Savo straipsnyje aiškiai pasisakiau, kad tie pavadinimai tinkamai neapibūdina mūsų senovines religijos. Nelaikau jos nei "manistine" religija, nors visos tos sąvokos dalinai tinka Europos ir kitų kontinentų prieškrikščioniškoms religijoms apibūdinti. Tad kokia savo išvada sugestionuoju 19 šimtmečio teorijas, man yra nesuprantama. Kaip rašiau, pagrindinis senosios religijos leitmotyvas buvo: kova prieš amžinai grasantį blogį už egzistenciją, už gyvybę, kuri buvo kartu gėrio ir laimes sinonimas, ir dėl to ją vadinau "gyvatos religija". Joje įžiūrėjau ir daug jausminio prado; tai galėjo pastebėti imlesnis skaitytojas. Religijos kūrimosi procese racionalistinių ir jausminių aspektų išskirti negalima. Man nežinomi mokslininkai, kurie pabrėžia racionalistinį pradą religijos kilmėje; jie egzistuoja tik istorinio materializmo šalyje. Dėl santykių senosios lietuvių religijos su kitomis primityvių bendruomenių religijomis cituoju pastraipą iš savo straipsnio: "Kaip krikščionybė yra bendra daugeliui tautų, taip prieškrikščioniškoji religija pagrindiniais bruožais buvo bendra daugeliui Europos tautų. Ypač daug artimumo yra tarp indoeuropietiškųjų tautų religijų, pvz., tarp baltu, slavų, germanų, indų. Galima įžiūrėti daug bendra ir su tolimųjų Rytų religijomis, nes ir vienas ir kitas jungia gili senove ir autochto-niškumas, kosmiškumas ir žmogaus neatskiriamumas nuo gamtos. Archeologiniai paminklai rodo, kad pačios pagrindines baltų religrijos idėjos, mažai tesikeisdamos, siekė daugelį tūkstančių metų atgal. Prieškrikščioniškosios žemdirbių religijos pradžia yra senesne nei lietuvių ar baltų pradžia". A. Musteikis norėtų sutapatybinti senąją lietuvių religiją su (visomis?) primityvių bendruomenių religijomis, tačiau ir pats pamini "lietuviškosios krikščionybės" vardą, kuri be abejo įvairiais niuansais skiriasi nuo kitų tautų krikščionybės. Taip ir senoji lietuvių religija ("lietuviškoji pagonybė") skyrėsi nuo kitų tautų nekrikščioniškųjų religijų, ypač nuo Amerikos, Afrikos ar Australijos primityvių tautų religijų. Tūkstančiai metų jai uždėjo tam tikro individualumo antspaudą. Religija, kartu su menu, papročiais, folkloru, charakteringomis formomis pasireiškia vienos tautos ar giminingų tautų ribose, priklausančiomis nuo jų charakterio, nors pats pagrindinis turinys ir būtų labai artimas. Savo straipsnyje ir rašiau apie tą bendrą turini — kovą už gyvatą — lietuviškose formose.
Marija Gimbutienė.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
