Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SVETIMOS ĮTAKOS KLAUSIMU MŪSŲ KALBOJE PDF Spausdinti El. paštas


Neseniai spaudoje iškilo klausimas, ar galima sakyti: gydytojas daro lavono skrodimą. Kalbos vartotojai praktikai į tai atsako teigiamai.

Kalbos vartotojai praktikai atsako teigiamai. Kalbos teoretikai kalbininkai nėra vienos nuomones. Vieni sako, kad galima, kiti turbūt dar tebesvyruoja, treti atsako neigiamai. Šie pastarieji vietoj ano sakinio pataria sakyti: gydytojas skrodžia lavoną. Šitaip jie elgiasi, įtardami kalbamo sakinio autentišką lietuviškumą. Tos rūšies sakiniai esą 'nemaža dalimi verstiniai arba sudaryti kitų kalbų pavyzdžiais ir mūsų kalbai dažnai nepritaikyti.. . reikėtų kiek galint daugiau vengti (tokių) šabloniškų, darytinių svetimų nominalizacinių posakių". (Pr. Skardžius, "Aidai", 1955 Nr. 6, 237).

Esant šitokiam praktikų ir teoretikų nesutarimui, tenka j ieškoti jo priežasties. Kai praktikai, net įspėjami, tokius sakinius vartoja, tai kyla klausimas, kodėl jie vartoja. Iš apsileidimo ir nesusipratimo ar savo kalbos negerbimo? Ar gal dėl to, kad jie negali be tokių sakinių išsiversti ir nemato reikalo jų vengti? Kai iš kitos pusės kai kas prikiša tokiems sakiniams svetimumą ar pažymi, kad jie dažnai būna mūsų kalbai "nepritaikyti", tai vėl kyla eilė klausimų: kiek juose to svetimumo yra, kodėl jie laikytini nepritaikytais ar kaip juos atskirti nuo tų, kurie "pritaikyti", ir pan.

Šiam klausimui plačiau bei vispusiškiau pasiaiškinti ir yra skirtos šios pastabos.

1. Klausimo istorija
Mūsų literatūrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis šitokių sakinių nemėgo ir draudė juos vartoti. Viskam draudžiamam motyvai jo būdavo du: arba tai yra svetima, arba "nežmoniška", atseit neliaudiška. Svetima ir neliaudiška dažnai būdavo tapatinama. Kai laikraščiai parašydavo, kad ministeris darė seime pranešimą, Jablonskis tuojau pritaikydavo tokiam sakiniui liaudinės kalbos mastelį. Jis sakydavo: mūsų žmonės taip nemokėtų pasakyti; jie nesako — jis daro liejimą ar jis daro arimą, bet jis lieja, aria. Taigi, sakydavo jis, negalima sakyti ir daro pranešimą, o tik praneša. Šitaip jis dar rašė ir viename iš paskutinių savo straipsnių, spausdintame Pr. Skardžiaus redaguotame "Kalbos" žurnale (1930 m. Nr. 1).

Kai kurie kalbininkai, sekdami Jablonskiu, dar ir šiandien panašiais liaudiškumo motyvais nepataria vartoti gydytojas daro lavono skrodimą. Vis dėlto jie rodo ir pažangumo — nebedraudžia sakyti ministeris darė pranešimą. Ar tarp šių dviejų sakinių esama kokio sintaksinio skirtumo, pamatysime toliau.

Pirma reakcija prieš Jablonskio pastangas užkirsti kelią tos rūšies sakinių vartojimui mūsų kalboje buvo, kiek atsimenu, L. Dambrausko "Gimtoj Kalboj" (1934, 3-4 nr., 37-39) straipsnelis, pavadintas "Apie kai kuriuos naujadarus". Šiuo klausimu straipsnio autorius rašo: "Vienas plikas argumentavimas, kad žmonės taip nesaką, šiandien jau nebeįtikina ir gero gimnazisto". Straipsnyje pateikiama nemaža rašto ir šiaip kasdieninėje kalboje vartojamų tos rūšies sakinių-pavyzdžių, kurių nemažą dalį panaudojo ir Pr. Skardžius savo straipsniui. Pavyzdžiai yra tokie, kaip:

daro — pranešimą, bandymą, spaudimą, išradimą, skrodimą (lavono), pratimą, priekaištą, išvadą, įspūdį, įtakos...; gavo, turi—liudijimą, pakvietimą, pareiškimą, pažymėjimą, leidimą, šaukimą, įsakymą, sutikimą, pasitikėjimą, pasisekimą, pasikalbėjimą, užsakymą...; iškėlė — klausimą, sumanymą, abejojimą; stato — klausimą, reikalavimą; pareiškė pageidavimą, pasigailėjimą, nepasitikėjimą; surengė paminėjimą, pasilinksminimą; atidarė, uždarė susirinkimą; priėmė, atmetė pasiūlymą, pakeitimą (įstatymo), pakeitė nusistatymą, kėlė susipratimą, išleido atsišaukimą, iškabino skelbimą ir kt.


Straipsnio autorius sakosi nematąs pagrindo drausti tokius sakinius iuo labiau, kad patys draudėjai kai kuriuos jų vis dėlto nedraudė vartoti ir patys vartojo, pvz. stato klausimą, daro susibėgimą, suruošė pasilinksminimą (pavyzdžiai iš minėto "Kalbos" žurnalo). Dambrausko nuomone daugelis tos rūšies naujybių yra analoginiai sakiniai, pasidaryti pagal senesnius tos rūšies savus, kad ir negausius, sakinius. Neneigia jis čia taip pat ir svetimos įtakos buvimo.

Vėliau ta klausimą trumpai palietė Pr. Skardžius ("Židinys" 1935, Nr. 8-9, 172), pripažindamas favais tokius sakinius kaip padarė pasilinksminimą, sušaukė susirinkimą, bet smerkdamas turėio pasivaikščiojimą, turėio pasikalbėjimą, nes šie esą "nelietuviški", o jų vartotojai "vadovaujasi nelietuviškais palinkimais".

Kalbininkas P. Jonikas pripažino tos rūšies sakiniams specialią reikšmę ir funkciją, įspėdamas tik. kad rašomoi kalboj nebūtų "per toli nušokta" ("Židinys" 1937, Nr. 12, 536-7). Mano paties trumpai tai paliesta "Aiduose" (1952, Nr. 4, 149). Pagaliau Pr. Skardžius skyrė tam klausimui ilgesnį straipsnį ("Aidai" 1955, Nr. 6, 233-7), kuriame pažymi, kad L. Dambrauskas minėtame jau straipsny nenurodęs, "kurie iš tos rūšies posakių yra teiktinesni bendrinei kalbai, kurie mūsų kalbai būdingesni ir kt."

Pr. Skardžius savo straipsny tuos sakinius, nors ir neaiškiai, rūšiuoja. Vieni jam yra savi, geri, pvz. davė sutikimą, patarimą, neturi pašaukimo, pasigailėjimo, jaunimas turi susibėgamą, jis daro suleidimus (sąlaidas). Kiti jam, atrodo, esą kiek blogesni, bet dar pakenčiami, nes "perdaus nesikerta su gyvosios žmonių kalbos įpročiais", pvz. aavo pakvietimą, sutikimą, kelia sūsivratimą. sukėlė nusistebėjimą, susidomėjimą, įvyko sukilimas, nesusivratimąs. Apie trečią grupe Pr. Sk. kalba neaiškiai. Tai tokie "posakiai, kur veiksminiai daiktavardžiai su -imas f-ymas) vartojami su daryti, atlikti ir kt.". pvz. daro bandymus, tyrimu?. Jie jam atrodo nelabai pakenčiami ir vartotini, nes, viena, "gyvojoj žmonių kalboj jie beveik nepažįstami" ir, antra, "šiokių nominalizacinių posakių platesnį vartojimą galėjo nemažai paveikti kitų kalbų vartosena". Vis dėlto lieka neaišku, kodėl vienus jų jis pripažįsta vartotinais (daro pranešimą, bandymą, išradimą, tyrimus, papildymus), kitų nepataria vartoti (daro lavono skrodimą, padarė (atliko) pasitarnavimą Lietuvai, įvyko apiplėšimas ir kt.).

Kad klausimas geriau paaiškėtų, tenka iš eilės pasiaiškinti šių sakinių kilmę (tiksliau — dažnesnį jų vartojimą literatūrinėj kalboj), paskui jų reikšmę ir tada, jau trečioj vietoj, bus lengviau pasidaryti išvadas dėl jų vartojimo mūsų kalboje.

2. Kilmė
Kai tos rūšies sakiniams prikišamas svetimumas, nelietuviškumas ar kai jie kai kieno rūšiuojami į "teiktinesnius, būdingesnius mūsų kalbai" ir mažiau teiktinus ir būdingus, tai kvla klausimas, kas yra tie objektyvūs kriterijai, kurie mus įgalina pasakyti, kad šis štai sakinys yra savas, mūsų kalbai būdingas, o anas jau svetimas, nelietuviškas ar "nelietuviškais palinki-m?is" sudarytas. Visi jie juk sudaryti iš lietuviškų žodžių Deja, tokio kriterijaus dar riekas nėra rodęs. Neturim taip pat kriterijaus atskirti "teiktinesniems, būdingesniems posakiams" nuo mažiau teiktinų ir būdingų. (Čia kyši ir mažas logikos klausimėlis. "Būdingesnis" suponuoja "būdingo" buvimą, o tokiu atveju neaišku, kodėl tik būdingesni teikiami, o būdingi ne, nes juk kas yra būdinga lietuvių kalbai, tas yra taip pat lietuviška ir sava).

"Nominalizacinis posakis" nėra nusisekęs terminas. Visų pirma, žodžių junginys (jis) daro bandymą nėra jau posakis, bet sakinys, nes posakiu paprastai vadiname žodžių junginį, kuris tėra sakinio dalis. Antra, minėtame sakiny nėra jokios nominalizacijos. Nominaliniu sakiniu (vok. Nominalsatz) kalbos moksle vadinamas toks sakinys, kurio tariniu eina ne veiksmažodis, bet linksniuojamas žodis, vardas (nomen), pvz. pinigai galvažudžiai, juoda duona ne badas ir pan. Nominalizuotu galėtume vadinti nebent tokį sakinį, kur veiksmažodis pakeistas veiksmažodiniu daiktavardžiu, nekeičiant sakinio reikšmės, pvz. menkas tos pūsles barškėjimas (menkai ta pūslė barška). Tuo tarpu sakiny jis daro bandymą yra veiksmažodinis, ne nominalinis, tarinys, o papildinys bandymą čia, kaip toliau matysime, nieki nepakeičia. Plačiau apie tai žiūrėk Moritz Regula, Grunglequng und Grundprobleme der Syntax, Heidelberg 1951. 28-66. ir Mario A. Pei bei Frank Graynor A Dictionary of Linguistics, New York 1954.

Pr. Skardžius minėtame straipsny "Aiduose" rašo, kad "šiokių nominalizacinių posakių ) platesnį vartojimą galėjo nemažai paveikti kitų kalbų vartosena" ir būtent dėl to, kad 1) "jie turi nemaža lygmenų kitose kalbose" ir 2) kad jie "daugiau pradėti vartoti raštų kalboj tik velyvesniais laikais, o gyvosios žmonių kalbos pavyzdžiais mažiau tegali būti paremti" (234 p.). Kitur jis dar prideda, kad tokie "posakiai nemaža dalimi yra verstiniai arba sudaryti kitų kalbų pavyzdžiais ir mūsų kalbai dažnai nepritaikyti" (237).


ADOMAS GALDIKAS   GĖLĖS

Visa tai, kas šiose citatose pasakyta, toli gražu dar nėra savaime aiški aksioma. Tai kaip tik dar reikia įrodyti, ko dar niekas nėra bandęs padaryti. Reikėtų įrodyti, kurie būtent "posakiai" yra verstiniai ir svetimų kalbų pavyzdžiais sudaryti, jei tokių esą "nemaža", nes pats žodis "nemaža" rodo, kad bent dalis jų vis dėlto nėra verstiniai. Tiesa, Pr. Sk. lyg ir nurodė du jau augščiau pacituotus kriterijus, kurie lyg rodytų šių sakinių svetimą kilmę. Bet pažiūrėkime, ko šie kriterijai iš tikrųjų verti ir kiek jais praktiškai galime pasinaudoti.

1. Lygmenų (=atitikmenų) buvimas kitose kalbose. Bet argi nepilnas ar ir pilnas atitikmuo jau parodo, kad mūsų posakis ar sakinys yra svetimos kilmės? Visai ne. Juk mūsų sintaksė turi labai daug pilnų atitikmenų kitose kalbose. Pvz. mūsų dalies ar neiginio kilmininkas, tarinio įnagininkas ir kiti linksnių vartojimo atvejai turi pilnus atitikmenis slavų, o kartais ir kitose kalbose. Net tokie specialūs posakiai, kaip dainą dainuoti, kelią keliauti, miegą miegoti turi irgi atitikmenis kitose kalbose. Kalbininkas Niedermannas kadaise sakė, kad įvardis sau sakiny jis sėdi sau ir skaito yra slavybė, kadangi toks šio įvardžio vartojimas žinomas slavų kalbose. Nemažesnis betgi kalbininkas lituanistas Fraenikėlis teigia, kad tai nėra slavybė, bet gerai žinomas dalykas ir lietuvių kalbai (žr. jo Syntax der litauischen Kasus, §127). Bet imkime pavyzdžius, kurie liečia straipsnio temą. Pr. Sk. straipsny tokie sakiniai, kaip turi pašaukimą, gavo uždegimą (plaučių), gavo, davė patarimą ir pan. laikomi savais, svetimos įtakos nepaliestais sakiniais. Bet juk ir šie sakiniai turi pilnus, pažodinius, atitikmenis kitose kalbose. Plg. ma powolanie, er hat den Beruf, dostal zapalenie pluc, er bekam die Lungenentzündung, dal radę, er gab einen Rat, he gave an advise... Vadinas, tenka daryti išvadą, kad ir pilni atitikmenys kitose kalbose dar neįrodo, kad mūsų sakiniai ar posakiai yra verstiniai ar svetimais pavyzdžiais sudaryti.

2. Antras tariamas svetimumo kriterijus — tai kad šie sakiniai dažniau pradėti vartoti neseniai ir tik raštų kalboje. Pr. Sk. nepasakė, kad "gyvojoj žmonių kalboj" jie būtų visai nežinomi. Vadinas, tik jų pagausėjimas raštų kalboj jam yra įtartinas. Bet ar tas pagausėjimas jau rodo, kad jie būtų kitų kalbų pavyzdžiais sudaryti? Šitaip tvirtindami būtume mažiausia neatsargūs. Juk kodėl gi jie negalėtų mūsų kalboje atsirasti savu natūraliu keliu? Visi pasaulio kalbininkai pripažįsta, kad rašomoji ar apskritai kultūrinė kalba daug kuo skiriasi nuo liaudies kalbos. "Rašomoji kalba gyvena savo atskirą gyvenimą", sako vokiečių kalbininkas Behaghel. (Plačiau apie tai žr. mano str. Kalbos mokslas ir mūsų bendrinė kalba, "Aidai" 1952, Nr. 4). Jeigu šitaip, tai gal šių kalbamų sakinių dažnesnis vartojimas raštų kalboj kaip tik ir yra vienas šių skirtumų liudininkas. Kodėl gi negalėtume prileisti, kad tai kas liaudies kalboj yra reta, literatūrinėj kalboj gali būti išplėsta, pagausinta? Tokie faktai kalbos gyvenime nėra naujiena.

Iš to matome, kad nei atitikmenys svetimose kalbose, nei kalbamų sakinių dažnesnis vartojimas raštų kalboje dar neįrodo, kad jie būtų verstiniai, svetimais pavyzdžiais sudaryti ar dėl kurių nors kitų priežasčių mums svetimi. Čia gali kilti klausimas, iš kurgi atsirado ir atsiranda bendrybės arba atitikmenys įvairiose kalbose?

Kalbos mokslas nurodo tris jų kilmės kelius: 1) bendrą žmonių psichinį pagrindą, 2) bendrą kalbų kilmę, tad galėjimą paveldėti iš prokalbės ir 3) pasisavinimą, skolinimą, iš kitos kalbos. W. Havers (Handbuch der erklaerenden Syntax) šiuo klausimu rašo: "Mes turime skaitytis su visų žmonių dvasinių pradmenų (seelischen Grundlagen) tam tikru vienodumu. Vadinamoji elementari dvasinė visų tautų giminystė yra sąlyga visur ir visais laikais vienodoms ar panašioms kalbinėms konstrukcijoms išsivystyti, nors tarp tautų ir nebūtų istorinių santykių" (8 p.).

Apie indoeuropiečių kalbų bendrybes, paveldėtas iš prokalbės ar savarankiškai atskirų kalbų istorijos bėgy susikurtas, nėra reikalo čia plačiau kalbėti, nes tai gerai žinomi dalykai. Verta tik pastebėti, ką nevienas kalbininkas yra pabrėžęs, kad dažnai yra labai nelengva nustatyti, ar kalbamoji bendrybė yra paskolinta, istorijos bėgy savarankiškai susikurta ar susidaryta bendru psichiniu pagrindu. Hugo Schuchardt (Schuchardt-Brevier 1928, 249) nurodo, kad ypač sunku nuspręsti tokių bendrybių kilmę, kiek tai liečia žodžių reikšmę bei žodžių jungimą sakinyje. Mat paties žodžio kilmę lengviau nustatyti iš jo garsinės sudėties, bet šis kriterijus negalioja žodžio reikšmei bei sakinio konstrukcijai. O jeigu šitaip, jeigu kurios nors bendrybės kilmė nelengva nustatyti, tai praktinis nusistatymas jos atžvilgiu turėtų būti toks: neskelbti tos bendrybės svetimybe, skoliniu, pirma neišsiaiškinus galimą jos atsiradimą kitu keliu.

Tam, kas iki šiol pasakyta, pailiustruoti paimkime keletą lietuviškų pavyzdžių. Yra žinomas kalbos gyvenimo faktas, kad konkrečios reikšmės žodis gali būti vartojamas abstraktiškai, t. y. iš fizinės srities perkeltas į dvasinę sritį. Mes svarstome ne tik svorį turinčius daiktus, bet ir besvorį klausimą. Mes užmezgame, nutraukiame ne tik mazgą, siūlą bet ir santykius. Šit ip tuos žodžius vartoja ir anglai, prancūzai, vokiečiai, rusai, lenkai ir kiti. Panašiai kartu su kitų tautų žmonėmis mes tvirtiname faktą, naudojamės proga, išpildome pareigą, laužtame sutartį, pažeidžiame susitarimą, palaužiame atsparumą, traukiame atsakomybėn, imamės atsakomybės, siekiame tikslą, atidarome ugnį ir 1.1. Kaip šie sakiniai ir jų atitikmenys kitose kalbose atsirado? Lengviausia juos pavadinti reikšmės vertiniais, t. y. tam tikrais skoliniais. Bet kas iš ko pasiskolino, jeigu bent dešimt tautų tą patį vartoja? Gal pavyktų susekti, kad panašius sakinius jau vartojo lotynai ar graikai. Bet vėl klausimas: kodėl kiti europiečiai nieko geresnio nesugalvojo? Kodėl jie panoro būtinai išsireikšti taip, kaip lotynai? Kurios yra to priežastys?

Kalbininkas Havers minėtoje knygoje skiria kalbinių pasikeitimų sąlygas ir akstinus arba priežastis (Bedingungen und Triebkraefte). Kas buvo toji sąlyga šiems vienodiems sakiniams įvairiose kalbose atsirasti? Gi tas faktas, kad visoms kalboms nėra svetimas kelias fizinės srities žodžius panaudoti dvasinei sričiai, kai tarp šių sričių esama tam tikro panašumo. Šiuo atveju kalbama apie žodžio vartojimą perkeltine arba figūrine reikšme.   O kas yra tas akstinas arba priežastis tokiai, o ne kitokiai figūrai pasirinkti? Ji yra psichologine. Figūra yra vaizdas. Jeigu pasirinkome tokį, o ne kitokį vaizdą, tai, matyt, dėl to, kad jis buvo mums pats vaizdingiausias tam tikrai abstraktinei sąvokai išsakyti. Dabar tik klausimas, kodël daugeliui tautų tas pats vaizdas yra vaizdingiausias? Čia atsakymo tenka jieškoti jau minėtame bendrame visų žmonių psichiniame pagrinde bei kultūriniuose santykiuose. Kadangi visų žmonių psichine struktūra iš esmes vienoda, tai nenuostabu, kad ir jų mąstysena yra daugiau ar mažiau panaši. Suprantama, kad bendrų sąvokų bei vaizdų daugiau turės tos tautos, kurios kultūriškai mažiau tarp savęs skiriasi. Pvz. europiečių mąstysena bei vaizduosena vienų nuo kitų skirsis mažiau, negu nuo kitų kraštų žmonių. Iš to plaukia ir kalbinių raiškos priemonių panašumas. Tokius posakius kaip santykių užmezgimas ar santykių nutraukimas vargu galima vadinti angliškais, vokiškais ar slaviškais. Galimas dalykas, kad tokie posakiai pirmiausia atsirado vienoj kurioj kalboj, bet tai dar nebūtinai turi reikšti, kad jie būtų savi ir būdingi tik tai vienai kalbai, o kitoms jau svetimi ar "nepritaikyti". Jie gali būti tiek pat angliški, vokiški, rusiški kaip ir lietuviški jau vien dėl to, kad toks vaizdas nėra svetimas ne tik kitų, bet ir lietuvio psichikai. Mes galime sąmoningai ir atsidėję jieškoti ką nors lietuviškesnio vietoj to nutraukė santykius, bet vargu tai mums pasiseks.

Antropologai kultūriniams tautų bei individų tarpusavio santykiams apibūdinti nustatė tokį dėsnį: "Juo mažiau tautos yra kultūringos, juo mažiau tarpusavy skiriasi jų individai, bet daugiau tos tautos skiriasi viena nuo kitos. Juo kultūringesnės yra tautos, juo daugiau skiriasi individai, bet juo labiau panašėja viena į kitą tautos". (Havers, Handbuch 142). Kadangi Europos tautų kultūrinis lygis yra augštas, tai jų panašumas yra nemažas. Tai kaip tik atsispindi ir jų kalbose. Kalbama net apie tam tikrą bendrą Europos kalboms bruožą, "europiškumo" bruožą, kuris reiškiasi ne tik žodyne ar frazeologijoj, bet visoj kalbine j raiškoj. Tai plaukią iš europinio mentaliteto (mentalité européene). Tos "europiškumo" įtakos yra patyrusios net ir neindoeuropietinės kalbos, kaip turkų, vengrų ar suomių, kurios savo vidine puse esančios panašesnės i kultūrines indoeuropietines kalbas, nesu į liaudines joms giminingas kalbas (Schwyzer).

Mes dažnai kalbame apie kalbų skirtingumus, bet kartais nepagalvojame, kad kalbos turi dar daugiau bendrybių. Jų pradžia siekia laikus, kai mūsų protėviai gyveno kartu. Istorijos kelyje giminės išsiskyrė, bet dabar bendras kultūros kelias mus vėl suartino. Nenuostabu, kad vėl atsiranda daugiau bendrybių. Tik tos bendrybės nebėra jau elementarios raiškos ar konkrečios fizinės srities bendrybės, bet daugiau "perkeltinės", dvasinės srities bendrybės. Jos reiškias1, daugiau frazeologijoj ir sintaksėj, kai istorinės skirtybės daugiau reiškiasi fonetikoj ir morfologijoj.
Iš to matome, kad nėra pagrindo ir būtino reikalo kiekvienam atitikmenį kitoje kalboje turinčiam posakiui ar sakiniui priskirti svetimą kilmę ar kokias svetimas savybes. Augščiau jau betgi buvo pastebėta, kad bendrybių kilmės reikia jieškoti ne tik bendrame psichiniame pagrinde, bet ir kultūriniuose santykiuose. Kultūrinis bendravimas daro įtakos ir kalboms. Tik čia svarbu išsiaiškinti, kokio pobūdžio ta įtaka, kaip ji reiškiasi ir ar mūsų posakiai bei sakiniai, tos svetimos įtakos paveikti, jau pasidaro mūsų kalbai nebebūdingi, nepritaikyti ir dėl to vengtini.

Jau didysis kalbininkas K. Brugmannas aiškino, kaip reikia suprasti tas svetimas įtakas sintaksėje. Čia esą nevyksta taip, kaip žodyno srityje, kur su nauja kultūrinės srities sąvoka perimamas ir svetimas žodis. Sintaksėje yra kitaip: "Tam tikras vienodumas čia buvo nuo pat pradžios, tik kas vienoje tautoje atsitiktina ir užuomazgoje, kitose buvo įprasta ir labiau išplėsta; dabar, kalboms viena kitai veikiant, daugiau išplėsta ir anoje kalboje, kurioje kas nors pradžioje tebuvo užuomazgoje" (cit. iš Havers, Handbuch 134). Vadinas, svetimos kalbos įtaka sintaksėje tėra tik akstinas, skatinąs plėsti ir augti tai, kas joje yra jau gimę.

Pažiūrėkime dabar, kaip tas akstinas konkrečiai veikia. Brugmanno citata sako, kad svetima įtaka nekeičia kalbos sintaksinės (sakinio) struktūros, tik išplečia, pagausina tai, kas kurioje kalboje yra dar neišplėsta. Bet kodėl kalboje kas nors turi plėstis, t .y. kisti? Ta priežastis glūdi mūsų dvasioje. Parafrazuodami žinomą filosofo teigimą, kad nieko nėra mūsų prote, ko nėra buvę mūsų pojūčiuose, galime sakyti, kad nieko nėra kalboje, ko nėra mūsų dvasioje. Dvasiai, t. y. mūsų sąmonės turiniui turtėjant, kintant, visa tai turi rasti savo išraišką ir kalboje. Mūsų sąmonė turtėja, gimstant joje naujoms sąvokoms. Gi naujų sąvokų gimimą gali paveikti ir svetima aplinka per svetimą kalbą. Vadinas, svetimą įtaką reikia suprasti kaip įtaką mūsų dvasiai. Bet toji įtaka dvasiai nebūtinai turi reikštis svet'ma raiškos forma kalboje. Naujas sąvokas mes pavadinam savais žodžiais, sudarytais pagal savo kalbos dėsnius. Tuos naujus žodžius sakinyje mes vartojame taip pat pagal savos sintaksės dėsnius. Jeigu dabar kuriosnors rūšies sąvokų mūsų sąmonėje atsiranda daugiau, tai ir atitinkamų raiškos priemonių turi atsirasti daugiau, t. y. daugiau tam tikros rūšies žodžių ir su tais žodžiais sudarytų sakinių.

Kiekviena nauja sąvoka nėra absoliučiai izoliuota nuo jau turimų sąvokų, bet su jomis tam tikru būdu susijusi, nes mūsų mąstymas remiasi ne atskiromis "palaidomis" sąvokomis, bet giminingomis jų grupėmis arba kategorijomis. Tokią giminingų sąvokų grupę sudaro pvz. veiksmas ir jo išdava, veiksmas ir jo atlikimo priemonė ir kt. Giminingų sąvokų grupė papras+ai reiškiama giminingų žodžių grupe, t. y. tokia grupe, kurios žodžiai turi bendrą šaknį, žyminčią tą sąvokų giminingumą, bet skirtingas šaknies charakteristikas (priešdėlius bei priesagas), reiškiančias tos grupės sąvokų skirtingumus. Gimusi nauja sąvoka automatiškai patenka giminingų sąvokų grupėn. Kai mes susipažįstame su nauja sąvoka per svetimą kalbą, pirmiausia žiūrime, kurion sąvokų kategorijon ji priklauso ir kurios kategorijos žodžiu ji reiškiama. Po to jieškome atitinkamoje savos kalbos žodžių kategorijoje atitinkamo reikšmens. Kai pat'riame, kad invention reiškia rezultatą veiksmo, kuris reiškiamas veiksmažodžiu to invent, tada mes žiūrime, kaip mūsų kalboje iš veiksmažodžio gaunamas daiktavardis su rezultatyvine reikšme. Prieiname išvadą, kad pagal mūsų kalbos dėsnius iš išrasti galime pasidaryti išradimą, iš pranešti—pranešimą, iš pasakyti—pasakymą ar posakį, iš pažadėti—pažadėjimą ar pažadą ir kt.

Tačiau tos rūšies žodžiai bei jų vartosena nėra kažkas visiškai nauja mūsų kalboje. Niekas neginčija, kad tokie sakiniai, kaip daro susibėgimą, pasilinksminimą yra savi ir "gyvoj žmonių kalboj" seniai vartojami. Vadinas, mūsų kalboje yra ta Haverso vadinamoji sąlyga tos rūšies sakiniams pagausinti. Nauji sakiniai čia gali būti daromi analogijos keliu pagal jau iš seno turimus pavyzdžius. Gi tas Haverso akstinas (Triebkraft), skatinąs tokių analoginių sakinių daugėjimą, glūdi mūsų dvasioje. Jį sudaro tos jau minėtos naujosios sąvokos, kurios gali gimti tiek savoje aplinkoje, tiek ir svetimos aplinkos įtakoje. Tik šiuo atveju, apie svetimą įtaką kalbant, galima kalbėti apie įtaką mūsų dvasiai, bet ne kalbai, nes pati kalbinė raiškos forma yra sava. Nauji dariniai natūraliai įjungiami į jau iš seno turimą tos rūšies darinių kategoriją.

Tai rodo nors ir tas faktas, kad mūsų sakiniai dažnai nėra pilni atitikmenys kaimyninių kalbų sakiniams. Vokiečiams sakant einen Entschluss fassen, mes vis dėlto nesakome nutarimą nutverti, pagauti, kaip Amerikoje sakoma šaltį pagauti, bet nutarimą padaryti.  Čia mes sutinkame su anglais, kurie sako to make a decision. Bet anglai lietuviams kaimynai nėra buvę ir dėl to apie anglų kalbos įtaką nėra čia ko kalbėti. Tai greičiau yra pavyzdys, kaip dvi nekaimyninės kalbos, savarankišku keliu eidamos, gali turėti vienodų išsireiškimų. ) Taip pat ir kiti nepilni atitikmenys, kaip einen Verbrechen begehen, (daryti nusikaltimą), einen Dienst leisten, okazat' uslugu (daryti, atlikti patarnavimą) dar nepasako, kad mūsų sakiniai yra verstiniai, kaip kai kas mano, bet greičiau rodo mūsų savarankišką kelią. Tai, sakyčiau, ir yra tas naujų posakių bei sakinių "prisitaikymas", kurio savo straipsny pageidauja Pr. Skardžius. Gali būti be abejo ir nepritaikytų sakinių, bet apie juos dar bus kalba toliau.

3. Reikšmė

Veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesagomis -imas (-ymas) turi dvi reikšmes: 1) jie reiškia veiksmą, jo procesą (tai vad. nomina actionis — veiksmavardžiai) ir 2) jie gali reikšti jo rezultatą ar net konkretų daiktą. Pirma reikšmė savaime aiški. Antrąją reikia kiek pasiaiškinti. Konkreti tokių daiktavardžių reikšme gerai matyti tokiuose pavyzdžiuose kaip klojimas, kalėjimas (tokie pastatai), valgymas ir gėrimas (valgis ir gėralas), pūdymas (laukas), skynimas (iškirstas miškas) ir kt. Veiksmo rezultatą reiškia tokie daiktavardžiai kaip išradimas, bandymas, susirinkimas, nusikaltimas, nutarimas, įsakymas, liudijimas ir kt. Tie patys žodžiai kartais gali reikšti kartu ir konkretų daiktą, pvz. išradimas ar kvietimas, prašymas (tokie raštai). Re-zultatyvinės reikšmės daiktavardžiai yra irgi konkretesni už grynai veiksminės reikšmės tuos pačius daiktavardžius, nes veiksmo rezultatas visada yra konkretesnis, apčiuopiamesnis už patį veiksmą. Susirinkimas ir minėjimas reiškia ne tik patį veiksmą, bet ir tam tikras konkretybes, tam tikrus konkrečius darbus. Susirinkimas yra rinkimosi rezultatas, tai yra žmonių buvimas vienoje vietoje, kur sakomos kalbos, skaitomos paskaitos, daromi pranešimai, nutarimai ir kt. Žodžiu, tai yra gana konkretus darbas, turįs tam tikrą turinį ir formą.

Tokių bendrybių su tais pačiais anglais mes turime ir kitais atvejais. Pvz. mūsų kaimynai vokiečiai sako die Stadt Berlin, rusai gorod Moskva, lenkai — miasto Warszawa, o mes kartu su anglais sakome kitaip: Vilniaus miestas (ne miestas Vilnius), the city of New York.

Tačiau šitoks žodžio keliom reikšmėm vartojimas turi ir tam tikrų nepatogumų, ir dėl to kalbos susikuria skirtingom reikšmėm atskirus žodžius. Lietuvių kalba kaip tiktai turi specialią kategoriją žodžių rezultatyvinei reikšmei pažymėti. Šie žodžiai gražiai išsiskiria iš veiksmažodinių daiktavardžių su veiksmine arba abiem reikšmėm. Dėl to šalia nupuolimas, nusmukimas, nusprendimas, sakome ir nuopuolis, nuosmukis, nuosprendis; šalia pasilsėjimas, pasielgimas, patvarkymas, pasakymas, pasukimas, palinkimas sakome poilsis, poelgis, potvarkis, posakis, posūkis, polinkis; šalia apibrėžimas, padėjimas, trėmimas, tarimas — apibrėžtis, padėtis, tremtis, tartis; šalia apsirengimas, supratimas,sudarymas, surengimas, išvedimas, pakentimas, rengimas, veikimas, aprašymas, pažadėjimas — apranga, samprata, sandara, sąranga, išvada, pakanta, ranga, veikla, aprašas, pažadas; vietoj šėlimas, prakeikimas, tapimas, ėjimas, žaidimas — šėlsmas, prakeiksmas, tapsmas, eismas, žaismas ir pan.


VIDENIŠKIO KAIMAS   V. Augustino nuotrauka Iš "Liet. vaizdų albumo" II laidos

Yra tendencija tos rūšies rezultatyvinius daiktvardžius dažniau vartoti ten, kur anksčiau buvo vartojami daiktavardžiai su priesaga -imas. Pvz. neseniai dar dažniau vartoti nusprendimas, palinkimas, apibrėžimas, (iš-)trėmimas, tarimas, supratimas, sutrumpinimas (su rezultatyvine reikšme), o šiandien jau dažniau sakoma nuosprendis, polinkis, apibrėžtis, tremtis, tartis, samprata, santrumpa ir pan. ) Tokios pat rezultatyvinės reikšmės yra ir įtaka, apžvalga, pažanga, įspūdis, potvynis, nuostolis ir kt.

Ši tendencija dažniau vartoti specialius rezultatyvinės reikšmės daiktavardžius yra visai suprantama. Kultūrinė kalba siekia didesnio aiškumo, precizijos. Čia vyksta vadinamasis intelektualėjimo procesas. Kadangi palinkimas, trėmimas yra dvireikšmiai, tai norint išvengti dviprasmybės ar neaiškumo, vartojami vienareikšmiai polinkis, tremtis. Tačiau ne iš kiekvieno veiksmažodžio galime pasidaryti specialų rezultatyvinės reikšmės daiktavardį. Pvz. susirinkimas, susitikimas, pasitikėjimas, nusikaltimas, išradimas, bandymas vartojami abiem reikšmėm, nes atitinkamų vien rezultatyvinės reikšmės žodžių nėra. Tad matome, kad rezultatyvinės reikšmės išveiksmažodiniai daiktavardžiai yra dvejopi: vieni jų turi specifinę savo formą ir yra tik rezultatyviniai (polinkis, tremtis); kiti spėtinės formos neturi, t. y. savo forma nesiskiria nuo grynai veiksminės reikšmės daiktavardžių (susirinkimas, išradimas)... Dėl to šie pastarieji yra dvireikšmiai.

Visi šie rezultatyvinės reikšmės žodžiai pačiam sakiniui suteikia tam tikro konkretumo. Kad tos rūšies sakiniai, kaip daro pranešimą, turi specifinės, konkrečios reikšmės, L Dambrauskas prieš dvidešimt metų jau buvo pastebėjęs šiais žodžiais: "konkrečios reikšmės yra gavę ne tik kalėjimas, atlyginimas (=alga), bet ir kiti išveiksmažodiniai daiktavardžiai, kaip liudijimas, susirinkimas, paminėjimas, pranešimas, ir dėl to jie gali būti vartojami su veiksmažodžiais kaip ir paprasti daiktavardžiai".

Pr. Skardžius tuo klausimu yra kitos nuomones. Jis rašo: "Ilgainiui, tokiems daiktąvardžiams kaip apyrašas, apžadas, atsakas, apžvalga ir kt. rečiu bepasitaikant veiksmines reikšmes, vis dažniau buvo pradėta raštų kalboie tam reikalui vartoti veiksminius priesakogos -imas (-ymas) daiktavardžius: daryti bandymą, daryti išradimą, daryti nusikaltimą ir kt." (ibid. 235). Jam apžadas, apžvalga, kaip ir bandymas, išradimas šiuose pavyzdžiuose yra veiksminės reikšmės. Man. kaip matėme, jie yra rezultatyvinės reikšmės. Jam atsakas, apžvalga ir kiti tos rūšies "rečiau bepasitaiko", man kaip tik priešingai — dažniau.

Panašios nuomonės yra ir P. Jonikas, kuris rašo: "Apskritai mūsų kalboje nominalizacijos (nuominalizuotomis) lytimis žymime konkreti - nes, dalykines, principines, bet ne paties veiksmo, proceso sąvokas". ("Židinys" 1937, Nr. 12, 336).

Iš Pr. Skardžiaus straipsnio nėra aišku, kokią reikšmę jis skiria šiems sakiniams, nes keliose vietose kalba vienaip ir keliose kitose vietose vėl kitaip. Vienur jis aptaria juos priešingai, negu čia mano ar P. Joniko aptarta, kitu" taip pat kaip mudviejų, o trečiur dar kitaip. Jis rašo: "Šitokiais nominalizaciniais posakiais mes daugiau nusakome bendrines, abstrakčias sąvokas (m. p. L. D.), negu atitinkamomis paprastomis veiksmažodinėmis lytimis, kuriomis išreiškiamejau individualų, konkretų veiksmo pobūdį arba pačią veiksmo išdavą". (237). Pagal tą aptarimą išeina, kad daro bandymą reiškia abstrakčią sąvoką, o bando reiškia "konkretų veiksmo pobūdį arba pačią veiksmo išdavą". Mano nuomone viskas yra priešingai. Bando nereiškia ir negali reikšti veiksmo išdavos, o tik patį veiksmą. Daro bandymą, kaip matėm, turi konkrečią reikšmę, nes bandymas šiame sakiny reiškia konkretų darbą.

Kitur, aiškindamas, kuo skiriasi jis pranešė ir padarė pranešimą, Pr. Sk. sako, kad "pirmuoju posakiu pasakome daugiau individualų veiksmo pobūdį. . . , o antruoju posakiu norime pasakyti, kad jis padare raportą, t. y. atliko formalų ar oficialų pranešamąjį uždavinį, pareiškė oficialią vyriausybės (kodėl tik vyriausybės? L. D.) nuomonę. . ." Iš tokio apibūdinimo reikšmės skirtumas visai neaiškus, nes individualumas ir formalumas ar oficialumas nesudaro šių sakinių reikšmės skirtumo. Juk pranešti kaip ir padaryti pranešimą galima tiek individualiai, tiek ir forma liai-oficialiai. Tai patvirtina ir pats Pr. Sk. Kitoje vietoje (234) jau sakydamas, kad "veiksmažodiniais daiktavardžiais su -imas daugiau reiškiamas individualus (!) veiksmo atvejąs, pati veiksmo išdava arba net konkreti reikšmė" (m. p. L .D.). Tai yra, šalia veiksminės reikšmės jie gali reikšti ir "veiksmo išdavą arba net konkrečią reikšmę". Teisinga tėra tik ši paskutinė citata.

4. Vartosena
Išsiaiškinus reikšmę, aiškėja ir šių žodžių vartosena sakinyje, nes vartosena yra glaudžiai susijusi su reikšme. Kad konkrečios ar sukonkretintos reikšmės daiktavardžiai gali eiti bet kurių galiniuotinių veiksmažodžių papildiniais, yra d£l/kas aiškus ir be įrodinėjimų. Taip kaip mes s.kcme jis daro ratus, turi nimus, gavo pinigų, tokiu pat pagrindu sakome ir daro įspūdžio, įtc kcs, pažangos, daro bandymus, tyrimus, turi pasitikėjimą, gavo užtikrinimą ir pan.

Jau esame matę, kad tokie žodžiai, kaip įtaka, išvada, apžvalga ir išradimas, bandymas, susirinkimas priklauso vienai reikšminei kategorijai, kai šie pastarieji reiškia ne veiksmą, bet veiksmo rezultatą ar apskritai kuriuo veiksmu atliekamą konkretų darbą. Dėl to ir sakiniai jis daro išvadą, apžvalgą iš esmės nesiskiria nuo sakinių daro nusikaltimą, išradimą, bandymą ir pan., nes vienuose ir kituose sakiniuose papildiniai yra vienos reikšminės kategorijos žodžiai.

Čia aiškėja ir seno nesusipratimo priežastis, nesusipratimo, kuris ir šiandien dar nėra visai išnykęs. Drausdamas vartoti daro pranešimą, Jablonskis dar gerai nejuto, kad praneš mas jau turi dvi reikšmes — veiksminę ir rezultatyvinę. Kai jis lygino daro pranešimą ir daro liejimą, jis turėjo galvoj tik šią pirmąją, ve'ksmi-nę, reikšmę. Jablonskis buvo teisus sakydamas, kad paprastam veiksmui reikšti mūsų kalboje vartojami veiksmažodžiai, bet ne veiksmažodiniai daiktavardžiai. Sakoma jis valgo, miega, o ne daro valgymą, miegojimą. Panašiai elgiasi ir kitos kalbos. Visur juk veiksmui reikšti dažniausiai vartojami veiksmažodžiai. Tačiau Jablonskis gerai nesusivokė, kad šie žodžiai turi jau ne vieną reikšmę ir kad jų vartosena kaip tik yra susijusi su šia naująja reikšme. Jablonskis nesusivokė, kad sakiniai daro pranešimą ir praneša yra skirtingos reikšmės, kad pirmasis dar nepašalina iš apyvartos pastarojo, kad pirmasis atsistojo ne vietoj pastarojo, bet šalia pastarojo. Tai jau buvo pastebėjęs ir L. Dambrauskas "Gimtoje Kalboje" sakydamas, kad "tie žmonės, kurie kalba apie susirinkimuose daromus pranešimus, nesakys, kad tarnai savo ponams daro pranešimus apie svečių atvažiavimą, bet sakys, kad tarnai praneša".

Suprantama, kad tas veiksmažodinių daiktavardžių konkretumas kartais gali būti nežymus. Tokiu atveju skirtumas tarp veiksminės ir rezultatyvinės reikšmės yra neryškus. Tokius žodžius, kaip sutikimas, leidimas, pasitikėjimas, pasigailėjimas, tiksliau yra vadinti ne konkrečiais, bet sukonkretintais žodžiais. Tai sukonkretinti abstraktai. Gaunamas lyg prieštaravimas, savotiškas cantradictio in adiecto. Bet tokie dalykai kalboje nėra naujiena. Pvz. žodž'ai bėgimas, šaukimas reiškia veiksmą. Būtų logiška juos vadinti veiksmažodžiais,   bet gramatikoje mes juos vadiname daiktavardžiais. Vadinas, turime sudaiktintą veiksmą. Taip pat gerumas, gražumas reiškia ypatybes, bet mes tai vadiname re būdvardžiais, bet daiktavardžiais. Vadinas, turime sudaiktintas ypatybes. Tai yra labai svarbus kalbos gyvenime faktas, kuris padaro ją lankstesne, įvairesne raiškos priemone. Tai įgalina mus turėti kelias formas vienam ir tam pačiam turiniui išsakyti. Galime sakyti jis gražiai skaito ir jo skaitymas gražus, jis yra didžiai geras ir jo gerumas yra didelis. Panašiai sakome jis nemyli Dievo ir jis neturi Dievo meilės, jis nebijo ir jis neturi baimės, ir t.t. Panašias lygiagretes turime ir šiuose sakiniuose: tėvai jam leidžia išvykti ir jis turi tėvų leidimą išvykti, visi juo pasitiki ir jis turi visų pasitikėjimą, jis nesigaili priešų ir jis neturi pasigailėjimo (gailesčio)  priešams.

Šioje vietoje, kur galima pasirinkti kelias raiškos formas vienam turiniui išsakyti, gramatika (sintaksė) susiduria su stilistika. Aplamai šios dvi sritys yra gana glaudžiai susijusios. Leo Spitzer sako, kad sintaksė yra sustingęs, sušab-lonėjęs stilius, kad nieko nėra sintaksėje, ko nėra buvę stiliuje (nihil est in syntaxi quod non fuerit in stylo). Bet ką reiškia "sustingęs" rr "sušablonėjęs" stilius? Tai reiškia, kad žodinė forma yra įgijusi specifinės, pastovios reikšmes, kurią jau visi vienodai supranta. Kol toji forma nebuvo supastovinta, kol jos reikšmė buvo neapibrėžta (unbestimmt), tol ji buvo vartojama laisvai—ji buvo stiliaus priemonė. Įgijusi specifinės, apibrėžtos reikšmės—ji virto sintaksine forma ir jau nebegali būti vartojama laisvai, nes jos vartoseną nustato jos specifinė, sutartinė reikšmė. Tai galima pailiustruoti ir tais pačiais daiktavardžiais su priesaga -imas. Kol jie reiškia tik paprastą veiksmą (yra tik nomi - na actionis), tol jie gali kaitaliotis su atitinkamais veiksmažodžiais, nekeisdami sakinio reikšmės, pvz. davė sutikimą=sutiko. Šiuo atveju pasirinkimas laisvas. Bet kai toks daiktavardis be turimos veiksminės įgauna dar kitą—rezultatyvinę reikšmę, tai šia antrąja reikšme jis nebegali kaitaliotis su veiksmažodžiu. Štai dėl ko padarė pranešimą negalime pakeisti veiksmažodžiu pranešė, nes pranešimas šiame sakiny vartojamas ne veiksmine, bet rezultatyvine reikšme. Čia jau turime nebe stiliaus, bet reikšmės skirtumą, ir dėl to šiuo atveju laisvo pasirinkimo neturime.

Be abejo, ne visada lengva pasakyti, ar toks daiktavardis turi rezultatyvinės, t. y. sukonkretintos reikšmės, ar ne, nes tokios reikšmės formavimasis gali dar būti neryškus. Be to, tai rali būti ir subjektyvus dalykas, priklausąs nuo kieno nors specialybės, kalbamo dalyko supratimo ar nesupratimo. Kai kam pvz. lavono skrodimas ar atominis sprogdinimas atrodo nekonkretūs, bet medikui ir fizikui tai aiškios konkretybės. Bent nemažiau konkretūs dalykai negu pranešimas, bandymas, tyrimas. Padaryti skrodimą tai nereiškia tik perpjauti lavoną, bet atlikti tam tikrą sudėtingą darbą, turintį tam tikrą turinį ir formą, kurį turi ir pranešimas ar bandymas, ir del to sakiniai daro skrodimą ir daro bandymą savo forma ir savo sintaksine reikšme visiškai nesiskiria.

Reikia tačiau pripažinti, kad kai kuriuose tos rūšies sakiniuose to konkretumo nėra kartais tiek, kad veiksmažodinio daiktavardžio visiškai negalėtume pakeisti veiksmažodžiu. Galima sakyti turėjau su juo pašnekesį (pokalbi) ir šnekėjau su juo; galime sakyti jis padarė įvykių apžvalgą ir jis apžvelgė įvykius; taip pat galime sakyti žurnalistai turėjo pasikalbėjimą su ministeriu ir žurnalistai kalbėjosi su ministeriu. Bet ar tokiu atveju tas sakinių identiškumas yra šimtu nuošimčių pilnas? Man rodos, jog ir be įrodinėjimo aišku, kad to pilno atitikimo čia vis dėlto nėra. Ypač tai aišku iš paskutinio sakinio, kur pasikalbėjimas reiškia interview. Čia pasikalbėjimas turi specialią reikšmę, kurios pilnai išsakyti negalima paprastu veiksmažodžiu. Tai o pat ir apžvelgti įvykius bei padaryti įvykių apžvalgą turi skirtingus atspalvius. Tą patį galima pasakyti ir apie sakini visuomeninink"i atliko puikų pasitarnavimą Lietuvai, kurį Pr. Sk. pataria keisti į... pasitarnavo Lietuvai.

Sutikus pagaliau, kad kai kuriais atvejais čia tesamą tik stiliaus skirtumo, reikia dar atsakyti į klausimą, ar gali kas rašytojui įsakinėti, kurią stiliaus priemonę, t. y. kurią raiškos formą, jis turi pasirinkti? Aišku, kad ne. Rašytojas (plačia prasme) čia yra visiškai laisvas. Pasirinkdamas vienokią ar kitokią raiškos formą, jis vadovaujasi savo specifiniais sumetimais. Menininkui čia lems estetiniai sumetimai, žurnalistui — praktiškumo bei patogumo, mokslininkui — tikslumo sumetimai ir t.t. Dėl to yra apgailėtinas kai kurių kalbos taisytojų elgesys, kai taisydami kalbą jie tariasi turį teisę taisyti ir stilių, dažniausiai versdami rašyti liaudiniu stilium. Galime sutikti, kad nėra rašytojo, kurio stilius būtų tiek tobulas, kad jo negalima būtų pataisyti. Bet šį darbą gali atlikti tik tas, kas jį išmano. O geras kalbininkas nevisada yra išmaningas stilistas.

Pats aš nematau reikalo taisyti tokį pavyzdžiui V. Alanto sakinį: "Stalas . . . , sofelė ir pora foteliukų sudarė visą kambario apibaldinimą". Taisytojas taiso į. . . sudarė visus kambario baldus. Man abu jie geri ir taisyklingi, tik ne vienos reikšmės, nes baldai ir apibaldinimas (apstatymas baldais) nėra tas pats. Ką čia rašytojas iš tikrųjų norėjo pasakyti, tai ne taisytojo reikalas spręsti. Rašytojas matyt norėjo kalbėti apie kambariio apstatymą baldais (apibaldinimą), bet ne apie pačius baldus. Jis tai ir pasakė. Čia rašytojas taisomas taip pat be reikalo, kaip kadaise be reikalo kai kurie kalbininkai taisė kitą rašytoją—Mykolaitį-Putiną, liepdami jam Liucę vadinti ne kokietiška, bet kokiete. Kadangi abu šie žodžiai geri ir savo vietoj gali būti vartoiami, tai yra vieno rašytojo reikalas, kurį jis turi pasirinkti, nes pasirinkimą lemia vienoks ar kitoks veikėjos vaizdavimas. O tai tik rašytojo reikalas.

Nevykusiai dėstomas ir tokio štai sakinio netinkamumas: "Pas ūkininką Paulauską įvyko drąsus dviejų plėšikų apiplėšimas". Pr. Sk. šiame sakiny pabraukė du žodžius: įvyko apiplėšimas. Vadinas, šie du žodžiai ar jų junginys taisytojui atrodo negeras. Tuo tarpu čia nieko netinkamo nėra, nes šis žodžių junginys yra ti°k pat geras ir taisyklingas, kaip ir eilė kitų tos rūšies junginių, pvz. įvyko sukilimas, įvyko susišaudymas, įvyko nelaimingas atsitikimas, įvyko nesusipratimas ir t.t. Jeigu kuris šių sakinių negeras, tai negeri ir visi kiti, o jeigu geri kiti, tai geras ir šis įvyko apiplėšimas, nes visi šie sakiniai yra vienos sintaksinės kategorijos. Tačiau visas cituotas sakinys, aišku, yra nevykęs, bet nevykęs ne dėl pabrauktų, o dėl kitų žodžių netinkamo vartojimo. Visų pirma, čia netinka sakyti pas ūkininką, kada ne kas kitas, o tas pats ūkininkas buvo apiplėštas. Vadinas, vietoj objekto pasakyta vieta. Antra, čia kilmininkas dviejų plėšikų yra dvireikšmis: jis gali būti veikėjo ir veikiamojo dalyko kilmininkas (genetivus subiectivus ir genetivus obiectivus). Tokiu atveju sakinys yra nevienareikšmis. Plg. sakinį: si vaikų meilė buvo neapsakomai didelė, kuris irgi yra dvireikšmis (gali būti: vaikai myli ir vaikus myli). Šiuo atveju nėra čia kokio gramatinio netaisyklingumo, o tik stiliaus trūkumas, kuris paprastai vadinamas neaiškumu.

Šių kelių sakinių vartosenos apžvalga rodo, kad yra grynas nesusipratimas vienos ir tos pačios sintaksinės kategorijos sakinius skirstyti į tinkamus ir netinkamus. Čia užmirštama pagrindinė metodinė taisyklė, kad vertinant kurio naujo darinio tinkamumą ar netinkamumą, vertinamas turi būti ne atvejis, pavyzdys, bet pati kategorija. Kalbininko darbas yra nuspręsti, ar ta kategorija yra sava, lietuviška, ar ne. Kartą nusprendus, kad kategorija sava, kalbininko darbas yra baigtas. Nei jis, nei kas kitas negali pasakyti, kiek tos kategorijos naujų darinių turi būti ar gali būti vartojama. Naujus darinius kuria kalbos vartotojai, kuriuos verčia tai daryti kultūros pažanga. Pripažinus daiktavardžių su priesaga -ininkas kategoriją sava, mes negalime iš anksto pasakyti, kiek tokių naujų žodžių mūsų kalboje atsiras. Mes žinome mėsininką, pienininką, bet dar negirdėjome sviestininko, daržovininko, vaisininko, bet visi jie gali būti. Girdėjome pirmininką, antrininką, tretininką, bet negirdėjome ketvirtininko ir penktininko, bet jie gali būti. Ir t.t. Nesąmonė būtų jų nepripažinti dėl to, kad "gyvoji žmonių kalba" jų dar nežino. Lygiai tokia pat nesąmonė pripažinti daro pranešimą, bandymą, papildymą, bet nepripažinti daro skrodimą, turėjo pasikalbėjimą, atliko pasitarnavimą ar pripažinti įvyko sukilimas, susišaudymas, bet nepripažinti įvyko apiplėšimas, nes visi šie sakiniai savo sintaksine konstrukcija, t. y. savo forma ir savo reikšme, visiškai nesiskiria. Visi jie priklauso tai pačiai sintaksinei kategorijai.

ELENA URBAITYTĖ
NATIURMORTAS

Pabaigai dar vienas klausimėlis. Kai kas, skaitydamas šį rašinį, galbūt paklaus: argi mūsų kalboje nėra jokių svetimybių, kurios būtų nepateisinamos? Deja, yra frazeologinių bei sakininių svetimybių, kurios dėl to, kad yra svetimos ir mums nereikalingos, negali būti toleruojamos. Tokių nevartotinų svetimybių buvo seniau, jų pilna dabartinėje sovietinėje Lietuvos spaudoje, yra jų čia ir pas mus Amerikoje. Seniau pvz. sakyta apturėjo laišką, apvaikščiojo šventę, apsivedė žmoną, išnešė sprendimą (teismas). Sovietiniai laikraščiai dabar nuolat vartoja įsisavino plėšinius, įsisavino darbo metodus arba priešakinis mokslas, priešakinė technika, priešakiniai darbininkai ir pan. Amerikos lietuviai gaudo šaltį, o visi laikraščiai čia rašo: sukėlė pinigus, sukėlė lėšas, fondą ir pan. Visi šie sakiniai mūsų kalboje nevartotini. Jie yra tie tikrieji reikšmes vertiniai, apie kuriuos galima sakyti, kad jie mūsų kalbai nepritaikyti. Dabar klausimas, kaip tos rūšies sakinius atskirti nuo visų tų, apie kuriuos augščiau jau kalbėta ir kurie kai kieno yra įtariami ar vengiami. Kuriais kriterijais apskritai tenka vadovautis, atskiriant tinkamus nuo netinkamųjų?

Plačiau į tai nesigilinant, galima pažymėti du tokius kriterijus. 1. Bendrumo kriterijus. Jį galima formuluoti šitaip: juo didesnis skaičius kalbų turi atitikmenį mūsajam sakiniui, tuo mažesnis pagrindas tokį sakinį įtarti svetimumu ar jo vengti, pvz. nutraukti santykius (plg. to break the relations, die Beziehungen abbrechen, zerwač stosunki, sorvati otnošenija ir kt.). Tokie sakiniai yra sukurti arba bendru visiems psichiniu pagrindu, arba svetima įtaka čia tėra reiškusis tik kaip akstinas, skatinąs išsiplėtimą tų dalykų, kurie mūsų kalboje iki šiol buvo vartojami neplačiai. Ir atvirkščiai: jeigu mūsajam sakiniui tėra žinomas atitikmuo tik vienoje kaimyninėje kalboje, yra daugiau pagrindo jį įtarti svetimumu. Pvz. priešakine technika ar įsisavinti plėšinius tėra žinomi tik rusų kalbai (peredovaja technika, osvoit' celinu), o sukelti pinigus, fondą tik anglų kalbai (to raiše money, to raiše fond). Vietoj šių svetimybių mes turime gerus lietuviškus atitikmenis: galime plėšti plėšinius arba dirvonus, galime surinkti pinigus, lėšas, sudaryti fondą ir pan. 2. Reikšminio kategoriškumo kriterijus. Tai reiškia: posakis ar sakinys yra savas, jeigu jis priklauso savai reikšminei posakių ar sakinių grupei arba kategorijai. Tokie pvz. sakiniai kaip darė skrodimą ar turėjo pasikalbėjimą savo reikšme atitinka jau turimą savą reikšminę kategoriją, kurios seni pavyzdžiai yra darė, turėjo, susibėgimą, pasilinksminimą ir pan. Ir atvirkščiai: apturėjo laišką sakinys yra nevykęs, nes čia veiksmažodis apturėjo nepriklauso giminingų veiksmažodžių grupei, pvz. ištūrėjo, sutūrėjo, paturėjo, kurių pagrindine reikšme yra to hold, to keep, kai tuo tarpu apturėjo reiškia to receive. Tai kaip tik rodo, kad veiksmažodžio apturėti—gauti reikšme yra nesava, skolinta. Tai vadinamieji reikšmes skoliniai. To sakinio svetimumas dar labiau aiškėja prisiminus, kad ir lenkai sako "apturėjo laišką" (otrzymal list). Dėl to mums nėra reik: la sakyti apturėjo vietoj gavo laišką. Panašiai negalime įjungti giminingos reikšmės žodžių grupėn nė veiksmažodžių apvaikščioti (šventę), apsivesti (žmoną), įsisavinti (plėšinius), sukelti (pini-gus) ir pan. Suprantama, šios dvi kriterinės ypatybės nėra absoliutinės, vis dėlto daugeliu atvejų jos gali padėti atskirti sava nuo svetimo, vartotina nuo nevartotino.

Viso šio straipsnio pagrindines mintis galima formuluoti šitaip:

1.    Pilnas frazeologinis ar sakininis atitikmuo kitose kclbose neparodo mūsų darinių svetimumo, kaip lygiai svetimumo nereiškia ir tų darinių reliatyvus naujumas.

2.    Atitikmenys įvairiose kalbose gali būti susidaręs bendru psichologiniu bei istoriniu p> grindu.

3.    Svetima kultūrinė įtaka gali reikštis tuo būdu, kad ji pažadina mūsų sąmonėje naujų vaizdų bei sąvokų, kuriom mes susidarom naujų kalbinių raiškos priemonių. Tie vaizdai bei sąvokos yra akstinas padauginti kultūrinėje kalboje tiems dariniams, kurių liaudinėje kalboje yra maža. Tokiu atveju galima kalbėti apie svetimą įtaką mūsų  dvašiai, bet ne kalbai.

4.    Žodžiai kaip pranešimas, bzndymis tokiuose sakiniuose kaip daro pranešimą, daro bandymą yra ne veiksminės, bet rezultatyvinės reikšmės. Šia reikšme jie priklauso tai payii reikšminei žodžių kategorijai, kaip ir įtaka, apžvalga, įspūdis, nolinkis, tremtis, tartis, sąranrji. pažanga ir kt Vienos reikšminės kategorijos žodžiai gali būti "artojami vienos ir tos pačios kategorijos žodžių junginiuose (sakiniuose), nes žodžio vartosena" sakinyje yra glaudžiai susijusi su jo reikšme.

5.    Sprendžiant naujo darinio tinkamumą, pirmiausia spręstinas jo kategoriškumas, t. y. jo atitikimas kategorijai. Kiek konkrečių kurios nors kategorijos darinių gali būti vartojama, niekas iš anksto negali pasakyti. Tai lemia pats gyvenimas.

6.    Tikros svetimybės (reikšmės vertiniai) yra tie žodžiai, kurie dėl savo reikšmės nesiduoda jiungiami į gyminingų žodžių grupę.

Pastaba. Svetimos įtakos mūsų kalbai klausimas yra platus. Ruošdamas tuo klausimu platesnį darbą, autorius šiame straipsny tenorėjo iškelti tik kelias bendresnio pobūdžio mintis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai