Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRUMPA DIENA PDF Spausdinti El. paštas
Pereitų metų "Draugo" premijuotasis Alės Rūtos romanas "Trumpa diena" yra dar vienas įrodymas, kad kūrybinis žodis neslopsta ir nemiršta ir nelengvose tremties sąlygose.

Visa pereitojo tremties dešimtmečio grožine raštija sukasi bemaž be išimties apie prarastąją ir su ilgesiu minamąją žemę. Rodos, kitaip ir negalėtų būti, netekus to, kas brangiausia, su kuo iš mažumės suaugta. Ir gyviausiai tai pergyvena toji karta, kuriai pačiam gyvenimo pavasary teko nuo savo brangiosios tėviškės atsiplėšti. Tai kartai kaip tik priklauso ir Alė Rūta, po siauresnio pobūdžio lyrikos bei prozos bandymų išėjusi štai ir su šiuo paskutiniuoju stamboku veikalu.

Savo laiške premijos įteikimo proga autorė apie savo veikalą bei jo atsiradimą rašė: "Rašiau jį, slegiama nostalgijos, didelio Lietuvos ir ypač kaimo ilgesio. Aprašydama tuos vaizdus, gesinau pasiilgimo troškulį, kurdama situacijas ir charakterius, panašius į buvusių brangių žmonių, išgyvenau, tarytum, Tėvynės artimumą, tarytum buvau sugrįžusi tenai pasidairyti, pasisveikinti, pasikalbėti, lyg ir išgyventi vėl aną dieną, kuri buvo tokia trumpa ne vien Bronei (vyriausiai veikėjai) ir kuri mums visiems baigėsi raudomis". (Draugas, 1955. 1. 15).

šis rašytojos pasisakymas apie savo veikalą meta tam tikros šviesos ir į jo aiškinimą. Nors kartais esti aiškinimų, kurie ir patį autorių gerokai stebina, bet, turbūt, neperdaug tesuklysime pasakę, kad "Trumpa diena" norėta daugiau pavaizduoti nei paprastos kaimo mergelės meilės istoriją ir jos tragediją.

Autorei reikia pripažinti stiprią vaizduotę, sugebėjimą kurti ryškias, gyvas scenas, atgaminti prabėgusių, toli pasilikusių dienų vaizdus. Nuosaikiu, bet vietomis ir stiproku realizmu, kaip tas pats nepadailintas, kasdieniškas, nešventadieniškas kaimas, rašytoja mums bando atskleisti gan plačią lietuviško kaimo būtovės užuolaidą. Tai rėmai, kuriuose paskęsta  psichologinė veikalo pusė, kai nagrinėjami veikėjų darbai bei pasielgimai.

Ir kokių tos kaimo būtovės vaizdų čia nėra, pradedant paprastais kaimo ūkio darbais, talkomis, subuvimais ir baigiant vestuvėmis ir pakasynomis, kurių, ir vienų ir kitų, itin gausu. Kai kur tie paveikslai gerokai nukrypsta į šalį, rodos, jau visai nebesiriša su veiksmu, kai kur įsileidžiama su visu augštaitišku atvirumu į jų atskleidimą taip, jog nebeaišku daros, ar čia autorė taip laisvai prašmatniai šneka, ar čia tik jos veikėjų mintys perduodamos. Visi veikėjai kalba savo rytiečių augš-taičių, tikriau rokiškėnų, tarme, nuo kurios nė mokytasis Paulius neatsilieka, nors pastarojo būsimoji, studentė Nina, vartoja daugiausia bendrinę kalbą. Nors žydai sunkiai buvo persiėmę tarmėmis, bet čia ir žydelis neatsilieka nuo kaimietiškos šnektos.

Autorė ir pati beveik būtų linkusi viską tarmiškai išpasakoti, jeigu tik nebūtų skaitytojui per sunku tatai gerai suprasti, jeigu jau net ir dialogus tarmių nepasiklausęs jaunimas begalėtų įkąsti. Dėl to romane apstoka tarmybių, rytietiškai pavartotų preteritų, kaip sukė, supė, kiše, rytietiškų formų, kaip nameliokas, puišinas, linkečiuoti (plg. A. Baranausko Lietuvių tarmėse — lin-gačiuoti), net svetimybių nevengiama (dėkavoti, pletkavoti ir t.t.). Bet nevienu atveju atrodo, kad dialogų tarmiškumas nėra vienodam lygy išlaikytas, ir tas pats žodis tarmėj transkribuojamas įvairiai. Tačiau visais tais tarmiškumais autorė, atrodo, bus pasivadavusi savo stiliui, kuris yra paparastas, be įmantrumų, be puošmenų, stilius žmogaus, kuris, kaip sakoma, kalba iš širdies. Kokio nors stiliaus poetiškumo jau nebegalėjo būti vien dėl to, kad, kaip minėta, veikalas turi žymų realizmo atspalvį.

Veikalo kompozicija sudėstyta, palyginti, galvotai, sumaniai. Jos pagrinde glūdį, kaip amerikiečiai sako, meilės "trikampis": Bronė, kuri yra veikalo vyriausioji veikėja, myli studentą Paulių, kurs turi savo mergaitę Niną, o Silva myli Bronę. Tad teisingiau jau būtų nebe trikampis, bet visas keturkampis. Nestinga šiam romanui ir intrygos, nors ji nėra išlaikyta deramoj pilnumoj ir kartais atleidžiama, kartais išblaškoma antraeilių ar trečiaeilių scenų, kuries vietomis įsiterpia tik šiaip sau kaip "naujienos", be kurių negalįs gyventi kaimas, o taipgi būti ir veikalas. Ir kaip dėstyti lyg kaleidoskope kaimo vaizdai, kaimo būtovė, taip ir veikalo atomazga sprendžiama irgi greitu tempu: miršta džiova Bronė (be abejo, dėl nelaimingos meilės), žūva ją mylėjęs Silva nuo kuprelio kulkos per garsiuosius birželio išvežimus, tik be nieko pasilieka Nina, o Paulius susiranda kitą, kurią ir veda.

Paprastai į veikalo herojų žiūrim kaip į charakterį, kuris laimi ar žūva sunkiose bei sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse ir vienaip ar kitaip palenkia mūsų troškimus. "Trumpos dienos" herojė, tiesą sakant, ne žūva, bet pati susinaikina. Į jos likimą tenka žiūrėti gal daugiau su užuojauta kaip su skausmu, kas, žinoma, gal daugiau reiškia. Tiktai gaila tos paprastos, kartais tikrai naivios, bet šiaip iš prigimties sveikos, nors ir gašios, mergelės. Jos meilės subtilumas, toks tyrai romantiškas, sudrumsčiamas tokių negatyvių sielos pol'nkių, kaip pavydas, kuris ją ėda ligi pat bemaž paskutinės gyvenimo  minutės.

Tačiau šiaip savo sodriu pasakojimu, savo gyvais vaizdais, savo išjudinta tema, savo žmonių ir žemės meile, savo pastangom tamsoj nepamesti šviesos, "Trumpa diena" liks atmintinas mūsų grožinės raštijos paminklas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai