Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PLATONO PAŽIŪROS Į MENĄ PDF Spausdinti El. paštas
Platonas buvo pirmutinis senovinių Vakarų filosofas, ėmęs gilintis i grožio ir meno esmę. Jo pranokėjai — išskyrus nebent Demokritą, kuriam betgi daugiau rūpėjo techninis įvykdymas — tenkinosi atskiromis apie grožį pastabomis. Platonas jau ryžosi išaiškinti: ar tai, kas anuomet laikyta menu, būtent, kažkas vidurinis tarp pamėgdžiojimo ir vaizdavimo (kuo, pvz., Benedetto Croce laiko esant graikų žodį mimesis), yra protingas ir su dorybe bei filosofija surištas vyksmas, ar ne; ar skirtinas jis prie dvasios gyvenimo apraiškų — ar, galbūt, tėra vien tik žmogaus juslingumo padaras. Galop: kuo gi — tiesa ar iliuzija —    pagrįstas tragedijos paveikumas ir aplamai scenos meno mums daromasis įspūdis? — Į visus šiuos klausimus gautieji atsakymai bei išvados buvo griežti ir statūs ir žymia dalimi meno kūrėjams nemalonūs.

Platono santykiai su menu iš tikrųjų buvo labai ypatingi. Pats būdamas nepralenkiamas poetas-kūrėjas, jisai, — vėl cituojant Crocės žodžius, — paskelbė "vienintelį tikrai didingą meno paneigimą, randamą idėjų istorijoje". O tatai seka iš jo filosofinės pasaulėžiūros.

Yra, sako jis, du pasauliu — medžiaginis   ir   dvasinis.   Dvasiniame, antjusliniame pasaulyje gyvena visų fizinių daiktų pirmavaizdžiai — idėjos, pagal kurias (lyg pagal kokius pavyzdžius, modelius) anie yra sukurti. Idėjos — amžinos ir nekintamos ir neturi nei dydžio, nei spalvos, nei pavidalo. Joms išnykus, išnyktų ir daiktai; bet daiktams išnykus, jos išliktų. Savo viršenybe idėjos nelygios: jos sulaipsniuotos tarsi į piramidę. Pačioje viršūnėje padėta Gėrio idėja. Už ją nedaug težemesnė yra Grožio idėja, tačiau vistiek anajai pajungta — nors iš Platono apibūdinimo ir nematyti, kad šiedvi idėjų turinio atžvilgiu būtų skirtingi.

Dėl to ir juslinių daiktų pasaulyje grožis visur ir visuomet turįs būti palenktas etiniam pradui; jis čia tik tiek teturįs vertės, kiek tarnaująs gėriui.

Vadinasi, kiekvienas vaizduotės žaismas ir visa meno kūryba turi būti etikos kontrolėje. O etikos pamatu Platonas laiko protą. Dorybė jam, kaip ir Sokratui, yra tikrasis išmanymas, įžvalgus žinojimas. Pažindamas, kas yra dora, gera — būtinai ir vykdysi tai; nes, sako, niekas tyčia blogai nesielgia, bet visuomet tik netyčia — per neišmanymą.

Menas, Platono akimis žiūrint, yra nelyginant mažas vaikutis, kurio nedera palikti be priežiūros, vieno, kad pats sau ko nepasidarytų ar šiaip netinkamai nepasielgtų. Todėl jį, per įstatymus, turėtų prižiūrėti valstybės valdovai-filosofai. Savo idealiosios valstybės projekte Platonas ir numato kūrybą tvarkančių bei tramdančių įstatymų. Ogi savo pačių galvai palikti poetai kiek esą pripaistę visų niekingiausių dalykų — apie pomirtinį gyvenimą (Hadą), apie dievų gašlavimus su šios žemės dukterimis; apie jųjų klastas, suktybes ir net peštynes tarp savęs; apie vi~nų žmonių protegavimą, o kitų nekenti-mą; pagaliau apie neteisingumą likimo, kurį priešfilosofinė graikų tra-diciia skelbė esant bendrą dievams ir žmonėms: — apie neteisiųjų iš-augštinimą, o teisiųjų pražudymą (vaizduojamą ir apsakomą tragedijose).*
 
Platoną didžiai pykdo ir mimetiniai (pamėgdžiojamieji-vaizduojamieji poezijos elementai, kur scenos veikalų autoriai leidžia savo didvyriams tiesiogine kalba apie dorovės klausimus netinkamu būdu prasižioti. Juo pavojingesnė tokia vaizduosena darosi tada, kai rodomi netaurūs, ydingi amatininkai ir kai jie apie savo verslą negarbingai nušneka. Menas, esą, turėtų naudotis tiktai tuo, kas taurina ir dorina žmogaus prigimtį — kad jaunuomenę jis visada uždegtų teigiamaisiais pavyzdžiais. Deja, nė pats didysis poetas, Homeras, nenuvokęs tos paprastutės tiesos — didinti visuomenės labą. Kas kita tuo atžvilgiu kad ir įžymieji karvedžiai, įstatymų sumanytojai, kaip Likurgas ar Solonas. O antai vėl Pitagoras — bent savo paties pasekėjams davęs gyvensenos taisykles. Gi Homeras, kurio poezijos gražumas palenkęs saviep visų helenų širdis — nė kiek naudos neatnešęs.

Poetų nenaudingumas plaukiąs iš to, kad jiems nė metais tiesą pažinti. Girdi, jei jie rūpintųsi ją pažinti, tai pačiais darbais sielotųsi, o ne jų ir ne daiktų pamėgdžiojamuoju vaizdavimu.
Susigyvenusiam su protu pasiekiamąja tiesa, Platonui dar nebuvo žinoma meninės tiesos sąvoka. Jis todėl ir nepermanė, kad ši pastaroji (būtent, meninė tiesa) visai savaimingu būdu sugeba kiekvieno meno priemonėmis priartinti mums daiktų esmę ir taip kreipti mus gal net į absoliutinę tiesą. Bet Platonui rodėsi, kad meno paviršinis vaizdavimas nepajėgia išvilioti mūsų akivaizdon pačios daiktų bei dalykų esmės; kad jis visą laiką pasilieka užsiėmęs vien tik idėjų "kopijų kopijomis", jų "šešėlių šešėliais".

Kad menas nieko neteikiąs pažinimui, Platonas nori parodyti dar ir šitokia schema, žmonės, pasak jį, trejopai santykiuoja su medžiaginėmis vertybėmis: kaip vartotojai, kaip gamintojai   ir  kaip   pamėgdžiotojai

(vaizduotojai). Vartotojas bent žinąs, kodėl kuris nors jam naudingas daiktas yra taip, o ne kitaip sudėta™. Gamintoj? s, darydamas tą daiktą pagal vartotojo norus bei nurodymus, turis teisinga jo vaidinį. Gi pamėgdžiotojas (tariant, vaizduojantysis menininkas) nepasižymįs nei vartotojo, nei gamintojo savybėmis.

Neturėdama su tiesa jokio ryšio, poczi'a, sako Platonas, kreipiasi ne į protingąją, o į juslinę žmogaus sielos pusę. Todėl ypač pamėgdžiojamoji-vaizduojamoji poezija tėra žmogui tik žalinga. Antai, priklausęs scenoje vaitojančių-dejuojančių didvyrių, ir, be to dar, pagautas veikalo vaiz-duosenos žavumo, žiūrovas bus suklaidintas ir ilgainiui pats pataps minkštabūdžiu.

Platono filosofinė sistema nera tolydžiai vienoviška. Pasitaiko joje žymių lūžių ir net prieštaravimų. Dėl to gana nevienodas jo nusistatymas ir meno atžvilgiu. Esti dargi ir taip, kad tame pačiame veikale (sakysime, didžiuliame dialoge "Pcliteia"—Valstybė) vienur peikiama tik ydingus charakterius vaizduojančioji poezija, kitur visa mimetinė (vaizduojamoji) poezija aplamai — užvis tokiose to dialogo vietose, kur nagrinėjami idėjų teorijos ir psichologijos klausimai. Savo valstybės projekte Platonas visiškai uždraudžia epą, tragediją ir dramą, o leidžia tik himnus dievams ir giriamąsias dainas-eilėraščius tautiniuose žaidimuose pasižymėjusiems mikluoliams pagerbti.

Jaunesniojo amžiaus veikalu sse — pavyzdžiui 'Tone" ir "Faidre"— nors mokslą, kaip kelią į tiesą, ir griežtai atidalo nuo poezijos, tačiau (vis dar, matyt, tebeatsižvelgdamas į savo paties kūrybinę sąžinę, kuri tuomet aiškiai tebeprotestavo prieš jo protinį bei etinį smurtą), apie pastarąją kalba su didele pagarba. Tenai jis karštais žodžiais aprašo įkvėpimą — tą "dievišką dovaną", per kurią gimsta ne tik visi tikrojo grožio, bet ir aplamai žmonių gerovės dalykai, čia Platonas be jokių sąlygų pripažįsta, jog išradimo atžvilgiu joks tyrinėjančio proto pajėgumas nesusilygins su "mūziškuoju pamišimu". "Iki žmogus naudojasi blaiviu protu, jis kurti ir pranašauti negali", nes visi "gražieji kūriniai nėra žmogiški, neigi žmogaus darbas, bet dieviški ir dievų darbas". Tad argi ta "dieviškoji beprotybė (manta)" dar gali būti "kažkas gėdinga arba negražu"?

Iš to atrodytų, jog Platonui nieko nelieka pasakyti prieš meną, kiek jis yra šio privilegijuoto pamišimo vaisius ir tuo pačiu betarpiškas amžinujų idėjų apsireiškimas. Juk jo Idealas ir yra tai, kad žmogus kiek galint daugiau ir giliau pajęgtų bendrauti su tiesa, gyvenančia anapus žemiškosios realybės. Tačiau menininko valios ir sąmones pasyvumas įkvėpimo valandoje neleidžia Platonui menininko asmenybės moraliniu atžvilgiu lygiomis statyti su asmenybe filosofo, kuris savo tiesos lobį pats aktyviai išsikovoja, o ne jį tarsi dykai gauna, kaip kad menininkas. Įkritęs į ekstazę, žynys ar poetas, yra aklas antgamtinių galybių įrankis, tariant Nietzsches žodžiais (pritaikytais visų pirma sau pačiam), — mediumas, ar muzikos instrumento pūstukas, kuriuo tos galybės naudojasi, kaip joms patinka. Ko verti (ar neverti) jų įgytųjų apreiškimų turiniai, tie žmonės dažnai nė patys gerai nenuvokia, nes tai ne jų, o dievų darbas... Ši teisybė yra per visus amžius didžiųjų genijų vienodai paliudyta. Pavyzdžiui, kompozitorius Brahmsas, kuriam net prikišamas tam tikras akademinis šaltumas, taip sako: "Tai, kas vadinama išradimu, — atseit mintis, idėja, — yra tik augštesnysis įkvėpimas, už kurį menininkas neatsako, — kuris nėra jojo nuopelnas". O Platonas primena, jog nevieno gabiųjų poetų pri-vatusis gyvenimas parodęs, kad pastarasis daug kartų nevertsnis už jų patirtuosius bei paskelbtuosius įkvėpimus; nes tasai jų gyvenimas paliko tų įkvėpimų turinio nepaliestas — neapšviestas ir neištaurintas. Nuostabaus dievų lėmimo rikiuojami, jie kažkaip, tarytum netyčia, aptinka daiktų pirmavaizdžius, nelyginant anie iš prigimties neregiai termitai savo būviui naudingas priemones.

Bet jei "poetai yra... dievų aiškintojai", jųjų valios akli skelbėjai, tai scenos aktoriai ir deklamuotojai (graikų rapsodai) savo ruožtu — dar menkesni: jie jau tų "aiškintojų aiškintojai". Jųjų darbas — pamėgdžiojimus pamėgdžioti; žodžiu sakant, už poetus-kūrėius jie antratiek toliau nuo (ontologinės) tiesos.

Platono nuomone, žmogus per grožį turi valytis ir tobulėti. Gražinių veikalų harmonijos, jų proporcinirumo džiaugsmingai pagautas, jis privalo skverbtis į augštesniuosius grožio sluogsnius — iš kūno gražumo j dvasios ir tiesos grožį.

Net patys gražiausieji šio pasaulio daiktai tik iš dalies tėra gražūs; iš dalies jie negražūs, nes nepaiėfria į save suimti viso Grožio Idėjos skaistumo. Net ir genialiesiems menininkams stinga priemonių tam skaistumui savo kūriniuose tobulai atvaizduoti.

Be Grožio idėjos, nėra kitos, kuri tiek betarpiškai galėtų veikti žmogaus siela: nes Dievo iš gėrio sukurtas pasaulis — visas yra prisunktas grožie. žmogus, sakytum, nardo grožio jūroje ir per grožį (jį, žinoma, sutapdinant ar surišant su gėriu) turėtų būti išgelbėtas.

Grynosios estetines emocijos skiriasi nuo erotinių ir kitų jausmų bei jautulių tuo, kad nėra jose aistros umaro, nei nepasitenkinimo, kurių rasi visose juslinėse prigimties reakcijose ir pomėgiuose. Grožio žavesyje žmogus junta tylų, rimastingą laimingumą, kuriame giedrėja jo dvasinė rega.

Iš visų menų Platonas ypatingai brangina muziką; tik į senatvę, galutinai jau pasidavęs savo diskursyvinio proto absoliutizmui, buvo linkęs ir jos laisvę šiek tiek apriboti. Iš toninių vertybių, pirmenybę teikia šviesiosioms ir švelniosioms gaidoms.

Susigyvenusi su tonų, spalvų ir pavidalų gražumu, siela ilgainiui pati tampa harmoninga ir ima atgauti pirmykšti savo švitėjimą, kurį turėjo prieš įsikūnydama — idėjų pasaulyje.

Senieji graikų epininkai buvo gi vienkart ir jųjų "teologai"; o tragedijų rašytojai ryškino likimo paslaptis. Įsimąsčius i anų laikų dvasines sąlygas, nebeatrodo perdaug keista, kai Platonas, kuris visu savo ūgiu, nevien tiktai galva, buvo prakiles savo meto liaudinį dieviškųjų dalykų supratimą, beveik su apaštalo Pauliaus doroviniu uolumu vanoja poetus, pasišovusius taip prastai aiškinti amžinuosius antgamčio reikalus. Tik didis jo apsirikimas buvo tas. kad nesitenkino užstojęs teologiją prieš poetų profanacija, bet siūle pajungti visa grynąij meną etiniam pragmatizmui. Juk ne ką išmaningiau pasielgė tuo atžvilgu ir Leonas Tolstojus savo samprotavimuose apie merą— ypačiai apie Shakespeareo meną, tvirtindamas, jog tai yra kažkas, bet tik jau ne menas... nes Shakespeareo metafizinis tragedijų fonas nevienoje vietoje prieštarauja krikščionybės dvasiai.

*      *       *

*    Prof. Adomas Galdikas šį rudenį rengia savo darbų parodą New Yorke.

*    Žurnalistas A. šalčius, gyvenąs Great Neck, N. Y., 77 Steamboat Rd., ėmėsi iniciatyvos organizuoti lietuvių dailininkų parodą. Pasirinkta patys jauniausieji dailininkai: A. Belapetravičius, G. Botyrius, A. Elskus, A. Kašubienė, Pr. Lapė, Ž. Mikšys, E. Urbonaite ir R. Viesulas. Iškabinta 18 paveikslų, pieštų labai modernioje šių laikų dvasioje. Paroda, atidaryta rugsėjo 9 d., tęsėsi iki spalio 9 d. Žurnalistas A. šalčius turi planų rengti ir daugiau panašių parodų. Patalpos vadinasi Almus Galerija.

*    Dail. A. Tamošaitienės kilimai, išstatyti Port William ir Port Arthur miestų parodose Kanadoje, susilaukė svetimtaučių susidomėjimo.

*    Rugpjūčio 21 d. Putname pašventinta Nekalto Pr. Seserų koplyčia. Apeigas atliko Norwicho vysk. B. J. Flanagan. Iškilmėje dalyvavo vysk. V. Brizgys ir gausus būrys lietuvių dvasiškijos. Koplyčia pastatyta lietuvių aukomis, kurios pradėta rinkti 1946 m. Vidų labai meniškai įrengė dail. K. Varnelis. Jis išdekoravo sienas, padare altorių ir vitražų projektus. Koplyčia pasižymi vieningumu ir gilia maldos nuotaika.

*    Jaunimo žurnalo "Ateities" vyr. redaktoriumi pakviestas kun. Jonas Petrėnas. Iki šiol tose pareigose buvo Paulius Jurkus.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai