Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POMEGRANATAI PDF Spausdinti El. paštas
Anoje pusėje tvoros,
apleistam sode,
prisirpo saulėj, kaip lašai raudono vyno
pomegrauatai ...

Sūnelis mamą nuo žalios vejos
mažyčiu piršteliu vadina
ir, pasistiebęs ant basų kojelių, anon pusėn rodo:
nejau mama nemato
šios vasaros stebuklo — raudonų kalėdinių burbulų
—    pomegranatų?

Gi žalio riešuto — kaimyno
lapai viską žino.
Jie paskalas visame sode
skleidžia, šnabžda; šneka, šneka, kaip senutės tetos,
ir darosi nuobodu;
ach, taip nuobodu!
paauksintiems koralams saulėje —
pomegranatams.

Maži viščiukai rankioja žolelę jauną (vaikščioja ratu)
ir kartkartėmis, snapelius pastatę,
psalme pagarbina kartu
purpuro aukso skeptrus apskritus —
pomegranatus...

O tos Dievo Karvytės! Ach, garbingos ponios!
Jau nuo laikų Sokrato
jos įprato
rytais priiminėti pasiuntinius Apolono;
dar čiauška, šnekasi maloniai
viltim išklotame salione,
po ugniaspalviais lampionais —
pomegranatais.

Kiek daug spalvos, saldumo ir vilionės
už tvoros ten matos
pusiau pripūstuose raudonuose balionuose (žaliame fone)
—    pomegranatuose.

Bet jeigu JIS, KURIO šis sodas, jų nemato,
jais nesidomi, jų neraško, nenukrato,
suvysta, pajuoduoja ir susiraukšlėja
(štai saulėj supelėjo ...
net ir raudono aukso obuoliai —
pomegranatai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai