Anoje pusėje tvoros,
apleistam sode,
prisirpo saulėj, kaip lašai raudono vyno
pomegrauatai ...
Sūnelis mamą nuo žalios vejos
mažyčiu piršteliu vadina
ir, pasistiebęs ant basų kojelių, anon pusėn rodo:
nejau mama nemato
šios vasaros stebuklo — raudonų kalėdinių burbulų
— pomegranatų?
Gi žalio riešuto — kaimyno
lapai viską žino.
Jie paskalas visame sode
skleidžia, šnabžda; šneka, šneka, kaip senutės tetos,
ir darosi nuobodu;
ach, taip nuobodu!
paauksintiems koralams saulėje —
pomegranatams.
Maži viščiukai rankioja žolelę jauną (vaikščioja ratu)
ir kartkartėmis, snapelius pastatę,
psalme pagarbina kartu
purpuro aukso skeptrus apskritus —
pomegranatus...
O tos Dievo Karvytės! Ach, garbingos ponios!
Jau nuo laikų Sokrato
jos įprato
rytais priiminėti pasiuntinius Apolono;
dar čiauška, šnekasi maloniai
viltim išklotame salione,
po ugniaspalviais lampionais —
pomegranatais.
Kiek daug spalvos, saldumo ir vilionės
už tvoros ten matos
pusiau pripūstuose raudonuose balionuose (žaliame fone)
— pomegranatuose.
Bet jeigu JIS, KURIO šis sodas, jų nemato,
jais nesidomi, jų neraško, nenukrato,
suvysta, pajuoduoja ir susiraukšlėja
(štai saulėj supelėjo ...
net ir raudono aukso obuoliai —
pomegranatai.
|