Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ RELIGINĖ PADĖTIS VYSK. JURGIO PETKŪNO - PETKEVIČIAUS LAIKAIS PDF Spausdinti El. paštas
Medininkų vyskupijai susidarė nauja situacija, kai 1567 m. sausio 30 d. Zigmantas Augustas iš savo mėgstamo Knišino parašė du raštus į Romą. Vienu laišku jis prašė perkelti Medininkų Virbickį į Lucką, nes ten vysk. Jonas Andruševičius buvo miręs. Kitu raštu karalius prašė Medininkų kanauninką Jurgį Petkevičių (Petkūną) patvirtinti Žemaičių vyskupu.

Nors laikai tada buvo tokie rimti, kad naujo ganytojo atsiradimas našlaujančioje vyskupijoje turėjo būti paskubintas, tačiau nuo nominacijos (karaliaus akto) iki konfirmacijos (popiežiaus akto) praeidavo tada paprastai mėnesių mėnesiai. Pati konsekracija, bules išsiuntus, dar pareikalaudavo savo laiko. Kol Jurgis Petkevičius buvo patvirtintas, praėjo ištisa dešimtis su viršum mėnesių. Romos Kurijos knygose jis paprastai vadinamas "Gregorius Petoky", t. y. Jurgis Petkus, ar Petkūnas.1)

Šitaip Jurgis Petkūnas (Petkevičius) 1567 metų lapkričio 14 d. tapo Medininkų vyskupu.

Merkelio Giedraičio pirmatakas Jurgis Petkūnas buvo vienašališkai užsipultas, padarant jį atsakingu už žymias negeroves dar prieš jį valdžiusių vyskupų ir už didesnį protestantizmo išsiplėtimą. O protestantizmas galėjo savaime plėstis, nes buvo jo "biologinio" augimo ir kilimo kulminaciniai laikai. Jis būtų iki sau galimų ribų plėtęsis ir prie uolesnio vyskupo. J. Petkūnas yra paduotas ryškiausiu pavyzdžiu labiausiai apsileidusio ir savo vyskupija nesirūpinančio ganytojo, kuriam 'bemediojent ir belajgant" (Valančius: Žem. Vysk. L, p. 97) plito protestantizmas, gaišo bažnyčios, o patys žmonės ėmę virsti liuteronais, ir ištisose parapijose (Lolių, Kelmės, Kurtuvėnų, Rietavo, Tauragės, Žagarės ir Krakių) nebelikę katalikų arba jie esą virtę "stabmeldėjs".

* Šaltiniai čia praleidžiami. Juos skaitytojas ras, veikalą išspausdinus knyga. — Redakcija.

1) Petkūnu ar panašiai Jurgį Petkevičių vadina dar trys kiti šaltiniai. Zigmantas jį pristato lotynišku dokumentu, kaip "Georgium Petconium" (Arch. Vat. Lett. Princ. 31 f. 364 v.). Rcizijus, apie kurį toliau yra plačiau kalbama, jam visą laiką turi sulotynintą formą "Petcunius" (Carmina, edd. Br. Kruczkie-wicz, I p. 175; II 131-132.). Leidėjas Br. Kruczkie-wicz tokį pavadinimą "Petcun" ar "Petcunio" tekste palieka (Carmina, II p. 131 pstb. 1.). Ir Vilniaus kapitulos aktuose tera kalba apie "Petkunio" (Kurcz-KZ III p. 49—§ 105). Petkūną pažįsta ir 16-tojo amž. inventoriai (JabJA p. 149, 432, 654). Pavardės suslavinta lytis "Petkevičius" yra minima 1579 m. vizitacijos aktuose (ArPh IV, p. 76). Jos nepažįsta daugumas 16-jo amž. šaltinių. Tad laikome tikslinga M. Giedraičio pirmtakui grąžinti jo tikrąją pavardę, t. y. tokią, kokia jis pats vadinosi.

M. Valančius dar paduoda Roizijaus poezijos vertimo gabaliuką, kur J. Petkūnas piešiamas aistringu medžiotoju, užmiršusiu paprasčiausias dvasininko pareigas: "Wiskupą Pietkie-wiczę reta j tegaliejie kas matiti bažniczio, retesnėj dar miszes lajkąnt, raszta szwęnta nie litieti nedasilitieje. Mediokle jem terupieje: nu auszras lig brieksztąnt po laukus su szunimis skrajoje. Aj! kad tejp but ješkojes dangaus kajp medes pauksztiu, panokies but ir Powilą Apasztolą" (Žem. Vysk. L, p. 96-97). Yra dar pridėta ana plačiai išgarsėjusi žinia, kurią randame pas Albertą Vijūką Kojalavičių, jog J. Petkūno laikais Žemaičiuose belikę tik septyni katalikų kunigai. Šitas įspūdis dar buvo, žinoma, paprastai sustiprinamas kitomis versmėmis. Joms pagrindą davė anas išsamus ir vaizdingas pranešimas apie liūdną religinę padėtį Žemaitkiemio (Augštaičių) srityje. Tas aprašymas buvo nuolat perkeliamas į Žemaičius, nes lenkiškai rašantiems "Žmujdki" (Žemaitkiemis) ir "Žmudz" (Žemaičiai) daug mažiau skyrėsi negu lotyniškai "Zmodeci" (Žemaitkiemis) nuo "Samogitia". Beveik ištisai tą tariamą pranešimą apie "Žemaičius" ir paskelbė St. Rostovskis.

Autoritetingi Lietuvos jėzuitų istoriko ir Valančiaus žodžiai yra šitaip užbaigę aną paveikslą, kuris yra pasilikęs apie priešgiedraiti-nius laikus. Tai kartojama įspūdingai visą paskutinį šimtmetį. "Septyni tiktai kunigai, Žemai-cziu žemėj taip mažai" yra posmelis ir Šiluvos giesmėje į Šv. Mariją, ir jis tapo mėgstamu ir vaizdžių posakiu parodyti ano meto labai tragiškai katalikybės padėčiai Lietuvoje, ypač Žemaičiuose, prieš aną vadinamąjį "antrąjį Žemaičių krikštą".

Labai tamsi priešgiedraitinė padėtis yra telkiama, kaip žinome, apie Jurgio Petkūno asmenį, kuriam Lietuvos ir jos kultūros (Bažnyčios) istorijos teismas nebuvo toks atlaidus, kokis yra buvęs, pvz., Mikalojui Radvilai, Vaclovui Virbic-kiui, Jonui Domanovskiui ar Viktorui Virbickiui.

J. Petkūnas juk tik septynerius metus (1567-74) tevaldė anų vyskupų palikimą, kur nuo Mikalojaus Viežgailos mirties per 33 metus, iki Petkūno, naujo vyskupo paskyrimas vis ilgai nusitraukdavo. Ir taip kartojosi iki 1567 m. penkiais atvejais, kapitulos kanauninkams savo tarpe vis daugiau nesantaikoje ėmus gyventi. Pats Valančius yra gyvai pastebėjęs, jog "te j p wiskupams bekajtalojęntes, žemajtiu kanaunikaj par puskietwirtus metus budamis be tikra wirszininka, paskida i dalis, wiens kita neapkięnte, kiersztawa, baros ir patis nežinodamis ko nori".

Apdairiai senas ir naujai prieinamas versmes išgliaudant, visas reikalingas žinutes sukrapštant krūvon ir jas kritiškai suderinant, istorikas turi tačiau ne kartą progos pakeisti teigimą, kad ir per ištisas generacijas kartotą.

Mums atrodo, kad ir J. Petkūno atveju galima kai ką patikslinti. Žvelgiant tad į šio vyskupo laikus, reikia bandyti aiškintis, kokį palikimą M. Giedraitis rado Medininkų vyskupijoje. Darant išvadas iš negausių, palyginti, šaltinių, nėra mūsų uždavinys būtinai sugriauti ir paneigti tai, kas buvo anksčiau teigiama. Pagrindinis istoriko rūpestis visada turi būti susekti tiesą, ir šiuo atveju tad išaiškinti, kokia yra buvusi religinė padėtis Petkūno laikais. Piešiamąjį paveikslą, žinoma, reikia priartinti arčiau tikrovės, vengiant tradicinių vaizdingų ir skambių frazių, jeigu jos pereina į perdėjimus, arba iš viso neatitinka tiesos.

Čia iškyla keturi klausimai. Reikia pažinti patį vyskupo Jurgio Petkūno asmenį ir jo vertę. Tame ryšyje būtina patikrinti ikišiolinius šaltinius, sustoti prie anos dažnai cituojamos versmės, būtent, prie Petro Roizijaus poezijos ir ją pagliaudyti. Toliau turi sekti Petkūno vyskupavimo apžvalga. Pagaliau reikia panagrinėti aną legendą apie septynis bepalikusius katalikų kunigus Žemaičiuose. Visi tie klausimai vienas su kitu yra glaudžiai susiję ir jų aiškinimas, žinoma, šliejasi į tolimesnį veikimą M. Giedraičio, kuris iš ikišiolinės istoriografijos atsispindi lyg didžiulis kalnas šalia žemumos.

Pats J. Petkūno asmuo neišsiskiria iš kitų ano laiko amžininkų. Apie jo gyvenimo ankstybus metus nieko tikslaus nežinome. Nieko reikšmingo negali pateikti nė genealoginiai rinkiniai. Žinome tik, kad J. Petkūnas buvo kilęs iš pačios Lietuvos. Matyti, jo šeima buvo užtenkamai turtinga, kad jis, kaip daugelis kilmingųjų ano meto jaunuolių, galėjo sau jieškotis mokslo užsienyje. Pristatydamas jį, kaip lietuvį, patvirtinti į Medininkus, Zigmantas Augustas pažymėjo, kad Petkūnas yra nemažo mokslo ir išsilavinimo. Jis esąs daug metų studijavęs Italijoje pas labai gerus profesorius, būtent Paduvos ir Feraros universitetuose. Jis ten įsigijęs "doktorato ženklus ir laipsnį".

Zigmantas Augustas pažymėjo, kad Petkūnas esąs kilnių papročių ir doro gyvenimo, ir jo kandidatūrą parėmęs paskutinis Lietuvos luomų seimas. Iš giriamųjų karaliaus žodžių nominacijos akte, žinoma, nėra galima daryti tolimų išvadų. O dėl Petkūno mokslinio laipsnio konsistorijos aktuose yra pažymėta, kad Petkūno kandidatūra į Medininkų vyskupus atitikusi visus Tridento konsilijos reikalavimus, išskyrus tik vieną. Jis neturįs laipsnio kanonų teisėje ir teologijoje. Pažymėta tačiau, kad jis tuose moksluose esąs išsilavinęs ir apsišvietęs. Šitas sakinys, tiesa, buvo virtęs formaliu įrašu prie dažno Lietuvai skirto vyskupo 16-17 amž.

Apie kokį Petkūno doktoratą kalba valdovo nominacijos aktas, aišku iš kitų versmių. Medininkų vyskupą galima tapatinti su anuo Jurgiu "Petkunio", kuris 1563 m. lapkričio 3 d., mirus Medininkų vysk. Domanovskiui, pateko į jo laisvą vietą Vilniaus kapituloje. Ten prie "Jerzy (Jurgio) Petkunio" pavardės yra "dr. med." Iš to gali būti padaryta išvada, kad Italijoje eilę metų bestudijuodamas, būsimas Medininkų ganytojas buvo įsigijęs medicinos doktoratą. Be abejo, karalius savo nominacijos akte tik šitą daktaro laipsnį ir teturėjo galvoje.

Tapatybę nustatyti dar padeda kitas atsitiktinis šaltinis. Kažkoks satyron linkęs humanistas, pasivadinęs "Idiotą", 1568 m. parašė popiežiui Pijui V "Lenkijos vyskupų tikrąjį paveikslą", išjuokdamas ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje girtaujantį Protasevičių, Kijevo Pacą, sumoteriškėjusį Lucko Virbickį. O apie Žemaičių vyskupą Jurgį tepasakyta, jog jis "iš karaliaus gydytojo (yra pasidaręs) mokytas vyskupas".

Kai J. Petkūnas buvo skiriamas į Žemaičius (1567. XI. 14), Bažnyčioje buvo dienos šūkis — vykdyti nuostatus Tridento konsilijos, kuri prieš ketverius metus buvo taip reikšmingai pasibaigusi. Ką reiškė Tridento nutarimų vykdymas ir kaip "Tridentinum" Lietuvos vyskupai įgyvendino, kalbame toliau atskirai. Žinoma, vienas iš svarbių nuostatų buvo — kova prieš kelių beneficijų, t. y. eilės parapijinių žemių (dvarelių), sutelkimą vienose rankose. Karalius tačiau šį kartą rašė, jog Tridento nuostatų, kurie jam legato Commendoni iškilmingai buvo įteikti, esą negalima Medininkų vyskupijoje griežtai vykdyti. Zigmantas Augustas gynė reikalą palikti naujam vyskupui Petkumi i dvi ikižtolinės beneficijas, kaip anksčiau buvę vyskupijoje. Jis paminėjo visokių priežasčių. Tarp motyvų buvo pažymėta, kad teigiamu atveju naujasis vyskupas galėtų laikyti prie savęs mokytų vyrų, kurie kovotų prieš eretikų mokslą. Tai ir yra viskas, ką iš iki šiol nepanaudotų ir nespausdintų Vatikano šaltinių sužinome apie Petkūno asmenį. Kaip matome, tos žinios yra dar labai su spragomis.


PRANAS LAPĖ  — NAMAS PRIEŠ SAULĘ  V. Augustino nuotrauka

Jos yra bandytos papildyti posmais iš Roi-21 j aus poezijos.

Ispano Petro Roizijaus poezija apie vysk. Jurgį Petkūną.
Pagrindiniu ikišioliniu šaltiniu vyskupo Petkūno charakteristikai laikoma, žinoma, ano ispano Roizijaus lotyniškoji poezija. Įvertinant šaltinio patikimumą, paprastai susipažįstama su jo autoriumi. Roizijaus biografija, ne kartą dėstyta, yra apytiksliai žinoma. Čia jos tik tiek, kiek ji su Lietuva rišasi.

Per universitetines pažintis su Lenkijos studentais Paduvoje ir Bolonijoje Roizijus buvo Krokuvos vyskupo Petro Gamrato pakviestas dėstyti teisės į Jogailinį universitetą, kur jis atvyko 1542, Tai buvo Zigmanto Senojo žmonos Bonos Sforcos laikai. Lenkijon prigarmėjo su Italijos kunigaikštyte daug italų, ėmė lankytis kitokių svetimtaučių. Pūstelėjo stipri vakarietiškai-pietmio humanizmo srovė.

Krokuvoje tačiau P. Roizijus pasirodė nesugyvenamas. Senieji bičiuliai jį apleido, o naujų draugų ne tik neatsirado, bet jis įsigijo priešų. Išėjęs savo poezijoje su aštriomis kritikomis prieš patį karalių Zigmantą Senąjį, Roizijus simpatijas rodė tik sūnui Augustui ir jo Barborai Radvilaitei.

Iš Valančiaus duomenų išeina, kad Roizijus iš Krokuvos greitai atsiplovė Lietuvon, ir jau 1549 m. vysk. Vaclovas Virbickis padaręs jį kapitulos kanauninku ir Kražių klebonu, nors Roizijus visą laiką teturėjo tik diakono šventinimus. Tą žinią kartojo ir kiti. Tačiau dar 1550-jų ir 1559-jų m. Roizijų liečia karaliaus dokumentai šitų jo bažnytinių titulų nepamini. Yra tad labai tikra, kad Roizijus Lietuvon tepersikėlė po karalienės Barboros mirties (1551 m.), ir tik Medininkų vyskupas J. Domanovskis, kuris pats buvo žymus teisininkas, šitą gerą romėnų, kanonų ir vokiečių teisės žinovą labai brangino, tebus anomis beneficijomis aprūpinęs.

Varniuose Roizijus, parašydamas Domanovskiui Medininkų kapitulos statutą, turėjo progos pažinti J. Petkūną dar kapitulos kanauninku. Kai jis 1557 m. balandžio mėn. Vilniuje parašė M. Valančiaus minimą "Chiliastichon", Petkūnas tik už dešimties metų tetapo Žemaičių vyskupu.
 
Roizijaus "Chiliastichon" yra veidrodis veikėjų, daugiausia lenkų vyskupų, sufraganų ir kitų žymių asmenų, kuriuos autorius lotyniškomis eilėmis aprašė popiežiaus Pauliaus IV legatui Aloi-zui Lipomanui. Pilname teksto rinkinyje (1000 eilučių!) to posmo apie Petkevičių nėra. Priešingai, ten apie Petkūną yra tik giriama ketureilinė pastraipa.

Nė Varniuose Roizijus nebuvo rami siela, ir jis čia apsivylė savo padėtimi, kai nuolat keitėsi Medininkų vyskupai, kai krito kunigų disciplina, o kapituloje vis vyko ginčai. Kada Petkūnas, Viktorui Virbickui išbėgus į Lucką, užsidėjo mitrą, poeziją mėgstąs rašyti kanauninkas ispanas saldžiai apie jį posmavo, pranašaudamas vyskupijai geresnę ateitį. Jau A. Brūckneriui ana gausi Roizijaus poezija atrodė be istorinio turinio, ir tose pačiose eilutėse vienus vardus galima ten keisti kitais, nes nėra chronologinio tikslumo.

Savo dalykėlį (33 eilučių), skirtą naujam Medininkų vyskupui, Roizijus pradėjo:

"Kam kitam jei ne tau, o Petkūnai, vienam
Turi būti dėkinga graži Žemaitija,
Kad kito neturėjo, neturi ir neturės,
Kurs verčia aveles palikti dvokiančius prūdus
Ir veda jas į tyrojo vandens sroveles".


Prirašęs dar eilę tokių ir panašių tuščiavidurių pataikaujančių ir saldliežuviškų posmų, Roizijus pabaigia:

"Tris keturissyk laimingesnė esi, Žemaitija,
Mūsų amžiuje, kuri apie savo mokytą Ganytoją
Galėsi sakyti: "Vien tik tavo, Petkūnai, dėka
Garbinu vieną Dievą Triasmenį ir tikiu,
Kad jis yra tikras ir amžinas Dievas".


Eiliuodamas apie J. Petkūną, Roizijus primena, kaip šis vyskupas nurodo, liepia vengti ir bėgti "nuo nuodingų ir mirtingų žolių pilnų ganyklų". Jis šaukiąs, kad "žmonės eitų į tas ganyklas, kur nieko kenksmingo nėra". Be abejo, čia turima galvoje protestantizmo pavojus. Iš poezijos išeina, kad vysk. Petkūnas saugoja nuo jo žmones:

"Liaudis džiaugdamos tave, vyskupe, pažino
Ir šiandien Tavo piemens lazda yra ganoma".


Prideda dar Roizijus apie žalčių ir "plačiašakių medžių" garbinimo paniekinimą, o pats vysk. Petkūnas skelbiąs Dievą trijuose Asmenyse, ir Jį šiandien žemaitis, kuriam atsivėrė tikrasis išganymas, garbinąs. Čia, be abejo, anas Medininkų eiliakalys turėjo galvoje antitrinita-rus (arijonus), kurie neigė Kristaus dievybę.

Toliau Roizijus, taip pat įsiteikdamas, rašė apie Petkūno genealogiją šešis dvieilius, kurie jokio istoriško duomens nepateikia. Matyti, jis buvo greitai apsivylęs ir vysk. Petkūnu, nesulaukdamas iš jo tikėtų gėrybių. Kadangi jis savo raštuose mėgo suvesdinėti "sąskaitas", galėjo jis ką nors drikstelti ir vysk. Petkūnui. Ne taip seniai be saiko gyręs dviem atvejais (1557 m. ir po dešimties metų), nepastovus Roizijus galėjo persimesti priešingybėn. Tik nuostabu, kad anuose dviejuose Roizijaus "Giesmių" tomuose niekur neradome to posmo apie Petkun^ medžiokles.

Anos be saiko Petkūną giriančios eilutės, kritiško skaitytojo, žinoma, negali pilnai įtikinti. Bet ne mažiau kritiškai reikėtų priimti ir aną Valančiaus paskelbtą posmą, jeigu jis būtų Roizijaus plunksnos. Mes šitą klausimą paliekame atvirą. Ten tariamas poetas savo įsivaizduotam priešui neprikišo kokio linkimo į protestantizmą, ar lėbavimą—girtuokliavimą, o tik medžioklę ir apsileidimą bažnytinėse pareigose. Posmo autorius tačiau nepalietė vysk. Petkūno moralės, kaip jos nelietė ir satyros rašytojas ("Idiotą").

Kad Roizijui su vysk. Petkūnu buvo nepakeliui, matyti iš to, kad jis pirmais šio vyskupavimo metais (1567) m.) susirūpino išsikelti į Vilnių. Bet jis jau anksčiau per augštesnius užtarimus buvo gavęs šv. Jono bažnyčios klebono vietą. Gal Roizijaus noras išsikelti į Vilnių jau buvo anksčiau planuojamas, nes dar dveji metai prieš Petkūno pakonsekravimą Medininkų vyskupu, t. y. 1565 m. spalių 23 d., yra Vilniaus kapitulos aktuose pažymėta, jog Petras Roizijus, "Šv. Jono ir Kražių klebonas, Žemaičių kanauninkas, karaliaus teisinis patarėjas, yra priimtas į (Vilniaus) kanauninkus, išvykus į Lucko vyskupus Žemaičių vyskupui, kanauninkui Virbickiui".

Toliau Vilniaus kapitulos aktai atspindi, kaip Roizijus 1569 m. rugpjūčio 23 d. pakopė į prelato—kustošo postą, kaip savo naudai eikvojo jam pavestą folvarką, kaip jis susipyko su pačiu vyskupu Protasevičium dėl vienos altarijos. St. Rostovskis, — tiesa, pažymėdamas, kad Roizijus nekentęs jėzuitų, — su pagrindu rašė, kad tai "homo difficilis" (sunkaus būdo žmogus).

Ir jėzuitai neišvengė su Roizijum konflikto. Jis jokiu būdu nenorėjo jiems užleisti šv. Jono bažnyčios, visaip kliudydamas ir užsispirdamas, nors jam buvo siūloma trigubai didesnė beneficija Pasvalyje. Ir karaliaus ir nuncijaus prašymai negelbėjo. Visas miestas buvęs susijaudinęs dėl jo laikysenos. Pagaliau Roizijaus mirtis (1571 m. balandžio mėn.) išsprendė susipainiojusią padėtį. Tad ir kalba vienas šaltinis apie "nuostabią Dievo Providenciją", kad tais metais Roizijus mirė.

Išdėstytieji Roizijaus gyvenimo galo faktai mus tiksliau įveda į jo poeziją. Reikia dar pažymėti, kad, Vilniun persikėlęs, Roizijus visą Petkūno ganyto j avimo laiką Žemaičiuose nebesilankė. Bent apie tai nėra žinių.  Viską reikia tačiau labai kritiškai priimti, ką jis apie vysk. Petkūną yra sakęs pradžioje ar vėliau.

Kruopštus Roizijaus raštų leidėjas Br. Kruczkiewiczius jau yra nustatęs, jog tas, perdėm pietietiškos prigimties ir gyvos dvasios, daug keistumo ir netaktų parodęs, ispanas priklausė prie tos rūšies žmonių, kuriuos buvo galima greitai supykinti. Patys Roizijaus amžininkai rašė apie jį, kad jis sunkaus būdo ir labai mėgstąs ginčus.

Savo giesmėse jis vieniems, kuriuos laikė savo neprieteliais, buvo negailestingas, lygiai kaip be saiko smilkė geradariams. Jis bandė kitus pajuokti, bet su pašaipa apie jį patį kalbėjo žymus to meto lenkų poetas Jonas Kochanov-skis. Kaip emigrantas, jautėsi Roizijus svetur vis gerų beneficijų, dovanų ir pašalpų reikalingas. Šituo atžvilgiu tarp jo ir ano protestanto italo P. Vergerijaus, kuris suvaidins Tūbingene įdomią rolę Merkelio Giedraičio gyvenime, yra labai daug panašumo. Tik Roizijus visą laiką išliko kataliku.

Kaip iš šito platesnio aiškinimo matyti, Roizijus apskritai negali būti jokis autentiškas šaltinis. Jo negalima laikyti istorine versme ir kitais atvejais, kai jis kalba apie Medininkų kapitulą, žemaičių žmones, patį kraštą. Tad labai netikslu ant vieno atsitiktinio posakio pakabinti visą vieno asmens vertinimą, kaip iki šiol yra buvę. Kadangi Roizijaus "Chiliastichon" laiko atžvilgiu negalėjo dar aprašyti Petkūno vyskupavimo, palieka surasti, iš kur buvo paimtas anas posmelis apie J. Petkūną. Tai mums iki šiol nepasisekė. Galime tik bandyti spręsti klausimą, kiek toje žinutėje yra tiesos.

Padaryti tačiau tikslią Petkūno ganyto j avimo apžvalgą sunku dėl šaltinių stokos. Jam teko vyskupauti, kada protestantizmas ėmė stipriau reikštis negu prie jo pirmatakų. Žemaičiai su viskuo paprastai ėjo tik įkandin Vilniui. Reliatyviai tad Petkūno laikus Medininkų vyskupijai reikia laikyti dar pačiais kritiškiausiais, kai sostinėje kaip tik tais metais, kai J. Petkūnas tapo vyskupu (1567), prasidėjo pirmi reikšmingi atvirtimai.

Dėmesio vertas faktas, kad ir Žemaičiuose protestantiniais dešimtmečiais buvo vis tik vietų, kur būdavo pastatomos naujos bažnyčios. Nebeminint čia ankstyvesnių fundacijų, reikia nurodyti, kad bažnyčios, — tiesa, labai pamažu ir su pertraukomis, — vis buvo statomos, ir nėra penkmečio iki Petkūno mirties, kada nebūtų buvusi suręsta kokia parapijinė bažnyčia. 1563 metais vienas bajoras pastatė parapijinę Pašušvio bažnyčią. Kitais metais pats Zigmantas Augustas įkūrė parapijinę bažnyčią Plateliuose. Valančius paduoda, kad pats karalius 1569 m. pastatė Kėdainių bažnyčią. Tik paskui yra 8-rių metų tarpas iki Skuodo fundacijos — 1577 m.

Kiekvienu atveju reikia padaryti apie tas kelias fundacijas tokią išvadą: jeigu tose vietose naujos bažnyčios buvo statomos, ten dar buvo tikinčiųjų.

Nėra abejonės tačiau, kad bažnyčios protestantizmo metais greičiau nyko, negu jos buvo dauginamos. Kiek jų bepaliko, Petkūnui į grabą žengiant (1954), niekas tiksliai negali bepasakyti.  Vienos jų buvo užgrobtos ir paverstos protestantų maldos namais. Kitos jų nyko uždarytos, kunigą išvijus, ar jam pasitraukus. Pasitaikydavo ir tokių bažnyčių, kurios būdavo nugriaunamos.  Bet ir čia reikia būti apdairiems su skambiais posakiais ir perdėtomis cifromis.

Štai vienas pavyzdys dėl bažnyčių skaičiaus. M. Giedraičiui mirus, Medininkų vyskupijoje jau buvo 50 parapijinių bažnyčių. O vienam Vilniaus kanauninkui jau atrodė, kad Žemaičiuose yra apie šimtas bažnyčių. Anas skaičius 50, pareikštas po priesaika dvieįų atskirų liudininke, kurių vienas gyveno pačioje vyskupijoje, gali būti tikras. Kadangi M. Giedraičio vyskupavimo metu, palyginti, nedaug naujų bažnyčių tebuvo pastatyta, reikia skaitytis su faktu, kad daug parapijinių katalikų bažnyčių be didelės bėdos vėl galėjo veikti, nes ir bylų dėl užgrobtųjų bažnyčių Giedraičio laikais dar nedaug tebuvo laimėta.

Bylos nusitęsė į vėlesnius dešimtmečius. Pagaliau užgrobtųjų skaičius negalėjo būti labai didelis. Kitaip nebūtų galima išaiškinti, iš kur taip, palyginti, greitai buvo Medininkuose 50 bažnyčių. Juk Domanovskio laikais iš viso dar tebuvo buvusios 38 parapijos. Vadinasi, Giedraičio laikais ne tik buvo pasiektas senasis stovis, bet dar prisidėjo visas tuzinas naujų parapijų. Tad ir esame linkę manyti, kad dauguma parapijų ir jų bažnyčių Žemaičiuose, kad ir laikinai apleistos, buvo palikusios neužgrobtos.

Iš Valančiaus pateikto kalvinistų ir liuteronų bažnyčių sąrašo matyti, kad jie daug kur patys statėsi savas. Reikia tarti, kad geroka dalis iš pasilikusiųjų parapijinių bažnyčių buvo uždarytos vien todėl, kad jos nebeturėjo sau kunigų. Šių trūkumas Lietuvoje juk ilgai buvo jaučiamas dar ir 17 amž., o Žemaičiuose jis buvo dar aštresnis. Trūko ne tiek klebonų, kuriems nesunku būdavo įgyti kelių parapijų beneficijas, bet vis reikėdavo parapijoms aptarnauti vikarų. Tad pastoracija per protestantizmo metus ir sunyko, kad dingo dauguma vikarų. Jie, paprastai parapijose negyvenančių klebonų pigiai pasam-domi ir išnaudojami, arba išlakstė, arba virto protestantais.

Šitaip prieiname prie ketvirtojo klausimo, būtent, prie anos septynių likusiųjų kunigų problemos, kuri nemažiau kritiškai imtina, kaip ir tariamoji Roizijaus poezija.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai