Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOKIA M. K. ČIURLIONO VIETA EUROPOS MENE? PDF Spausdinti El. paštas
Mes, lietuviai, apsupti didesnių už mus kaimynų, nuo seniai esame įtaigojami mums nepalankia kryptimi. Tie kaimynai kartojo ir tebekartoja, kad mes, netekę savos aristokratijos ir bajorijos, kuri susilenkino ir atsiskyrė nuo tautos kamieno, pasilikome menkaverčiai, tetinką būti baudžiauninkais, pusiau vergais ir svetimųjų tarnais, šito nepalankaus svetimųjų įtaigojimo mes nepajėgėme visai atsikratyti per trumpą nepriklausomybės laikotarpį, to sudaryto ir susidaryto menkavertiškumo jausmo nenusimetame nė dabar, nes gyvenimas svetimų didelių tautų tarpe tam nėra palankus. Gal dėl to beveik kiekvieną savo jauną kūrybinį talentą vertiname skeptiškai, su dideliais rezervais, nors kaip tik jaunuosius reiktų sutikti su simpatija, tegu ir nejieškant visur deimančiukų, kaip darydavo kan. J. Tumas-Vaižgantas. O jei jau kokį senstantį ar pasenusį talentą pripažįstame, tada jo atžvilgiu pasidarome nebekritiški — kartojame apie jį liaupsinančius banalius posakius, lyg bijodami, kad tie mūsų pripažintieji dėl kritiškesni o žodžio nesudužtų, nors kaip tik apie vyresnius ir pripažintus galima ir reikia vispusiškiau kalbėti, nes jų darbai gausesni ir labiau išryškėję negu pradedančiųjų.

šitaip maždaug, kaip čia apsakyta, mes elgiamės ir M. K. Čiurlionio atžvilgiu. Kol jis buvo gyvas, daug kas į jį žiūrėjo skeptiškai. Kalbama, kad vienos dailės parodos metu Vilniuje A. Žmuidzinavičius davė Čiurlioniui net šitokį klausima: "Kada tu pagaliau išmoksi piešti?" Kai rusai apie Čiurlionį pradėjo palankiai rašyti, ypač kai jis mirė. mūsų šviesuomenė ne tik jį pripažino, bet ir pradėjo garbinti. Tačiau šitame teigiamame pripaž*nime buvo ir tebėra daug trafareto, vis tų pačių bendru frazių, be gilesnės ir vispusiškesnes įžvalgos į jo asmenį ir tapybinį talentą. Gal dėl to ligšiol neturimo vispusiškos M. K. Čiurlionio monografijos, kuri galėtų maždaug patenkinti mus pačius ir kuria būtų galima duoti į rankas svetimtaučiui. Išimtis čia tebūtų N. Vorobjovo veikalas. Tiesa, nepriklausomybės metais Čiurlionio galerija buvo išleidusi P. Galaunės redakcijoj minimo tapytojo neva monografiją, bet ji buvo su žymiomis spragomis ir vispusiško Čiurlionio įvertinimo nedavė. Ar nebūdinga mūsų mentalitetui, kad per keturiasdešimt su viršum metų nuo to mūsų tapytojo mirties joks mūsų meno istorijos doktorantas nepasirinko apie M. K. Čiurlionį savo disertacijai temos, kuria jis būtų buvęs įstatytas į bendrą europinio meno ir dvasios raidą? Mes beveik visi sutinkame, kad M. K. Čiurlionis yra didelis europinio masto kūrėjas, bet retas mūsų nuvokia, kuo ir kaip jis susijęs su Europos dvasinio gyvenimo ir meno raida, ir kuo jis iš jos išsiskiria. O jau laikas būtų ir mums patiems tai aiškiai žinoti ir kitiems pasakyti, šituo atžvilgiu mums prieš keletą metų yra pasitarnavęs mūsų bičiulis estas A. Rannit, parašydamas vokiečiams straipsnį apie M. K. Čiurlionį, kaip apie vieną abstraktaus meno pradininkų.

čia ir man norisi painformuoti, kad 1953-54 m. Europoj buvo kilęs ginčas apie mūsų M. K. Čiurlionį maždaug ta pačia tema, kuria rašė A. Rannit. Tuo tarpu nesiryždamas dėl šitos problemos plačiau pasisakyti, tikiu vis šiek tiek pasitarnausiąs mūsų visuomenei, bent perduodamas pasikeistas ta proga nuomones.

Pirmiausia 1953 metais Paryžiuje leidžiamas prancūzų meno žurnalas "Cimaise", abstraktinio meno apraiškoms ir problemoms nagrinėti, savo nr. 2 paskelbė G. Annenkovo straipsni vardu "Abstraktinio meno pradžia Rusijoj". Ten G. Annenkov rašė: "Pirmasis abstraktus tapytojas buvo Čiurlionis, rusų lietuvis, kuris drąsiai išstatė parodai nefigūrinius kūrinius nuo 1906-7 m., t.y. pirmomis kubizmo dienomis. Nors tada jo paveikslai net avangardo tapytojuose tesužadino ironiškai pataikingus šypsnius, tačiau jokiam rusų menininkui nebuvo nežinomas jų buvimas ir jų pranašinga reikšmė. Kan-dinskio pirmieji abstraktūs bandymai yra iš 1911 metų, kuriais mirė Čiurlionis. Nelaimei, jo kūriniai niekada (arba beveik niekada) nebuvo išėję už rusų sienų.

"1912 metais Kupka pirmą kartą vienam savo paveikslų davė vardą, paimtą iš muzikinės terminologijos. Kandinsky ir Beothy nupiešė Beet-hoveno ir Bacho muzikinių kūrinių plastines transpozicijas. Larionov rayonizmo manifeste taip pat kalba apie panašumą tarp garso ir spalvos atotrauką (abstrakciją). Tuo tarpu visi šitie samprotavimai ir aliuzijos, kurios šiandien yra tapusios banalybėmis, yra tiesiog pasiskolinti iš Čiurlionio, kuris, nustebintas muzikinės išraiškos autonomijos, jau prieš keletą metų savo abstrakčius kūrinius buvo pavadinęs: "Saulėleidžio sonata, andante," "Saulėtoji fuga", "Pilkumos adagio" ir tt. Nors tapybinė šitų paveikslų vertė gali atrodyti naivi, vis dėlto pradininko drąsa yra verta bent visai poteisinamo ir dėkingo konstatavimo".

Į šituos Annenkovo išvedžiojimus atsiliepė Rusijoj gyvenęs prancūzas Renė Massat laišku į "Cimai-se" redakciją, kuri tą laišką išspausdino 1954 m. savo žurnalo nr. 5. Ten Renė Massat rašė: "Čiurlionis, sprendžiant apie jį pagal jo monografiją, išleistą Lietuvos pasiuntinybės rūpesčiu prieš keletą metų (R. Massat, matyt, kalba apie monografiją, išleistą Čiurlionio galerijos P. Galaunės redakcijoj. J. Gr.), niekada nesirūpino abstraktine arba neobjektyvia tapyba. Jei jo liguisto realizmo kūriniai nestokoja įdomumo, tai jie neturėtų patraukti jūsų susidomėjimo. Jūsų patarnavimui aš turiu fotografiją to paveikslo, kurio jūs tik fragmentą teišspausdinote ir kuris padėjo paslėpti figūrinį ir dekoratyvinį pasikartojimą molinės spalvos ratilų, nušviestų saulės spindulių, ir vingurius (arabesąues), pa-kartojančius tų ratilų paveikslą. Antroj vietoj noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad "rayonistinis" sąjūdis 1909 m. dar nebuvo pasirodęs ir kad jo manifestas yra iš 1913 metų. Odesos parodoj 1910-11 metais Larionov buvo išstatęs paveikslus, vaizduojančius kareivius ir pavasariškus peisa-žus .. . Tuo tarpu šituo metu Kandinsky buvo parašęs "Apie dvasingumą mene" ir nubrėžęs bendromis linijomis visai naują plastiką, kurios pirmose eilėse istorija galutinai pastatė jo vardą".

Tame pačiame žurnalo "Cimaise" nr. 5 vis tuo pačiu vardu ("Abstraktinio meno pradžia Rusijoj") pavadintame straipsny G. Annenkov atsikirto R. Massatui, šitaip rašydamas: "Jei Čiurlionio monografija, išleista Lietuvos pasiuntinybės rūpesčiu, neturi jo abstraktaus meno kūrinių, tai visai neįrodo, kad jis niekada jų nedarė. 1910-11 m. R. Massat gal buvo Odesoj, bet aš tada, gyvendamas Peterburge ir Maskvoj, savo akimis mačiau Čiurlionio abstrakčius kūrinius. Bet aš toli gražu nesu vienintelis tai teigti, lygiai kaip šio meisterio padarytą įtaką Kandinskiui. Aš kviečiu R. Massat, pavyzdžiui, pavartyti "Abstrakte Kunst" (Woldemar Klein Verlag, Baden-Baden, Kunstwerkschriften, Band 19(20) puslapius, kur Aleksis Rannit šitaip rašo:

"1911 metais Kandinsky nutapė savo pirmąjį abstraktų paveikslą. 1911 m. lietuvių tapytojas Čiurlionis amžinai užmerkė savo akis. Jau 1904 m. Čiurlionis buvo sukūręs paveikslų, kuriuos mes šiandien laikome klasikiniu abstrakčiu menu. Kandinsky pažinojo jo kūrybą ir buvo giliai jos paveiktas, žiūrint iš Rytų, Kandinskio išradimas nėra niekas kitas, kaip Čiurlionio kūrybos atskambis, būtent jos pratęsimas, arba, geriau sakant, jos variacija ideologinėj ir intelektualinėj plotmėj... Čiurlionis yra pirmasis abstraktus tapytojas".

"Ar Aleksis Rannit taip pat klajoja neleistinuose sapnuose?" — baigia klausimu savo repliką G. Annenkov.

Matyt, norėdama Čiurlionio reikšmę rusų menui vispusiškiau nušviesti, "Cimaise" redakcija baigė nr. 5 sudėtinį straipsnį, duodama nuomonę kito ruso, K. Umianskio, kuris 1920 metais apie Čiurlionį rašė: "Nuėję į formalizmo akligatvį, paskutinieji impresionizmo epigonai jieško išeities psichinėje išraiškoje. Iš to seka, šalia bendrosios stiliaus evoliucijos, iškrypimas, kuris sutampa su ekspresionizmo pradžia. To reiškinio vienu tipiškų atstovų yra M. Čiurlionis... Linijose ir spalvose jis jieško išraiškos priemonių, atitinkančių muzikines temas. Jis nori sintetiškai sujungti tapybą, kuri težino tik erdvę, su muzika, kuri tesiskaito tik su laiku. Jis duoda sferų harmoniją, pasaulių judesį visatoj. Dainuojanti spalva ir šviečiantis garsas yra sintezės tikslas. Jo temos — simfonijos, sonatos, preliudai ir t.t. Dar 1914 metais Čiurlionio (mirusio 1911 m.) kūryba sukeldavo sensaciją menininkų sluogsniuose... Šiandien jaunieji rusų dailininkai Čiurlionio genialiose klaidose randa greičiau įspėjimą, negu pamokymą" (Neue Kunst in Russland, 1914-1919, leista Kiepenhauer und Zahn, 1920).

Beveik tuo pačiu metu, kai Paryžiaus "Cimaise" žurnale vyko ginčas dėl M. K. Čiurlionio tarp ruso ir prancūzo, vokietis W. Haftmann baigė savo knygą "Die Malerei des XX Jahrhunderts" (išleista Muenchene 1954). Joje tas vokietis taip pat neapseina nekalbėjęs apie Čiurlionį ir nepalietęs įtakų klausimo. W. Haftmann tačiau nemano, kad rusų abstraktinio meno šulas V. Kandinsky buvęs M. K. Čiurlionio įtakoj, nes anam rusų tapytojui, stipriai pasinešusiam į abstrakciją, M. Čiurlionis buvęs per konkretus. Šiam mūsų dailininkui išaiškinti W. Haftmann mėgina nurodyti vakarietiškas įtakas. Savo pažiūrai pagrįsti, jis mini prancūzų Odilon Redon, kuris vadinosi simfoniškuoju tapytoju, ir vokiečius Riemenschmidtą ir Klimatą, kuriems muzika taip pat nebuvusi svetima.

Iš čia suminėtų nuomonių matome, kaip sunku svetimiems suprasti M. K. Čiurlionį. Tiesa, kad Čiurlionio meno abstraktumo klausimas juos yra užvedęs ant per siauro kelio, lygiai kaip noras jo kūrybą aiškinti daugiausia muzikos ir tapybos sinteze. Nors ir vieno ir kito galima rasti M. K. Čiurlionio kūriniuose, tačiau tai jo esmingųjų bruožų neišaiškina, kai užmirštame Čiurlionio lietuvišką kilmę, lietuvių tautosakos; ir tautodailės įtaką bei Europos to laiko dvasinį gyvenimą, kuriame mūsų kūrėjas išsiskleidė...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai