| |
|
|
|
JUOZAS ALBINAS HERBAČIAUSKAS |
 |
 |
 |
|
Parašė KAN. M. VAITKUS
|
Žiupsnelis atsiminimų
Nedaug kartų tėra man tekę jį susitikti bei pasikalbėti; betgi įspūdžiai pasiliko nekasdieniški. Taip pat buvo, kai sekiau jį iš tolo ar skaičiau jo rašinius, ar veizdėjau jo atvaizdus. Vis atrodė jis man įdomus, vertingas, nepaprastas, net keistas. Nesistebiu, kad daugeliui savo ben-dralaikių, o ypač jaunesniajai kartai, jis stipriai imponavo; o menininkai tapytojai labai mėgo daryti jo portretus; ir kurgi nedarys! Tokia grakščiai tauri galva su ilgais vešliais plaukais; toks ryškus ir gražus indoarijiečio profilis; tokia augšta mąstytojo kakta; tokios dailios, gilios, reikšmingos akys; tokia forminga bei proporcinga nosis; tokios dailiai išpjautos lūpos, bešyp-sančios mįslingai — tartum paniekiamai ar pašiepiamai, o išdidžiai.
Nors jis man atrodė įdomus, bet, prisipažinsiu, labai neimponavo: neatrodė turįs didesnės erudicijos ar mąstąs giliai, ar galvojąs griežtai logiškai. Ir šiaipjau kaip žmogus netraukė manęs giliau susipažinti ar suartėti, nes stipriai skyrėsi savo pasaulėžiūra, mąstysena ir temperamentu, o nesistengė ar nemokėjo lengvai prieiti prie žmogaus, lipšniai prakalbėti, pasitikimai praskleisti vidų ir nuoširdžiai susibičiuliauti. Toks buvo jis, mažiausia, bent mano ar, sakysime, Jakšto ar Maironio atžvilgiu. Betgi susidomėti bene kiekvieną priversdavo. Tad susidomėjau juo nuo pat jo pasirodymo mūsų raštijos padangėje.
Atsiminimus rašant, man teko pastebėti, kad beveik kiekvienas įžymesnis asmuo, prieš pasi-reikšdamas tau savo tikrovine būtybe, pirma pasiekia tave savo dvasine emanacija, kurią skleidžia žmonių opinija, jo arba apie jį raštai — tartum jis mestų tavo link ilgą šešėlį, kuris, lyg koks heroldas, skelbia: "Jis ateina!" Taip man buvo Herbačiausko atveju: dar jo savo akimis neregėjęs, jau gavau perskaityti bene pirmąją jo knygutę: Erškėčių Vainikas. Tsi buvo apie 1906-08 metus. Autorius pasirašė "Jaunutis Vienuolis". Vardas neblogai atitiko knygelės turinį bei toną: Vienuolis — rimtas bei uolus, karštai sielojąsis augščiausiaisiais tautos reikalais: Jaunutis — jaunai, "originaliai", labai drąsiai, patetiškai — jausmingai deklamuojąs madines mintis bei reiškiąs tokias pat nuotaikas. Knygelė mums, anuomet jauniesiems, labai patiko, ir mes palaikėme autorių nemaža žadančiu rašytoju. Keista, kad jis mūsų lūkesčių toli gražu nepateisino.
Bet jau ir anais laikais Herbačiauskas ne visuomet bylojo taip tauriai bei pakiliai, kaip Erškėčių Vainike: kilus ginčui, net ir privačiam, griebdavos ne kartą šiurkščių, net užgaulių žodžių. Taip jisai anuo pat metu labai nemandagiai išplūdo Adomą Jakštą savo laiškuose anam Tautos veteranui dėl kažkurių ten ideologinių ar kurių kitų dalykų. Apie tai A. Jakštas yra man rašęs į Peterburgą iš Kauno 1907-1908 metais, o prieš savo mirtį dar ir žodžiu pasakojęs (savo korespondenciją su Herbačiausku Jakštas greičiausiai bus atidavęs į Vytauto Didžiojo universiteto archyvą). Įdomu, kad Herbačiauskas, sultingai ir stipriai iškoliojęs Jakštą savo laiškuose, kiek vėliau, kaip niekur nieko, apsilankė pas įžeistąjį ir ramiai šnekėjosi: vyras turėjo drąsias akis, kurias ne bet kurie dūmai grauždavo.
Anais laikais Herbačiauskas lankė Krokuvos universitetą. Tuomet Krokuvoj studijavo meną A. Varnas, I. Šlapelis, Vienožinskas, Staneika. Iš to ratelio teko girdėti, kad Herbačiauskas savo studijų metu labai domėjęsis A. Mickevičium, ypač jo "Vėlinėmis", kur labiausiai žavėjęsis Konrado Improvizacija. Iš Krokuvos ir pradėjo po Lietuvą plisti ne vien Herbačiausko garbė, kaip originalaus bei drąsaus rašytojo publicisto, bet ir kaip savotiško keistuolio "dvasininko", kuris santykiaująs su dvasiomis ir keletą silpna-nervių (matyt, ir silpnagalvių) moterėlių iš protelio išvaręs ir į savižudybę atvedęs. Herbačiausko dvasiomis net kai kurie vyrai tikėję. Uoliausiasis tų tikinčiųjų buvęs dailininkas Staneika. Žodžiu sakant, jau tuomet Herbačiauskas buvęs laikomas (o ir pats save laikęs) lyg kokiu burtininku ar pranašu. Betgi tas burtininkas ir pats savo dvasių kartais bijodavęs. A. Varnas neseniai man papasakojo, jog sykį Herbačiauskas atėjęs ir droviai pasisakęs bijąs vienas nakvoti savo kambary: kažkas neregimas ateinąs laiptais bei koridorium ligi uždarų jo kambario durų, sustojas ir laukiąs; o atidarysi duris ir pažiūrėsi — nieko! . . . Tik, jam vėl užsidarius, tas neregimasis iš lėto vėl paeinąs šalin ir išeinąs į gatvę . . . Herbačiauskui prašant, kuris ten iš šių (bene Varnas) bandęs su juo nakvoti ir tikrai girdėjęs neregimąjį ateinant, sustojant prie durų ir paskui išeinant į gatvę, o žiūrint pro langą, nebuvę matyti, kad kas būtų išėjęs . .. Kaip ten buvo, taip, — o viena aišku: Herbačiauskas, bent tam tikroj apimty, savo dvasias tikėjo, o nebuvo vien tik bliageris ar mistifikatorius.
Atūžė pirmasis pasaulinis karas. Daugelį mūsų toji audra išnešė ir išmėtė po giliąją Rusiją. Keletą metų nieko nebuvo girdėti apie Herba-čiauską lietuvių tarpe Rusijoj, bet ir vokiečių okupuotojoj Lietuvoj jis viešai nesireiškė (bent ryškiau ir plačiau): matyt, buvo pasilikęs Lenkijoj, kur jau buvo vedęs, ar tuomet vedė, vieną lenkaitę.
Bet, pasibaigus karui ir įsikūrus Nepriklau-somajai Lietuvai, Herbačiauskas veikiai pasirodė mūsų padangėj su jau gatavu gabaus, pažangaus, originalaus rašytojo, keistuolio dvasių šaukėjo, ateities pranešėjo vardu. Ir, kaip toks, jis ėmė netrukus reikštis. Bene jau 1919 metų pradžioje Kaune, Rotušės salėj, jis skaitė gausokai publikai paskaitą. Nuėjau ir aš pamatyti ir pasiklausyti gyvo to keistuolio. Visų tos jo paskaitos smulkmenų, žinoma, tiksliai nebeatsimenu. Pasiliko man atminty vien, kad jis kalbėjo lengvai, gana aiškiai, gana paprastai, be kokių pokštų, "stiprių žodžių" ar išsišokimų bei susirėmimų (kaip kad jam vėliau neretai pasitaikydavo). Tarp kitko, kalbėjo jisai apie kūrybą, kūrėją, kūrinį. Kai tik pasakydavo ką nepaprasta - paradoksiška ir, sėdęs ant to žirgiuko, imdavo narsiai toliau joti, išblyškusio veido skruostuose pasirodydavo rausvos dėmės, ir akys karštligiškai sublizgėdavo. Kur tokius skruostus bei akis jau buvau matęs?. . . Vieną dalyką pareiškė jis tuokart ypačiai drąsų ir keistą, sakytum, beprotišką, štai kurį: jis, kai sukuriąs grožinį kūrinį, būtent, kokį asmenį, tas asmuo pasiliekąs gyvas ir gyvenąs tarp žmonių! . . . Kaip į tai reagavo klausytojai, nepastebėjau, nes taip buvau nustebęs, jog nė į galvą neatėjo pasižvalgyti. Savo ausimis nebūčiau norėjęs tikėti . . . Bet kalbėtojas pareiškė tą lyg absurdą visai aiškiai ir tvirtai. Betgi gal kuria metaforine prasme?. . . Tad ryžaus, pasibaigus paskaitai, eit į "užkulisį", susipažinti su tuo tiesiog "dieviškuoju" kūrėju ir tiksliai išklausinėti, kuria prasme jis ką teigia.
Salėje sėdėjau dešinėje — tad pro dešiniąsias duris įėjau į užpakalinį kambarį, apyplikį, su vienu didoku stalu vidury. Ten bestovįs Herbačiauskas, bene vienų vienas; nebeatsimenu, ar rūkė. Priėjau gana drąsiai ir prisistačiau. Nesės-damu (rodos, nė kėdžių ten nepastebėjau) ėmė-va kalbėti. Aš, turbūt, pasakiau keletą komplimentų už įdomią paskaitą ir stačiai priėjau prie sau rūpimojo klausimo. Šitoji pasikalbėjimo dalis, maždaug, bus rutulojusis šitaip (mintys buvo tiksliai tokios):
— Man ne visai aiški Tamstos pasakytoji mintis, kad Tamsta, kai sukuriąs grožiniame kūriny kokį asmenį, tas pasauly pasiliekąs tikrai gyvas ir gyvenąs tarp žmonių . . . Gal tai reikia suprasti šitaip: sukurtasis grožinis asmuo pasilieka pasauly gyventi žmonių vaizduotėje, atmintyje, jausmuose?
— Tiesa, pasilieka pasauly gyventi ir taip; bet ir gyvena tarp žmonių tikrai.
— Betgi gal vien tuo būdu, kad Tamstos sukurtieji literatūriniai personažai palengva veikia skaitytojus, ir šie pasidaro į juos panašūs — tad tie Tamstos personažai tartum tikrai gyvena tarp žmonių?
— Žinoma, gyvena ir tuo būdu; bet, to negana, jie ir visiškai tikrai gyvena pasauly, kaip realios būtybės.
— Atsiprašau, nieko nebesuprantu! . .. Nejaugi Tamsta teigi, kad Tamstos kuriamieji literatūriniai personažai ima gyventi, kaip realiniai fiziniai individai-asmens, kaip nauji žmonės šalia pirma buvusiųjų, taip kaip iš tėvų gema vaikai ir egzistuoja pasauly?
— Žinoma, taip ir egzistuoja. Aš pats juos kartais susitinku gatvėse.
— Bet juk tie Tamstos sutinkamieji gatvėse nėra Tamstos sukurti! Jie yra tik panašūs į Tamstos personažus, kaip kad Tamsta juos vaiz-duojies, arba tėra vien originalai, pagal, kuriuos Tamsta padarei savo kopijas — savo literatūrinius personažus!
— Ne, ne. Aš tikrai juos sukūriau ir paleidau į tikrovę — ir nūnai jie yra tikri atskiri, gyvi, nauji žmonės.
Aš spoksau į tą keistuolį be galo nustebęs, nieko nebesakau ir vien mąstau: ar jis mane kvailiu laiko ir pasaką seka, ar pokštus krečia, ar.. . pats truputį... iš galvelės išėjo?. . . O jis kiek kreivai, lyg prisiversdamas, vypso, truputį pašiepiamai, betgi lyg ir gėdydamasis, tik stengdamasis, kad tai būtų suvereninis suprantančioj o šyps-nis nesuprantančiajam. Ir aštriai veizdi į mane karštligišku žvilgiu, o skruostikauliuose nesveikos rusvos dėmės . . . Kur aš tokį veidą esu regėjęs?. . .
Nesiginčydamas atsisveikinau. Nedažnai su juo besimatydavau. Bet to pasikalbėjimo nebe-užmiršau. O ką apie Herbačiauską gana dažnai nugirsdavau, vis man keldavo klausimą: kas jis toks? Ar paprastas bliageris-pokštininkas, ar gabus mistifikatorius, ar įsitikinęs savotiškas mistikas, ar . . . truputį. . . ten ... be vieno šulo? O gal viskas po kits kito ar net vienkart?. . . O gal.. . ten toje smegeninėje nerami genijaus liepsnelė blaksnoja, kuriai dideliu gaisru virsti neleidžia praeitosios ir esamosios gyvenimo aplinkybės?
Viena tų aplinkybių, labai stipriai paveikusi Herbačiausko asmenybę bei veikimą, buvo ta, kad jis studijavo Lenkijoj, Krokuvo universitete, ir didelę dalį savo gyvenimo mito lenkų kultūra bei kvėpavo jų tautos dvasia. Nors toji kultūra bei toji dvasia, kaip ir kitų tautų, turi didelių vertybių bei gražių ypatybių, betgi ir silpnesnių pusių. Kaip apie lenkus anais laikais manydavo artimiausieji, juos gal geriausiai pažįstan-tieji kaimynai vokiečiai, rusai ir lietuviai (nota bene: priešai — tad priimkime cum grano šalis!), lenkai esą stipriai linkę galvoti judriai, bet sekliai, gaudyti blizgančius paradoksus bei sąmojus, perdaug pasiduoti vaizduotės bei jausmų įtakai, svajoti apie nepaprastai kilnų tautos pašaukimą bei didingus žygius ir skomėtis neaiškiu, misticizmo persunktu religingumu (prisiminkime kad ir Towianskio bei A. Mickevičiaus mesianizmą, Kowalskio mariavitizmą, nezaležnikų katalikybę, tautinę bažnyčią, giliai jausminį bei politinį šovinizmą).
Toji lenkų dvasine atmosfera veikė bei formavo Herbačiauską ir stipriai paveikė, ne vien teigiamaisiais savo elementais, bet ir neigiamaisiais. Šie pastarieji jame pasireiškė tuo, kad jis irgi susidarė kažin kokią keistą dvasinę-mistinę pasaulėžiūrą, buvo lyg kokiu jos pranašu bei "dvasininku", skelbė ją miglotais, neva giliais, posakiais, rizikingais paradoksais; mėgo ir mielai vartojo vykusį ir mažiau vykusį sąmojų, gražų — originalų žodį, spalvotą, emocionalų, stiprų (kartais ir per stiprų) posakį; buvo gyvos vaizduotės ir ne visai teapvaldytų jausmų žmogus, o kaip lietuvis — dar ir kietas užsispyrėlis individualistas, neaplaužytais ragais bei šakomis, augštai apie save manąs (kas buvo dar potenci-juota lenkiškųjų įtakų). Jo raštuose bei kalbose visa tai labai skaidriai reiškėsi, žavėdama jaunuosius ir gerokai apsukdama ne vienam stipresnę ar silpnesnę galvą (vieną kitą pavyzdį pateiksiu vėliau), o erzindama daugelį vyresniųjų ir sudarydama bendrą kažkokio revoliucinio pa-žanguolio opiniją.
Taip susiformavusioji J. A. Herbačiausko asmenybė skaidriai pasireiškė pagrindiniame jo veikale "Dievo Šypsenos" (norėta pasakyti: šypsniai). Berods, maždaug 30 metų yra praėję nuo tos knygos pasirodymo, ir neturiu jos po ranka smulkmenoms prisiminti ir įspūdžiams atšviežinti — tad teks pasikliauti sena, nebeištikima atmintim ir operuoti apskritais posakiais.
"Dievo Šypsenose" Herbačiauskas aforizmais, vaizdais dėsto savo pasaulėžiūros išmintį. Jausti Senojo Testamento Jobo bei Pranašų įtaka, taip pat Mickevičiaus Konrado, netgi Nietzsches Zaratustros, su kuriuo Herbačiauskas susipažino, turbūt, lenkiškame vertime. "Dievo Šypsenose" randame gražių meninių bei idėjinių vertybių. Žinoma, jaunimas, ypač kairesnysis, ja susidomėjo bei grožėjos: mintys bei forma jam, nedaug ko kito temačiusiam, turėjo atrodyti naujos bei originaliai gražios (juk jis ir Romo Striu-po išminties posakiais gėrėjosi); ypačiai jaunimui imponavo "Dievo Šypsenose" minčių žaidimas — aforizmai bei paradoksai (šioj srity Herbačiauskas buvo neblogas meistras): jiems atrodė tai lyg minties gelmėse žvaigždžių žibčioji-mas; o iš tikrųjų tai buvo ne tikri stebuklai, o vien "baltosios magijos" pokštininko triukai: pasiskaičius elementarinės logikos vadovėlį, galima lengvai sudaryti panašių "gilių minčių" ištisas eiles. Žinoma, tuo neteigiu, kad "Dievo Šypsenose" nėra tikrai vertingų dalykų: yra, kur nebus! Bet dalykas buvo pernelyg išpūstas — tad, papūtus keliems naujiems vėjams, "Dievo Šypsenos" veikiai liko pamirštos, rodos, nepalikę kultūriniame mūsų gyvenime kiek gilesnių pėdsakų. O ir pats Herbačiauskas nepasirūpino jų atnaujinti bei pagilinti: keista, po talentingai parašytos knygos būtų reikėję tikėtis kitos ir dar ir dar kitos; o Herbačiauskas jų nebedavė. Ar išsisėmė? Ar aplinkybės taip jau susidėjo? Kas žino! O tikrovėje Herbačiauskas beveik vien straipsnius berašinėjo periodikoje. Betgi gal mirdamas jis kokių nespausdintų rankraščių bus palikęs.
"Dievo Šypsenas" perskaitęs, kažkur susitikau autorių ir ėmiau jam draugiškai prikaišioti, kam jis tiek daug "pribliuznijęs" savo knygoj prieš Dievulį. Jis, po kišenes nejieškojęs, tuoj atsikirto (atpasakoju laisvai mintis):
— Aš nebliuznijau, tik su Viešpačiu bylinėjaus, kaip kad darė Biblijos pranašai. Aš Dievą tikiu ir branginu. Tik kartais man skauda, kad daug ko apie Jį bei Jo darbus nesuprantu, o Jis man niekuo nepaaiškina. Tad man taip skaudu ir pikta pasidaro, jog aš su Juo baruosi, iš meilės ir branginimo baruos! ... Aš Jį vertinu ir myliu labiau už jus, kunigus-poetus, — už Maironį, Putiną ir Tamstą. Vaitkau! Pasakyk, ar dažnai jūs apie Jį savo kūriniuose rašote?. . . O dėl to maža rašote, kad maža apie Jį tegalvojate; o maža tegalvojate, kad maža temylite! ... O aš Jį labiau už jus visus myliu — tad daug apie Jį rašau ir papykstu, ir pasibylinėju, ir pasibaru . . .
Aš juokiaus, bet savy pamaniau: O jis vis tik ne visai kvailai kalba: yra gražių grūdelių tiesos!
Betgi kitą kartą jis ir vėl nukalba į laukus. Atsimenu sekantį atsitikimą:
Buvo tai bene 1925 ar 1926 metais. Nuo 1924 metų vasaros Palangoj užsimezgė man bičiuliški santykiai su brangiojo mūsų dailininko Adomo Varno šeima. Kartkartėmis pas vieni antrus lankydavomės. Gyveno jie anuomet kažkur Kauno naujamiesčio centre viename nedideliame mediniame namuke, kur buvo labai jaukiai bei skoningai įsitaisę. Vieną pavakarę užėjau pas juos. Adomo nesą namie. Gyvai šnekamės su ponia Marija, žinoma mūsų pedagoge - montesso-riete, išmintinga ir kultūringa moterim ir puikia šeimininke. Tik štai antras svečias — Herbačiauskas! . . . Patogiai susėdom žemose plačiose kušetėse ir šnekamės. Ima įsigalėti sambrėškis. Dar nesinori žibinti šviesos. Apie ką gi kita tokiu metu kalbėti, esant draugėj su tokiu dvasių specialistu, kaip Herbačiauskas, jei ne apie dvasias? Tą opų klausimą iškėlė, rodos, pati šelmė šeimininkė, norėdama papataikauti visiems mums trims: Herbačiauskui — duoti pakalbėti mėgiamąja savo tema, man — pirmąjį kartą pasiklausyti apie dvasias stačiai iš pirmojo šaltinio; sau — pasidaryti pramogėlę, paerzinti burtininką.
Bet šiuo atveju burtininkas buvo nelabai šnekus; gal jį varžė truputį tai, kad jo čia klausės netikėlis, kitas dvasininkas iš kito dvasių pasaulio; o gal labiau tai, kad toji mieloji šeimininkė taip šelmiškai "antidvasiškai" žiūri j jį ir netikėliškai šypso, ir pagaliau ūmai klausia:
— Tad ar Tamsta čia gali pašaukti kurią nors savo dvasią?
— Žinoma! — gana ryžtai atsako Herbačiauskas.
— Na, tad prašau, pašauk! Aš labai norėčiau tai išgyventi! — tariamai rimtai sako p. Marija, ir tik vos ne vos pastebimai jos lūpelių kampukuose juoko kipšiukas slypi . . .
— Žinoma, galiu pašaukti, ir, be abejo, ateis! — gana įtikinamai ir karštai teigia mūsų raganius, ir akys jam karštligiškai blizga, ir skruostkauliuose pasirodo rusvos dėmės. Kur aš tokį veidą esu regėjęs?. . . A-a! žinau .. . Bet apie tai gal kiek vėliau, kad nepertraukčiau atpasakojamojo seanso.
— Tad puiku! tad tuoj ir pašauk! prašau!
— provokuoja dvasių valdovą šeimininkė.
— Gerai, gerai. Bet ar Tamsta rimtai pagalvojai, kokias pasėkas jums tai gali pateikti? Juk tai — siaubingas dalykas!
— Nieko, nieko! aš nebijau! pašauk!
Čia Herbačiauskas virsta tartum pranašu: veidas rimtas, iškaitęs; akys žėri, žodis iškilmingas; rankos juda ryškiais mostais:
— Dar kartą perspėju, ponia! Čia rimtas dalykas! Tik pagalvokite! Jei pašaukiu — mirtina tyla — ir dvasia čia! Nieko neregite, tik jauste jaučiate — kažkas didinga, galinga čia, čia pat, šalia jūsų ... jus siaučia. Neatsispiriamai veikia. Gūdu, baisu . . . siaubinga. Kas bus? Gal beprotystė! Gal pražūtis!
Prisipažįstu: nors tomis Herbačiausko dvasiomis ir netikėjau, bet to raganiaus sugestija pradėjo smulkius šiurpulius per nugarą lieti. O ramioji ponia Marija vien nuolankiai šypso ir švelniai, bet tvirtai sako:
— Man tas "siaubas" nebaisus. Gali Tamsta savo dvasias kviesti! Prašau. Laukiu.
Man visai aišku, jog mūsų dvasininkas tų ten dvasių nei kvies, nei galėtų ir norėdamas atkviesti, ir, bent šį kartą, net pats tai supranta. Vargšas, pateko tiesiog į maišogalį — man stačiai jo gaila. Ir pats ima sumaniai trauktis atgal:
— Lengva Tamstai prašyti negalimo, o negalimo dėl to, kad aš negaliu išpildyti prašymo, kada pasėkos gali būti tiesiog tragiškos. To man sąžinė neleidžia!
Bet ponia įsikibo kaip vėžiukas:
— Nesivaržyk Tamsta! Aš prisiimu atsakomybę! Aš nebijau! šauk, šauk!
Matau vargšą dvasininką patekus į neišbrendamą klampynę. Manau, nedažnai savo gyvenime jis yra tiek čigoniško, kaip sakoma, prakaito išliejęs, kiek nūn. Jo veide matyti negandingas įsitempimas. Man jo pagailo. Tad bandau jį gelbėti:
— Neprašyk, ponia Marija, nereikia tų dvasių! Kas žino, kokie baubai gali pasivaidinti, esant dirgsniams įtemptiems. Iš tikrųjų, gali sveikatai pakenkti!
Šį kartą Herbačiauskas laimingai išsinėrė iš kilpos. Ar jis tikrai tikėjo tas savo dvasias? Šį kartą, aišku, jam teko suabejoti. Bet gal tai buvo vien savotiškas lucidum intervallum? O šiaipjau, gali būti, jis ir tikėjo; ypač kad, kaip jau augščiau minėjome, jis jau Krokuvoj per tas savo dvasias porą moterų bene nuvaręs į savižudybę, o ir dar vėliau Kaune, kaip manyta, prisidėjęs prie to, kad labai gabus, bet silpnadirgsnis kun. Ž. ir jo seselė vienuolė išėjo iš proto. Vadinas (galėjo manyti Herbačiauskas), dvasios tikrai galingai veikia! Dėl to tatai, kai jis kalbėdavo savo keistenybes, jam ir veide pasireikšdavo kartais keista išraiška.
Pažadėjau pasakyti, kur tokią veido išraišką buvau matęs:
Apie 1905 metus Gargždų altarijoj sėdėjo senelis altarista kun. Stripeika, manęs esąs lietuviškas poetas (kuo gal ir tikrai buvo), o vėliau įsivaizdavęs esąs popiežius Pijus X (kuo tikrai nebuvo); kai kalbėdavo apie paprastus dalykus, kalbėdavo ramiai, saikingai, protingai, kaip kiekvienas normalus nekvailas žmogus; bet kai tik sėsdavo į savo mylimąjį nepripažintos didybės balną, — tuoj veidas persimainydavo: akys skaidriai, liguistai sublizgėdavo, skruostuose suraudonuodavo džiovininkiškos dėmės, veidas pasidarydavo kažkoks lyg įkvėptas, visa išvaizda iškilminga.
Herbačiauskas ne vien bandydavo įsiskverbti į paslaptingąjį dvasių pasaulį, bet ir į tirštai miglotąją ateitį pažvelgti — būti ne vien, taip sakant, moderniu raganium (16-17 amžiuj jį būtų tikrai ant laužo sudeginę), bet vienkart būti ir savotišku apšviestojo 20 amžiaus pranašu: tarp kito, jis bandydavo pramatyti atskirų žmonių likimą, stebėdamas jų delnus ir atsižiūrėdamas į jų gimimo datas. Kiek jis tais savo pronėšiais pats tikėjo? Galima spėti tikėjus: juk tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoj buvo labai įsigalėjusi chiromantija ir astrologija (šalia kitų velniąvų); pagaliau — jisai pranašaudavo labai rimtu veidu (yra ir man pranašavęs).
Vadinas, Herbačiauskas buvo lyg koks 18 amžiaus Cagliostro, atgimęs 20 amžiuj; bet įdomu, kad tas mūsiškis Cagliostro maža teturėjo bendra su tikrojo Cagliostro bendralaikiu Casa-nova, ne vien vikriu chiromantu ir astrologu, bet ir nuostabiu (atleiskit!) mergininku: santykiuose su moterimis, kiek žinau, Herbačiauskas buvo santūrus bei taktingas (gal čia pasireiškė ir lenkų romantizmo įtaka šalia savo romaus temperamento); apie jį nebuvo apyvartoj linksmų ir nelinksmų pikantiškų istorijėlių, kaip, sakytume, apie L. Girą.
Šiaipjau mūsų herojus tarp dviejų karų Nepriklausomoje Lietuvoje, rodos, rimtai darbavosi, mokydamas Kauno universitete ir nemaža rašydamas periodikoje ar kalbėdamas viešuose susirinkimuose (nevengdavo pakalbėti, gal netaip rimtai, o gal ir dar rimčiau, ir madinėse kavinėse: čia lenkiškoji įtaka ypač aiškiai pasireiškė: juk Lenkija — klasikinė kavinių šalis). Apie Herbačiausko universitetinį darbą pats nieko nežinau; apie tai turėtų papasakoti jo kolegos profesoriai bei klausytojai. Man rodos, jog jis visai nebuvo mokslo vyro tipas: viršum nemažo jo proto vyravo vaizduotė bei emocijos. Net poetas Putinas, darbavęsis su Herbačiausku tame pat universitete, aiškiu savo protu bei disciplinuota mąstysena, arba dainius Krėvė daug geresniu savo pasiruošimu moksliniam darbui, netgi poetas B. Sruoga, irgi ten pat darbavęsis, teoretiniuose klausimuose savo skaidriu kritišku protu iškilęs viršun visokių herbačiauskinių ir neherbačiaus-kinių miglų bei fantastikos, turėjo būti, man rodos, žymiai tinkamesni moksliniam darbui. Tačiau čia lemiamą žodį tegu taria žinantieji.
Apie Herbačiauską publicistą turėtų mums išsamiai papasakoti šios srities žinovai. Aš čia, žinoma, apsiribosiu savo patirtim.
Herbačiauskas buvo gabus ir rimtas publicistas ir nemaža toje srity nudirbo. Rašė jis įvairiuose laikraščiuose — nuo Jakšto "Draugijos" iki Juozo Keliuočio "Naujosios Romuvos" imtinai. Šiai pastarajai bene ilgiausiai ir daugiausia rašė (J. Keliuotis, jei bolševikų dar nesunaikintas, turės daug ko papasakoti apie savo bendradarbį). Herbačiauskas sielojosi labiausiai Lietuvos kultūra, tautos ateitim, visuomenės bei jos veikėjų negalavimais. Būdamas iš prigimties kritikas, polemistas, satyrikas, turėdamas karštą temperamentą, gyvą vaizduotę ir aštrų, kartais grubų, liežuvį, o nestigdamas drąsos, aštriai ir sėkmingai pildavo į kailį visokiems izmams, kartais nukaldamas naują izmą, kaip štai buvo nu-
VYTAUTAS KAŠUBA — POLITINIS KALINYS
kalęs "sruogizmą" ir kurį laiką jį "N. Romuvoj" kedenęs (kiek teisingai — čia ne vieta spręsti). Tame laikrašty juodu su Keliuočiu atsidėję kovės su įsigalėjusiu anuomet karjerizmu bei ari-vizmu. Žinoma, įsigijo priešų, bet ir pritarėjų.
Daugumas labai nustebo, kai Herbačiauskas gerokai prieš antrąjį pasaulinį karą metė Nepriklausomąją Lietuvą ir persikėlė gyventi ir darbuotis į Varšuvą. Žinoma, čia nemaža nulėmė tai, kad jis nuo jaunų dienų buvo apsipratęs su Lenkija bei jos kultūra ir buvo vedęs lenkaitę. Betgi daugiausia čia nusvėrė savotiškas "korio-lanizmas" — įsižeidimas, kad tauta neužtenkamai teįvertino ir teatlygino — tad noras savotiškai atsikeršyti — pereiti pas tautos priešus ir jiems darbuotis. Man anuomet yra tekę girdėti, jį įsižeidus, kad valdžia jam paskyrusi pensijos mėnesiui bene tik 400 litų, kai Vaižgantui buvo paskirta visi 800! O Herbačiauskas nusižeminimu nenusidėdavo.
Taip tatai jisai, toji Dvasia be vietos, vėl "išsivietino": metė Tėvynę ir apsigyveno Varšuvoj. Taip mes daugiau to aristokratiško augšto kultūrininko veido su mefistofeliška šypsena bei mįslingu žvilgiu ir nebegavome regėti: bene dar karo metu savo lenkiškoj tremty skurdžiose sąlygose jis persikėlė į tikrąjį dvasių pasaulį: Dvasia be vietos susirado amžiams savo vietą. O mūsų istorikams lieka dar uždavinys tiksliai nustatyti jo vietą mūsų kultūros istorijoj.
O dabar, padoriai palaidoję nabaštiką Juozapą Albiną, tą įdomųjį burtininką, prisiminkime jį vėl gyvą, tik jau ne įprastinėje, kiek tragiškoje, žynio-burtininko-pranašo rolėje, o jaukioje paprasto mielo svečio. Buvo tai bene 1924 metai. Kažkuria ten proga ponai A. Varnai susikvietę gražų dailininkų, muzikantų ir rašytojų būrelį. Buvau ten ir aš su Herbačiausku. Pirmą kartą (ir paskutinį) pamačiau ten jo žmoną, o ant stalo puokštę verbenų (buvau apie jas vien skaitęs romanuose): verbenos buvo geltonos, kuklios ir savotiškai kvepėjo; ponia Herbačiauskienė buvo ne geltona, gal kiek gelsva, greičiausiai — vien išblyškusi; o kukli ir tyli buvo nepaprastai; atrodė tartum užuita: gal svetimam krašte jautės nejaukiai, o Herbačiausko dvasių pasauly dar daug nejaukiau; o gal ir kitos gyvenimo aplinkybės susiklostė kitaip, nei jaunos svajota. Šnekinau ją, bet neką tepešiau. Ir Her-bačiauskas buyo ne labai šnekus: atrodė lyg kiek susivaržęs toje mišrioje, sau gal svetimoje draugijoje. Kalbėjau su juo apie šį, apie tą. Kalbėjo kukliai ir išmintingai. Daugiau stebėjova bešokantį "jaunimą" (nei Herbačiauskas, nei žmona nešoko). Su mumis sėdėjo dar kurios ten vyresnės ponios. Drauge stebėjomės ir (stebėkitės dabar jūs!) piktinomės ką tik įsiveržusiomis trumpomis vos ne vos ligi kelių suknelėmis ir moderniaisiais šokiais — fokstrotais bei tangais. Jie mums atrodė begėdiški ir tiek.
Vai, Herbačiauskai, Herbačiauskai! kaip tau dabar viskas atrodo sub specie aeternitatis?
M. Katiliūte — Motina
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
