|
Parašė J. AUGUSTAITYTE-VAIČIŪNIENĖ
|
DREBULĖ
Po tavo šakomis miegoti buvo gera
Ir plaukti vandenų puikiu sapnu,
Kur skaldo Baltija gintarą,
Kurios gelmėj gimei ir tu.
Drebėjo lapai, vyto ir byrėjo,
Mane apklojo patalu šiltu . ..
O kai namai sugriuvo vėjo,
Ir mane nunešė kartu.
Kai pirmas spindulys surado
Toli nuo tos šlamuolės drebulės,
Buvau be žvilgsnio ir be žado —
Žiupsnelis dulkių pakelės.
Ir laukiu, kas parneš susėmęs
Tuos gyvus pelenus namo:
Ar gal tas pats išblyškęs vėjas,
Kuris užmigo dykumoj!?
AUDRA SODE
Varteliai kloptelėj, ir jis įėjo . . .
Ir nerimas baisus pakilo žydinčiam sode . . .
Drebėjo medžiai kietame glėbyje vėjo,
Apsvaigę buvę baltame vestuviniame parade.
Tamsa užgriuvo, ir nematė niekas,
Kaip baisiai draskė kvepiančius rūbus .. .
Kad ant vejos žiedų nukritęs sniegas
Užgesęs pirmutinį rytą bus . . .
Kai vėl vartus atkėlė rytas margas
Ir įvažiavo skambanti stikliniais apdarais šviesa,
Kvatojo išprotėjęs senas sodo sargas
Po obelim apnuoginta basa.
Praėjo daug žmonių — vaikų pro šalį,
Užgaudami lazda nuplėšytus medžius ...
Kad vaisių širdžiai atgaivint surast negali. . .
Nelieski jų: ranka nudžius!
DIENA RŪSTI
Laikas išgąsdintas bėga
Rūsčio apsemtais laukais ...
Miškas ir sodas apkrito
Verkiančiais žodžiais pilkais.
Spindi pro ašarų liūtį
Žemės plieninė tamsa .. .
Kviečia išnykti nebūti
Naktis apdraskyta basa.
Veltui apsiblaususios žvaigždės
Grumias su juodu dievu,
Ir didelis skęstantis laivas
Šaukias balsu nesavu.
Dienų suliepsnojusis vaškas
Kyla kalnais neregiais . . .
Išniekintos vėliavos blaškos
Ir mirštančiais krinta drugiais..
LIETUVAITĖS GIMIMAS
Nusišypsoki, Vyda, motinėlei, broliui, sesėm ...
Ir nusijuok žaibams bebėgantiesiems dangumi:
Visokiais įrankiais geriausius grafikus užprašėm,—
Neverki, būk kantri, protinga ir rami.
Tavo veidukyje mažytis skausmas virpa
Didžiulėj ryto užverstoj angoj ...
Įverta juostos šimtaraštė kilpa
Gražiausioje senelių pasakoj ilgoj . . .
Perkūnas pasisodins tave ant kelių,
Parodys šimtmečių pašventintus takus . ..
Migloje dievmedžio žalių šakelių
Tu neši duoną partizanams į miškus.
Karžygiai kai sujos į vaišes,
Tavo žingsnius ant samanų suras,
Dainuos apie puikias akis žydrąsias
Ir kvepiančias linų laukais kasas.
RUDENIO GIEDRA
Lygumos ligi d,angaus pratįso.
Jau rūkai daubosna supūsti.
Gluosnių rankose voratinkliai suplyšo .. .
Ir keliuosi aš anksti, anksti
Į pirmąsias mišias.
Laikas rudenio maldas kalbėti —
Greit širdis nušalnos.
Ir pro debesų auksinį rėtį
Vakaro žara pradės byrėti
Jau be dulkių dienos.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
