Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROKOFJEVAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Izidorius Vasyliūnas   

šių metų kovo 4 dieną Maskvoje mirė vienas žymiausių šių laikų rusų kompozitorių ir pianistų — Ser-giejus Prokofjevas. Savo muzikalinj stilių jis suformavo prieš 1917 metų rusų revoliuciją, todėl n«būtų tikslu laikyti jį perdėm sovietiniu kompozitoriumi. Laikotarpį nuo 1918 iki 1932 metų jis praleido Vakarų pasaulyje, kur jo kūrybingas veržlumas rado patrauklesnę atmosferą savo menui. Po penkiolikos emigracijos metų ryžosi grįžti tėvynėn, bet valdančiajai sistemai neįtiko — buvo paskelbtas netinkančiu Sovietų liaudžiai ir verčiamas prisipažinti prie įvairių kaltinimų.

Lietuvoje turėjome progos susipažinti su kai kuriais Prokofjevo simfoniniais kūriniais, kurie buvo išpildomi Kauno Valstybės Teatre simfoniniuose koncertuose. Jis nepriklausė prie vedamųjų muzikinio pasaulio novatorių, kaip Igoris Stravinskis, Schoenbergas arba Paul Hindemithas. Savo kūryboje būdamas naujoviškos pakraipos, Prokofjevas kėlė mumyse tik eilinį domėjimąsi, kaip reikšmingas savo šalies muzikos atstovas, šiandieną, jo muzikiniam keliui užsidarius, būtų visai įdomu peržvelgti šio produktingo ir ryškaus kompozitoriaus kūrybos ir gyvenimo kelius bei plėtotę.

Norėdami gerai suprasti Prokofjevo kūrybos reikšmę ir jos vietą, turime iškelti kai kuriuos momentus rusų muzikos raidoje. Straipsnyje apie Schoenbergą ("Aidai", 1951 metų Nr. 9) palietėms trumpai ir bendrą muzikos vystymąsi iki ekspresionizmo. Ekspresionizmas, kaip muzikinis stilius, ilgai neišsilaikė, bet jo panaudotos priemonės — dvylikos tonų sistema — plėtojosi tol?au. Išaugo nauja pakraipa, pavadinta li-nearinės sistemos vardu. Tai daugiabalsė (polifoninė) muzika, betgi labai sumoderninta, rafinuota, ypatingai harmoniniu atžvilgiu. Tos pakraipos būdingiausiu atstovu yra Paul Hindemithas. Daug bendra su linea-rine sistema turi ir Igoris Stravinskis. Prokofjevas, būdamas mokiniu, turėjo progos girdėti Stravinskio muziką. Tai negalėjo likti be įtakos jo stiliui.

Bendroji muzikos raida neina griežtai chronologine tvarka. Kai vieni kūrėjai iškelia naujas muzikines idėjas ir stebina pasaulį naujų muzikos priemonių išradimais, kiti rašo buvusiomis priemonėmis, rutuliuodami senus stilius, juos atbaigdami, išplėšdami arba tik atkartodami, nors pastarieji kompozitoriai būna amžiumi jaunesni už novatorius. "Chronologinė maišatis", suprantant ją augštame kūrybos laipsnyje, vyksta ne tik tarptautinėje muzikos eigoje. Ji ypatingai atsikartoja paskirų tautų muzikos evoliucijoje.

Rusų tautoje muzika pradedama kultyvuoti nuo Petro Didžiojo viešpatavimo. Užsidegęs įskiepyt rusų tautoje Vakarų kultūrą ir papročius, kirpdamas savo bojarinams barzdas ir vilkdamas juos į Vakarų drabužius, jis nepamiršo ir muzikos. Tuo laiku žydėjusi italų opera rado puikią rinką rusų caro dvaruose. Buvo atkviestos ištisos operų kompanijos su solistais, chorais ir orkestrais. Caro pavyzdžiu sekdami, didieji kunigaikščiai pradėjo kviestis italų operas. Šitoji mada ypatingai įsivyravo Katerinos II laikais.
Staigiai persodinta, svetimoji muzikinė kultūra pradeda žadinti savąsias jėgas. M. Glinka (1804-1857) ir A. Dargomyžskis (1813-1869) yra pirmieji ryškūs rusų kompozitoriai, kurie itališką operą pradeda apvi'k-ti rusiškuoju elementu.

Kartą pažadintos, savosios jėgos nenurimsta. Rusų tautoje visą muzikos raidą staigiu šuoliu pastūmė pirmyn pereito šimtmečio antroje pusėje garsusis penketukas — Cui (1835-1918), M. Balakirievas (1837-1910), A. Borodinas (1834-1887), N. Rimskis-Korsakovas (1844-1908) ir M. Mu-sorgskis (1835-1881). Visi jie perima romantiškąjį muzikos stilių, tuo metu žydėte žydėjusi Vakaruose, ir suteikia jam stipraus tautinio atspalvio. Iš to penketuko, kuiio iniciatoriumi buvo Balakirievas, ypatingai pasižymėjo Borodinas savo gilumu (jo opera "Kunigaikštis Igoris" buvo statoma Kauno Valstybės Teatre), Rimskis-Korsakovas nepaprastai spalvinga orkestruote bei kompoziciniu meistriškumu, išbaigtumu (ir jojo operos "Caras Šaitanas" ir "Ki-težas" su pasisekimu ėjo Kaune), gi Musorgskig kai kuriais veikalais pažadino net impresionistines muzikos idėjas (jo "Borisas Godunovas" mums žinoma taip pat iš Kauno scenos).

Kiti du didieji to laiko kompozitoriai A. Rubinšteinas (1829-1894) ir P. Čaikovskis (1840-1892), nors savo kūryboje derino kai kuriuos tautinius elementus, daugiau buvo kosmopolitinės pakraipos savo muzikoje.
Sekančioji rusų kompozitorių karta tęsė tas pačias romantines idėjas. Tai A. Liadovas (1855-1914), pasižymėjęs vokalinėje plotmėje, A. Ta-niejevas (1850-1918?), žymus kameriniais veikalais, A. Arenskis (1861-1906), A. Glazunovas (1865-1936), ilgametis Petrapilio konservatorijos direktorius. Jo romantinė kūrybos kryptis stipriai persidavė latvių muzikai per Vitholj, latvių muzikos patriarką, studijavusį kompoziciją pas Glazunovą. S. Rachmani-novas (1873-1943), kartu pasaulinio masto pianistas, paliko gražių kamerinės muzikos veikalų, kaip "Eleginis Trio" smuikui, violončelei ir fortepijonui, arba sonata violončelei ir fortepijonui.

šioj kartoj reikšmingiausias tačiau buvo Aleksandras Skriabinas (1871-1915), kurio įvesta kvartėmis pagrįsta harmonija davė impulso naujoms muzikos kryptims. Pradžioje ėjęs Chopino ir Liszto įtakoje, vėliau jis pasigavo mistinių teosofinių idėjų ir bandė jas įkūnyti muzikoje, derindamas garsus su spalvotų šviesų gama. Nepajėgęs išeiti iš klasinės formos rėmų, jis neišvystė savo muzikinės krypties.

Atėjusi naujoji muzikų karta atnešė naujų priemonių, nustelbusių Skriabino pastangas.
Naujoje kartoje pirmoje vietoje atsistoja Igoris Stravinskis (1882), pasaulinės reikšmės novatorius, apie kurį tektų kalbėti atskirai. Toliau seka Sergiejag Prokofjevas, kuriam jo mirties proga skiriame šias eilutes. Paskui stovi R. Glieras (1875), daugelio baletų kompozitorius, N. Miaskovskis (1881-1950), dvidešimties šešių simfonijų autorius, N. Medt-neris (1879), berods dar gyvenąs emigracijoje Londone. Visi jie dar priešrevoliucinio auklėjimo muzikos veteranai.
Jauniausioji muzikų karta jau grynai sovietinio režimo auginta. Iš jos didesnį garsą pasiekė D. šostakovi-čius (1906).

Sergiejus Prokofjevas gimė 1891 metais balandžio 23 dieną Rusijos pietuose, Ekaterinoslavo (dabar Dniepropietrovsko) apylinkėse, Son-zovkos vietovėje. Jame anksti pabudo veržlumas prie teatrinės ir muzikinės kūrybos. Dešimties metų būdamas, jis rašė tragedijas ir komedijas, komponuodamas joms reikalingus muzikinius numerius. 1904 metais įstojo į Petrapilio konservatoriją sistemingai studijuoti kompozicijos ir fortepijono. Jo profesorių tarpe randame pačias ryškiausias Rusijos muzikos pasaulio asmenybes. Liadovas jį mokė harmonijos ir fugos. Instrumentaciją studijavo pas Rimskį-Korsakovą ir Cerepniną, kompoziciją pas Taniejevą. Fortepijono studijų profesorė buvo Anna Esipova. Prokofjevas teorinius dalykus konservatorijoje baigė 1909 metais, gi fortepijoną — 1914 metų pavasarį.

Studijų metu profesūra žiūrėjo skeptiškai į Prokofjevo muzikinį talentą. Daug rašydamas, jis iš pat pradžių pasižymėjo dideliu novatoriškumu, sunkiai suderinamu su jo mokytojų tautiniu romantiniu estetiš-kumu. Konservatyvus profesorių nusiteikimas leido paabejoti galutiniu Prokofjevo susiformavimu. Jie galvojo Prokofjevą būsiant greičiau pianistu negu kompozitoriumi. Deja, šios nuomonės nepalaikė Anna Esipova, kuri nesitikėjo iš Prokofjevo sulaukti nei pianisto. Žymių profesorių mintys nepasitvirtino. 1914 metais baigiamuose konkursiniuose egzaminuose S. Prokofjevas laimėjo Rubinšteino premiją ir kaip pianistas ir kaip kompozitorius, paskambindamas savo antrąjį fortepijono koncertą opus 10.

Konservatorijos studijų laikas pasižymi intensyvia Prokofjevo kūryba. 1909 metais Jurgensono leidykla išleidžia jo pirmąją sonatą fortepijonui. Netrukus pasirodė kiti dalykai fortepijonui: Maršas, Etiudas, Toc-cata, "Obsession et Desesperation" ir kiti.

Autobiografijoje Prokofjevas įdomiai aprašo tolimesnį savo kūrybos tarpsnį. Už sėkmingą konservatorijos baigimą motina jam dovanojo kelionę į užsienį. Prokofjevas pasirinko Londoną, kur tuo metu buvo garsus Diaghilevas su rusų baletu ir opera, dainavo šaliapinas ir dirigavo R. Straussas. Buvimas Londone Prokofjevui buvo reikšmingas daugeliu atvejų. Jis čia išgirdo naujos muzikos kūrinių, kaip Ravelio "Dafnis ir Chloe", Stravinskio "Petraška", "žėruojąs paukštis". Susipažino su pačiu Diaghilevu, kuris skatino Prokofjevą tolimesnei kūrybai. Paskambinęs antrąjį savo fortepijono koncertą, kompozitorius sukėlė Diaghilevui norą pritaikyti šiai muzikai baleto choreografiją. Tik sunkumas parinkti siužetą neleido įvykdyti šį sumanymą.

Gimė jam mintis rašyti baletą. Tai turėjo būti baletas "Ala ir Lolly". Jo siužetą rašė Gorodeckis, remdamasis pasakomis bei padavimais skitų tautelės gyvenusios prieš Kristų Rusijos pietuose, tarp Dniepro ir Dunojaus. Prokofjevas buvo kilęs nuo Dniepro ir stengėsi pagrįsti baleto muziką senesniais to regijono folkloriniais elementais. Kaip jis pats rašo, nors sąmoningai nieko neatsiminęs, bet vaikystėje girdėtos kaimiečių dainos, nors ir nepatikusios tuo metu, sudarė kompozitoriaus pasąmonėje klodus, kuriais dabar pasinaudojo.
Deja, Diaghilevas baleto nepripažino. Baleto muziką Prokofjevas pavartojo pagarsėjusiai "Skitų Suitai". O Diaghilevas užsakė, jau konkrečiai kontraktuodamas, kitą baletą, sustatytą pagal Afanasjevo pasakas. Jis buvo pavadintas "Šut".

Londone gimė ir Prokofjevo mintis parašyti operą pagal Dostojevskio "Lošėją". Maskvoje gimusiam anglų dirigentui Coats paraginus ir pažadėjus pastatyti, Prokofjevas šią operą parašė dar prieš revoliuciją. Deja, daugelis operos muzikantų buvo mobilizuoti, gi operai reikėjo didelio orkestro — ji negalėjo būti pastatyta.

Iš šio kūrybos laikotarpio, kuris atitinka pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijos metus, yra kilę daugiau žymesnių veikalų. Be jau minėto baleto "Šut" ir "Skitų Suitos" simfoniniam orkestrui, pasirodė dvi jo didesnės dainos: "Bjaurus ančiukas", pagal Andersono pasaką, ir "Po stogu"; dvi serijos romansų opus 23 ir 27. šie pastarieji atkreipė dėmesį savo stipriu lyrizmu. Naujai perdirbo savo Sinfoniettą opus 5, kuri buvo duodama Siloti koncertuose. Smuiko koncertas opus 19 buvo pradėtas 1915 metais ir sumanytas tik kaip mažas concertino, bet buvo baigtas 1917 metais kaip didelis koncertas. Atsirado fortepijono veikalai — "Sarkazmai" ir "Prabėgančios vizijos", šias sudaro dvidešimt miniatiūrų, rašytų dvejų metų bėgyje (1915-1917). Miniatūrų eilės tvarka nėra chronologinė: pirmiausia parašytas Nr. 5, o paskutinis Nr. 19. Šiame laikotarpyje buvo pradėtas trečiasis fortepijono koncertas, opus 26.

Labiausiai pagarsėjusi Prokofjevo "Klasinė simfonija" priklauso taip pat šitam laikotarpiui. Dar Tanieje-vo klasės pamokose Prokofjevui ypatingai įstrigo Haydno kompczicinė technika. Jis pagalvojo, kaip Hayd-nas būtų rašęs, dabar gyvendamas. Šia mintimi Prokofjevas ir rašė "Klasinę simfoniją" 1917 metų vasarą, būdamas netoli Petrapilio. Kadangi neturėjo su savim fortepijono, nutarė pakeisti ligi tol vartotą metodą. Visą simfoniją Prokofjevas parašė be fortepijono ir priėjo keletą svarbių išvadų: be fortepijono rašant, gaunasi daug ryškesnė ir charakte-ringesnė tematika, ypatingai orkes-travimas esti daug būdingesnis ir labiau atitinkantis instrumentų spalvingumą.

Porevoliuciniame laikotarpyje Prokofjevas parašė kantatą chorui ir orkestrui "Jų yra septyni", šį veikalą jis rašė pagal Balmonto sueiliuotą, chaldėjiečių dantyraštyje paliktą priesaikos formulę.
Užsimezgė pažintis su Majakovs-kiu, kuris rodė didelio dėmesio Prokofjevo kūrybai. Dar tame laikotarpyje Majakovskis padovanojo Prokofjevui savo veikalą "Karą ir taiką". Jam tik antro pasaulinio karo metu Prokfjevas parašė naują savo operą — tuo pačiu pavadinimu. Daug kas mano, kad ši opera parašyta pagal Tolstojaus romaną, nežinodami, kad sekama Majakovskio veikalu.

1918 metais baigiasi pirmasis Prokofjevo kūrybos laikotarpis, produk-tingas, pasižymįs blizgesiu, gaivalingumu, stimuliuojančiais iki barbariškumo ritmais. Kompozitorius persikelia gyventi į šiaurės Ameriką, kurią jis pasiekė per Sibirą ir Japoniją.

Šiaurės Amerikoje Prokofjevas išgyveno virš metų laiko, ir apie 1920 metus atsidūrė Paryžiuje. Iš čia jis nuolat keliavo po Vidurio ir Vakarų Europą, Pietų ir šiaurės Ameriką. Šiaurės Amerikoje susipažino su savo pirmąja žmona, ispanų dainininke.

Prokofjevo pažintys ir ryšiai su šiaurės Amerikos muzikiniais sluoksniais buvo labai artimi. Bostono Filharmonijos orkestro ilgametis dirigentas Sergiejus Kusevickis ypatingai protegavo Prokofjevo muziką Jungtinėse Valstybėse. Bostono Filharmonijos penkiasdešimties metų sukaktuvėms atžymėti Prokofjevas parašė savo ketvirtą simfoniją (1928).

Emigracijos periodas, kuris truko iki 1932 metų, pasižymi intensyvia koncertine veikla. Kūryba praturtėjo trimis simfonijomis, trimis sonatomis fortepijonui, overtiūra hebrajų temomis, rašyta kameriniam ansambliui — klarnetui, styginiam kavar-tetui ir fortepijonui, "Penkiomis melodijomis"   smuikui   su   fortepijonu, kvintetu obojui, klarnetui, smuikui, altui ir basui, ir kitais kūriniais.
Šio periodo kūryba yra labiau kosmopolitinės krypties.

1932 metais Prokofjevas grįžo į Rusiją, čia prasideda trečiasis jo kūrybos periodas.
Gana sunkiai ėjo aklimatizacija tėvynėje prie sovietinio režimo. Pirmieji treji metai atžymimi vos tik trimis kūriniais. Užtai 1935 metais pradedant, iki antrojo pasaulinio karo jo sukurta net penkiolika veikalų. Tarp jų žymesni yra antrasis smuiko koncertas opus 63, baletas "Romeo ir Julija", pasaka "Petriukas ir vilkas", dėl savo vaikiško turinio labai išpopuliarėjusi Vakaruose. Toliau eina "Rusų overtiūra", muzika filmai "Aleksandras Nevs-kis". Iš baleto "Romeo ir Julijos" ir filminės "Aleksandro Nevskio" muzikos autorius sutaisė tuo pačiu pavadinimu suitas simfoniniam orkestrui. Jos Vakaruose labai žinomos.

Prasidėjus karui, Prokofjevo kūryba dar gausėja. Šiuo laiku jo sukurta: antrasis styginis kvartetas, simfoninė "Suita 1941", kurioje jis fiksuoja pirmuosius karo įspūdžius, penktoji simfonija, tikrai grandiozinis veikalas; sonata fleitai ir fortepijonui, didžioji trilogija — šeštoji, septintoji ir aštuntoji sonatos fortepijonui, pagaliau dvi operas — "Se-mion Kotko" ir "Karas ir taika". Paskutinioji buvo jo planuota dar prieš karą.
Po antrojo pasaulinio karo Prokofjevas parašė dar dvi simfonijas, šeštąją ir septintąją, garsiąją sonatą smuikui su fortepijonu.

1948 metų vasario 10 dieną Centrinis Partijos Komitetas paskelbė manifestą, apkaltindamas Prokofjevą ir visą eilę kitų žymiausių šalies kompozitorių, kaip Šostakovičių, Chačaturjaną, Miaskovskį ir kitus, kaip "formalistus ir einančius prieš liaudį, kadangi reprezentuoja kenksmingiausią antidemokratinį formalizmą muzikoje, kuris yra labai tolimas Sovietų liaudžiai", "šitoji muzika rodo modernios Europo ir Amerikos buržuazinės muzikos įtaką, kuri atidengia buržuazinės kultūros dekadansą, visišką muzikinio meno paneigimą ir stagnaciją". Kai kurie šaltiniai nurodo, kad pats Prokofjevas tame suvažiavime buvo paprašytas dėl jam daromų priekaištų čia pat pasiaiškinti. Bet jis, giliai tokių priekaištų paveiktas, nuo to pasiaiškinimo atsisakė. Iš spaudos žinoma, kad vėliau tokį prisipažinimą ir kaltės prisiėmimą buvo priverstas padaryti.

Visą Prokofjevo kūrybą sudaro septynios simfonijos, daugybė simfoninių   suitų, operos "Lošėjas", "Meilė dėl trijų apelsinų", "Semion Kotko", "Karas ir taika", keletas oratorijų chorui su orkestru, keletas baletų, vaikų muzikos, penki fortepijono koncertai, du smuiko koncertai, vienas koncertas violončelei, du styginiai kvartetai bei kiti kameriniai ansambliai, aštuonios sonatos fortepijonui, dvi smuikui, viena dviems smuikams, viena fleita, daug įvairių kūrinių fortepijonui, dainavimo dalykų.

Prokofjevo kūryba vertinama rimtų muzikos kritikų ir istorikų. Theo-dore M. Finney, žymaus, plataus atgarsio radusio veikalo "A History of Music" autorius, charakterizuoja Prokofjevą, kaip "kompozitorių vyriškos muzikos, kurioje klasinės formos ir disonansinė harmonija yra jungiama su kampuota melodija ir smarkiu, kartais iki barbariškumo, ritmu". Kitas žymus Amerikos muzikos kritikas ir kompozitorius, A. Copland, savo veikale "Our New Music" rašo: "Prokofjevas nenorėjo būti kraštuti-niškai moderniu kompozitoriumi, betgi jis yra vienas iš triumfuojančių. Jo stilius pasižymi šviežumu, aiškumu, ryškiomis linijomis, ir toksai jis buvo nuo pat pradžios. Su nu:istebėji-mu pabrėžtina, kaip mažai su laiku pasikeitė Prokofjevo muzika, net jeigu tatai liečia jo vidaus išgyvenimus arba techninį tobulumą. Tiktai jo orkestruotė rodo žymią pažangą, palyginus  su  ankstyvesniais  kūriniais".

Bet netrūko Prokofjevo kūrybai ir karčios kritikos, kaip jis pats autobiografijoje pamini.
Londone, Diaghilevo bute, Prokofjevas skambino antrąjį savo fortepijono koncertą. Dailininkas Serte, manydamas Prokofjevą nesuprantant prancūziškai, sušuko garsiai: "Betgi tai laukinis žvėris!"
Po pirmojo "Skitų Suitos" išpildymo 1916 metais pasigirdo daug nepatenkintų balsų. Glazunovas, garsus kompozitorius ir Petrapilio konservatorijos direktorius, pasišalino iš salės dar prieš koncerto pabaigą, če-listas šaukė už jo sėdintiems trombonistams, kurie jam pūtė į ausis baisius akordus: "Tik dėl to, kad turiu sergančią žmoną ir tris vaikus, esu priverstas virš savęs praleisti šitąjį pragarą!"


Pasitaikė ir kritikos kurijozų. 1916 metais gruodžio 25 dieną Kusevickis turėjo diriguoti "Skitų Suitą" Maskvoje, pirmu kartu čia grojamą. Pasitaikė, kad daug muzikantų buvo pašaukta į kariuomenę. Prokofjevo veikalas buvo pakeistas kitu, mažesnio sąstato reikalaujančiu kūriniu. Kitą dieną Maskvos laikraštyje "Sezono naujienose" pasirodė Sabaniejevo straipsnis,   kuriame   "Skitų   Suita" buvo iškoneveikta. Sabaniejevas nebuvo koncerte ir nežinojo, kad programa buvo pakeista. Jis iš anksto išdrožė blogą recenziją, tuo, žinoma, ilgam laikui save apsijuokindamas.

Suprantamas toks kritikos prieštaravimas. Prokofjevas savo muzikoje nevengia stipriai disonansinių harmonijų. Visiems norintiems girdėti muzikoje tik saldžius konsonansinius sąskambius disonansinė harmonija nepakeliama. Norint objektyviai spręsti apie naująją muziką, būtinai reikia persiorientuoti pagal naująją kryptį. Naujosios muzikos kriterijus turi būti ne tai, kiek naujoji muzika turi disonansų ar konsonansų, bet ką tie disonansai pasako, ir ar jie atitinka meno reikalavimus.

O disonansinė harmonija Prokofjevo kūryboje yra tik kukli priemonė jo vidaus pasauliui reikšti. Jos fone puikiai išryškėja kūrybiniai kompozitoriaus polėkiai, labai dažnai nudažyti švelniu lyrizmu, ar gyvybingumu tviskančia energija, arba net stipriu audringumu. Disonansinėje Prokofjevo harmonijoje ir jo svaiginančiuose, kartais barbariškuose ritmuose prasiveržia Rusijos pietų tautelių laukiniškumas bei Vakarų pasaulio sumechaninimas, pro kurį betgi jaučiama lyrinė, atvira menininko siela. Savo gausia kūryba Prokofjevas įsitvirtino muzikos istorijoje, gi Centrinio Komunistų Partijos Komiteto pasmerkimas tik rodo, kad savo didelį talentą Prokofjevas išugdė ir subrandino Vakarų kultūroje.
Izidorius Vasyliūnas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai