Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJASIS A. BARONO NOVELIŲ RINKINYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Titas Alga   
Aloyzo Barono kūryboje žanriš-kai dominuoja romanas. Iki šiol, įskaičiuojant novelių romaną "Debesys plaukia pažemiu", jo romanų yra išleista bent aštuonetas, iš kurių du buvo premijuoti. O vis dėlto manyčiau, kad A. Barono stiprybė yra novelėje. Kaip tik šiame žanre jo įnašas į lietuvių literatūrą paliks ryškiausius pėdsakus. Dar daugiau: šiandien platesnis lietuvių novelės aptarimas be A. Barono kūrybos nebebūtų visai pilnas.

Aplamai kalbant, A. Barono novelės samprata yra tradicinė, arba klasiška, ir charakteringa ne tik jam vienam, bet ir daugeliui šio žanro kūrėjų. Pagal šitą supratimą, tai trumpas prozos kūrinys, apimąs ir iškeliąs įvykį, pagrindinio veikėjo gyvenimą daugiau ar mažiau išmušusį iš jo normalių vėžių. A. Barono novelėse tas įvykis dažniausiai pasakojamas pirmuoju asmeniu, nebūtinai betgi suponuojančiu novelės autorių. Iškastas iš veikėjo ar pasakotojo praeities tas įvykis dabartį nušviečia kitokia spalva ir duoda jai naują dimensiją, jos turinį savotiškai į-prasmina. A. Barono novelės veik visada turi aiškų ir sąmoningai siekiamą tikslą: kokią nors iš seno skelbiamą, tačiau gyvenimo patirtimi naujai atidengtą tiesą įrodyti, ją patvirtinti arba sugriauti. Kartais tie tikslai pasiekiami tiesiausiu keliu ir aiškiai, nedviprasmiškai paskelbiami kūrinio atomazgoje, o kartais skaitytojas pastatomas akivaizdoje faktų, peršančių priešingas išvadas, sakytum, pastatomas prieš vieną tų iš kelio vedančių takelių ir verčiamas pats apsispręsti dėl tikrojo kelio teisingumo. Kiekvienu atveju betgi A. Barono novelė remiasi vienu įvykiu, ir joje siekiama vieno tikslo.

Išdžiūvusi lanka (Lietuviškos knygos klubo leidinys Čikagoj 1970, 234 psl., kaina 4.50 dol.) yra penktasis A. Barono novelių rinkinys, neskaičiuojant jau minėto novelių romano. Nenuostabu, kad jo išmokti ar susikurti šio žanro formos, konstrukcijos ar turinio principai šioje knygoje yra dar ryškesni ir tvirčiau nusistovėję.

Rinkinyje sudėta aštuoniolika novelių, taigi kiekvienai jų šioje 233 puslapių knygoje tenka maždaug po 12 puslapių. Atrodo, kad A. Baronui kūrinys geriausiai ir pavyksta tada, kada jis to vidutiniško ilgumo labiausiai laikosi. Stipriausiomis rinkinio novelėmis laikyčiau "Kelią" (12 puslapių) ir "Atlaidus" (11 puslapių). Pirmoji jų tiek savo tematika, tiek ir intrigos pynimo būdu primena J. P. Sartre prancūzų rezistencijos laikotarpio noveles, gi antroji — mūsų literatūros klasiko V. Krėvės "šiaudinę pastogę" (pvz., novelę "Silkės"), šį sugretinimą darau ne įtakų ieškodamas, bet norėdamas išryškinti tradiciškai klasiškų novelės modelių panašumą. Prie geriausiai pavykusių reikėtų skirti ir "Skolą" kad ir dėl jos itin realistiškos ir įtaigios atomazgos.

Iš ilgesniųjų noveliškiausiomis laikyčiau "Pančių vijiką" (21 psl.) ir "Kvailumo ribą" (22 psl.). "Pančių vijikas" tikrai įdomiai, naujai ir pagaunančiai sprendžia praeitimi tegyvenančio ir "su laiku" žengti nesugebančio imigranto problemą. Visos kitos ilgesnės novelės, kaip "Priesaika" (22 psl.), "Smėlio krantas" (21 psl.), o ypatingai titulinė "Išdžiūvusi lanka" (27 psl.) aprašomojo laiko apimtimi, didesnio įsigilinimo į vaizduojamuosius tipus ar charakterius siekimu, o ir pačios tematikos išplėtojimu į keletą šalutinių įvykių panašėja daugiau į apmatus ilgesnio metražo kūriniui, apysakai ar romanui. Tikresnio vidinio noveliškumo stokoja ir trumpiausieji rinkinio kūrinėliai (po 5 puslapius) "Vaikystės detalė", "žvaigždikis" ar "Priešingumai", nors paviršutiniškai ir šie yra sukirpti pagal tipišką A. Barono novelės modelį. Jas būtų galima vadinti noveletėmis.

A. Barono novelių problemos daugumoje yra moralinės, sakytum, individo sąžinės problemos. Autorius mėgsta savo veikėjus pastatyti į situacijas, kuriose jie verčiami persvarstyti savo principus, kuriose bandomas tų principų įsišaknijimo gilumas ar jų esmės supratimas. Abstraktus moralinis principas susiduria su konkrečiomis materialinės gerovės, didesnės asmeninės laimės, žemesnių žmogiškų aistrų ar kitokiomis realiomis pagundomis, ir veikėjo dvasioje įvyksta konfliktas ar lūžis. Novelėje "Ketvirtasis įsakymas" duktė, patyrusi savo motinos neištikimybę to neįtariančiam naiviam tėvui, susiduria su problema: kaip elgtis ketvirtojo Dievo įsakymo (liepiančio gerbti tėvą ir motiną) šviesoje? Ar uždaryti šią skaudžią patirtį savyje, ar pasakyti teisybę rizikuojant sugriauti šeimą ... "Priesaikoje" samdinys, daug kartų sau pažadėjęs atkeršyti jį skriaudusiam ir engusiam darbdaviui, netenka kojos, gindamas to paties šykštuolio turtą ... "Skoloje" paauglys skaudžiai fiziškai nukenčia, bandydamas duona sušelpti išbadėjusius belaisvius ... "Kvailumo riboje" senis, nunešęs policijon atrastus pinigus, pasidaro visų pajuokos objektu ... "Atlaiduose" piemuo išpažįsta kunigui, apskundęs berną vagiant obuolius, bet po išpažinties ramia sąžine ir vėl pasigardžiuodamas tuos obuolius valgo ... Taigi principas, kaip gyvenime neretai pasitaiko, bent materialinio atpildo prasme ne visada laimi. Jo pritaikymas nevienodai įmanomas visokiausiose aplinkybėse, net ne kiekvieno būtinai teisingai suvokiamas ir interpretuojamas. Tačiau ar vien dėl to sumažėja principo vertė? Ar vien dėl to jo reikėtų atsisakyti? A. Baronas, be abejo, šito neskatina, nors jis nėra įkyrus moralistas ar pamokslautojas. Jis pristato faktus taip, kaip jam ar jo veikėjui tuo metu atrodo, apsispręsti ir išvadas pasidaryti palikdamas skaitytojui.

Aprašomosios aplinkos ir laiko atžvilgiu šio rinkinio novelės dalijasi maždaug lygiomis tarp Lietuvos ir pokarinių metų svetur. Lietuviškosios aplinkos novelės yra paprastesnės situacijose, kurioms ir moraliniai principai, kaip sykis iš tos aplinkos išaugę ir tvirčiau su ja suaugę, kažkaip lengviau pritaikomi, o svetimoji aplinka iškelia kitokią, neįprastą tikrovę, kitokius papročius ar įpročius ir veikėją pastato prieš daug sunkiau išnarpliojamas dilemas. Lietuviškos aplinkos novelėse tipai ir charakteriai yra įvairesni, ryškesni, rodantys žymiai daugiau pasitikėjimo savimi. Jas pasakodamas, ir autorius pasidaro daugiau lyriškas ir nostalgiškas. Amerikietiškosios aplinkos novelėse daugiau dvasinių komplikacijų, netikrumo veikėjuose, daugiau konkrečiai pajuntamo realybės grubumo. Tačiau, kadangi panašiai orientuotas ir čionykštis skaitytojas, nemanau, kad šie skirtumai būtų pastebimi.

Aloyzas Baronas su pačia pirmąja knyga susikūrė savo nesunkiai atpažįstamą stilių, pasižymintį jam charakteringu sakinių sukapojimu, lakonišku lyriškumu, drąsiais, šviežiais palyginimais ir paviršutiniškai sofistikuoto filosofavimo pomėgiu.

Buvo vasara. Trumpanaktė. Lijo lietus ir augo žolė. Giedojo vieversiai, liejosi rasa ir prakaitas. Skambėjo dainos, dalgiai ir keiksmažodžiai. Skubėjo dangumi debesys, besileidžianti saulė spindėjo upelio veidrodyje ir melžėjų kibiruose, skambėjo naktimis lakštingalos ir rišamų arklių grandinės. (23).

Skamba varpai, kambary šilta ir ramu, ir beveik aš tuo nepatenkintas, nes ramuma miegui, o ne gyvenimui. Skamba varpai, sėdžiu ramus, numestas, kaip senas išskaitytas laikraštis, bet ir sena istorija yra* istorija, kaip miręs medis yra medis. Aš svarstau, kad Dievui reikia širdies, ne proto, ir tikiu, kad kažkada bu
vau tyresnis nors ir kvailas. (139-140).

Jeigu ankstyvesniuosiuose savo raštuose A. Baronas turėjo tendencijos kai kurias savo stiliaus ypatybes perdėtai pabrėžti, šiandien jis pasidarė žymiai santūresnis, sugebąs nusunkti tuščiažodžiavimo vandenį. O tai, ypač trumpo metražo kūriniuose, tegalėjo išeiti vien tik į gerą. Bet vis dėlto ir •Išdžiūvusi lanka" daugiausia kenčia dėl permažo stilistinio apdorojimo. Pasitaiko gramatikos ar sintaksės klaidų (už korektūros klaidas, kurių irgi esama, autoriaus, žinoma, negalima kaltinti), gerokai supainiotų sakinių, nelogiško blaškymosi veiksmažodžių laikuose, nenuoseklumo įvykius pasakojančių požiūriuose, o ypač perdėto ir įkyraus kai kurių žodžių, daugiausia įvardžių "jis", "ji" ar veiksmažodžio "būti" įvairių lyčių naudojimo.

Albertas vėl paprašė išgerti, jie lėtai gėrė, jie vienas kitam gerokai patiko ir jie patys šioje salėje blyško ir liejosi į visumą. Nors atgavo normalią nuotaiką, jai buvo malonu, ii buvo atvežta iš namų jai patinkančio jaunuolio. Ji dabar galvojo, ar jos motinos gyvenimo laikas yra praėjęs, jei dukra yra išaugusi...(15)
Tai buvo tik šiaip sau smulkmenom pinigai ir jų užteko, nes duonos buvo, mėsos buvo, karvė dar nebuvo visai užtrūkusi, naminio alaus susidėjus buvo pasidaryta ir ko žmogui daugiau galėjo reikėti. (82)

Tiesa, šitokios ydelės yra charakteringos ne vien A. Baronui, bet ir kitiems mūsų prozininkams. Neveltui juk dar prieš keliolika metų jas kėlė ir rašytojas Stasys Tamulaitis. Bet šiuo atveju A. Baronui tai tik maža paguoda. Ati-desnio peržiūrėjimo "Išdžiūvusi lanka" tikrai nusipelnė, nes būtų gaila, kad mažos ydelės neproporcingai užtemdytų eilę stambesnių dorybių ir pliusų, kurių šioje knygoje netrūksta. Visumoje juk tai bene pats stipriausias A. Barono novelių rinkinys.

Paminėjimo nusipelno ir paprastas, bet skoningas ir patrauklus K. Veselkos viršelis ir aplankas.
Titas Alga

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai