Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS PARTIZANŲ LAIŠKAS ŠV . TĖVUI KELIAUJA PER EUROPĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. B.   
1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siųstas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pabaigoje buvo sakoma-. "Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų."

Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio šv. Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris, nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.

Bet taip buvo įvykdyta tik viena Lietuvos tikinčiųjų valios dalis.
Savo laiške jie kreipiasi į visą laisvąjį pasaulį, kad jis atvertų savo akis ir pamatytų, jog bolševizmas rengiasi laimėti visą pasaulį, ir vargas tiems, kurie nori apsigaudinėti atominės energijos turėjimu. Laiškas dėl to turėjo patekti į laisvąją Europą. Pirmiausia jis perėjo per viso pasaulio lietuvių spaudą. Lengvai perėjo per italų spaudą. Sunkiau jam buvo nugalėti kitus Vakarus. Dar buvo laikai, kada Vakarų Europa norėjo užsimerkti ir ausis užsiimti. Dėl to pačių lietuvių pastangomis jis buvo paskelbtas atskira knygele prancūziškai. Bet laiškas buvo rašytas tokia degančia širdim, kad jis negalėjo nepaliesti tų, kurie į širdį atsako. Pirmas ir didžiausias jo skelbėjas ir garsintojas buvo rašytojas Edgar Schaperis, gyvenąs Šveicarijoje. Daugumą savo pranešimų apie Baltijos valstybes jis baigdavo, perskaitydamas ištisai Lietuvos tikinčiųjų laišką. Laiško gilumas ir rašytojo įkvėpimas padarydavo tai, kad daugel klausytojų nesulaikydavo ašarų. Nuo šiol laišku rūpintis ėmė patys svetimieji.

Šveicarijos žurnalas "Anima" 1950 m. laišką paskelbė ištisai ir padarė atspaudą, vardu "Notschrei eines .sterbenden Volkes"—Mirštančios tautos pagalbos šauksmas, — ir jį platino parapijose prie bažnyčių. Kiekvienas, jį atvertęs, pastebėjo to paties Schaperio įvedamuosius žodžius: "Iš tikrųjų tai nėra šauksmas tik į Romą. Tai įspėjimas ir šauksmas pabusti viso pasaulio krikščionims. .. Pogrindžio laiškas, kuris karštai alsuoja narsia ištverme, kukliai prakalba apie bedievybės kovą prieš Dievą ir Bažnyčią, apie neįsivaizduojamą terorą prieš mažą, demokratinę, Vakarams ištikimą tautą. . . Iš ten, paskutinių krikščionių kasdieninės kančios mozaika mums yra pamokymas apie milžinišką tarp bolševizmo ir krikščionybės frontą, į kurį esame kiekvienas pašauktas. Tegul bus kiekvienas į jį pažadintas šauksmo mirštančiųjų iš Lietuvos miškų".

Atėjo laiškas ir į Vokietijos gyventojų mases. Pirmiausia karštai juo susidomėjo Tarptautinio Komiteto Krikščioniškajai Kultūrai ginti Vokietijos skyrius, kurio centras yra Bon-noje. Iš visų projektų, kuo jis karščiausiai galėtų prabilti į visuomenę, savo pirmajam leidiniui jis pasirinko Lietuvos tikinčiųjų laišką. Gausiai iliustruoto, pavadinto "Hilferuf aus den Waeldern Litauens" — Pagalbos šauksmas iš Lietuves miškų, ir "čia kovoja kryžius prieš Sovietinę žvaigždę", — išleido 10.000 egz. ir greitai išplatino taip pat per parapijas. Paskleidė brošiūros ir tarp kitų komiteto narių — Italijos, Prancūzijos, Ispanijos. Belgijos, Liuksemburgo, Graikijos, Rumunijos, Šveicarijos, Slovakijos. To Komiteto Vokietijos skyrius iškilmingoje konferencijoje Bonn-noje, kur dalyvavo ir kitų tautų svečiai, rengėjai kalbėjo apie krikščioniškosios kultūros naikinimą ir gynimą Lietuvoje, kurios kančių dokumentą, minėtą laišką, įteikė kiekvienam dalyviui į rankas, o lietuvių atstovą prof. Z. Ivinskį pakvietę prabilti tos tautos vardu. Tai buvo 1952 metų pradžioje.

Laiškas davė įkvėpimo ir minčių vienam vokiečių žurnalistui iš Stutt-garto beletristiniu būdu atvaizduoti dalis 1952 buvo paskelbta "Schwae-bisch Iliustrierte" su laiško ištraukomis ir partizanų nuotraukomis, atneštomis iš Lietuvos.

Krauju buvo nušlakstytas kelias, kuriuo laiškas atėjo iš Lietuvos. Lėtai ir vargingai jis skynė sau kelią į Europos žmonių sąžinę. Bet prasi-skynė. Jis buvo vienas iš pirmųjų dokumentų, kuriais Europa buvo įspėta dėl savo likimo. Kiekviena nauja žinia iš Lietuvos gilina ir tvirtina tuos įsitikinimus Europoje, kuriuos diegė tikinčiųjų laiškas. Jo įtaka nemirė ir nemiršta, nes tai kankinių laiškas ir testamentas, kuris buvo paskelbtas lygiai prieš penkerius metus.
J. B.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai