Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAKTYS KARALIŠKIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Liudas Dovydėnas: NAKTYS KA RALIšKIUOSE. Apysaka. Išleido Terra. Chicago, 1955. 168 p.

,Autorius šią knygą nupynė iš vaikystės atsiminimų. Tai ilgesingas žvelgimas, |„ savo tėviškės namus, žmone?,, laukus, girias ir žvėris. Čia praskamba, šienapjūtės dalgiai ir teka pievas i skrodžianti Lakštanos upė. Būdamas toli,,.svetimoje žemėje, jisai nori :i"pasekti pasaką anų auksinės vasaros, dienų": (p. 10). ,

Liudas Dovydėnas savo "Naktims" nejieškojo kokio viena intryga ar vienu. glaudesniu atsitikimu pamušto turinio. Apskritai paėmus, veikalas kai kur svyruoja tarp apysakos ir atsiminimų.  Jame   rasime  aprašytą dėdės atvažiavimą, išvykimą į pievas, šienapjūtę, susitikimą su stirna, pašnekesius apie žvaigždes, nuklydimą pas čigonus, įterptas pasakas ir dar kitokios medžiagos. Iš šių rėmų į mus ateina gan ryškūs, gyvi žmonės — dėdė, Mikutis ir kiti. Jie yra be kokių problemų, liaudiniai ir tradiciniai, neišsiskiria iš pievų ir girių peisažo. Tik čigonų istorija paskleidžia kiek daugiau egzotikos.

Autoriaus žodis yra taiklus ir vaizdus. Jisai ir trumpoje ištraukoje geba duoti įspūdingus ir įsirėžiančius paveikslus. "Tuo metu viršum lauko rugių, lyg jūra, nužiužena dvi laukinės antys, ton pusėn, kur mėnuo taip ryškus ir viršum kaimo svirties iškilęs", skaitome "Naktyse" (p 29). Arba kitoje vietoje: "Tuo metu lengvas vėjelis perbėga lazdynų viršūnėmis, pasiraivo jau kekėmis baltuodamos šakos, kaip katės nagučiai kyšo iš savo lizdžiokų riešutai" p. 56).

"Naktys Karališkiuose" yra tarsi kokia mūsų pievų ir girių daina, svajonė apie tėviškės vietas ir ilgesingas grįžimas į jas. Autorius moka išlaikyti artimumą ir tiesioginumą su savo žeme ir vaizduojamuoju pasauliu. Tačiau jisai nesiekia tokios gelmės ar lyrinio jautrumo, kaip tai yra laimėjęs Akurateris savo bernioko vasaroje. Be to, vietomis "Naktyse" lyg apilstama. Ypač tai pasitaiko apie knygos vidurį. Gal čia būtų padėjęs kiek didesnis atidumas, išvengiant tokio kartojimosi, kaip antai: "Greta mūsų pievos plačiu bėgiu tiesiasi Janulionio pieva, jau gerokai prižėlusi berželių, nes ta pieva eina kalneliu..." (p. 49). Arba kitur: "O kai ateina ruduo, Miškinis nusisiekia ligi namų, kur auga tiršti apyniai — tai jis apynių viršūnėmis apsikaišo galvą, nes jam patinka svaigus apynių kvapas, jis mėgsta gerti alų, nuo veido praskleidęs apynių spurgus" (p. 57). Pabrauktieji žodžiai gal per dažni — ir jaučiamas tam tikro vienodumo bei apstingimo įspūdis.

"Naktys Karališkiuose" nėra specialiai jaunimo knyga, kaip vienam kitam buvo beatrodą. Žinoma, joje pagrindan padėtas vaikas ir jo išgyvenimai, tačiau visas turinys ir pasakojimo būdas yra platesnės paskirties. Patsai jau faktas, kad Čechovo "Stepėse" į pasaulį žiūrima pro vaiko sielą, tos knygos nedaro vaikų knyga. Taip ir šiuo Liudo Dovydėno atveju. Mūsų galva, kiekvienam praverstų pasiklausyti, kaip mūsų žemės 1 "girioje skamba dalgiai" (p. 162).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai