Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAV Liet. BENDR. ĮŽENGĖ Į NAUJĄ LAIKOTARPĮ PDF Spausdinti El. paštas
Pasaulio  lietuvių  organizacijos klausimas
Nors daug Lietuvos sūnų ir dukterų, palikę savo gimtąją šalį, nueina su svetimaisiais pamiršdami visa, kas lietuviška, tačiau kiekvienoje šalyje, į kurią išvyko mūsų tautiečių, vis dėlto atsirado pakankamas skaičius geros valios tautiečių, kurie būrėsi, steigė lietuviškas draugijas, palaikė ryšį su gimtuoju kraštu, prenumeravo ar leido lietuviškus laikraščius.

Visa buvo lengviau, kol Lietuvos ryšiai su pasauliu buvo laisvesni. Net ir carų Rusijos okupacijos metais buvo įmanoma su savaisiais iš svetur palaikyti žymiai tikresnius ryšius, negu tai yra šiandien. Ką jau bekalbėti apie Nepriklausomybės metus? Tada Lietuva tapo natūraliu viso pasaulio lietuvių centru, išsvajota žeme, kurią aplankyti laikė savo pareiga kiekvienas sąmoningas lietuvis. Iškilo reikalas ir organizaciniu atžvilgiu apjungti viso pasaulio lietuvius, leisti atitinkamą laikraštį, siuntinėti informacijas, rūpintis lietuvybės palaikymu. Pasaulio Lietuvių Sąjunga, kurios natūralus centras buvo Nepriklausomos Lietuvos sostinė, nespėjusi dar nė reikiamai išplėtoti savo veikimo, faktiškai sustabdė visą savo darbą, kai Lietuvą užplūdo nauji okupantai.

Susikūrę kovai už tautos laisvės atgavimą organai laikė vienu iš savo uždavinių apvienijimą po visą pasaulį išbarstytų lietuvių ir tokiu būdu turėti iš vienos pusės tvirtesnį ramstį kovai su okupantais, iš kitos pusės vieninga organizacija turėjo padėti po pasaulį išbarstytiems lietuviams tvirčiau išlaikyti lietuvišką sąmonę ir ją perduoti priaugančiai kartai.

Anksčiau veikusioji Pasaulio Lietuvių Sąjunga telkė į krūvą įvairias svetur lietuvių suorganizuotas draugijas ir asmenis. Po antrojo pasaulinio karo Vyr. Lietuvos Išlaivinimo Komitete nusistatyta imtis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizavimo. Nusistatyta įtraukti kiekvieną už Lietuvos sienų atsiradusį lietuvį į jo gyvenamo krašto lietuvių bendruomenę, kuriai jis turėtų atitinkamų prievolių ir kuri savo keliu turėtų prievolių kiekvieno nario atžvilgiu. Pirmiausia šis nusistatymas nesunkiai pritaikytas Europos tremtinių stovyklose, daugiausia Vakarų Vokietijoje susispietusiems, neseniai savo kraštą palikusiems tautiečiams. Rytojaus netikrumas ir paliktosios tėvynės atgavimo viltys labiau rišo anose sąlygose esančius tautiečius, o bendras stovyklinis gyvenimas skatino bendruomenės organus imtis dalies net tokių funkcijų, kurias normaliais laikais atlieka valstybės organai. Tada buvo palyginamai gyva, nors niekad realiai neišnagrinėta, kompaktinė emigracijos mintis ir sykiu su tuo einančios viltys perkelti panašų susitvarkymą į užjūrius.

Daug kas pasikeitė
Kompaktinės emigracijos viltys turėjo greitai būti padėtos į šalį, nes emigraciją vykdė sąjungininkų sukurtos organizacijos savo nustatyta tvarka. Nė viena tautybė nepajėgė nė iš dalies suderinti tuos nuostatus su kompaktinės emigracijos norais. Taip ir mes išsibarstėme po pasaulį, kur kam pasitaikė.

Gyvenimas stovyklose, nors tai buvo savotiškas pratęsimas gana uždaro lietuviško gyvenimo, dėl padėties netikrumo ir dėl materialinio skurdo, visiems buvo tiek įkyrėjęs, kad kiekvienas jieškojo kuo greitesnės galimybės įsikurti kur nors užjūriuose, toliau nuo besiplečiančio Rusijos komunizmo sienų, šituo keliu ligi minimumo redukavosi skaičiaus ir pajėgumo atžvilgiu Vokietijos Liet. Bendruomenė, pasilikusi globoti daugiausia fiziškai mažiau pajėgius asmenis, negalėjusius praeiti pro imigracijos kraštų nuostatus. Eilėje kolonialinių kraštų atsirado naujos lietuvių grupės, kurios nesunkiai atgaivino savo tarpe panašią organizacijos  formą,  kokią turėjo stovyklose, žinoma, prisitaikant prie naujų gyvenimo sąlygų. Kur skaičiai nebuvo dideli ir kur senoji emigracija nebuvo gausi, ten visa ėjo palyginant greitai ir sklandžiai. Pasaulio lietuvių apsijungimo po bendruomenės vėliava mintis liko gyva ir plėtėsi, nors naujos gyvenimo sąlygos praktinei veiklai greitai pasirodė žymiai sunkesnės, negu jos buvo stovyklų metais.

Pasaulio lietuvių bendruomenės idėjos įkūnijimas negalėjo būti laikomas įvykusiu faktu, kol toji idėja nebuvo prigydyta JAV lietuvių visuomenėje. Šitame krašte iš seno gyveno daugiau lietuvių emigrantų, kaip visus kitus emigracinius kraštus sudėjus į krūvą. Naujieji emigrantai iš stovyklų didelėj daugumoj taip pat pateko į tą kraštą, tačiau nesudarė skaičiaus atžvilgiu daugumos ir jų atvykimas nebuvo parengtas. Keletą metų trukęs aiškinimasis tarp naujų ateivių ir senosios emigracijos bei jos prieauglio nebuvo palankus bendruomenės idėjai prigydyti. Vadovaujantieji veiksniai, matyt, nelaikė tikslingu dalyku perkelti iš karto bendruomenės institucijas sykiu su atvykstančiais žmonėmis ir skatinti jas toliau veikti naujose aplinkybėse. Gyventa viltimi, kad pasiseks sudaryti bendrą organizaciją su iš anksčiau čia įsikūrusiais, ir taip ėjo metai po metų. Padrikai steigėsi ir veikė tremtinių rateliai bei jų iniciatyva sukurtos kultūrinės ir švietimo vargo įstaigos. Senosios lietuvių organizacijos veikė toliau, laukdamos, kada naujoji imigracija supras jų tikrąją padėtį ir naujos šalies nuotaikas. Tačiau be šio krašto lietuvių bendrinės organizacijos nebuvo galima įkūnyti pasaulio lietuvių bendruomenės idėjos.

Užtat po laikino pasiaiškinimo imtasi daryti tai, kas įmanoma padaryti. Tokiose aplinkybėse, tremtiniams ir eilei senųjų veikėjų bendradarbiaujant, gimė Bendruomenės Laik. Organizacinis Komitetas, nuėjęs į istoriją žinomu LOKO vardu, šiai institucijai per kelerius metus pasisekė sukurti eilę bendruomenės palyginant negausių padalinių ir iškovoti bendruomenei šiokią tokią vietą šio krašto lietuvių tarpe. Kadangi laikinumas savaime negali būti ilgas, todėl ir tas komitetas, nors ir nesijautė atsiekęs tai, ko norėjo, nors nejautė iš tremties atvykusių lietuvių tokio užnugario, kokio galėjo tikėtis, ryžosi eiti į sekančią fazę ir jieškoti būdų sudaryti pastovius bendruomenės organus bei perduoti jiems konkrečių bendruomenės uždavinių vykdymą. Prel. J. Balkūnas, Ant. Saulaitis, dr. P. Vileišis, V. Chase-Čekanauskas ir eilė kitų darbuotojų, vežusių sunkų LOKO vežimą, paskelbė praeitais metais bendruomenės vadovybės rinkimus Jungt. Amerikos Valstybėse ir pakvietė tuose rinkimuose dalyvauti visus to krašto lietuvius, kurie domisi bendruomenės uždaviniais.

Rinkimai ir jų rezultatai
Tuo klausimu šiame žurnale jau buvo rašyta, žinome, kad rinkimai vyko viso krašto mastu, kad kandidatai buvo ne atskirų regijonų, bet visam kraštui tie patys. Buvo žmonių, kurie pageidavo proporcinės rinkimų sistemos, bet nusistatyta laikytis tvarkos, kad balsuotojai balsuoja už asmenis ir kad išrinkti bus daugiausia balsų gavusieji. Proporcinė sistema, be abejo, būtų perdaug priminusi politinę veiklą, nuo kurios šio krašto lietuvių bendruomenę nori būti visai laisva, palikdama tą veiklą ALTui. Taigi buvo nuoseklu vykdyti balsavimą už asmenis. Tik kadangi tie patys kandidatai buvo visam kraštui, nulėmė didesnės kolonijos, šiuo atveju labiausiai Illinois valstybė. Matėsi, kad balsuotojai vis dėlto stengėsi rasti jiems iš kur nors pažįstamų pavardžių. Matėsi, kad balsuotojams darė įspūdžio dvasininkų ir karių titulai, nes su tais titulais daugumas buvo išrinkti. Tuo tarpu iš pačių kultūrininkų, ypač iš mokytojų, praėjo kažkodėl mažiau, negu buvo galima tikėtis. Jeigu rinkimai būtų buvę vykdomi apygardomis arba regijonais, galima manyti, kad rezultatai būtų kiek kitokie ir taryba būtų galėjusi būti sudaryta daugiau iš jau praktinį bendruomenės darbą dirbančių žmonių. Ateičiai šį dalyką reikėtų pasvarstyti, šiuo gi metu reikia pasidžiaugti, kad išrinktoji taryba, neturėdama jokių finansinių resursų, negalėdama apmokėti net kelionės išlaidų, vis dėlto pajėgė susirinkti iš viso krašto ir gana pozityvioj nuotaikoj svarstė aktualius organizacinius kultūrinius reikalus.
Nusistatyta centro valdybą sudaryti Clevelando mieste, kur bendruomenės apylinkės parodė daugiau gyvumo už bet kurią kitą apylinkę. Tos apylinkės pirmininkas Stasys Barzdukas ir buvo išrinktas vienbalsiai pirmininku. Jis sudarė iš tame mieste gyvenančių asmenų valdybą ir stengiasi veikti tai, kas galima. Aplinkybės veiklai tebėra daugiau negu sunkios. Centro valdyba neturi jokio biuro ir tarnautojų, neturi ir lėšų biurui suorganizuoti. Centro valdybos pats pirmininkas yra fizinio darbo pririštas ir dėl to suvaržytas veiklos atžvilgiu. Užtat ligi šiol pasiektus rezultatus reikia laikyti patenkinamais.

Spaudoje buvo iškilusi nemaloni diskusija dėl solidarumo mokesčio. Skaudžiausias yra reikalas, kad tas mokestis iš viso sunkiai plaukia. Ginčas ėjo dėl grobio, kuris tebėra miške. Iš tikrųjų mūsų materialiniu atžvilgiu pajėgesnėms institucijoms reikėtų pradžiai duoti didesnę subsidiją bendruomenei, jeigu norima, kad ji pradėtų deramai funkcionuoti. Tada gal vėliau būtų galima ir apie bendruomenės įnašus kalbėti.

Kultūros  Fondas ir Kultūros Kongresas
Naujoji centro valdyba pasistengė palyginamai greitai sudaryti numatytuosius tarybos posėdyje svarbius organus — švietimo tarybą ir kultūros fondo tarybą.

Spaudoje skaitėme, kad į švietimo tarybą numatyta kviesti visų lietuvaičių vienuolynų atstoves ir tremtinių mokytojų sukurtos mokytojų sąjungos atstovai. Tai ir viskas, ką ligi šiol žinome apie švietimo tarybą, kurią suorganizuoti ir jai vadovauti turėtų mūsų žinomas pedagogas Ig. Malėnas-Malinauskas.

Kultūros Fondo taryba sudaryta iš eilės kultūrinių organizacijų atstovų Chicago mieste. Toji taryba jau posėdžiavo ir spėjo išleisti atsišaukimą. Panašių atsišaukimų ir anksčiau yra buvę nemaža, ir žinome, kuo tai baigėsi. Linkėkime, kad dabar sudarytajai tarybai geriau sektųsi. Kokius konkrečius planus sudarytoji taryba turi artimiausiai ateičiai, tuo tarpu iš spaudos dar sunkiai galime orientuotis.

Siekiant Kultūros Fondo sukūrimo, turime skaitytis su kai kuriomis specifinėmis aplinkybėmis, kurias reikia pajėgti nugalėti, norint ką platesnio atsiekti. Kultūros Fondas neišsivers be pačių kultūrininkų. Tai matyti ir iš pačių tarybos narių sudėties. Kultūrininkai dažniausiai būna individualistai ir stokoja praktiškumo. Užtat siekiant praktiško pasisekimo, yra gyvas reikalas j šią instituciją, norint padaryti ją tikrai gyvą, pritraukti kuo daugiau praktiškų žmonių iš biznio ir kitų praktinių profesijų bei organizacijų.

Norime suminėti šioje trumpoje apžvalgoje ir kitą ne mažiau svarbią aplinkybę. Kultūros darbas daug sunkiau duodasi centralizuojamas, kaip politinis darbas. Mūsų žmonės tikrai daugiau skiria lėšų kultūros ir švietimo reikalams, negu politikos reikalams, tik tos lėšos dažniausiai sudedamos ir išleidžiamos atskirose vietose. Tad, siekiant sukaupti daugiau lėšų į centrą, yra būtinas reikalas pačius tikslus labai konkretizuoti, suskirstant darbus metais ir paskirstant sudarytinas sumas atskiroms vietovėms panašiai, kaip tai daro Amerikos Lietuvių Taryba.

Dėl kultūros kongreso dar smulkiau nėra išryškėję, bet norima jį kviesti Chicagos mieste š. m. liepos mėn. pradžioj. Kultūros kongreso rengėjai taip pat turėtų pasitarti su tais žmonėmis, kurie jau rengė eilę lietuvių kongresų šiame krašte. Dėl programos, dėl laiko reikėtų labai pagalvoti, kad neišeitų vien Illinois valstybės tremtinių dalies susirinkimas. Taip pat reikėtų labai rimtai pagalvoti, kokiu būdu šis kongresas galėtų esmėje prisidėti prie bendruomenės finansinio pajėgumo sustiprinimo. Reikia sudaryti viso krašto visų lietuvių draugijų sąrašus ir kreiptis j jas labai iš anksto, labai konkrečiai išdėstant reikalus, kviečiant j kongresą ir prašant aukų. Tokius laiškus turėtų gauti ne tik draugijos, bet ir  eilė žinomesnių bei labiau pasiturinčių žmonių. Prie jų norėtume jau aiškiai priskaityti ir mūsų gražiai įsikūrusius medikus, biznierius ir pan. Centrinė vadovybė tuojau turėtų pastatyti bent porą žmonių, kurie nuo šiol kelis mėnesius skirtų vien kongreso rengimui. Tada galima tikėtis didesnio pasisekimo visais atžvilgiais.

Kultūros darbas ir bendruomeninė veikla mūsų aplinkybėse yra nepaprastai sunkus dalykas. Jis pasiseks, jei pajėgsime sukelti didesnį susidomėjimą bei iškelsime iš savo tarpo pakankamai idealistų žmonių, turinčių organizacinių gabumų, kurie pajėgtų išjudinti dar labai sunkiai važiuojantį bendruomenės vežimą.

Kai tai padarysime, galėsime visai konkrečiai galvoti apie vieningos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės sukūrimą.

Baigdami galime pasidžiaugti, kad bendruomenė, nors turi kitų sunkumų, tai bent išsiverčia be didesnių srovinių kivirčų. Linkėkime jai ir toliau taip laikytis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai