Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Klausimai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Nelė Mazalaitė   
Tais, dar taip nesenais laikais, kai mūsų girios buvo ypatingai palaimintos, nes kaip skydas dengė nuo pavojų žmones, kurie savo tikėjimu ir svajonėmis priminė šventuosius, poetus ir senovės didvyrius, kartą jų medžioti pasikėlė didelė gauja rusų ir jų tarnų.

Jauniausias iš visų medžiotojų buvo Petras, kietas komunistas, įžūlus savo tautiečiams ir nuolankus rusų talkininkas. Tokiu jį užaugino dėdė, našlaitį, netekusį abiejų savo tėvų. O buvo jie, kaip ir dėdė, pataikūnai, bailiai ir neištikimi savo žemei nei savo žmonėms: jie buvo nubausti už tą išdavimą.
Petras nesvarstė priežasties nei teisybės — jis tiktai kaltino ir neapkentė. Ir dėdė, kaip darbštus velnias, niekuomet nemiegojo, jis nepaliovė kurstęs ugnį savo brolvaikio širdyje ir ta ugnimi degino ir naikino didelius dalykus.

Petrui nerūpėjo pasekmės — jis dalyvavo, kaip šautuvai, kaip degtuvas. Tokių pat žmonių jis regėjo aplinkui — jie niekuomet negalvojo, ar jie yra panaudojami, ar patys savo valia daro, ką daro.

Petras darė, ką dėdė įsakė. Jis žinojo, kad dėdei yra įsakoma iš aukščiau, bet, šiaip ar taip, jis iš anksto žinojo, jog jis tuojau pat, pirmas po dėdės — tiktai ne šitą kartą.

Dėdė buvo labai pasipūtęs iš didybės — tai jo nuopelnas, kad jie vyksta. Jis žinojo, jog buvo atėjęs jo laimėjimo metas — ordinai ir pinigai — galvojo jis, bet dar nepasakė net savo duondaviams, ko jis geidžia atlyginimui. Lygiai kaip nebuvo pasakęs savo augintiniui, savo įpėdiniui, giminei, kur yra prekė, mainai. Bet kas yra prekė — žinojo visi dalyviai: dėdė, kaip linksmas kailių pirklys, buvo iš anksto pardavęs dvidešimt partizanų — tą būrį, kuris įvarydavo siaubo tiktai paminėjus.

Tai buvo tikras reikalas, sakė dėdė. Jis prisiekė savo galva rusams, kad jis gaus grobį, tačiau nei klausinėjamas, nei grasinamas neprasitarė vietovės nei priėjimo būdo: turėjo būti, kaip jis reikalauja, ir jie galės susemti vyrus, tarsi žemuoges.

Tad dabar Petras, pats nežinodamas kodėl, tiktai šitą kartą pasipiktino ir užpyko ant dėdės: ne, ne dėl to, kad būtų geidęs ir sau kokio pelno šioje prekyboje, bet jis pamatė, jog svarbioj byloj dėdė, jo artimiausias žmogus, nepasitikėjo — daugiau buvo patikėjęs savo ponams, maskoliams, o ne jam, kurį vadino sūnumi, kai buvo įtraukęs ir geros dūšios. Tarytum mažas peilio rentis atsirado jo širdyje — jis pagalvojo: jeigu mano tėvas buvo kaip ir dėdė ir būtų panašus atvejis, jis taipgi nepasitikėtų — aš vis tiek būčiau našlaitis.

Ir jis beveik su malonumu stebėjo, kad ir rusai nepasitikėjo dėde, ir pirmą kartą pagalvojo, jog visame krašte nerasi nė vieno komunisto, kuris pilnai atsidengtų kitam, ir ėmė stebėtis, kodėl jam dabar tai parūpo? Jis tiktai žvalgėsi, kad dėdė labai jau vaidina svarbų, ir beveik norėjo, kad kur nors perkluptų ant per-tiestos tamsoje virvės, ir pagalvojo: ar ne visi to trokšta vienas kitam?

Bet šiuo metu maskoliai leido senam pataikūnui žaisti — galvojo Petras. Jie leido nurodinėti, kiek ir kokio būdo medžiotojų reikia į žygį, kiek rusų ir kiek stribų, ir kaip keliauti, ir kur sustoti.

Ir sustojus, kaip susislapstyti ir laukti kada. O tai tik dėdė žinojo, ir kai visi nekantravo kiaurą laukimo dieną, lyjančią ir ūkaną, nors vakarykščiai rugsėjis buvo spalvingas, saulėtas ir blizgėjo voratinkliais, — pavakariais dėdė tarė, jog jis eis paskutinę žvalgybą — ir eis tik vienas.

Ir tada rusas, vadovas, pasakė:
— Ne.
— Niekur neisi vienas, — pasakė dar rusas, — nė iš vietos. Ir Petrui pasirodė, kad jam padarė akių operaciją: šitie — svetimieji. Jis išsigando tokios minties, bet galvojo toliau: tie atėjūnai išmokino mus nepasitikėti — jie netiki nė ištikimiausiam savo vergui. Jis vėl išsigando: aš pasakiau — vergui. Bet mes esame vergai.
Ir kalbėjo sau: ko jie bijo, viską turėdami saujoje? Trečdalį pasaulio — jeigu jie nemeluoja. Ko jie bijo? Dvidešimties vyrų — kažkur gerai pasislėpusių, apie kuriuos težino tiktai vienas čiabuvis? Juk jie negali nė pamanyti, kad tasai eitų drauge su partizanais? Dėde!

Partizanai (aš pasakiau taip — galvoja jis)
— ne banditai, jie neturi pelno, jų vienintelis turtas užbaigoje — mirtis. Kas yra, kad jie nebijo ir nesigaili savęs? Kodėl?
Ir kodėl mes einame medžioti, mes — lietuviai? Stribai! Tai kaip skėriai — galvoja jis. Tas pavadinimas šlykštus. Tai kaip nauja tauta
— ne, mes nesame lietuviai.
Ir ūmai sako dėdė:
— Gerai, eisime trys, jei daugiau nebus paslapties. Petrai, su mumis!
Rusas mėgino prieštarauti, tačiau dėdė jau ėjo, didelis kaip meškinas, bet vis tiek lengvu vagies žingsniu. Ir rusas sekė įpėdžiui, o jo rankoje buvo ginklas. Paruoštas ginklas.

Petras galvojo: kodėl aš nesidžiaugiu — juk, štai, dėdė, vis tiek pasiėmė mane, ne ką kitą. Kodėl man beveik patiktų, kad nebūtų pasišaukęs. Kodėl aš norėčiau iš viso čia nebūti?

Ir staiga Petras — su visomis savo keistomis mintimis — įgriuvo į ruso nugarą. Tas atsisuko įniršęs, tačiau tuojau nusigręžė atgal. Petras suprato, kad kažkas stovėjo kelyje — takas, kur jie ėjo, buvo užstotas.

Jis pasitraukė į šoną, jis įbrido į šlapią pievą, bet jis nesiekė ginklo, kaip matė abiejų kitų rankose. Jį ėmė tiktai smalsumas, nors kažkas viduje sunerimo: nebuvo ko džiaugtis, jeigu yra taip, kad anie dvidešimt pirmieji būtų juos suradę. O gal dėdė vieną kartą nuėjo priešingai? Ir susigėdo, kad taip gerai buvo pagalvojęs apie dėdę. Gerai? Jis negalėjo nustoti stebėtis: tikrai buvo įdomu ir keista, jeigu pradedi galvoti — tarė sau.

Ir tuojau nustebo dar daugiau: nebuvo juos sustabdę partizanai, nebuvo jokio svetimo vyro
— rugsėjo pavakaryje jie sutiko moterį. Didelė skara dengė jos galvą, krisdama iki pat jos koją, basų rudens darganoje, o ant rankų, slėpdama jį nuo lietaus ir pagėlos, laikė kūdikį.
Kodėl jie nenustūmė moters? — galvojo Petras. Kodėl neliepia pasitraukti? Abu tie gremėzdai vyrai stovi prieš ją, lyg ji būtų nepražengiamas akmuo, didumo kaip bažnyčia.
— Kodėl tu persekioji mano Sūnų? — tarė moteris, žiūrėdama į dėdę, ir Petras matė, kad jo veidas pasidarė pilkas. Jam pačiam darėsi baugu — dėdė gali labai grubiai atsakyti, jeigu jau net kūdikiui buvo grasinęs.
— Kam tu kankini mano žemę? — tarė moteris ir žiūrėjo tiktai į tą vieną žmogų, ir Petras matė, kad dėdė pakėlė ranką, ir išsigando, jog dėdė smogs moteriai. Jis jau norėjo pulti tarp jų, tačiau nepajėgė pakelti kojų, tarsi jos buvo įtrauktos į žemės vidų. Ir jis nurimo: dėdės ranka tiktai atlaisvino savo marškinių kaklą, nutraukdama švarko sagą.
— Kam tu žudai savo brolius? — tarė moteris, ir Petras matė, kad dėdė abiem rankomis dangstė savo akis ir ausis, tačiau balsas netilo. Petras stebėjosi: moteris kalbėjo taip tyliai, lengviau negu šlamėtų pušų viršūnės, paliestos saulės, — tačiau kodėl skambėjo balsas garsiau negu varpai?

Ir tada atsiliepė rusas.
Petras jau buvo užmiršęs, kad kas nors kitas yra čia — jis težinojo moterį, dėdę ir save: ir kai anas prabilo — svetimoji kalba pasirodė tokia biauri, jog kiaurai draskė visą žmogų, o po kojomis siūbavo ir dejavo žemė. Rusas buvo apsėstas baimės ir tokios pagiežos, kad savo žodžius iššukavo:
— Ką ji kalbėjo? — šaukė jis — ką? Sakyk greit, velnio vaike, ką ji pasakojo?
—Ji kalbėjo tiktai man, — sako dėdė, ir Petras stebėjosi, kad taip gali pasikeisti balsas. Seniausiai pažįstamas dėdės balsas buvo užkimęs, lyg prismaugtas, ir toks pilnas nusiminimo, kad nebegalėjo įlašėti nė lašo daugiau, toks liūdnas.
— Ką ji kalbėjo tau — (dar labiau — ar galima dar labiau — stebėjosi Petras) niršo rusas, laikė ranką prie ginklo ir kartojo: — Sakyk!
— Ji paklausė tris klausimus — atsakė dėdė. Petras juto, jog dėdė atsakinėja rusui ne dėl to, kad yra liepiamas, bet tarytum aiškino pats sau. Ir jis pakartojo žodžius, kurie buvo tarti jam, tačiau Petrui atrodė, kad ne dėdė kalbėjo, o tų pačių klausimų aidas grįžo, tačiau taip, kad ir rusas savo kalba suprato.
— Aš jai atsakysiu — šniokštė rusas — kad aš jai atsakysiu. Kodėl ji kalbėjo tau, kaip ji drįso, jeigu aš esu čia? Aš jai atsakysiu!
— Ir aš atsakysiu tau, kodėl ji man kalbėjo. — pasakė dėdė, ir jo balsas buvo kaip dejavimas, kuris išsenka ir sudžiūsta — toks beviltiškas balsas. — Tu esi čia tiktai priešas, tu ateini — kaip maras, kaip skėriai, kaip žiurkės — naikinti, ir tu dingsi. Tu nesi vertas priekaišto, bet aš buvau žmogus, Dievo vaikas, aš buvau lietuvis ir išdaviau dangų ir žemę.

Rusas visai nebeturėjo žado — matė Petras. Jis negalėjo nė prasižioti, taip jį smaugė pasiutimas — jis ištiesė ginklą į Moterį, ir tuo pačiu akimoju dėdė puolė tarp ruso ir Moters. Jis tespėjo tiktai pasvirti, tiktai puse kūno spėjo pridengti Moterį ir Kūdikį. Petras matė, kaip kulka smigo tiesiai į krūtinę.

Petras aiktelėjo — tai ne dėdei, tai Kūdikiui — ta kulka turėjo pataikyti. Jį ant Motinos rankų, ir jis sušuko pilnu balsu: O Dieve! — Moters nebuvo.
Prieš sekundę Ji stovėjo čia, kur dėdė nukrito, ir Jos nebuvo, ir niekas nėjo taku pirmyn, nei žengė atgal — ir laukai buvo tušti — nieko; jis žvalgėsi ir pamatė, kad stovi vienas — jis regėjo rusą griūnantį, puolantį kniūbsčią, ir negalėjo suprasti, kas atsitiko: ar jį buvo ištikęs smūgis, ar — Petras įtraukė kvapą — ar paties ruso kulka grįžo į jį, nes kodėl tiek daug kraujo, visa bala, tvakso prie ruso?

Petras drebėjo, pasilenkė prie dėdės, atsiklaupė į šlapią žolę — jis ir dabar stebėjosi, kaip gali būti, kad dėdė krito taip, jog pusė jo veido buvo atsukta į dangų, viena akis, jeigu nebūtų užmerkta, galėtų matyti rausvą debesį viršum jų. Petras nebuvo pastebėjęs, kada nustojo lyti ir kaip gražiai matosi paskutiniai saulėlydžiai. Jis nusiėmė kepurę ir padarė tai, ko nebuvo mokintas nė kūdikystėje, tiktai buvo regėjęs kitus — jis persižegnojo ir peržegnojo dėdės kūną.

Daugiau jis nebežinojo ką veikti, nei beturėjo laiko — į tą šūvį subėgo visa pasislėpusi gauja — jis ūmai pagalvojo: ruja vilkų, jis braukė delnu per šlapią kelį, kai pirmas pribėgęs rusas sušuko:
— Kur banditai?
— Nėra jokių partizanų — sako jis ir galvoja: dėdei nebuvo leista padaryti paskutinio išdavimo — jie yra išgelbėti.
— Tu leidai jiems pabėgti! — sušuko, vadinamas, savas. — Ir taip, be niekur nieko, jų nekrito nė vieno?
— Jų iš viso nebuvo — sako Petras.
— Tai kas buvo čia? Ką jūs buvote sutikę?
— Moterį. Buvo moteris su Kūdikiu — ir jis pasižiūrėjo į saulėlydį.
— Tai ji nužudė majorą ir —
— Nedrįsk taip kalbėti — sušuko Petras. — Ne ji.
— Tai tu pats!
— Ne — ramiai sako Petras. — Nebūkit idiotai — patikrinkit mano ginklą — net neiššautas, ir dėdės — ne. Ir kaip aš galėjau atimti jūsų karininko revolverį — matote, kaip tebelaiko nagus sukirtęs. Tai jis nušovė mano dėdę.
— O jį?
— Nežinau. Jis pats!
— Tėra vienas šūvis iššautas — pasakė tas, kuris dabar tapo vyriausias. — Sakyk teisybę, šunie!
— Aš sakau teisybę, aš prisiekiu — tarė Petras. Ūmai jis buvo pasidaręs visai ramus — jis buvo pagalvojęs nieko daugiau nebesakyti, tačiau pasižiūrėjo į tuos, kurie kadaise buvo buvę lietuviai. Jeigu jo širdis nušvito, jie turi teisę į žinojimą, kas čia vyko, ir jis pakartojo:
— Aš sakau teisybę. Juk jūs žinot, kad daug lengviau būtų buvę pameluoti — pasakyti, kad partizanų šimtas užgriuvo ir paskui pabėgo, bet nebuvo taip. Buvo — ir jis pasakojo, kaip buvo, ir pats iš naujo gyveno. Jis stebėjosi, kad išdrįso pasakyti ir tai, ką buvo galvojęs pats vienas apie kitus ir dėdę. Jis nebegalėjo nusukti upės — tiesa plaukė, ir jis žinojo, kas bus už tai. Jo balsas sudrebėjo, kai jis prabilo apie Moterį, jis parodė vietą, kur Ji stovėjo, ir taip atsargiai tai darė, kad jo sunkūs batai nepaliestų Jos pėdų (jam atrodė, kad jis mato jas įspaustas). Jis atkartojo įvykį, kalbas, kiekvieną žodį, nes argi bet kas būtų galėjęs užmiršti, ir taip priėjo jo liudijimas apie vieną šūvį — ruso šūvį. Ir du lavonus. Ir tai, kaip Moteris dingo — per akis, ir kaip pasirodė saulėlydžiai.

— Juk mes prie Šiluvos — sušuko vienas senyvas stribas ir sušnibždėjo: — Dieve mano!
Ir Petras matė, kaip kiti pažvelgė į stribą, ir jis žvilgčiojo į vienas kitą.
Tačiau silpnybės momentas greitai praėjo — savo baimę jie slėpė po įžeidimais. Jie taipgi pritarė rusams, kad Petras meluoja. Jis pats buvo* tas, kuris nužudė du gerus komunistus.

Jis nužudė rusą!
Be to, jis žinojo, kur yra partizanai. Jis turi nurodyti, šitas jų žygis sunaikinti banditus negali likti tuščias — kur yra?
Nieko nereiškė jo priesaika, kad jis nežinojo. Jie negalėjo tikėti, kad dėdė buvo toks paslaptingas, ir per daug norėjo. Bet — ir jis vėl stebėjosi — jis nebegalėjo blogai galvoti apie mirusį ir ūmai pamanė, jog taip buvo duota, kad jam dėdė nesakė — dabar jį gali tardyti, kaip norėjo, jokioj neištveriamo skausmo valandoj, jokioj silpnybės akimirkoj jis negali pasakyti, ko nežino — jis yra apsaugotas, kad neišduotų nenorėdamas.

Ir jis juto, kad gal vis tiek jis nepasakytų ir žinodamas — kažkas buvo jam suteikęs naują gyvenimo supratimą, panašų, tur būt, kaip ir tų, kurie gyvena miškuose. Gyvenimą buvo gavęs, didelį ir brangų, nepakeičiamą į parduodamus dalykus mainuose su priešais. Gyvenimą vertą geros mirties.

Kad šioji istorija yra tikra, laiduoja tai, jog ji buvo papasakota žmonėms ne davatkų, ne kunigų, ne nacionalistinių buržujų. Ją pasakojo istrebiteliai, kurie dalyvavo aname įvykyje.

Ir ne vienas. Visi. Vis tiek, ar pasijuokdami, ar keikdami, ar girti, ar susigraužę. Buvo tarp jų, kurie liko užkietėję ir nugrimzdę į tolimesnius išdavimus. Ir buvo tokių, kurie atsivertė atgal į žmones, kaip išgelbėti vilkolakiai. Ir mes nekalbame, kas su jais atsitiko, tiktai, kad žmogus pasako tiesą, nors ir bijo jos.
Ir kad toji tiesa skelbia tai, jog tenai, kur gyvena jie, viso pasaulio pamiršti ir apleisti. — jie tiki, jie tebeturi viltį, kai mes čia būsime net užmiršę, kad yra toks žodis:
v i l t i s .


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai