Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ KALBININKŲ UŽDAVINIAI TREMTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų kalbininkų darbo sritys visada būdavo dvi: grynai moksline ir praktinė — bendrinės kalbos ugdymas, jos tobulinimas. Aplamai imant, tie patys uždaviniai tebėra ir šiandien. Tik šiuos uždavinius specifikuojant, tenka kaikuriuos jų išskirti, nustatyti jų vykdymo pirmumo eilę, atsižvelgiant į faktą, kad tiek visa mūsų tauta, būdama svetimųjų pavergta, tiek dalis jos gyvenanti laisvuose kraštuose yra atsidūrę ypatingose sąlygose, kurios įpareigoja specialiems uždaviniams.

I.  Mokslinis darbas
Panašiai kaip kitos humanitarinių mokslų sritys, taip ir kalba turi du pagrindinius objektus — savo sistemą ir savo istoriją. Jau senokai kalbama apie vadinamąją sinchroninę ir diachroninę kalbotyrą. Tik nevisada vienodai abiejomis sritimis domėtasi. Iki pirmojo pasaulinio karo vyravo domėjimasis lyginamąja bei istorine kalbotyra. Kaikurie kalbininkai net teigė, kad tikrasis kalbos mokslas tesąs jos istorijos tyrimas (Sprachwissenschaft ist Sprachgechichte, H. Paul). Po pirmojo pasaulinio karo imta daugiau domėtis ir kalbos struktūriniais klausimais, t. y. pačios kalbos apskritai ir atskirų jos kategorijų funkcijomis bei reikšmėmis.

Kadangi struktūrinė ir istorinė pusė sudaro pilną kalbotyros mokslo objektą, tai nė viena jų negali būti užmiršta. Mūsų kalbininkų iki šiol daugiau domėtasi klausimais, susijusiais su kalbos istorija, o mažiau dėmesio skirta kalbos struktūrinėms problemoms, nors dėl to fakto, kad mūsų kalbos istoriniai paminklai — rašytiniai dokumentai yra neseni, abu šie aspektai yra gana glaudžiai susiję. Istoriniame darbe dažnai tenka naudotis ir dabarties faktais, ir dėlto iš esmės istorinis darbas gali nušviesti ne vieną dabartinės kalbos problemą. Visdėlto istoriniai darbai dabarties kalbą paliečia netiesiogiai. Gi šių dienų kalbos sistemai bei su ja susijusioms problemoms nušviesti reikia specialių darbų, kurie gali tenkintis dabarties faktais.  Tos rūšies darbai gali taip pat turėti grynai teorinės reikšmės, bet jie gali būti ir glaudžiai susiję su bendrinės kalbos praktika — gali padėti spręsti ne vieną bendrinės kalbos vartosenos problemą.

Iki šiol, t. y. per pirmą pokario dešimtmetį, mūsų kalbininkų darbas nebuvo labai našus, nes darbo sąlygos buvo labai nepalankios. Visdėlto ir tokiomis sąlygomis šis tas padaryta ir toliau dirbama. A. Salys nuo 1950 metų įsijungė į "Lietuvių rašomosios kalbos žodyno" redakciją, kurią dabar, N. Niedermannui mirus, sudaro A. Sennias ir A. Salys, šiemet pasirodė A. Salio paruoštas "Lietuvos žemėlapio vardynas". P. Jonikas išleido "Lietuvių kalbos istoriją". Pr. Skardžius su St. Barzduku ir J. M. Laurinaičiu paruošė "Lietuvių kalbos vadovą". Visi minėti kalbininkai bendradarbiauja ir moksliniuose užsienio bei vietiniuose žurnaluose. Be to, kiek iš spaudos žinoma, Pr. Skardžius baigia naują savo "Lietuvių kalbos žodžių darybos" pataisytą laidą vokiškai. P. Jonikas ruošia darbą apie lietuvių kalbos raidą ir likimą Amerikoje. P. Būtėnas tyrinėja mūsų istorinius vietovardžius. L. Dambriūnas turi paruošęs platesnį darbą apie lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektus. Visi kalbininkai aktyviai bendradarbiauja ir Lietuvių Enciklopedijoj.

Visi šie darbai be abejo reikalingi ir naudingi. Tačiau šiuos darbus bedirbant ar bebaigiant, tenka iš anksto planuoti ir tolimesnius. Kiekvienas kalbininkas be abejo žino, ką jis norėtų ir galėtų parašyti, jei tik turėtų laiko. Šia proga norėčiau betgi kelti mintį, kad reikėtų pagalvoti ne tik apie tai, ką kas norėtų, bet ir apie tai, kas pirmoje eilėje reikėtų atlikti. Antra, yra svarstytinas šis klausimas: ar nevertėtų planuoti kolektyvinį darbą, kuris, jeigu būtų dirbamas vieno asmens, užtruktų perilgai ar ir visai būtų nebaigtas? Turiu galvoj mokslinę—istorinę lietuvių kalbos gramatiką, panašią į lenkų Krokuvos Mokslų Akademijos 1923 m. išleistąją, kurią paruošė penkių kalbininkų kolektyvas. Tiesa, neseniai iš Carl Winterio leidyklos biuletenio teko sužinoti, kad profesoriuis A. Sennas paruošė istorinę lietuvių kalbos gramatiką,  kurią netrukus žadama išleisti.

Tačiau atrodo, kad ji daugiau taikoma vokiečių universitetų studentams ir, be to, parašyta vokiškai, tad lietuviškai parašytos gramatikos atstoti negalės. K. Korsakas "Tiesoje" rašė, kad naujame penkmety užplanuotų darbų tarpe yra ir mokslinė lietuvių kalbos gramatika. Tačiau kiek iš sovietinės spaudos galima patirti, Lietuvoj dar nėra pakankamai pasiruošusių kalbininkų, kurie tokį darbą kompententiš-kai galėtų atlikti. Tuo tarpu čia Amerikoje esantieji lietuviai kalbininkai yra visiškai tam darbui kvalifikuoti. Kiekvienas jų galėtų paruošti savo specialybinę dalį. A. Salys fonetiką ir dialektologiją, Pr. Skardžius žodžių darybą ir morfologiją, kiti sintaksę. Šis darbas nebūtų persunkus jau dėlto, kad minėti kalbininkai šiuos dalykus yra ilgą laiką dėstę universitetuose. Šitokių kvalifikacijų kalbininkų lietuviai negreit turbūt susilauks, ir dėlto būtų labai gaila, jei tas svarbus darbas nebūtų atliktas, čia neturėtų būti pakartota klaida, kuri padaryta Lietuvoje. Nors prof. Gerulis paruošė kelias tarmių užrašinėtojų laidas, bet nebuvo kam to darbo organizuoti, ir darbas liko neatliktas. Čia tenka pasisakyti prieš lietuvių tarpe kartais palaikomą nuomonę, kad negalint atlikti darbo tobulai, geriau nė nepradėti. Šiuo metu mūsų nusistatymas turėtų būti toks: šis tas, kad ir nevisai tobulas darbas, yra geriau, negu nieko. Jeigu J. Balčikoniui su savo bendradarbiais pavyktų didįjį lietuvių kalbos žodyną bent įpusėti, o tremties kalbininkai paruoštų dar mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, tai galima būtų sakyti, kad ši kalbininkų karta savo uždavinį yra atlikusi.

Nemažiau svarbūs yra ir tie mokslo darbai, kurie yra glaudžiau susiję su bendrinės kalbos vartosena. Turiu galvoj jau minėtus struktūrinius bei funkcinius klausimus, arba vad. sinchroninę kalbotyrą. Kaikas gal pasakys, kad kalbos struktūra, jos kategorijų funkcijos, yra jau išdėstytos praktinėse gramatikose ar vadovėliuose ir kad čia nieko naujo pasakyti negalima. Iš tikrųjų vadovėliuose turime tik bendrą kalbos struktūros apybraižą. Gramatinių kategorijų funkcijos čia aiškinamos dažnai iš analogijos pagal kitų kalbų gramatinių kategorijų funkcijų apibrėžimus. Tuo tarpu, kaip tai gerai žinoma, vienos kalbos gramatinės kategorijos reikšmė arba funkcija nevisada arba nepilnai atitinka kitos kalbos gramatinės kategorijos reikšmę. Yra skirtumų. Tačiau tie skirtumai vadovėliuose neišryškinti, nes visa medžiaga ten dėstoma tik bendrais bruožais. Tos gramatinių kategorijų bei kitų dalykų skirtybės kaip tik ir sudaro specifinį kalbos pobūdį, kurio tyrimas priklauso taip pat kalbininko mokslinio darbo sričiai. Tos rūšies tyrinėjimai turi betgi tiesioginės reikšmės ir bendrinės kalbos praktikai, nes jos normalizacija kaip tiktai remiasi dabarties kalbinių faktų nušvietimu bei išaiškinimu.

Imkime keletą konkrečių pavyzdžių. Apie mūsų linksnių bei prielinksnių vartojimą turime jau keletą veikalų. Puikūs darbai yra E. Fraenkelio "Syntax der litauichen Kasus" 1925 ir "Syntax der litauischen Postpositionen und Praepositionen" 1929 bei Bygiškių Jono "Linksniai ir prielinksniai" 1928. Tačiau kiek tai liečia mūsų linksnių vartosenos praktines problemas, nevisada šiuose veikaluose galima rasti atsakymą į iškilusį klausimą. O tai todėl, kad E. Fraenkelio veikaluose dalykas nagrinėjamas daugiau istoriniu nei struktūriniu požiūriu, o Rygiškių Jono knyga tėra gražus pavyzdžių rinkinys su bendra klasifikacija ir labai trumpais paaiškinimais. Tačiau praktikai viso to neužtenka. Neužtenka pvz. pasakyti, kad po neigiamo veiksmažodžio papildiniu eina kilmininkas (vad. neiginio kilmininkas) ir kad čia kartais gali būti vartojamas ir galininkas (vad. neiginio galininkas), bet reikia tiksliau pasakyti ir vieno bei antro linksnio vartojimo atvejus. Klausimas pasunkėja, kai reikia nuspręsti, kuris papildinio linksnis (kilmininkas ar galininkas) reikia vartoti po neigiamo veiksmažodžio, susijusio su bendratimi. Imkime pavyzdžiu kad ir šį sakinį: "Baimė mirti visiškai, be kito gyvenimo iliuzijos, verčia mus neapkęsti šį gyvenimą". Vienas taisytojas sakinį pataisė šitaip: "...verčia mus šio gyvenimo neapkęsti". Aš šitaip netaisyčiau. Galimas dalykas, kad nesutartume dėl linksnio vartojimo ir šiuose sakiniuose: Nespėjo viską (ar visko) pasakyti; poniškas ligas (ar ligų) kentėt neprivalom; laisvasis pasaulis neleis Sovietų Sąjungai pasaulį (ar pasaulio) pavergti; mes nemanome užpulti Ameriką (ar Amerikos) arba kurią nors kitą valstybę (ar valstybės); kaltinamiesiems neleista turėti savo gynėjų; bet: savo gynėją turėti kaltinamiesiems nebuvo leista; mes neturime teisės teisti žmogų (ar žmogaus).

Rygiškių Jonas savo knygoje sako, kad prūsų lietuvių kalboje "veiksmažodžio neigiamumas linksniui maža teturi, rodosi, paprastai reikšmės". Čia reikėtų betgi atsakyti į klausimą, kodėl maža? Reikėtų išaiškinti, ar tai yra tokia tarmės ypatybė, ar gal vokiečių kalbos įtakos reiškimasis. Ar gal tas kilmininko ir galininko "maišymas" rodo reiškinį, kurį aš vadinu kategorijų kolizija? Kadangi neigiamas veiksmažodis reikalauja kilmininko, o tranzityvinių veiksmažodžių bendratis galininko, tai abu šie žodžiai sudėtiniame tariny stoja į "rungtynes", ir priklausomai nuo kelių aplinkybių laimi vienas arba kitas linksnis — kilmininkas ar galininkas, čia kaip tik ir tenka visas šias aplinkybes bei aplamai visą šių klausimų kompleksą specialiau panagrinėti. Iki šiol nevienas toks klausimas praktikoj buvo sprendžiamas intuicija, vadinamuoju kalbos jausmu, bet kadangi kalbos jausmas ne visų vienodas, tai ir sprendimai nevienodi. Patikimas, moksliškas sprendimas remiasi dalyko ištyrimu, o čia mums kaip tik ir trūksta darbų iš struktūrinės srities.

Gražus pavyzdys, kaip vad. kalbos jausmas klaidina, yra vadinamieji pradėtiniai laikai. Čia turime net dvigubą klaidą. Pirmiausia, sudėtinė forma buvo bedirbąs nereiškia veiksmo pradžios (tad nėra pradėtine), bet veiksmo trukmę. Antra, esamojo pradėtinio laiko (esu bedirbąs), apie kurį kartais mūsų vadovėliuose kalbama, iš viso mūsų kalboje nėra. Tai tėra tik dirbtinis analoginis darinys.

Tokių problemų yra ir daugiau. Iki šiol tos rūšies tyrinė.Vmų trūkumą buvo stengiamasi užpildyti smulkiais straipsneliais, kurie betgi tik tiek buvo naudingi, kad juose buvo pateikiama daugiau pavyzdžių vienam ar kitam praktinės gramatikos klausimui paaiškinti. Tokie straipsneliai būdavo spausdinami laikraščiuose, o vėliau kartais leidžiami atskiromis brošiūromis, pvz. Rygiškių Jono "Kalbos dalykai", vėliau kelios Pr. Meškausko brošiūros ir kt. Daugiausia tokių straipsnelių spausdinta "Gimtojoj Kalboj" ((1933-1940). Visos šios pastangos buvo naudingos, bet nepakankamos, nes, vaizdingai kalbant, tai buvo visdėlto tik skylių lopymas. GK straipsneliai nebuvo išsamessnių studijų rezultatas ar santrauka, bet reikalo iššauktas, dažnai trumpas ir skubus kurio nors klausimo paaiškinimas. Todėl suprantama, kad dėl to skubumo ir trumpumo pasitaikydavo visokių aiškinimų, šalia geresnių pasitaikydavo ir netikslių ar net ir visai klaidingų, blogesnių nei vadovėlinių aiškinimų. Pvz. visiškai klaidingai aiškinami veikslai (GK 1936, 4, 50-53). Rygiškių Jono gramatikoj skiriamos "veiksmažodžių reikšmės" ir "veiksmažodžių veikslai" (vok. tai vadinama Aktionsart ir Aspekt), bet tie skirtingi dalykai visai neskiriami GK. Jeigu kas iš Rygiškių Jono gramatikos buvo neblogą susidaręs vaizdą, kas yra veikslai, tai GK jį visai sumaišė, nes pagal R. J. veiksmažodinės formos skęsta, miršta tegali būti eigos veikslo (ir visai teisingai), o GK moko, kad tai įvykio veikslą žyminčios formos. Tokia pat klaida daroma teigiant, kad sakiniuose gera čia gyventi, nelengva alkanam būti žodžiai gera, nelengva "gali būti veiksniai" (KG 1939, 3, 40). Be to, kaikurių savo aiškinimų jau nebe visi buvę GK redaktoriai šiandien ir besilaiko. Pvz. įvardžiuotinių būdvardžių šauksmininko vartosenos klausimu (brangus Jonai ar brangusis Jonai) Pr. Skardžius šiandien kitaip galvoja, negu tada, kai jis GK redagavo. Vadinas, kaikurie dalykai jau paseno. Yra ten ir daugiau tokių dalykų, teigimų ar draudimų, kurių vargu kas šiandien besilaiko, pvz. kad negalima esą sakyti sekančią savaitę, išvažiavo visai dienai, o reikią sakyti kitą savaitę, išvažiavo visą dieną (GK 1935, 3, 46). Pagaliau GK kaikurių dalykų nė nesprendė, o tik kėlė kaip svarstytinus bei studijuotinus klausimus, o kitus vėl sprendė gana nedrąsiai, netikrai, kas matyti iš tokių įterpimų, kaip "atrodo", "veikiausiai" ir kt. Toks elgesys visai suprantamas ir pateisinamas. Neturint kuriuo klausimu išsamesnių tyrinėjimų, atsakymas visada tegali būti rezervuotas. Bet visi minėti trūkumai kaip tik aiškiai parodo, kad jie niekuomet nebus pašalinti, kol neturėsime pilnesnių, išsamesnių tais klausimais tyrinėjimų. Ir čia yra ta antroji darbo sritis, kuri laukiau didesnio mūsų kalbininkų susidomėjimo.

Pagaliau manyčiau, kad jau laikas lituanistams leisti kokį nors periodinį leidinį, bent metraštį, jei nekitokį. Jis galėtų būti bendras kalbos, literatūros, tautosakos, o gal net ir istorijos mokslo darbams. Tai galėtų būti tokio pobūdžio leidinys, kaip laisvoje Lietuvoje buvo "Tauta ir žodis". Dabar mūsų mokslininkai savo darbus spausdina nelietuviškuose žurnaluose. Tai, žinoma, nėra bloga, bet būtų dar geriau, jei galėtume turėti ir savo tam reikalui periodinį leidinį. Malonu, kad Čikagos Lituanistikos Institutas prie to jau ruošiasi.

II. Praktiniai uždaviniai
Šie uždaviniai yra dvejopi: pozityvūs — ugdomasis darbas ir negatyvūs — apsauga nuo gedimo, nuo žalingų svetimų įtakų. Trečias uždavinys — rašybos sutvarkymas.

Kalbant pirmuoju klausimu, tenka pirmiausia paliesti terminologijos reikalą. Jau mūsų spaudoj buvo pastebėta, kad mums dažnai trūksta terminų — tiek bendro pobūdžio, tiek ir specialybinių. Kas yra turėjęs reikalo su vertimais (o kas jo čia nėra turėjęs?), tas žino, kaip reikia raitytis ties sakiniu, kuriame yra žodis challenge, prejudice, hostility, complacency, emergency ir pan. Arba kas nežino, kaip nelengva tiksliai išversti kad ir tokius posakius ar sakinius kaip competitive enterprise system, opportunity system, observance of brotherhood week, he paid tribute to dignity and integrity of nation's workers ir pan. Sunkenybių verčiant turime todėl, kad dar neturime tikslių lietuviškų atitikmenų kaikuriems žodžiams, kurie šiuo atveju anglų kalboje yra įprasti ir aiškūs. Todėl būtų naudinga, kad tos rūšies sunkenybėms nugalėti nebūtų paliktas vienas eilinis žurnalistas, bet kad čia ateitų pagelbon ir tie, kuriems rūpi mūsų bendrinės kalbos kultūra bei pažanga.

Su bendrąja terminologija yra susijęs ir tarptautinių žodžių vartojimas. Spaudoje nevieno buvo pasisakyta prieš pergausų tų svetimybių vartojimą mūsų kalboje. Jų daugiau turbūt pasitaiko kalboje mūsų jaunimo, kuris prie jų įpranta nelietuviškose mokyklose. Štai keletas sakinių iš studentų spaudos: Funkcine prasme žmogus skiriasi nuo kitų tuo, kad jis savyje yra inkorporavęs vertybių hierarchiją; logišku konsekventiškumu pasiremdami prieiname išvados, kad santariečių vertybinės hierarchijos viršūnėje vyrauja idėjinis aspektas (kontraste su grynai ekonominiu ar pragmatinės politikos elementu); jų vertybių sistematingumas sunkiau, jei iš viso, palenkiamas loginės dedukcijos analizei.

Galima sutikti, kad tų svetimybių čia galėtų būti mažiau. Visdėlto šis reikalas nėra toks paprastas, kaip iš paviršiaus atrodo. Kai net toks žurnalistas kaip Br. Raila pasisakė prieš jo nuomone nereikalingas tarptautines svetimybes mūsų spaudoj, tai A. J. Greimas jį visiškai teisingai kritikavo (Santarvė 1955, Nr. 7-8) nurodydamas, kad Br. R. siūlomieji lietuviški pakaitalai visai ką kita reiškia, kad jie negali atstoti pavartotųjų svetimybių. Pvz. emocija, epocha, individas, konstruktyvus, dezorientuotas nėra tas pats, kas jausmas, laikotarpis, asmuo, kuriantis, suklaidintas, čia tenka sutikti su A. J. Greimu, kad "šitoks atitikmenų jieškojimas yra kalbos susinimas, o ne turtinimas, patarimas rašančiam eiti lengvumo, o ne minties griežtumo keliu". O kai Br. R. vietoj sakinio žmonių prieauglis didėjo geometrine progresija pataria vartoti gyventojų skaičius sparčiai daugėjo, tai A. J. Greimas atsako teisingu priekaištu: "lietuviškai kalbėsi, jeigu vengsi mokslinio tikslumo, o pasitenkinsi tik bendrybėmis; lietuviškai kalbėsi, jeigu aiškios sąvokos vietoje "gražiai" vartosi vaizdus ir metaforas".
 
Kultūros kongrese buvo galima užsiprenumeruoti Lietuvių Enciklopediją ir įsigyti Lietuvos žemėlapį. Viršuj (kairėje) LE leidėjas Juozas Kapočius.

Iš tikrųjų tarptautinių žodžių tenka skirti tris rūšis. Vieni yra tie, kurių nesame pakeitę lietuviškais ir nemanome jų keisti, pvz. fizika, chemija, biologija, filosofija, psichologija. Kitą rūšį sudaro tie, kuriuos galėtume vadinti sinonimais. Tos rūšies lotyniškos kilmes žodžiams turime panašios reikšmės lietuviškus atitikmenis. Tačiau panaši reikšmė nėra tapatinga reikšmė, ir dėlto šie lotyniškos ar graikiškos kilmės žodžiai negali būti pakeisti lietuviškais, jeigu norime savo kalboje būti tikslūs. Pavyzdžiais gali būti jau minėti emocija ir jausmas, individas ir asmuo ir kt. čia mes turime panašų reiškinį, kuris yra labai ryškus anglų kalboj, turinčioj daug sino-niminių grupių, sudarytų iš germaniškos ir lotyniškos kilmės žodžių, pvz. freedom ir liberty, meaning ir significance; faith, belief, creed; love, affection, charity, ir kt. Pagaliau turime trečią rūšį tarptautinių žodžių, kuriems turime pilnus lietuviškus atitikmenis, pvz. progresas ir pažanga, koncepcija ir samprata, tendencija ir polinkis, ir kt. Kalbant apie tarptautinių svetimybių mažinimą mūsų kalboje, tenka turėti galvoje tik šią trečią jų rūšį, nors dažnu atveju nebus lengva nuspręsti, ar kuriam svetimam žodžiui turime pilną lietuvišką atitikmenį, ar ne.

Su bendrąja glaudžiai siejasi ir specialybinė terminologija, nes juk ir nėra įmanoma tiksliai vienus terminus atskirti nuo kitų. Nesu gerai susipažinęs su atskirų specialių sričių terminologiniais darbais, dirbdamas šiuo metu Amerikoje. Iš spaudos žinome, kad mūsų inžinieriai, medikai, miškininkai ir kiti šį tą dirba šioje srityje. "Naujienose" buvo paskelbtas daktaro Gudaičio medicinos terminų pluoštas. Technikos terminų klausimu rašoma "Technikos žodyje". Pr. šulaitis išleido "Darbo teises terminus". Tai labai reikalingi darbai, šių dienų gyvenime kasdien atsiranda naujų, ypač technikos srity, terminų, kurie vartojami kasdieninėj Amerikos spaudoj. Neišvengiamai jie turi būti vartojami ir mūsų spaudoj. Nesusikūrus gerų, mūsų kalbai tinkamų terminų, įsigalės blogi ar tiesiog angliški žodžiai. Todėl šis darbas negali būti atidėliojamas "geresniems laikams".

Su kaikuriais terminais galvosūkio nėra, nes radaro kitaip nevadinsime kaip radaru. Atominis reaktorius taip pat aiškus. Bet kaip sakysime lietuviškai: airborne radar, elektronics, rocket propulsion, guided missiles, turbojet, thermonuclear energy, fissionable material ir kt.? Nežinau, ar mes jau turime priimtus kad ir tokius kasdieninės apyvokos terminus kaip air conditioning, fan, freezer (šalia refrigerator—šaldytuvas), Venetian blinds, window shades, screens ir kt.

Reikia čia pastebėti, kad lietuviški terminai kuriami ir okupuotoje Lietuvoje. Aišku, nevisi jie geri (paprastai rusiški vertiniai), bet nevisi ir blogi, ir dėlto šičia kuriant naudinga palyginti su ten jau vartojamaisiais. Pvz. vietoj mūsų sprausminio lėktuvo (pagal vokiškąjį Duesenflugzeug, nes Duese verčiama sprausme, kitų sprausle) Lietuvoj vartojamas reaktyvinis lėktuvas (rus. reaktivnyj samolet). Inžinieriai čia turėtų spręsti, kuris geresnis. Guided missiles mūsų spaudoj verčiama vairuojamomis raketomis ir kitaip. Lietuvoj — valdomieji sviediniai. Fissionable material — Lietuvoj skaidomosios medžiagos.

Nemaža dalykų mūsų spaudoj vadinama įvairiais terminais, pvz. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja (Lietuvoj pagal rusišką pavyzdį Suvienytų Nacijų Generalinė Asamblėja). Kiti mūsų spaudoj vartoja dar ir J. T. visumos susirinkimas, pilnaties posėdis ir kt. šis pastarasis be abejo tegali reikšti plenumą, plenarinę sesiją, bet visumos ar visuotinis susirinkimas galėtų būti vartojamas svetimos generalinės asamblėjos vietoj. Tuo būdu galėtume sakyti: Jungtinių Tautų Visumos Susirinkimo pilnaties posėdis — Plenary session of The United Nations General Assembly. Nors tokių nevienodų, bet kasdien vartojamų terminų yra nemaža, bet nedaug kas į tai kreipia dėmesį. O jie betgi žymiai svarbesni, negu siauros specialybės terminai, tevartojami palyginti nedaugelio specialistų. Todėl siūlyčiau, kad ir kalbininkai bent savo "kalbos kertelėse' skirtų kartais ir tokiems dalykams vietos.

Apskritai manyčiau, kad visų sričių mūsų specialistai turėtų terminus rinkti, juos savo tarpe aptarti ir paskui pasiūlyti kalbininkams pat.krinti. Pirmoje eilėje galėtų būti atrinkti ir paskelbti bendrojo pobūdžio, kasdien vartojami terminai. Specialaus pobūdžio terminai galėtų būti skelbiami specialiuose leidiniuose. Šiuo būdu buvo ruošiami terminai Nepr. Lietuvoje, šitaip jie galėtų būti ruošiami ir čia. J technines šios procedūros smulkmenas nesigilinsiu — čia gali būti įvairių pasiūlymų.

Kalbant apie preventyvinį, arba apsaugoj amąj į, darbą, reikia pažymėti, kad tos rūšies uždaviniai visada yra svarbūs ir opūs kiekvienai tautai, kuri yra panašioje padėtyje kaip mūsų, t. y. kuri kultūriniu atžvilgiu yra jaunesnė už savo kaimynes. Taip kaip apskritai neįmanoma išvengti kitų tautų kultūrinės įtakos, taip lygiai sunku išvengti ir jų kalbų įtakos. Tie uždaviniai pasunkėja dvigubai, kai tauta atsiduria svetimųjų valdžioje, kaip dabar yra su Lietuva. Tokiu atveju kelias svetimoms kalbinėms įtakoms yra laisvesnis, negu tautai gyvenant nepriklausomą valstybinį gyvenimą. Juo sunkiau išvengti svetimos įtakos emigrantų kalbai, kuri lyg salelė plaunama svetimos kalbos vandenyno. Stebėdami lietuvių kalbos gyvenimą šiandien, matome, kad tos svetimybės veržte veržiasi lietuvių kalbon; Lietuvoje — rusybės, o čia anglybės.

Svetimybės be abejo labai plati sąvoka. Kiekvieną žodį, kiekvieną jo reikšmę bei žodžių grupės (posakio) reikšmę galime vadinti svetimybe, jeigu jų kilmė yra svetima. Tuo atžvilgiu visiškai grynų kalbų nėra. Mes žinome, kad ir mūsų kalba tų svetimybių turi nemaža, kad vienos jų labai senos (amatas, bakūžė, pinigas, asilas) kitos jaunesnės (ponas, bažnyčia, Kalėdos, Velykos). Mes esame ne tik "pasiskolinę" svetimų žodžių, bet ir svetimų žodžių bei posakių reikšmių, pvz. prisiekti, priesaika, prasižengti, prasižengimas (nusižengimas), įsivaizduoti, įsivaizdavimas, Įkvėpimas, pašaukimas, atsišaukimas, nusistatymas ir kt. Visus šiuos žodžius bei žodžių reikšmes esame jau "įsipilietinę" savo kalboje, t. y. laikome juos lygiaverčiais su savaisiais autentiškais žodžiais ir dabartinei mūsų kalbai būtinais. Turėdami tokį istorinį patyrimą, galime sutikti, kad ir šiandien tam tikras kiekis svetimybių nėra išvengiamas. Tai yra, sakytume, neišvengiama būtinybė. Visdėlto mūsų principinis nusistatymas yra išlaikyti kiek galint didesnį savo kalbos savitumą, originalumą, ir dėlto juo mažesnė bus svetimybių priemaiša, juo tas originalus kalbos pobūdis bus pilnesnis ir ryškesnis. Jeigu praeityje pasisavinome kaikurių svetimybių (bažnyčia, išganytojas, kambarys, ponas) vien dėlto, kad mūsų protėviai nesugebėjo susikurti jų vietoj savų žodžių, tai šiandien toks savinimasis svetimybių būtų nepateisinamas. Dėlto kai jos nejučiomis, nesąmoningai mūsų kalbon įsibrauna, visų savo kalbos gerbėjų pareiga yra jų svetimumą bei nereikalingumą išaiškinti ir nurodyti, ką ir kaip jų vietoj turime vartoti.

Suprantama, kad mes negalime turėti tiesioginės įtakos dabartinės kalbos praktikai Lietuvoje, tačiau mes galime ir privalome rūpintis kultūra kalbos, kurią čia vartojame. Apie rusybes, kurios dabar nesąmoningai ar sąmoningai brukamos mūsų kalbon Lietuvoje, esu rašęs straipsny "Lietuvių kalbos sovietinimas" ("Lietuva" Nr. 8, 1956), tad apie tai čia nekalbėsiu. Norėčiau betgi keliais pavyzdžiais parodyti anglų kalbos įtaką bei kitas negeroves šių dienų mūsų kalboje.

Sprendžiant iš spaudos, mūsų kalba aplamai nėra dar bloga. Turiu galvoj, žinoma, tik geresnius, plačiai skaitomus laikraščius, o ne kokią "Saulę" ar "Laisvę". Visdėlto gedimo reiškinių yra, nors nevisuose vienodai. Jeigu nekreiptume į tai dėmesio, padėtis blogėtų. Daugiausia pasitaiko žodyno ir sintaksės svetimybių. Štai jos.

Žodynas, čarteris bus patiektas 84 tautų konferencijai... jau dabar žinoma, kad agentūros boardą sudarys 23 tautų atstovai (trumpame straipsnely pavartota 4 kartus čarteris ir 3 kartus boardas). Viename ir tame pat straipsny rašoma Tarybų Sąjunga, Sovietų Sąjunga ir Sovietų Rusija vis apie tą patį dalyką kalbant. Vartojami tokie žodžiai kaip taksos, šteitas, bilius, stuardė, investmentai. Rašoma: The American Federation of Labor ir Congress of Industrial Organizations kovoja, kad ... (tingėta išversti pavadinimas). Kitur verčiama labai nevykusiai, tiesiog juokingai: populiarūs frontai (vietoj liaudies frontai); Perono konstitucija pakeičiama 1853 m. originalia (!) konstitucija; savo originaliniame biudžete prezidentas paprašė ... (=pradiniame); prezidento ūpas yra augštas (high spirits). Iki šiol vis dar nepajėgiama išsiaiškinti kuo skiriasi nelaisvė ir belaisvė, pateikti ir patiekti ir pan. "Petras Levickas dešimtį su puse metų išbuvęs Rusijos belaisvėje", rašoma pirmame dienraščio puslapy, pirmame pirmos skilties sakiny!

Sintaksė. Baisiai neskanūs tokie sakiniai: Jieškos pastovią taikos formulę Vidurio Rytams; atvažiavo atsiimti laimėtą šių metų Karolio Didžiojo vardu taikos premiją; jie skelbė melą, būk lietuvių tauta spiečiasi apie komunistų partiją, būk Lietuva atgavusi tikrą nepriklausomybę. Kalbos jausmas dažnai tiek jau atbukęs, kad nebejaučiama, kas lietuviška, kas ne, rašant pvz.: sukelti pustrečio milijono dolerių katalikų mokykloms; lėšos bus sukeltos naujais padidintais gazolino, padangų ir pan. mokesčiais; pagal išgalės dėjomės prie lėšų sukėlimo tam reikalui (tai jau vartoja kuone visi laikraščiai). Kiti visiškai nesijaudindami vartoja sovietinį žargoną, perkeldami jį iš sovietinės spaudos į mūsų, pvz. plėšinių įsisavinimo akcija vedama... (šis sovietiškai rusiškas posakis reguliariai vartojamas visame straipsny).

Kaikurie laikraščiai be jokios tvarkos rašo svetimus tikrinius vardus, pvz. Chicaga, Chicagoje, bet Ir Chicago, New Yorkas ir New York, Washingtonas ir Washington, bet Paryžius (ne Parisas ar Paris), Varšuva (ne Warszawa). Visa ši makalynė demonstruojama pirmame dienraščio puslapy. Nesuprantu, kodėl bijoma rašyti Čikaga, Vašingtonas, Niujorkas ir pan. Daugelis laikraščių dažnai rašo kaip kam pasitaiko — Khruščevas, Kruščevas, Chruševas ir tik retas pataiko Chruščiovas.

Visi šie pavyzdžiai rodo, kad mūsų spaudos kalboje nepageidaujamų svetimybių ir šiaip netvarkos yra nemaža. Nemanyčiau, kad būtų mūsų kalbos kultūrai sveika, jei į tai nereaguotume. Tik, nors čia kalbama apie kalbininkų uždavinius, nemanyčiau, kad tuo tik jie vieni turėtų rūpintis. Visiems kalbos vartotojams turėtų rūpėti savo kalbos kultūra, o ypač spaudos žmonėms. Tiesa, kaikurie laikraščiai net specialias skiltis skiria kalbos reikalams. Tai gerai. Tik kartais atrodo, kad tos skiltys skiriamos visiems, išskyrus spaudos žmones. Tokios mintys lenda galvon, kai matai seną žurnalistą, Lietuvoj mokslus baigusį, bet vis dar nepajėgiantį atskirti belaisvės nuo nelaisvės ar pateikti nuo patiekti.

Pasisakydamas prieš minėtas svetimybes, noriu pažymėti, kad nesu absoliutus svetimybių, šiuo atveju anglybių, priešas. Jeigu jau būdami Lietuvoje buvome kaikurias jų įsipilietinę, pvz. biznis, piknikas, vajus, tai šičia galėtume būti dar truputį nuolaides-ni. Sunku būtų pvz. įrodyti, kodėl vokiškas kurortas Amerikoje turėtų būti geresnis už resortą, kurių vietoj turime lietuvišką vasarvietę. Nieko prieš neturiu, kad autobusas čia trumpinamas į busą. šis žymiai patogesnis. Galėtume nesijaudinti ir dėl boso, farmos, farmerio, pajaus, nors strytkarių, aiskrymų ir pan. nevartosime. Suprantama, kad čia sunku pravesti ribą tarp to, kas leistina ir kas ne. Turėtume tai dar pasvarstyti ir susitarti.

Ta proga keletas žodžių apie tas specialias kalbos dalykų skiltis laikraščiuose. Neturint specialaus tiems dalykams laikraštėlio, jos yra naudingos, tik gal kiek modifikuotinos. Reikėtų taisyti tik labai svarbias spaudos klaidas, nekreipiant dėmesio į smulkmenas, nes tų smulkmenų aiškinimas šalia svarbių dalykų sudaro įspūdį, kad viskas, kas čia taisoma, yra smulkmenos. Laikraščiuose smulkios klaidos neišvengiamos, ir dėlto nėra ko jaudintis. Taip yra ne tik mūsų spaudoj. Aišku, kils klausimas, kas laikytina smulkmena, kas ne. čia gali būti skirtingų nuomonių. Mano nuomone daugelis rašybinių klaidų šiuo metu tenka laikyti smulkmenom, pvz. kur dė-tinas kablelis, kas rašytina kartu ir kas atskirai ir pan. Kalbos klaidų taisytojai kartais akis bado rašytojui, radę jo raštuose keletą nevienodybių, pvz. žodį vienur rašant su jotu, kitur be jo, arba vienur kaikas, kitur kai kas ir pan. (žr. "Mūsų Kalba", Draugas 1956. 1. 7). Bet tokiais straipsniais kalbininkai plaka kartu ir save, nes kas gi kaltas dėl tų nevienodybių, jeigu ne jie, skelbdami ir patys vartodami įvairias rašybas? Dabar, kai paplis plačiau Balčikonio "Lietuvių kalbos žodynas", toms nevienody-bėms bus dar didesnė paskata. Ir dėlto kiekvieną tokį taisymą pradėdami, taisytojai turėtų muštis į krūtinę tardami: negerai, bet mes patys dėl to kalti.

Dėl to tiesiog apgailestauju, kad mano bičiulis St. Barzdukas peiktinų kalbos atžvilgiu knygų eilėn įrašė net ir tokią puikią knygą, kaip J. Jankaus "Namas geroj gatvėj", nors ir pats pripažindamas, kad "jo kalbai nedaug ką tegalima prikišti". Jeigu taip, tai kam blusinėti? Šitaip taisant, kažin ar negalima būtų ir pačius taisytojus kartais pataisyti? Pvz. minėto straipsnio klaidų sąraše yra ir užduotis, kurio aš negaliu laikyti kalbos klaida.

Pagaliau tenka paliesti ir rašybos klausimą, kuris pas mus diskutuojamas beveik su tokia egzaltacija, kaip ir politikos reikalai. Skirtumas tik toks, kad politikai ir dabar dar tebetęsia savitarpio apsispjaudymo karą, o kalbininkai yra pasiekę Korėjos paliaubų padėtį: šaudymasis liovėsi, kiekvienai pusei apsikasus savose pozicijose. Tad taikos dar nėra. Iš tikrųjų gi nėra čia dėl ko rimtai kautis, nes rašybos dalykai mažiausiai svarbūs iš visų kalbos dalykų. Bet kai jie pastatomi pirmon vieton, padaromi svarbiausiu praktinės kalbos klausimu, gal ir nesąmoningai patenkama stabmeldybėn, nes pradedama garbinti rašybos stabą, šitaip stabui teikiama garbe teigiant, kaip viename straipsny buvo parašyta, kad grįžę Lietuvon nebesusikalbesime, jei čia imtume vartoti kiek kitokią rašybą, žinoma, rašybos vienodumas, tvarka yra labai geri dalykai. To įrodinėti netenka. Bet iš kitos puses irgi yra aišku, kad rašyba nėra kalba, kad ji kalbos nei pataisys, nei pagadjns. Ar mes rašysime augštas su k ar su g, kalbai tas pats, nes tarsime visada vienaip. Tas pats ir su kitais dalykais, pvz. ar rašysime bet kas ar betkas, kalbėsime vienodai. Tad šis argumentas, kad mes čia emigracijoj sudarom tautos mažumą ir dėlto negalim skirtis rašyba nuo visos tautos, yra labai silpnas. Kyla klausimas, kas bus, jei Lietuvoje ims ir pakeis rašybą? Ar ir mes tada iš paskos turėsime bėginėti?

Antra, prisimintina, kad vargu kada visi lietuviai yra vartoję vieną ir vienodą rašybą. Istoriškai žiūrint, mūsų rašyba buvo nuolatiniame keitimosi būvyje. Ji keitėsi nuo pat Mažvydo laikų iki pirmojo Kultūros kongreso Čikagoje. Ji keisis ir toliau. Ir čia kaip tik svarbu prisiminti to keitimosi akstinus ir būdus. Tenka konstatuoti, kad 1) rašybą keičia ne tautos dauguma, o mažuma, atskiri jos individai, ir 2) keitimasis vyko be jokio įsakymo ar dekreto iš viršaus. Kaip mūsų rašyba keitėsi, kaip atskirų rašybininkų ar tiesiog rašytojų rašybinės naujovės plito visuomenėje, galime matyti P. Joniko "Lietuvių kalbos istorijoje" (181-193). Daugiausia vieningumo buvo gal nepr. laikotarpy, bet ir tada toli gražu nebuvo viena rašyba visų vartojama. Vydūnas ir Mažosios Lietuvos lietuviai vartojo skirtingą rašybą, o Didžiojoj Lietuvoj iš bendros Švietimo Ministerijos patvirtintos rašybos skyrėsi kalbininkai, "Gimtojoj Kalboj" vartodami sureformuotą rašybą. Tai pradėta vartoti nuo 1935 m. (žr. GK Nr. 1-2, 1935). Paskui ir GK ji buvo kaitaliojama. Pagal tautos vado užgaidas įvesta in (=į), paskui vėl nuo jo atsisakyta. Matome, kad jau tada eita prieš "tautos daugumą", bet įdomu, kad tada nė vienas iš kalbininkų neprotestavo. Tad protestą prieš kaikuriuos rašybos pakeitimus sunku grįsti ir "istoriškai". Antra vertus, nėra ko bijoti rašybinių pakeitimų, turint galvoj ir grįžimo galimybes. Grįžus būtų labai gera proga visuotinai įsivesti patobulintą rašybą, nes tada iš karto būtų keičiami visi vadovėliai ir daugumas knygų, tad reikės pradėti viską nuo pradžios. Tokia proga rašybai sutvarkyti kaip tik gera. Išvada iš to, kas pasakyta, yra ši: principinis nusistatymas nieko netobulinti, nieko nekeisti gyvenant emigracijoj, nėra tvirtai pagrįstas.

Iš kitos pusės pakeitimai galėtų būti naudingi, jei būtų sutarti. Kai nėra susitarimo, rezultatas yra tas, kad dabar turime daugiau nei dvi rašybas, nes daugelis laikraščių, žurnalų ar knygų autorių praktiškai nesilaiko griežtai nė vienos vadovėlinės rašybos. Net ir tie, kurie laikosi Vadovo rašybos, nerašo Bciknas, Dikinzas, Kvibekas, bet Bakonas, Dikensas, Kvebekas. Tai tik rodo, kad rašybos evoliucija vyksta toliau. Patys rašybos vartotojai daro reformas ir susireformuos taip, kaip jiems patinka.

Visdėlto toks rašybos reformos kelias nėra visai praktiškas, nes jis trunka ilgesnį laiką, o vienos sutartinės rašybos turėjimas šiuo metu būtų labai pageidaujamas dalykas. To reikalavo visi Kultūros Kongreso Čikagoje kalbos sekcijos posėdžio dalyviai, o taip pat ir visi mokytojai, nes rašybos nevienodumas labai apsunkina ir taip jau nelengvą lituanistinio švietimo darbą. Todėl vien jau mūsų jaunosios kartos labui turėtume liautis ožiavęsi dėl visai nesvarbių dalykų. Pagaliau rašybos vienybė būtų reikalinga, norint leisti praktinės kalbos reikalams laikraštį kaip buvusi Gimtoji Kalba.

Dar svarbesniu reikalu tenka laikyti tuos kalbos dalykus, kurie yra susiję ne tik su rašyba, bet ir su tartimi. Turiu galvoj seną vartoseną minusas,-o ir naują Vadovo siūlymą minus,-aus (bet: pliusas,o), seną omnibusas.o ir naują omnibus.aus (bet: autobusas,©), seną reguliarus, reliatyvus, Bakonas, Dikensas ir naują regularus, relatyvus, Beiknas, Dikinzas ir kt.

Konkretus mano pasiūlymas būtų grįžti prie laisvoj Lietuvoj turėtos praktikos — visus bendrinės kalbos klausimus spręsti susitarimo (ne pritarimo) keliu, atseit demokratiškai, taip kaip buvo daroma Lietuvių Kalbos Draugijoj. Visai nesuprantama, kodėl čia, kur vieningumas dar reikalingesnis, nukrypsta nuo to gražaus sutartinio kelio, praminto Lietuvoje. Išeitį iš dabartinės padėties siūlyčiau tokią: kas nors paruošia tebeginčijamų rašybinių bei su rašyba susijusių klausimų sąrašėlį ir jį multiplikavęs išdalina visiems kalbininkams bei rašybininkams ( o gal ir platesniam būriui, pvz. visiems žurnalistams ir rašytojams) pasisakyti. Po kelių tokių pasisakymų nesutariamų dalykų, manau, liktų nedaug, o gal jie ir visai išnyktų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai