Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKŲ VIENYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. Golšanskis   
Motto: Ne politika turi išgelbėti religiją, bet religija politiką.
J. Balmes.

Maždaug prieš pusantrų metų ta pačia antrašte "Aiduose" pasirodė A. Maceinos straipsnis (Aidai, 1952 m. Nr. 4), sprendžiąs katalikų politinės vienybės problemą. Minėtas straipsnis buvo principinio pobūdžio, todėl jis yra aktualus ir šiandien. Ten buvo iškeltas dar vis gyvas klausimas, ar mūsų katalikai politinėje savo veikloje turi tenkintis viena politine partija, ar geriau telktis į dvi ar kelias. Profesorius atsakė, kad "daugingumas (suprantama partijų S. G.) politinėje mūsų veikloje yra mūsų stiprumo laidas".

Visų pirma norėtume pakartoti svarbiausius argumentus ir pavyzdžius, kuriais ta tezė yra grindžiama. Cituoju: "Ji (Šv. Trejybės S. G.) yra vieninga visu tuo, kas plaukia iš dieviškosios prigimties, ir ji yra dauginga visu tuo, kas kyla iš asmens. Dievas yra vienas prigimties atžvilgiu, bet Jis nėra vienas asmens atžvilgiu". Toliau kalbama apie Bažnyčią: "... vienas yra Apreiškimas ir vienas mokomasis neklaidingas Bažnyčios autoritetas. Tačiau kiek jame yra srovių ir srovelių, krypčių ir teorijų! Kiekvienas didelis teologas ar filosofas Bažnyčios istorijoje yra sukūręs savo mokyklą, kuri amžių eigoje neišnyko, bet pasiliko ir ligi šiai dienai gyvena daugiau ar mažiau regimu būdu: šv. Augustinas, šv. Anzelmas, šv. Tomas, pal. Duns Skotas, Suarezas, New-manas, Moehleris, Solovjevas, Blondelis, Wustas. Ir Bažnyčia neturi nieko prieš šį įvairumą, nes jis yra mąstančios žmogaus dvasios kūrybiškumo išraiška." Kitoj vietoj sako: ". . . viena yra Kristaus apreikšta religija, kuria Viešpats yra garbinamas. Tačiau koks jame apeigų, ritų, liturgijų įvairumas. Šalia lotyniškosios liturgijos Bažnyčioje žymią vietą užima bizantinė; šalia jos stovi koptiškoji, syriškoji, mozarabiškoji, šv. Am-broziejaus ir kt. Ir Bažnyčia ne tik pakenčia šį įvairumą, bet jį gina ir saugo ..." Apie meną sakoma: "... meno srityje katalikai taip pat yra daugingi ir sykiu vieningi; daugingi savo stiliais, formomis, priemonėmis, vieningi savo siekimais ir meno įjungimu į Viešpaties Karalystę. Bažnyčia yra visuotinė ne tik tautų, bet ir kultūrų atžvilgiu". Toliau, pereinant prie politikos, teigiama: "Kas čia pasakyta apie mokslą, bendruomenę, kultūrą, meną, tas pat tinka ir politikai". "Būdama valstybės gyvenimo tvarkymas, politika neturi saro turinio, bet naudojasi tuo, kas yra sukurta ar sukuriama kitose srityse: moksle, mene, ugdyme, ūkyje; naudojasi ne šiems turiniams keisti, bet tik juos tvarkyti ir derinti vieną su kitu". Norime suprasti, kad tu-rininių vertybių kaip mokslas, menas ir t.t. sugretinime su "formaliniu dalyku", politika, loginis ryšys remiasi tvirtinimu, kad politika naudojasi tuo, kas, pvz. moksle yra sukurta, o ten yra įvairių krypčių, tuo pačiu, atitinkamai pagal kryptį moksle gali būti suformuota ir politinė pažiūra. Žodžiu, turininės vertybės su įvairiom kryptim ir variantais saisto "formalinį dalyką"— politiką.

Šitoks dalykų aptarimas yra teisingas tik j ieškant geriausios valstybės koncepcijos, politinės sistemos, ar kuriant kurios nors partijos programą. Sutinkame, kad gali būti sukurtos kelios politinės sistemos, visos jos teoriškai teisingos, daugeliu atžvilgių geros, tačiau gali kilti klausimas, kuri jų mums yra tinkamiausia ir priimtiniausia. Jei lietuviams ir kitoms Vakarų tautoms labiau priimtinos lotynų apeigos, o Rytų tautoms bizantiškosios, syriškosios, ar kitos,-— tam yra įvairių priežasčių. Jei vokiečiams labiau prie širdies gotinis stilius, o graikams jonėnų,— tai tam pagrįsti taip pat yra įvairių motyvų ir t.t. Iš tų išvedžiojimų, kuriuos minėtame straipsnyje profesorius mums pateikia, tedrįstame teigti, kad aštrių ir kūrybingų protų gausumas, kuriant mūsų valstybės koncepciją ar konkrečią, amerikoniškai tariant, platformą, yra kūrybingumo, tikslumo ir pasisekimo laidas. Kaip Bažnyčia apima ir savyje suderina tas įvairias sroves, mokslo ir meno kryptis, taip ir katalikai turėtų siekti politinių pažiūrų ir metodų suderinamo vienam junginyje. O dėl tvirtinimo, kad "daugingumas (partijų S. G.) politinėje mūsų veikloje yra mūsų stiprumo laidas" labai abejojame, ir štai dėl ko.

Katalikų politiniu stiprumu praktinėj veikloj laikome ne tik programinį ar principų pranašumą, bet ir gebėjimą savo politinius tikslus realizuoti. Būdami daugingi, kitaip sakant, susiskaldę, eidami į politinę areną dviem ar keliomis, tarp savęs besirivalizuojančiomis (ko praktiškai negalėtume išvengti) partijomis, savo tikslų negalėtume realizuoti, ar bent sunkiau būtų tai padaryti. Moksle, mene svarbu ne masė, bet stiprūs individai. Individualumas, originalumas, kūrybingumas lemia mokslo ar meno turinį, formą ir pažangą. Religijoj, santykiavime su Dievu, augščiausią vertę kaip tik turi individualumas, intymumas. Taigi, tos sritys turi aiškų individualinį charakterį, o politika, ypač demokratinėj sistemoj, turi aiškų kolektyvinį pobūdį. Čia ne tiek atskiras individas, kiek organizuotumas ir masių balsai lemia pasisekimą, tikslų realizavimą. Ipso facto vertybės kaip mokslas, menas, religija iš vienos pusės ir politika iš kitos pusės, dėl savo skirtingo pobūdžio praktiniam veikime, yra negretintinos.

A. Maceina teigia, kad "Mūsų katalikai vi-suomeniškai mirs (m.p.), jeigu jie užsidės uniformą ir pasidarys visi kaip vienas, susitelkdami į vieną politinę partiją ar grupę. Tai bus ženklas, kad didesnės katalikų masės nebegalvoja . . ." Pirmiausia tenka priminti, kad susitelkimas į vieną partiją neužkerta kelio galvoti ir kurti naujus planus ateičiai. Antra, ilgokai dauguma mūsų katalikų sutilpo vienoj politinėj partijoj ir vis dėlto jie visuomeniškai nemirė, bet nuolat augo ir stiprėjo. Trečia, atsiradus kelioms skirtingai galvojančioms grupėms ir suorganizavus savo partijas, nemanoma, kad katalikai visuomeniškai sustiprėtų (kas jau pasakyta apie politinį stiprumą, tas pats tinka ir čia). Kita vertus, buvimas vienoj partijoj radikalesnio ir konservatyvesnio sparno daugiau ar mažiau vers jieškoti kompromiso, kurs, be abejonės, bus arčiau "aukso vidurio" ir padės išvengti kraštutinumų. Ketvirta, tai dar nebus ženklas, kad ". . . katalikiškoji mūsų visuomenė virsta mase . . .", bet bus akivaizdus susiklausymo, organizuotumo ir racionalumo pasireiškimas.

Peržvelgę argumentus už kelias katalikų partijas ir juos įvertinę, suglaustai palyginkime tas dvi katalikų visuomenėj populiarias politines koncepcijas, būtent: pilnutinės demokratijos, kuriai, sakoma, atstovauja Lietuvių Frontas, ir krikščioniškosios demokratijos koncepciją, kuriai atstovauja Krikščionių Demokratų partija. Į pilnutinę demokratiją telpa politinė dem., socialinė dem., kultūrinė dem. ir tarptautinė demokratija. Čia visų demokratinio gyvenimo sričių samprata yra atremta į žmogaus asmens, kaip nelygstamos vertybės, iškėlimą. Ne žmogus bendruomenei ar valstybei, bet valstybė ir bendruomenė žmogui. Demokratinės valstybės paskirtis yra padėti asmeniui ir bendruomenei (šeiminei, profesinei, religinei) egzistuoti ir tarpti. Kažkas taikliai pastebėjo, kad čia siekiama ne žmogų suvalstybinti, bet valstybę sužmoniškinti. Šiuo klausimu mūsų katalikai sutaria. Pats popiežius Pijus XII yra paskelbęs, kad "tikroji demokratija turi remtis žmogaus asmens gerbimu",1) o dr. Ivo Duchacek lūpomis CDUCE (Centro Europos Kr. Dem. Unija, kuriai priklauso mūsų Kr. Dem., įsipareigodami visus jos nutarimus ir programines gaires priimti) paskelbė apsprendžiančiu principą: "ar tas ar kitas politinis sprendimas yra už ar prieš žmogaus asmenį, gyvenantį soc. bendruomenėje, nuo kurios jis negali būti atsietas".2)
-------
1)    "Tšvynės Sargas", str. Krikščionybe ir politika 1948 m. 2-3, 168 p.
2)    CDUCE, Press release 1953 m.

Prie tų klausimų, dėl kurių didesnių ginčų nekyla, nesustosime, o plačiau panagrinėsime kultūrinę demokratiją, kur įeina kultūrinės autonomijos sąvoka, ir pilnutinės demokratijos filosofinį pagrindinį, vadinamąją bepasaulėžiū rinės politikos teoriją. Pagal ją, valstybė ir pasaulėžiūra gali santykiauti trejopai, būtent: 1 Valstybė su savo institucijomis gali būti palenkta pasaulėžiūros tarnybai, t. y. valstybė politinėmis priemonėmis kovoja už kurią nors pasaulėžiūrą ir ją skleidžia. Šį santykiavimo būdą vadiname pasaulėžiūrine politika. 2 Valstybė su savo institucijomis gali būti pajungta kovai prieš pasaulėžiūrą (praktiškai ji dažniausiai kovoja tik prieš krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir proteguoja laicistinę, stengdamasi plėsti indiferentizmą). Tai laicistinė politika. 3 Valstybė su savo institucijomis gali nesikišti į pasaulėžiūrinius reikalus, palikdama juos spręsti bei tvarkyti pasaulėžiūrinėms institucijoms, o pati tik prižiūrėti ir mar terialiai remti jų veiklą. Tai nepasaulėžiūrinė politika.

Nepasaulėžiūrinės politikos teorija politines priemones kvalifikuoja prievartinėmis, todėl pasaulėžiūriniuose reikaluose netinkamomis. Pagal prof. A. Maceiną ". . . politika kalba anaiptol ne į mūsų sąžinę ir ne į mūsų protą. Ji mūsų neįti-kinėja, įrodymų neteikia, mūsų valios ar gerų norų nesišaukia, bet paprasčiausiai įsako. Jau pats balsavimas, kuriuo prasideda kiekvienas tikras politinis aktas (parlamento narių kalbos ar spaudos straipsniai už ir prieš dar nėra politinės priemonės tikra šio žodžio prasme), yra prievarta, nes dauguma čia pareiškia savo valią ir mažuma turi nusileisti, nors iš vidaus daugumos nutarimo ir nepriimtų". "Kitos politinės priemonės, kaip įstatymas, įsakymas, taisyklės, statutai yra dar labiau prievartiniai, nes kiekvieną jų, dažniausiai expressis verbis, lydi numatytos sankcijos tiems, kurie jų nesilaikytų. Kiekvienas juos turi vykdyti, nes už jų stovi policija, teismas ir kalėjimas ar kuri kita bausmė". 3)

Politinių priemonių pasaulėžiūrinėj kovoj naudojimą krikščioniškoji demokratija irgi neigia. "Tėvynės Sargas" straipsnyje "Krikščionybė ir politika" sako: "Krikščioniška politika, greičiau negu kokia kita, pasmerks Bažnyčios atstovų įsikišimą į valstybės reikalus. Taip pat krikščioniška politika atsisako įgyvendinti moralinius nuostatus per jėgą", (m. p.) 4) Visai teisingai prof. A. Maceina sako: "Todėl bet kuri pasaulėžiūra, jei ji tokią priemonę ima, pražus nuo jos, nes bus sunaikinta jos laisvė. O ne laisva religija nėra verta nei Dievo nei žmogaus" (m. p.)'5).
---------
3)  A. Maceina: Politika ir pasaulėžiūra, "Aidai" 1948. 19.390-391 p.
4)  Krikšč. ir politika, "Tev. Sarg." 2-3. 170 p.
5)  A. Maceina: Politika ir pasaulėžiūra, "Aidai" 1948. 19. 391. p.

M. V. DOBUŽINSKIS APVAIZDA.

Nepasaulėžiūrines politikos teorija pramena valstybės ir Bažnyčios galių dualizmą, formuluotą pop. Leono XIII žodžiais: "Dievas žmonių giminės globą padalino tarp dviejų galių: tarp bažnytinės ir valstybinės. Viena įsteigta dieviškiems dalykams, antra — žmogiškiems. Kiekviena savo srityje yra suvereninė". 6)

Nemaža ginčų yra sukėlęs sąžinės laisvės akcentavimas ir iš to išplaukiąs kultūrinės autonomijos klausimas. Sąžinės, spaudos ir žodžio laisvių garantavimas šiandien yra kiekvienos demokratinės konstitucijos būtinybė. Tačiau čia kalbama ne vien tik apie galėjimą turėti savo įsitikinimus (tos laisvės niekas ir neprašo), bet ir apie tų įsitikinimų laisvę reikštis viešai žodžiu ir darbu; gyventi ir auklėti savo šeimą pagal juos. Ne kartą buvo keltas tiesos ir klaidos klausimas, kurį visai teisingai sprendžia J. Ma-ritain'as sakydamas: "Dievo ir tiesos atžvilgiu žmogiškasis asmuo neturi teisės savo valia pasirinkti bet kokį kelią; jis turi rinktis tikrąjį kelią, kiek tik yra jo galioje jį pažinti. Tačiau valstybės laikinosios bendruomenės ir laikinosios valdžios atžvilgiu jis yra laisvas rinktis savo religinį kelią savo rizika ir grėsme; jo sąžinės laisvė yra nepažeidžiama prigimtoji teisė". 7) Ši pažiūra sutinka su krikščioniškąja demokratija. "Tėv. Sargas" anksčiau minėtame straipsnyje sako: "Įpareigoti dorybių praktiką nėra politikos uždavinys", o šv. Tomas nurodo ydas su kuriomis valstybei reikia kovoti, būtent: "kurios yra žalingos artimui ir visuomeninį gyvenimą daro neįmanomą". 8) Ne kitaip galvoja ir nepasaulė-žiūrinės politikos šalininkai (priešingai, būtų sąžinės laisvės piktnaudojimas) ir mano, kad tinkama forma tam sąžinės laisvės principui praktikoje įgyvendinti yra kultūrinė autonomija. Kaip ji atrodytų, kokį pavidalą ji gautų, tai ne principo, bet formos klausimas, kurį, abiem pusėm parodžius geros valios, atrodo, pavyktų išspręsti. Trumpai pasakius, nepasaul. pol. teorija teigia, kad: 1 ji nenupasaulėžiūrina žmogaus, 2 valstybės institucijos nekompetentingos pasaulėžiūriniuose reikaluose, 3 reiškia didelę pagarbą religijai ir jos institucijoms duoda visišką laisvę, 4 mano, kad ne politinės, o kultūrinės priemonės tėra tinkamos pasaulėžiūrai skleisti ir 5 iškelia krikščionišką, o kartu ir demokratišką principą, būtent: nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti.
-----------------
6)  ibd. 395 p.
7) Ibd. 390 p.
8)  Krikšč. ir politika, "Tėv. Sarg." 2-3. 170 p.

Manome, kad visi mūsų katalikai pasisako už bendradarbiavimą tarp Bažnyčios ir valstybės, tačiau tas bendradarbiavimas negali būti toks, kad valstybe kištųsi į Bažnyčios reikalus, naudotų ją savo tikslams, ar atvirkščiai. Liet. Kr. Dem. partija, įsijungdama į CDUCE, principine prasme tapo nebe katalikiška, bet krikščioniška partija. Prof. A. Lima tvirtindamas, kad ". . . katalikiški kraštai neturėtų turėti katalikiškų partijų .. .", tarp kitų nurodo šias priežastis: 1 "Bažnyčia duoda didelę laisvę politiniuose dalykuose". 2 "Bažnyčia neturėtų būti surišta (indentified) su viena partija, net su katalikų partija". 3 "Jei katalikiškos partijos buvimas šalia katalikų akcijos gali būti nesusipratimų (confusion) priežastimi ne katalikiškam krašte, tai jis gali būti fatališkas abiem — katalikų akcijai ir katalikų politinei veiklai — krašte, kur jie sudaro daugumą". 4 "Katalikiška partija katalikiškam krašte tuojau taps klerikaline partija ir konsekventiškai iššauks antiklerikalizmą tarp tikinčiųių ir neutraliųjų, nekalbant apie priešus". 9) Toliau prof. A. Lima sako: ". . . krikščionių demokratų partijos reprezentuoja, ar turėtų reprezentuoti katalikiškąją demokratijos doktriną, nenaudojant religijos ar Bažnyčios politiniams tikslams, nežiūrint kaip kilnūs jie būtų. . .",10 ) o "Tėv. Sargas" dar 1948 m. jau teigė: "Partija turi būti krikščioniška, bet ne konfesinė (m. p.))"11 ). Baigdami šį palyginimą prisipažįstame, kad nieko naujo čia nepasakėme, o tik pakartojome tai, kas vienų ir kitų jau pasakyta, ir konstatuojame faktą, kad esminio skirtumo tarp tų srovių nėra ir būti negali, nes jos maitinasi iš to paties krikščionybės dubenio; tačiau gali būti tik įvairių variantu interpretavime ir terminuose. Daug kam nepatinka nepasaulėžiūrinės politikos terminas, net pats jo autorius prof. A. Maceina pripažįsta, kad ". . . galbūt, jis yra netikslus . . ." 12), bet ne vardas, o turinys sudaro esmę. Nesuklystume tą turinį pavadindami net krikščioniška politika, nes krikščioniška politika yra, jei yra krikščioniška moralė ir krikščioniška teisė.
----------------
9) CDUCE, Press release 1953 m.
10) Ibd.
11) Krikšč. ir pclit., "Tėv. Sarg." 2-3. 168 p.
12)  A. Maceina: Katalikų vienybė, "Aidai" 1952. 4. 156 p.

*     *     *
Konstatavę principų bendrumą, panagrinėkime argumentus už vieną krikščionišką partiją, nesvarbu, kuriuo vardu ją pavadintume. Teisingai prof. A. Maceina sako: ". . . katalikai turi būti vieningi tose srityse, kurios yra principinės ir kurių išsprendimas priklauso jų pasaulėžiūrai, pvz., moterystė, ugdymas, socialinis gyvenimas, religija. Šios sritys tik paviršium žiūrint priklauso politikai. Tačiau savo esme jos yra griežtai pasaulėžiūrinės ir normalioje valstybės sąrangoje negali būti tvarkomos politikų, bet atitinkamų savo srities žmonių, esančių Bažnyčios žinioje. Todėl jų klausimus sprendžiant katalikai turi būti vieningi". 13) Iš tikrųjų, mums, katalikams, tie dalykai yra pirminės reikšmės, nes jie yra principiniai. Čia turime būti vieningi, bet, neliesdami šios dienos aktualijų, norėtume paklausti, kur nesutariame tais katalikams antrinės reikšmės klausimais, kaip ekonominiais, užsienio politikos, administraciniais ir kitais klausimais, nors jie, kaip piliečiams, ir labai svarbūs. Jei čia ateityje ir atsirastų ryškių skirtumų, tai dar nebūtų rimto pagrindo skelti partiją, nes ta pažiūra, kuri nesurinks daugumos savo partijoj — vargu surinks daugumą parlamente. Iš viso, ar yra buvęs atsakingas politikas, kuris dėl nuomonių skirtingumo būtų reikalavęs skilimo, ar paraleliai ant tos pačios bazės organizavęs kitą partiją, remdamasis pažiūra, kad skilimas ar "daugingumas" principe yra sveikas ir tikslingas reiškinys. Jei toks skilimas kažkada įvyko, tai jis pačių organizatorių buvo kvalifikuotas tik kaip "neišvengiama blogybė", o daugelis pavyzdžių mus moko, kad po skilimo ilgokam laikui susilpnėjama. "Daugingumo" principas politikoj neišvengiamai veda į pulverizaciją.
------------
13)   A. Maceina: Polit. ir pasaul., "Aidai" 1S48. 19 394 p.

Lietuviškų partijų šeimynėlė ir taip yra gana gausi, tad naujas prieauglis nebepageidauja-mas. Patyrimas mus moko, kad didelis partijų skaičius, ypač kada nė viena ar dvi iš jų ryškiai neišsiskiria savo didumu, graso valstybės politiniam stabilumui tiek vykdomosios valdžios atžvilgiu (Prancūzija), tiek valstybės politinės sistemos atžvilgiu (weimarinė Vokietija, 1926 m. Lietuva ir t.t.). Suminėdami politinį stabilumą, turime pridėti, kad yra daug daugiau faktorių, kurie tą stabilumą lemia (plačiau apie tai gal kita proga), bet apylygaus stiprumo politinių partijų skaičiaus yra vienas iš svarbiausių veiksnių. Taigi, mūsų katalikai turėtų būti apdairūs ir, svarstydami konstitucinius ir politinius pagrindus būsimajai III Lietuvos valstybei, turėtų tai įkalkuliuoti ir patys tapti tikslingumo ir ap-sijungimo pavyzdžiu. Mūsų veiksmus turi apspręsti ne partiškumas, bet valstybingumas.

Čia iškyla tos pačios ideologijos grupių tarpusavio santykiai. Yra manančių, kad ideologiškai labai artimų grupių bendradarbiavimas politikoje yra lengvesnis negu toliau stovinčių, ar net priešingų. Deja, praktikoje yra atvirkščiai. Politika yra kova, kuri turėtų būti kovojama kultūringomis ir moraliomis priemonėmis, tačiau ji yra kova, ir kiekviena partija, jei ji nenori iš anksto pasirašyti sau mirties sprendimo, kovos už savo egzistenciją ir už augimą. Organizacija neturėtų būti pati sau tikslas, bet tik priemonė, tačiau kiekvienas siekia susikurti stipresnę, efektyvesnę priemonę savo tikslams siekti. Jei katalikai susitelktų į dvi partijas, tuo pačiu jos taptų viena kitai pavojingesnės kaip marksistai socialdemokratai; pavojingesnės ne ideologinių, bet tarpusavio konkurencijos ir vienos ar kitos partijos egzistencijos atžvilgiu. Sąmoningas katalikas niekada nenueis pas marksistus ar laicistus, o nueis į bet kurią Bažnyčios nedraudžiamą, prieš katalikybę nekovojančią partiją, dažniausiai į vieną iš krikščioniškųjų. Neretai atsitiks, kad iš vienos pereis į kitą, tuo būdu viena iš to paties kontingento pasigaus daugiau, kita — mažiau, t. y. viena stiprės, kita silpnės.

Toks realistas politikoj kaip Leninas tai labai gerai suprato ir, socialdemokratams skilus, bolševikai Rusijoj pirmiausia griebė menševikus, o ne savo ideologinius priešus, nors vėliau pastarųjų naikinimas, ypač to naikinimo mastas, pralenkė normalaus žmogaus įsivaizdavimo ribas. Yra pagrindo bijoti, kad tas "realizmas", tik kitomis priemonėmis, gana aršiai pasireikš ir pas mus, o tokių ženklų jau yra. Taigi bendradarbiauti galima tik laikinai, tačiau šį klausimą išspręsti tegalės tik po viena kepure. Blogi tarpgrupiniai santykiai netiesiogiai persiduos ir į asmeninius, o nuo to nukentės daug mums šventų reikalų. Jei kas mano, kad tų grupių bendradarbiavimas gali būti pastovus, tą gyvenimo realybė įtikins, kad jis klysta.

Šia proga norime priminti katalikiškosios visuomenės organizacinės schemos racionalumo reikalą. Žvilgterėję praeitin, turime pripažinti, o kartu ir pasidžiaugti nepriklausomos Lietuvos katalikų organizacinės sistemos darnumu. Pradedant mažuliukais vaikais, baigiant žilais politikos vilkais, visi pagal savo uždavinius, intelektualinį lygį, turėjo savo organizaciją, savo vietą ir savo veikimo lauką. Angelaičiai, pavasarininkai, ateitininkai ir kiti katalikų akcijoje, krikščionys demokratai su savo satelitais politikoje, sudarė darnią tų organizacijų grandinę. Turime pastebėti, kad džiaugiamės buvusiu darnumu, bet ne, šios dienos akimis žiūrint, tikslumu. Mūsų šimtmečio antroji pusė iškelia jau kitus reikalavimus ir tuo pačiu iš dalies keičia organizacinę struktūrą. Pagal ano meto mūsų valstybės samprata nebuvo jokio kryžiavimosi, schema pilna, išbaigta, nuosekli. Šio momento neturėtume išleisti ir dabar iš akių ir manome, kad politiniams uždaviniams atlikti mūsų katalikams užtektų vienos krikščioniškos partijos, nes dviejų ant tos pačios bazės partijų buvimas reikštų paralelizmą. Kalbėdami apie dvi partijas, turime galvoje Kr. Dem. ir L. F-tą. L. F-tas čia suprantamas ne kaip rezistencinė kovos organizacija (kaip tokia paralelizmo nesudaro, atvirkščiai, yra reikalinga tiems specifiniams uždaviniams vykdyti), bet kaip grupė, kuri pasišauna tvarkyti normaliai suprastos valstybės reikalus, o tas ją padaro partija. Esama padėtis, turint galvoje visą schemą, primena vežimą su penkiais ratais. Mielą skaitytoją prašome netapatinti nė vienos šių grupių nė su vienu tų ratų, bet norime konstatuoti, kad apie keturis ašių galus norima sukti penkis ratus, tiksliau: atsirado politikos "meistrų", kurie apie vieną ašies galą įkinko sukti du ratus.

Aplamai, mūsų politinė veikla turėtų būti pagrįsta: 1 sveika politikos filosofija, atremta į natūralinį Dievo įstatymą, 2 suradimu kaip galima tobulesnių formų mūsų principams realizuoti ir valstybės aparatui suorganizuoti, 3 politikoj besireiškiančių asmenų dora, kultūra, politiniais sugebėjimais, dinamiškumu, drąsa ir idealizmu ir 4 organizuotumu, tuo pačiu sėkmingumu laimėti mases.

Galutinė išvada: "daugingumas" t. y. kelios ant tos pačios bazės partijos teoretiškai galimos, bet praktiniais sumetimais nepateisinamos ir neracionalios, nes suskaldytų jėgas, daug darbo būtų dirbama paraleliai, dvigubai, dažnu atveju lėšos būtų eikvojamos be reikalo, sunaudotų daugiau reikšmingų jėgų, kurios reikalingos kultūriniam, visuomeniniam lauke ir katalikų akcijai.
Cleveland, 1953. 12. 14.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai