Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDŽIOJI KRYŽKELĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Aistis   

Bernardas Brazdžionis, už eilėraščių rinkinį "Didžioji Kryžkelė" laimėjęs šių metų Liet. Raš. Draugijos   literatūros   premiją.

Didžiojoj kryžkelėj paklydau aš ne vienas,
Didžiojoj kryžkelėj visas pasaulis su manim.
Brazdžionis

Tuo vardu pasirodė nauja Brazdžionio knyga, Terros išleista — daili pažiūrėti ir miela paskaityti. Tai jau 13 jo poezijos rinkinys.

Brazdžionis su savo poezija pradėjo rodytis labai jaunas: pirmąjį eilėraštį paskelbė 1924 metais (gimęs 1907 m.), o po poros metų drauge su Aukštikalnių išleido rinkinėlį "Baltosios dienos". Ta maža, spausta Biržuose, kuklios išvaizdos knygelė didelio garso nesulaukė, nors joje jau yra žymių to Brazdžionio, kuris su visomis savo poezijos būdingomis savybėmis pasirodė 1931 metais Kaune išleistame rinkinyje "Amžinas žydas".

Ši knyga mūsų skaitančiajai visuomenei, nors ji jau buvo "Keturių Vėjų" paslaugomis su naujumais kiek apsipratusi, kirto kaip kuokas galvon. Nuomonės buvo labai įvairios: vieni šaukė—skandalas!, antri—juokėsi, treti nieko nenuvokė ir patys savęs bei kitų pasipiktinę klausė — ar tai poezija? Dar kiti, ir jų pradžioje buvo nedaug, entuziastingai jo poeziją sutiko. Visi tačiau jautė, kad čia ateina jėga, su kuria reikės skaitytis. Ir jie turėjo tiesą, nes sekantis rinkinys—"Krintančios žvaigždės" — net ir didžiausius skeptikus įtikino, ir ta knyga buvo plačiai pasveikinta.

Pradžioje Brazdžionio poezija tikrai buvo keista: vietomis rūsti ir šiurkšti, vietomis švelni ir subtili, vietomis arogantiška ir pikta, vietomis archaiška, vietomis ultramoder-ni. Tasai tada jaunas poetas labai laisvai elgėsi su mintimis, vaizdais ir forma, o jo vartojamos poezijos priemonės buvo neišsemiamos, šalia k]a-siško posmo jis gretino palaidą, su labai ištęstomis eilutėmis, žodžiu, simetriją derino su asimetrija, logišką mintį su paradoksu, taurią viziją su grotesku, išdidumą su kuklumu, švelnumą su šiurkštumu. Tuo stichijiniu gaivalu jis yra vienintelis ir nepakartojamas unikumas mūsų rašte.

Ir tuo kaip tik Brazdžionis mus imponavo ir tebeimponuoja. Kai kas, girdime, juo dabar lyg kratosi, o tačiau jie yra jo tėvonys. Jis yra vienas populiariausių šių dienų mūsų poetų. Jis. neskaitant Maironio, yra labiausiai muzikų mėgiamas. Reta programa apsieina be jo eilių ir giesmių. Ir ne tik čia, tremtyje, jis yra populiarus. Su juo kovojama ir tėvynėje. Ir griebiamasi "satyros ugnies", pavyzdžiui, Eduardo Mieželaičio pe-refrazavimas "Per pasaulį keliauja šuva".

Ir nebaltas, kaip vyšnios viršūnė,
Ir nežydras visai, kaip dangus,
O daugiau panašus gal į šunį
Per pasaulį keliauja žmogus.

šiaip jis yra romantikų tradicijos poetas (Byrono ir de Vigny tipo). Ne aurea mediocritas, o kraštų žmogus ir poetas: mylįs ir nekenčiąs, kenčiąs ir maištaująs, pranašaująs Ir smerkiąs, raudąs ir šypsantis. Pasipiktinimas, rūstybė, meilė ir piguoda yra jo poezijos spalvų skalė. Pranašas ir vadovas, nešąs tautos gėlą ant savo pečių.

Brazdžionio poezijos knygų vardai yra būdingi ir reikšmingi. "Krintančios žvaigždės" ir "Ženklai ir stebuklai" mums pranašavo šią tautos nelaimę, kurios dydžio našos mes dar ir šiandien neaprėpiame. Ta prasme stengsiuosi paliesti ir šios knygos vedamąją mintį. Kas yra ta didžioji kryžkelė? Ji jau yra nė vien poeto, ne vien mūsų tautos, ji jau visos žmonijos kryžkelė, o dėl to jinai ir yra didžioji paties žmogaus kryžkelė. Brazdžioniui ji visada tokia buvo, tik tai, kas buvo nujausta ateities rūkuose, šiandien yra skaudi ir nuoga kasdienybė, o mes jos lygiai nematome toliau, kaip baigiasi kiekvieno atskiras ir siauras pasaulis. Dėl to poetas ir sako: "Didžioji kryžkelėj visas pasaulis su manim". Tuo būdu minties evoliucijoje padaryta didelė pažanga. Ir ta prasme, kad tie patys dalykai ir jo anksčiau buvo regimi, tačiau iš poeto ir jo tautos matymo taško, o šiandien jis į tuos pačius dalykus žiūri iš priešingos pusės. Dėl to, jei kadaise, rašydamas apie Brazdžionio poezijos bruožus, buvau pasigavęs motyvų: "Jeruzale, Jeruzale, nenoriu mirštančios tavęs!" ir "O smilga vėjo pučiama nebepalinks prie žalio kmyno", tai šiandien jau peršasi kiti, sudėtingesni motyvai:
Tariau tad: — Mr. Chairman. Aš
žinau, nes aš esu išgelbėtas iš
Raudonosios Jūros.
Ji supa Aziją, Europą, Afriką, jinai
Suomijos saulę dengia, tartum
kraujo abažūras,
Ir dega ji Irano naftos vamzdžiuose, kaip pragaro sparnai.
Ji bėga pro kraštus ant Niurnberge Teismo Tribūnos,
Joje paskendę parašai po Deklaracija Taikos,
Ji semia jau vienuoliktąjį aukštą Didžiojo Teatro UNo,
ji bėga linotipininkų pirštais,
ji tvenkia Hollywoodo temstančių žvaigždžių buduarus,
ji sindikatų, unijų valdybose sruvena,
ji gengsterių girtose gengėse svyruoja,
ji rausias mokslo vyrų galvose,
ji liejas pro Nerudos žodžių tvaną,
pro Picasso karikatūras,
pro Pierre Matisse koplyčios kryžių ir altorių,
užnuodydama žemę,
srūva ji be atvangos,
be atvangos,
be atvangos!

Mr. Chairman: Tai Raudonoji Jūra. (Didžioji Kryžkelė, 92 psl.)

Ir šioje knygoje, šalia visuotinio ir bendro motyvo, nuskamba sava. mus vienus liečianti gaida:
Ypatingai, ypatingai, ypač vieno
vieno trokštu —
Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų
svetimi kapai.
(60 psl.)

Jei ankstyvesnių Brazdžionio poezijos šaltinių reikėjo jieškoti Vakarų nuotaikose, išreikštose špenglerio knygoje "Vakarų pasaulio saulėlydis", tai šiandien jo keliamos mintys kai kuria prasme jau daugiau pažengusios negu Ortega y Gasset "Masių sukilimas" arba Camus "Maištaujantis žmogus". Tik jau savas, lietuviškasis motyvas pasiekia augščiau-sią tragikos laipsnį, ir jau vis dažniau pasigirsta nusiminimo gaida. Anksčiau ir pirmajame motyve ir antrajame vyravo tas pats minorinis tonas, kuris abu liejo į vieną ir tą pačią gaidą, o dabar jau tuodu motyvu tolydžio vis daugiau skiriasi ir tolsta. Savo ir tautos nelaimę jis ima, kaip apreiškimo ženklą. Anksčiau jis mokėsi iš tų ženklų ir pranašavo savo tautai bendrą likimą, šiandien priešingai — turėdamas ant savo pečių ir širdies triuškinančią tautos nelaimėg naštą, jis moko ir šaukia susigręžti buvus į savo mokytoją, "vadinamą laisvą pasaulį", vaidin'n-tj baisią ir plokščią tragikomediją.

Tuo atžvilgiu Brazdžionis šios knygos skyrių "Ekskursija į UNO" rašo jau ne sau, jau ne savo tautai, bet kaip tik tai žvilgančių tuštybių rinkai, kur "bėgančiais linotipininkų pirštais" ( gaminama laikraštinių ŽD-džių jūra, semianti Vakarų pasaulio pamatus ir galvas. Nors šiame skyriuje Brazdžionis ir labai plakatiškas, ir labai garsiai šaukiantis, bet ne tuose tautų sandorai statytuose rūmuose jis jieško ženklų stebuklui, kuris išgelbės žmogų ir žmoniją. Niekad blogybė nevaidino tokios šventuolėlės, kaip nūnai, ji persirengia baltais laisvės drabužėliais, kaip "Pierre Matisse koplyčios kryžius ir altorius", kaip iš laisvės vėžiu išropojusi naujosios literatūros laisvė, kaip visos kitos gražios ir viliojančios laisvės, galvotrūkčiais visą žmoniją stumiančios į pražūtį ir vergiją. Šiandien jau mes peržengėme tą beprotybės ribą, kai kalbėti "senomis kategorijomis" reikia daug d'-desnio heroizmo ir drąsos, nei kadaise kopijuoti hiperlytines "Afrikos gražuolės" stovylėles. čia mes turime, būti dėkingi, kad Brazdžionis nepabūgo šių dienų neliečiamų stabų, kaip Neruda ar Picasso, Visas žmogaus išsilaisvinimas, manome, turėtų kaip tik prasidėti nuo to, tai yra, nuo nuvertimo tų stabų, kuriais dabar pasaulis žavisi.

Menininkas neprivalo ir negali savo profesinės laisvės statyti augš-čiau už žmogaus laisvę, nes tai nėra net ir paties menininko laisvė. Tikrumoje šių laikų menininkas yra ne-sąlyginis mados ir meno "pirklių" vergas. Menininko laisvė yra piktybinis vylius. To pasėkoje ir gaunasi tasai minties chaosas, kuris veda j pražūtį ir j tokias nesąmones, kaip "Mažasis Dono Camilo pasaulis", ar Simone de Beauvoir "Antroji lytis". Gerai tat, kad Brazdžionis, neabejodamas pasirodyti atžagareivis ir atsilikėlis, iškelia tuos dalykus. Ir ne tik iškelia, bet tame pastebi ne tik visiems gresiančią slogą, o ir save tautos misiją. Mūsų tautos misijos problema šiandien atsistoja tokiu pat aštrumu, kaip ji buvo prieš mūsų tautos akis atsistojusi XIII a. Mūsų tautos nelaimės negalima lyginti su vadinamųjų satelitinių kraštų likimu, nes  tai,  kas  pas  mus  jau yra, kitų dar tik laukia. Dėl to šiandien gal tūlas, skaitydamas šias dvi Brazdžionio eilutes:
Paskui toj vietoj, kur stovėjau,
laikraščiuos radau tik foto aparato dūmus,—
Kažinkoks milžiniškas siluetas
uždengė pasauliui nepažįstamą Brazdžionį.

šypsosis, nes jam tie žodžiai bus komiškai nuskambėję. Bet tegul tiktai grėsmė tampa netarpiška ir neišvengiama, ir tada iškils aikštėn visa šių žodžių tragiką. Ta grėsmė yra reali, bet ji kol kas yra palietusi žmogų lietuvį ir dar vieną kitą, dėl to jinai "laisvę ginančio pasaulio" neliečia. Tuo atžvilgiu Brazdžionis pasiliko ištikimas sau, savo tautai ir pačiam laisvės siekiančiam žmogui. Jis čia yra tas pats "Krintančių žvaigždžių" ir "Ženklų ir stebuklų" poetas-pra-našas, aukojas savo poeto misijai viską, net ir žmogiškąjį orumą.

Į tuos dalykus įsigilinus, mūsų Brazdžionis prasmingai pakyla ties mūsų tauta. Visi jo rūstūs ir kieti žodžiai kvepia savo tautos ir bendrai žmogaus meile:
Ir žydi keršto kruvinas pražydęs
žiedas — Skaistus ir didelis ir šventas kaip
malda.
Ir žydi žodžiai žmogų žmoguje žudą.
Žydėkit, buvusių karo vadų
atsiminimų knygos, Ir neškit bankan šilingus, kaip
skausmo ašaras sūrias — Gyvena jūsų mirčiai atiduotos
tautos,— O atpildas ir jus suras, Ir jus Visus Suras.
(Griuvėsių gėlės, 25-26 psl.)

Brazdžionio ironija yra pasmerktos žmonijos likimo ironija. Ji, kaip ir tuo vardu poetine priemone, susideda iš dviejų elementų — pykčio ir meiles, priekaišto ir užuojautos. Tasai pasmerktas žūti pasaulis yra drauge ir poeto ir lietuvio pasaulis. Bet ir čia poetas neina į desperatinį nusiminimą, nes jis tiki tiesa, laisve ir sandora, jis tiki tiesos ir teisybes pergale ir viešpatavimu. Tiki savo didžiu nujautimu, kuris remiasi, sakytume, visatos įsčiose glūdinfiu pë-rio pradu, kuris yra gamtos paslaptyse, toje žolytėje, kuri savo gležnu ir trapiu kūneliu, kaip žmonijos gėdą, pridengia tironų stabus ir sostus, karo laukų ir arenų žmonių krauju prisotintą žemę:
Ir tenai, kur Nerono stovėjo koja,
Ir tenai, kur Hanibalo grūmėsi pulkai,
Aš viena dabar silpna, menka žaliuoju . . .
(žole, 37 psl.)

Ilgiau apsistojome prie šio motyvo tik dėl to, kad jo taip plačiai ir taip giliai, kaip Brazdžionis, niekas mūsuose nėra palietęs. Lygia dalia yra didelio dėmesio vertas ir savas, lietuviškas motyvas. Čia poetas gana pagrįstai jaučiasi nesuprastas savųjų. Dėl to pirmą sykį jo poezijoje suskamba kartelis, pirmą kartą jo poezijoje pasigirsta žodis "priešai" (Ir priešai kai smiltim akis užbers, Pesimistas, 108 psl.). Beveik visas knygos skyrius, pavadintas "Kontrastai', liudija, kad tarp skaitytojo ir poeto atsirado plyšys:
Dažnai mes šaukiam meilę, o krūtinė
Pilna pagiežos, keršto ir nuodų.
O ji skaisti, kaip saulė sidabrinė,
Nurieda žaibu nuo dangaus skliautų.
Dažnai mes jieškom ateities, kur siaučia
Tiktai bežvaigždė ir juoda naktis,
O ten mus laukia karas, maras,
griaučiai Ir šypsos kaukolė, pravėrusi
dantis.
(Dažnai, 99-100 psl.)

šiame skyriuje yra suglaustas jo— poeto, tautiečio ir žmogaus — credo. Tačiau ir čia jis nėra savo kartely užkietėjęs. Jis čia dar kartą pats save aiškina, dar kartą jis čia atlieka viso savo gyvenimo ir visos savo poezijos išpažintį:
Aš atėjau į didžiąją gyvybės puotą,
Kur visko vergui ir karaliui duota
Gana, o vien tik trupinius renku.
Ir jieškau aš griuvėsiuos gyvo žiedo,
Kur vergas ir karalius pančiuos kliedą,
Ir vien tik pelenus ir ašaras renku .. .
(Pasmerktasis, 97-98 psl.)

Tuo savo nusižeminimu poetas tik vieno maldauja; "Nelieskite mano apskritimų!" Maldauja, kad jį su jojo skausmu paliktų vieną.
Patrijotiniai motyvai, kuriuos tik prabėgomis paminėsime, nusidriekia per visą knygą. Tai pagrindinis jo visos poezijos leitmotyvas. Būtų klaidinga tvirtinti, kad šioje knygoje ir tuo motyvu būtų padaręs šuolį, kaip ir pirmame motyve. Jis yra pažengęs tik tiek, kiek pati mūsų tautos nelaimė yra pažengusi laike. Kūryba nėra nuolatinė ir nesibaigianti vertikalė linija, kurią tik kūrėjo mirtis nukerpa. Ne, kai kūryba pasiekia vertikalės zenitą, tada ji iš linijos pereina į horizontalę plokštumą ir plečiasi, šį dėsnį paneigia tik tie, kurie miršta jauni, nepasiekę kūrybinio zenito. Imant Brazdžionį horizontalės plokštumos prasme, jis yra lygiai naujas ir lygiai stiprus, kaip ir jojo "Krintančios žvaigždės", "ženklai ir stebuklai" ir kita. Pa-triotikoj mes jam šiandieną neturime lygaus:
Kol gyvas tu, koks didelis ir koks
sunkus, Gimtosios žemės ilgesy,
Užliejęs saule ir kaitra visus takus,
Suspaudęs širdį, lyg rudens naktis tamsi.
Tu ateini iš pat piliakalnių širdies,
Iš pačio židinio šventų tėvų namų, —,

Ir nematau aš pro tave kitos
žvaigždės, Ir nežinau kitų, taip žudančių
skausmų.
(Gimtosios žemės ilgesys, 44-45 psl.)
Ir jei, kaip minėjome, jo poezijoje suskamba nevilties gaida, tai ji liečia tik mūsų, tremtinių, likimą, ne pačią tautą, ne pačią gimtąją žemę:
Ar nešat jūs, plačiam pasaulyje
paklydę broliai, Jos vardą, jos gyvybę ir jos garbę
Širdyje ?
(Auka, 43 psl.)
"Didžioji kryžkelė" ne tik idėjiniu, ne tik poetiniu, bet ir grynai formaliniu požiūriu yra stipri poezijos knyga. Eufoniniai ir euritminiai efektai (jų yra apstu mūsų pacituotuose posmuose) Brazdžionyje jau yra neatskiriama turinio dalis.
Jonas Aistis



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai