Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAISVE IR BŪTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. P. Celiešius   

Neseniai "Aidai" atspaude dr. Juozo Girniaus prancūzų kadba rašyto veikalo "Libertė et L'ėtre, La Meta-physique Existentielle de Karl Jaspers" lietuvišką santrauką — "Laisve ir Būtis" (Brooklyn 1953. 151 psl.). Tai nėra eilinė populiari brošiūra, nei mokyklinis vadovėlis iš filosofinės srities, bet gili studija, sutelkta atpažinti vieno mūsų laikų žymaus egzistencialisto, Kari Jasperso, filosofiniam mąstymui. Kaip pats autorius sako: "Kalbėti apie egzistencializmą apskritai yra sunku, nes tasai bendras vardiklis, kuris vadinamas egzistencializmu, lieka tik negyva schema. Tie filosofai, kuriuos jungia šis bendras vardiklis, iš tiesų yra labai skirtingi. Užtat šį kartą ir pasirenkame tik vieną iš jų — Kari Jaspers" (p. 5.).

Jeigu egzistencializmas yra apskritai apibūdinamas, kaip laisvės filosofija, tai ypač šis vardas dera Jasperso filosofiniam mąstymui. Jo filosofija, trumpai sakant, yra laisvės filosofija, o ne būties, kaip įprasta tradicinėj filosofijoje turėti.
Dr. J. Girnius atskleidžia Jasperso egzistencinę sampratą keturiuose skyriuose: 1) žinojimo prievarta ir tikėjimo laisvė, 2) Laisvė ir pasaulis, 3) Laisvė ir dievybė ir 4) Laisvė ir religija.

Anot Jasperso, mes pažįstame tik tam tikrus objektus. Bet joks objektas nėra tiesiai pati būtis. Todėl mes pačios būties nepažįstame, nes objektai tėra būties apraiškos ženklai, bet ne ji pati. Mūsų pastangos pažinti būtį žmoniško mąstymo keliu atsi-daužia į nenuveikiamybę. Mūsų pažinta tikrovė yra tik patirtinė tikrovė, bet ne būtis savyje. Pasaulyje randama tikrovė mums atskleidžia pažinti per juslinę patirtį ir loginę tiesos evidenciją. Mes turime ją pripažinti būtinai, čia nėra laisvės pritarti jos buvimui, arba ne. čia nereikia taip pat tikėti, kad yra šalia mūsų randama pasaulio tikrovė. Šis pažinimas turi priverstinumo pobūdį. Tačiau priverstinis pažinimas nėra gyvenimui pakankamas nė visa būtis  juo  neišsemiama.   "Nors  jis  ir duoda mums priemones gamtai valdyti, bet jis palieka mus pačius be tikslų. Užtai esminga tiesa prasideda kaip tik ten, kur baigiasi sąmonės apskritai prievarta" (p. 16.). Esminga tiesa prasideda ten, kur mes nuo žinojimo prievartos pakylame į tikėjimo laisvę. Absoliutinė būtis atsiskleidžia tik tikėjimui, (p. 15.).

Jaspersas tikėjime laisvei suteikia nelygstamumo dovaną, visai nepaisydamas tikėjimo turinio. "Objektyvus tikėjimo turinys keičiasi pagal laiką ir žmones" (p. 17.). Jaspersui yra svarbiau pats tikėjimo būdas negu tikėjimo turinys. Svarbu yra ištikimybė pačiam sau. Tai yra egzistencinė tikėjimo tiesa. Joje slypi ne loginis tikėjimo turinys, bet moralinis įsitikinimas sau pačiam. Taigi augščiausias tiesos laipsnis glūdi ne loginėj, bet moralinėj plotmėj. Pagal Jaspersą, tikėjimo tiesa yra ne tiesa apskritai, bet esmiškai mano tiesa, kuri yra nepasikartojanti kitame ir dėl to istorinė, tai yra, nepakartojamai asmeniška. Jaspersas iškelia visus įsitikinimus į egzistencinės tiesos rangą, kuriame tiesa slypi nebe loginiame turinyje, bet moraliniame įsitikinime, (p. 29.).

Pats žodis "egzistencija" tradicinėj filosofų terminijoje reiškė buvimą apskritai. Jaspersui egzistencijos žodis reiškia specialiai žmogiškąjį buvimą. Tik žmogus nėra brutaliai apspręstas, bet laisvas būti "pačiu savimi" (p. 47.). Žmogus laisvės pagrindu yra išskirtas iš kitų gamtos padarų ir gali egzistuoti kitų nepakeičiamu ir kitų neatstojamu individu. Per kūną žmogus įeina į patirtinį pasaulį. Bet savo asmeniškumo gelmėse jis yra daugiau, negu tai, kuo reiškiasi pasaulyje. Tai yra jo nelygstamas angažavimasis istorinėje situacijoje. "Egzistencija yra tai, ko negalime įsivaizduoti, kaip regimo dalyko, bet kas lieka už visų rolių ir tačiau jas vaidina, kiek aš sutampu su manimi pačiu" (p. 50.).

Tačiau būti savęs pačio versme, tai reiškia būti laisvam. Laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas žmogų pakelia į egzistencijos rangą. Laisvės vieta yra ne pasaulyje, o pačiame žmogaus viduje. Užtat, anot Jasperso, negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti, (p. 52.). Į laisvę mus pažadina pats nelaisvės ne-pakeliamumas. Niekas negali žmogaus priversti būti laisvu, nei jam uždrausti būti laisvu (p. 53.). La's-vės apsisprendimas yra nelygstamas: tai esu aš pats, kuris taip noriu (p. 54.). Tai ir yra egzistencinis žmogaus pasireiškimas — savo paties laisvės pareiškimas, žmogaus laisvės negali varžyti nei kokios galiojančios normos, nei tikslai. Ją veda sąžinė, kuri nėra palenkta jokiam teisėjui. Kiekvienas turi sekti savo balsą. (p. 59. (. Jaspersas teisingai pabrėžia sąžinės nelygstamumą, bet neteisingai jis ją ištuština nuo visokio turinio (p. 66.).

Kad nebūtų sauvaliavimo, Jaspersas pabrėžia, kad kaip niekas neturi teisės mane prievartauti, taip lygiai aš negaliu primesti savo įsitikinimų kitam. Tarp žmonių turi būti tarpusavio komunikacija, arba vienas kito laisvės ir sąžinės respektavimas.
Dievybės samprata Jasperso reiškiama ne asmeninio Dievo, bet Transcendencijos vardu. Jis prieina prie Transcendencijos atskleidimo taip pat tik laisvės pagrindu. "Kiek esu laisvas, patiriu Transcendenciją laisvėje ir per laisvę" (p. 89.). Laisvė yra vienintelis organas, per kurį į mus prakalba Transcendencija. Tačiau Transcendencija yra visada pasislėpusi ir mums nepažįstama. Ir tik dėl to mes galime išlikti laisvi. Kitaip sudužtų mūsų laisvė, kaip ji sudūžta į tikrovės pažinimą. "Transcendencinė būtis turi likti pasislėpusi, kad nebūtų mumyse sunaikinta laisvės galimybė" (p. 91.). Tačiau Absoliutinė Būtis, nors ir pasis'ėpusi, gali reikštis per tikrovės objektus, kaip per tam tikrus šifrus, šifrai yra tarpininkai tarp egzistencijos ir Transcendencijos (p. 97.). Žmogus regi tik šifrus, bet niekad negali matyti pačios Transcendencijos. Su Transcendencija jis gali susisiekti ne pažinimu, bet savo nelygstamos laisvės reiškimu. Todėl ir žmogaus pašaukimas yra likti Transcendencijos akivaizdoje, neprarandant savo laisvės (p. 104.). Tai yra principai, kuriais pagrįsta Jasperso egzistencinė metafizika.
Gerai, kad dr. J. Girnius ne tiktai atskleidžia Jasperso filosofinį mąstymą, bet trumpai apibūdina ir jo vertę. Jis pilnai pagrindžia tezę, kad mes negalime vadinti Jasperso galvojimo krikščionišku, nes jis neigia asmeniško Dievo buvimą ir Apreiškimo faktą (p. 128.). Jaspersas
bando žmogaus religinį santykį su Dievu pakeisti moraliu santykiu tarp žmonių, išskiriant bet kurią objektyvią tiesą. Tačiau nėra pagrindo ne-lygstamybes vardan suteikti tiesos rangą kiekvienam santykiui, "lyg pats santykis kurtų tiesą, o ne tiesa teistų santykį (p. 143.). Reikia gerbti visus nuoširdžius įsitikinimus, bet nereikia tolerancijos paversti abejingumu pačiai tiesai (p. 144 ). Del to didžiausias priekaištas galima daryti Jaspersui, kad jo filosofinis tiesos siekimas atsidaužia į būties pažinimo nepasiekiamumą ir išvirsta vien į moralinę sritį. Teisingai "Laisves ir Būties" autorius pastebi;
1)    "Negalime sutikti su Jasperso bandymu grįsti metafiziką mora'e. nes šis bandymas iš anksto savyje slepia netikėjimą mūsų pro o jėga pakilti ligi Absoliutines Būties" (p 149.);
2)    "Negalime sutikti su Jasperso tiesos samprata, nes ji pakelia į eg-zistentines tiesos rangą kiekvieną įsitikinimą."  (p. 149.);
3)    "Negalime sutikti su Jasperso dievybes samprata, nes jo imanentinė Transcendencija nėra Gyvasis Dievas" (p. 150.).

Dr. J. Girnius, kruopščiai surinkęs po tūkstančius puslapių išblaškytas Jasperso filosofines mintis, duoda mums pilnai pagrįstą atsakymą, kaip Jaspersas suprato būtį, laisvę ir egzistenciją. Nors "Laisvė ir Būtis" nėra savo apimtimi didelis mokslo veikalas, bet savo turiniu, minčių svarumu ir moksliniu metodiškumu yra labai stiprus. Tiesa, skaitytojui, nesu-sipažinusiam su filosofine terminija, gal bus ir sunkiai įkandamas, tačiau tokios rūšies mokslo knygos pas mus yra labai retas svečias, ir dėl to labai brangintinos. Autorius šiuo savo veikalu mums davė į rankas ginklą atverti kietam lukštui, kurio viduje glūdi žymaus vokiečių egzistencialisto Kari Jasperso atstovaujamo egzistencializmo branduolys. Dr. J. Girnius šiuo moksliniu darbu palengvino sunkų priėjimą prie Kari Jasperso filosofinio galvojimo atpažinimo ir taip pat jo kritiško įvertinimo.

Turėdami prieš akis šį stambų įnašą mūsų mokslinin lobynan, mes sykiu reiškiame pageidavimą, kad autorius imtųsi naujo darbo, atskleistų lietuvių kalba ir antrąjį vokiečių egzistencialistų šulą — M. Heideggerį.
Dr. P. Celiešius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai