|
|
BOSTONO LIET. PARAPIJOS ISTORIJA |
|
|
|
Į Šiaurės Ameriką lietuviai pradėjo emigruoti jau ,XVIII šimtmetyje, žinome, kad už JAV laisvę antroje to šimtmečio pusėje yra kovojęs lietuvis bajoras Tadas Kosciuška. Po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų Amerikon bėgo sukilėlių vadai. Kiek vėliau, visokiariopai rusų priespaudai slegiant Lietuvą, geresnių gyvenimo sąlygų jieškodami, šion šalin pradėjo atvykti vis gausesni lietuvių būriai.
Amerikoje lietuvių gyvenimas buvo nelengvas. Jie čia už mažą atlyginimą dirbo ūkiuose ir fabrikuose, kasė anglis ir rausė požeminiams traukiniams urvus. Bet sunkus darbas jų dvasios nepalaužė. Cia jie laisvai galėjo skaityti lietuviškas knygas, leisti laikraščius, kurti draugijas, statyti bažnyčias ir atidaryti lietuviškas mokyklas.
Visi šie lietuvių darbai, jų kovos ir siekiai nueitų užmarštin, jei niekas jų neaprašytų. Dėl to miela girdėti, kad paskutiniu metu labiau susirūpinta Amerikos lietuvių istorija. Antai Kunigų Vienybės iniciatyva jau ketvirti metai speciali komisija renka istorinę medžiagą ir ruošia didelį dviejų tomų Amerikos lietuvių katalikų istorijos veikalą. Centrinės katalikų organizacijos; Katalikų susivienijimas, Vyčiai, Katalikų Federacija irgi rūpinasi savo istorijomis. Neatsilieka nė parapijos, ir vis daugiau atsiranda gerai parašytų ir dailiai išleistų parapijų istorijų.
Viena tokia išėjo iš spaudos praeitų metų gale. Ją paraše dr. Antanas Kučas, Scrantono universiteto profesorius. Ji vadinasi "Šv. Petro lietuvių parapija South Bostone". Knyga išleista klebono kun. P. Virmauskio rūpesčiu auksiniam parapijos jubiliejui paminėti (1904-1954), spaudinta Lietuvių Enciklopedijos spaustuvėje ir turi 303 puslapius.
šios parapijos istoriją beskaitydamas taip, rodos, ir matai tuos Lietuvos bernelius ir tas jaunas mergaites, kurie, su ašaromis palikę tėviškę ir išlipę Bostono uoste, neramiai dairosi aplink, kaip čia pradėti gyvenimą. Ir štai prasideda kasdieninio gyvenimo rutina: sunkus darbas už mažą atlyginimą. Tačiau jie nenusimena. Niūrios savo buities praskaidrinimui tie lietuviai jieško savo tautiečių, buriasi j draugijas ir pasiryžta pasistatyti savo bažnyčią.
Po didžių pastangų ir daugelio nepasisekimų pagaliau iškyla lauktoji bažnyčia, teisiškai įkuriama šv. Petro parapija ir iškilmingai pašventinami lietuvių maldos namai. Dabar lietuvis jau gali savo klebonui pasisakyti savo vargus ir gauti dvasinį patarnavimą. Uolūs kunigai ir susipratę lietuvai rūpinasi savo tautiečių švietimu, atidaro vakarinius ir sekmadieninius kursus, jie vėliau išsivystė į reguliarią mokyklą, ruošia minėjimus su paskaitomis, kuria naujas draugijas, išleidžia laikraštį "Darbininką". . . Bostonas netrukus tampa rytinės Amerikos lietuvių centru.
Bostono lietuviams nesvetimi ir tėvynės reikalai. Jie šelpia nuo karo nukentėjusius tautiečius, įkuria Tautos fondą, remia lietuvių laisvės kovas ir kiekvieną lietuvišką reikalą, protestuoja prieš lenkų smurtą, džiaugiasi tėvynės laimėjimais ir apgaili jos nelaimes. Bolševikams užgrobus Lietuvą jie vėl šelpia savo vargstančius brolius, kviečia juos į JAV ir visais galimais būdais kovoja už Lietuvos išlaisvinimą.
šioj knygoje kronologiškai nušviečiamas visas Bostono lietuvių katalikų per 50 metų nueitas kelias su paliktais giliai įspaustais pėdsakais. Visa gi šios istorijos reikšmė glūdi tame, kad ji sužymėjo nuveiktus lietuvių katalikų darbus, apie kuriuos skaitydamas senas veikėjas užsidegs dar didesniu entuziazmu veikti, o jų vaikai, pažinę tėvų žygius, susigės ir gal patys imsis katalikiško ir lietuviško darbo. Jei taip įvyktų, ši knyga savo tikslą būtų atsiekusi.
Pati istorija yra populiarinio pobūdžio, bet daro rimtą įspūdį ir, atrodo, kad joje aprašomi dalykai paremti parapijos archyvo šaltiniais.
spaudos žiniomis ir veikėjų atsiminimais. Savo rimtumu ir apimtimi ji yra toli prašokusi daugelį kitų panašių parapijų jubiliejinių leidinių. Didžiai reikšminga ir tai, kad gale pridėta kun. Alberto Kontauto paruošta santrauka angliškai, nes su lietuvių tėvų darbais galės susipažinti ir tie jų vaikai, kurie lietuviškai jau nebepaskaito. šiek tiek šlubuoja tik išorinė knygos išvaizda. Jos tekstą buvo galima skoningiau išdėstyti.
Baigiant reikia linkėti, kad ir kiti klebonai panašių jubiliejų proga savo parapijų istorijas rašyti pavestų istorikams specialistams.
|
|
|
|