Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Atsakymas į J. Jakšto pastabas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Maldeikis   
š. m. "Aidų" pirmame numeryje J. Jakštas savo "Pastabose" pakritikavo praeitų metų "Aidų" devintame numeryje įdėtą mano straipsnį "Dviejų kultūrų sankryžoje", nesutikdamas su kai kuriais mano teigimais. Kritiškas kompetentingų asmenų pastabas visada reikia vertinti teigiamai, nes kritiškas dalyke persvarstymas padeda išspręsti painiuosius klausimus ir surasti tiesą. Tačiau šiuo atveju kritikas yra priėjęs kai kurių išvadų ir padaręs man neteisingų priekaištų, matyti, pasinaudodamas nepilnomis ir nevispusiškomis informacijomis.

1. Sunku sutikti su J. Jakštu, kai jis, atrodo, pritaria hipotezei, aiškinančiai, kad viduriniais amžiais Vakarų Europoje išsivysčiusi krikščioniškoji kultūra buvo tik sukrikščioninta, bet ne iš esmės pakeista graikų-romėnų kultūra. Nors rytinėje buvusios Romos imperijos dalyje — Bizantijoje — senoji kultūra išliko barbarų nesunaikinta ir darė didelę įtaką naujosios Vakarų kultūros plėtotei, tačiau labai perdedamą, kai tvirtinama, kad krikščioniškoji kultūra nebuvusi kas nors nauja, o buvusi tik Bizantijoje išlikusios senosios kultūros atgaivinimas.

Nors naujoji krikščioniškosios krypties kultūra plėtojosi, pasinaudodama graikų-romėnų kultūros palikimu, — mokslu, filosofija, meniškąja kūryba, įstatymais, technika,— tačiau ji buvo jau perdaug kitokia, kad joje galima būtų atpažinti tik antikinę kultūrą. Dominuojančiu joje veiksniu buvo jau ne graikų ir romėnų mokslai, bet mokslas, atėjęs iš Judėjos ir Galilėjos. Jis davė naujai kultūrai dvasią, kurios šviesoje buvo pervertintos senosios vertybės ir kuriamos naujos.

Krikščioniškosios kultūros pasisavinti iš senosios kultūros mokslai ir įstatymai dar nerodo jų dviejų tapa-tiškumo. Gali dvi kultūros turėti daug tų pačių elementų, tačiau jos gali būti iš esmės skirtingos. Kultūrinių elementų ar jų išraiškos formų bendrumas dar nėra pagrindinis pačių kultūrų bendrumo įrodymas. Kultūrų skirtingumai daugiausia pasireiškia tuo, kad jos, kaip visumos, orientuojasi skirtingomis kryptimis, siekia skirtingų tikslų ir eina skirtingais keliais. Lyginant šiuo požiūriu   antikinę   kultūrą   su   viduriniais amžiais išsivysčiusia krikščioniškąja kultūra, jau negalima tvirtinti, kad tarp jų nėra esminių skirtumų. Naujoji kultūra buvo jau kitokios linkmės, ėjo kitokiu keliu ir siekė kitokių tikslų negu antikinė kultūra. Jcs ir židiniai buvo jau daugiausia kitose vietose. Antikinė kultūra per paskutinius savo gyvenimo amžius gyveno juslinę ir dezintegracijos stadiją. Krikščioniškoji gi kultūra kilo kaip grynai idėjinė, vėliau tapdama idealistine, ir visus jos elementus integravo Dievo idėja. Nors ir pasisavindama senosios kultūros palikimo dalį. ji vystėsi jau iš kitokių vertybių — kitaip suprato Dievą ir žmogų, kitokią prasmę jeje įgijo gyvenimas, kitokia ji gyveno morale, kitokį vaidmenį ji skyrė filosofijai ir mokslui, kitokius tikslus bei uždavinius ir kitokias formas turėjo jos meninė kūryba. Antikinę kultūrą galime laikyti mūsų kultūros pagrindu ta prasme, kad be jos mokslo, meno ir filosofijos nebūtų galėjusi išsivystyti krikščioniškoji kultūra tokia, kokia ji buvo; tačiau aiškinama tendencingai, kai bandoma iš viso paneigti krikščioniškosios kultūros savitumą ir savarankiškumą.

2.    Nepagrįstai kritikas daro prielaidą, kad aš V. Europos ir Amerikos kultūras laikau iš esmės skirtingomis. Tokie tvirtinimo mano straipsnyje nėra. Aš jame atpasakojau sociologo P. A. Sorokino pažiūrą, kad tarp tų dviejų kultūrų nėra esminių skirtingumų ir jos abi sudaro vieną Euraamerikos kultūrą. Aš tos pažiūros nekritikavau, nepateikiau jai priešingos ir jai pritariau. Kažkodėl kritikas nepastebėjo mano pasisakymo prie kalbamos P. A. Scro-kino pažiūros: "čia iškeltieji argumentai yra gana įtikinami ir rodo, kad iš tikrųjų pagrindiniai V. Europos ir Amerikos kultūrų elementai yra tie patys. Tai, kas jas skiria, nėra pagrindiniai dalykai, o tik antraeiliai bruožai". Atrodo, kad teisingiausiai aptartume Amerikos kultūrą, laikydami ją europinės kultūros atauga, nuo savo kamieno jau nutolusia. Su antikine kultūra ji tiesioginio ryšio nėra turėjusi.

3.    J. Jakštas perdeda, komentuodamas mano mintį, kad aš kalbąs apie Amerikos kultūros "antikrikš-čionišką   pobūdį".   Antikrikščioniška aš jos niekur nepavadinau ir nenu-rodžiau jokio pavyzdžio, kur ji kovotų su krikščionybe. Amerikos kultūra su krikščionybe nekovoja, ir ji jokiu būdu nėra antikrikščioniška. Aš ją pavadinau tik akrikščioniška, nes joje krikščioniškuosius principus iš daugelio gyvenimo sričių (filosofijos, mokslo, meno, auklėjimo) išstūmė laicistiniai principai. Aš trumpai palyginau europines ir amerikiečių vertybes, kaip jcs atsispindi abiejų kontinentų auklėjime. Kas yra susipažinęs su vadinamuoju progresyviuoju auklėjimu, kuris dominuoja viešąjį pradžios ir vidurinį mokymą, kas yra perskaitęs pagrindinius jo kūrėjų pedagoginius ir filosofinius veikalus ir yra pažinęs, už kokius principus jie kovoja ir kokiomis vertybėmis jie ugdo priaugantį žmogų, — tam mano nurodyti pedagoginių idėjų ir tendencijų skirtingumai Senajame ir Naujajame pasaulyje neatrodys keisti ar perdėti.

Jei amerikiečių kultūros linkmę spręsime iš čia vyraujančių pedagoginių tendencijų (o taip spręsdami nelabai nutolsime nuo tiesos I, ją rasime gana materialistišką, nes vyraujanti J. A. V. pedagogika yra stipriai materialistinės krypties. Išskyrus katalikų pedagogiką, kurios dvasioje čia auklėjama apie 11% jaunimo, ir monistiškai idealistinę pedagoginę filosofiją, kuri čia nelaikoma amerikietiška ir kuriai daugiausia atstovauja imigrantai, — kitos pedagoginės srovės bei filosofijos yra materialistinės. Materialistiškais save laiko pozityvistinės krypties realizmas, pragmatizmas, instrumenta-lizmas ir rekonstrukcionizmas. šių srovių atstovai savo materialistines tendencijas pabrėžia ir jų neslepia. Ta tendencija atrodo neigiama tik tiems, kurie yra priešingo nusistatymo. Jiems skirtame straipsnyje, kad būčiau įtikinamas, anas tendencijas daug kur sušvelninau. Mūsų iš Lietuvos atsineštas auklėjimas, lyginant jį su čia aptartomis pedagoginėmis tendencijomis, atrodo tikrai krikščioniškas.

4. Sunku su J. Jakštu diskutuoti, kai jis paneigia kito teigimą, argumentuodamas nuogirdomis; "Man iš vieno autoritetingo žmogaus teko nugirsti, kad Amerikoje apie 50,000,000 nepriklauso jokiai bažnyčiai". Tuo pasiremdamas, jis tvirtina, kad "nepagrįstas autoriaus tvirtinimas, kad beveik pusė visų J. A. V. gyventojų nepriklauso jokiai konfesijai". Jei jis būtų susipažinęs su oficialiai skelbiama statistika, jis būtų radęs, kad toks tvirtinimas yra pagrįstas. Tiesa, jokia statistika nėra absoliučiai teisinga, tačiau ji yra daug teisingesnė už spėliojimus. Todėl ir šios srities statistika reikia tikėti, nes kiekviena religinė bendruomenė bent apytikriai žino savo "registruotų ir neregistruotų" narių ir lankytojų skaičių. Ir labai sunku prileisti, kad jos savo skaičius skelbtų savo nenaudai. 1948 metų statistika rodė, kad tik pusė J. A. V. gyventojų priklausė religinėms bendruomenėms. 1953 m. sausio m. 1 d. iš 158,173,000 gyventojų visoms religinėms bendruomenėms (krikščionių, žydų, budistų ir kitoms tikyboms bei etiniams sąjūdžiams) priklausė 81,355,494 žmonės arba 51,5%. Vadinasi, kiti 48,5% religinėms bendruomenėms nepriklausė, šiuos statistinius duomenis, imdamas juos iš New York World Telegram išleisto 1953 metų "The World Almanach", panaudojau savo straipsniui. Tie statistiniai duomens niekur nebuvo paneigti.

5. Klaidingai J. Jakštas bando išaiškinti ir tikybos mokymo draudimą viešose mokyklose. Jis tvirtina, kad tikybos mokymas viešosiose mokyklose negalėjo būti uždraustas, "nes jis niekuomet ten nebuvo įvestas visuotiniu mastu". O ar negalėjo toks mokymas būti uždraustas ir tuo atveju, jei jis buvo praktikuojamas ne "visuotiniu mastu" ? Verčiant konfesines mokyklas viešomis, jose dar ilgokai pasiliko ta pati tvarka ir buvo mokoma iš tų pačių religinės krypties vadovėlių. 19 amž. antrame ketvirtyje pradėta drausti vartoti tuos vadovėlius, vėliau uždraustas ir tikybos mokymas, nes nebuvo tokio tikybos mokymo, kuris būtų buvęs priimtinas, kaip ne "sektinis". Ir pats J. Jakštas toliau pripažįsta, kad paskiros valstybės turėjo išskirti iš mokyklos tikybinį auklėjimą. Jei jo ten nebuvo, tai kaipgi galėjo jos jį "išskirti"? Ir pagaliau ar tikybinio auklėjimo "išskyrimas" iš mokyklos valstybės valdžios patvarkymu nereiškia jo uždraudimo? Visų valstybių, išskyrus Maine, konstitucijose tarp 1844 ir 1912 metų įvesti papildymai, draudžia mokestines lėšas bei jomis įgytą turtą naudoti bet kuriam sektiniam mokymui. Kadangi čia visos konfesijos suprantamos kaip "sektos", tai kalbamais konstitucijų pakeitimais buvo uždraustas visų čia esančių tikybų mokymas viešose mokyklose.

Tiesa, kai kurie Amerikos pedagogai kalba apie religiją, kaip žmogaus santykį su visata ir vertybėmis; jie mano, kad ta prasme "religinis" auklėjimas galėtų jau nebūti ne-konstitucinis. Tačiau, krikščionišku požiūriu, religija be Dievo jau nėra religija. Tokį mokymą greičiau pavadinsime filosofijos, bet ne religijos mokymu.

Toliau J. Jakštas teigia, kad paskiros valstybės tikybos dėstymo viešosiose mokyklose įsakmiai nedraudžia, nes jose kai kur skaitomos šv. Raštas. Tačiau ir Šv. Rašto, be jokių paaiškinimų, skaitymas nevi-sur laikomas nesektiniu mokymu: vienur jis įsakomas, kitur leidžiamas, kitur gi jis draudžiamas. Vienuolikoje valstybių įstatymai liepia viešose mokyklose skaityti nuo kelių iki keliolikos Senojo Įstatymo eilučių. Dvylikoje valstybių įstatymai draudžia iš viso skaityti Šv. Raštą viešosiose mokyklose. Likusių valstybių įstatymai arba tokį skaitymą leidžia arba tuo reikalu nieko nesako. Tačiau toks Šv. Rašto paskaitymas nėra tikybos mokymas. Vienur kitur šv. Raštas pastudijuojamas, jungiant jį su literatūra ar istorija. Savaime suprantama, kad tokio studijavimo negalima laikyti tikybos mokymu.

Anksčiau daug kur mokiniai buvo kartais iš pamokų išleidžiami ("re-leased time" I į bažnyčią mokytis tikybos. Pvz., 1947 metais apie 8,5% visų viešųjų mokyklų mokinių vienur legaliai, kitur nelegaliai buvo kartą per savaitę paleidžiami iš pamokų eiti mokytis tikybos. Toks atleidinėjimas 1948 metais buvo J. A. V. Augščiausiojo Teismo paskelbtas prieštaraujančiu konstitucijai, taigi, uždraustas. Teismas rado, kad prieštaraujama konstitucijai, kai viešoji mokykla "padeda religinėms grupėms skleisti savo tikėjimą". Pagal kalbamą (Champaign byloje) Augš-čiausio Teismo sprendimą 1) viešosios mokyklos pastatai negali būti naudojami religiniams tikslams, 2) viešosios mokyklos administracija negali bendradarbiauti su religinių programų vykdytojais ir 3) viešoji mokykla negali padėti sektoms vykdyti religinio mokymo programų. Taigi, "released time", jei jis kur nors. kaip J. Jakštas teigia, yra praktikuojamas, yra nelegalus. Vienintelis legalus būdas, kuriuo mokykla dar gali prisidėti prie religinio auklėjimo, yra vadinamasis "dismissed time": viešoji mokykla paleidžia mokinį savaitei ar ilgiau mokytis tikybos ir per tą laiką visiškai nesidomi juo ir nekontroliuoja, ar jis mokosi tikybos ar ne. Jo nekontroliuodama, mokykla nusiplauna rankas nuo priekaištų, kad bendradarbiavo religinėse programose. Tačiau toks vaikų religinis mokymas bažnyčioje jau nėra viešosios mokyklos nuopelnas. Religiniam mokymui ir religiniam auklėjimui, kaip jį supranta kiekviena tikyba, viešojoje mokykloje nėra vietos.
P. Maldeikis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai