Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"KANARĖLĖS" PREMJERA PDF Spausdinti El. paštas
1956 m. spalio 20-21 dienomis Čikagoje jvyko Kosto Ostrausko "Kanarėles" pirmieji spektakliai. Del kiek neįprasto simbolinio charakterio ši drama susilaukė įvairių atsiliepimų: kai vieni ją peikė dėl pasirinktų neįspūdingų charakterių (ubagų), kiti ją gyrė kaip originalų bandymą, o treti joje įžiūrėjo smerktinas ambicijas kurti naują religiją. Iš tiesų, dramos herojai nėra iškilmingi ir įžymūs žmonės, bet skurdžiai elgetos, tačiau jų trobelėn įžengus konfliktas yra didelis ne tik patiems veikėjams, nes kartu jis simbolizuoja ir bendrą žmogiškų iliuzijų sudužimo problemą. K. Ostrausko drama yra neabejotinai idealistinė ir tuo ji yra panaši į šviesias liaudies pasakas apie laimės ar užburtos pilies jieškojimą.

Pagrindinis veikalo personažas yra aklas ubagas Juozapas, kuris turi savotišką pagarbą žmonių tarpe ir kuriam jo draugas Jokūbas pavydi tos garbės. Juozapas parsineša pavogtą kanarėlę, tikėdamasis, kad ji savo nuostabiu čiulbesiu nušvies skurdžią jų trobelę ir atneš nematytą laimę. Tuo kanarėlė tampa pačios laimės ir gėrio simboliu. Juozapas nesijaučia kanarėlę pavogęs, nes teisę į laimę turi ne vien tik išrinktieji, bet visi, nors ir labiausiai pažeminti žmonės. Tačiau dramos veiksmas anaiptol nevyksta socialinėj plotmėj. Visuomeninės santvarkos Ostrauskas visiškai nediskutuoja. Siužetas yra idėjinis ir išreiškia kiekvieno individo vertę ir teisę į grožį ir gėrį, panašiai kaip ir pasakos apie karaliumi tapusį piemenuką. Su kanarėle ubagų trobelėn įeina ir konfliktai, tiek moraliniai paties Juozapo dvasioje (jis suabejoja, ar jo žygis yra pateisinamas), tiek ir žmogiški jo santykiai su Roku ir Jokūbu. Pavydusis Jokūbas, norėdamas sugriauti Juozapo laimę, nepabūgsta atsisakyti tos laimės dalies ir įkalba Rokui ir Aneliukei pakeisti kanarėlę čirškiančiu žvirbliu. Psichologiškai negalėdamas sutikti su faktu, kad kanarėlės čiulbesio jau nebėra, Juozapas rytą nubunda kurčias. (Jam lengviau iš viso atsisakyti girdėjimo, negu kanarėlės giesmės.) Tuo jis praranda bet kokį sąlytį su žmonėm ir pasauliu. Juozapo draugai, teisingai nujausdami, kad jie yra atsakingi už tą psichologinę tragediją, bando atitaisyti savo klaidą, bet veltui. Be-nešdama kanarėlę atgal, Aneliukė ją netyčia paleidžia, ir ji dingsta nesugrąžinamai. Kaltininkai yra sukrėsti, ir net pats Rokas išeina į pasaulį, užsikabinęs krepšį ant peties, nors dar neseniai žadėjo neiti į kitą parapiją, jei ir pats klebonas jį ten kviestų. Kitoniška moralinė drama gema Juozapo dvasioj. Tartum suvokdamas, kad jo savotiškas svieto lyginimas prieštarauja moralei ir tradicijai, jis ryžtasi kanarėlę grąžinti. Nenujausdamas, kad narvelyje jis teneša tik žvirblį, jis tampa savotišku pajuokos objektu. Tuo autorius tarsi pabrėžia, kad tai, kas yra iš kitų paimta, niekados negali būti pilnai sugrąžinta.

Pagrindinis veiksmas yra vidinis ir psichologinis. Drama yra labai kondensuota ir lakoniška, vietomis vengiant viską pilnai išsakyti. Esmėje tai yra gera ypatybė, tačiau dėl tos pačios priežasties atomazga tampa kiek per staigi. Ne visi Juozapo samprotavimai  yra pakankamai išsakyti ir dėl to, turbūt, kai kurie vertintojai interpretavo veikalą netiksliai. Apie Juozapą mes daugiau sužinome iš Roko ir Jokūbo atsiliepimų, negu iš jo paties veiksmų ar kalbos. Ypač palankios sąlygos parodyti Juozapo dvasią susidarytų paskutiniame veiksme, kai apkurtęs elgeta, praradęs kontaktą su aplinka, turi kalbėti apie savo vidinį pasaulį.

V. Valiukas veikalą surežisavo rimtai, brandžiai ir efektingai. Bendras dramos apipavidalinimas yra vientisas ir sukoncentruotas į esminį dramatinį momentą. Viena puikiausių mizanscenų išsivysto, kai Rokas su Jokūbu rimtai užtraukia ubagišką giesmę, bandydami įtikinti apkurtusį Juozapą, kad jie, jo draugai, tikrai yra ten ir visiškai nemano jo ignoruoti. Įdomūs gyvieji paveikslai būtų buvę įspūdingesni, jei aktoriai būtų buvę sugrupuoti tarp pirmos ir antros uždangos, nes tuo būtų išvengta nereikalingo aktorių judėjimo ir ruošimosi nepilnoj tamsoj.

Juozapas (V. Valiukas) pasirodė scenoj kaip pakilus, simboliškas, gal kiek perdaug nuo buities atitrūkęs personažas. Jo žodžiai buvo itin dramatiški, kai jis apkurto ir jį apgaubusią tylą interpretavo kaip draugų priekaištą.

Dikinis sukūrė spalvingą, kalbų, apsukrų ir gyvenimu patenkintą Roką, kuriam ir degtinės stikĮelis yra dangaus dovana, šią dėkingą buitišką rolę Dikinis pergyveno taip gyvai ir gaivalingai, kad Rokas tapo, turbūt, ryškiausia veikalo figūra (čia prisidėjo ir jo lokalizavimas scenos centre). Ypač įspūdingai nuaidėjo jo monologas apie savos parapijos geruosius privalumus.

Jokūbo vaidmuo yra komplikuotesnis, svyruojąs tarp pavydo ir rezignacijos tikrovės akivaizdoje, ir J. Balučio interpretacija daug kur nebuvo gera ir teisinga. Labiausiai išgyventas buvo jo piktas džiaugsmas, pakeitus kanarėlę žvirbliu.

Kvailutės Aneliukės rolę I. Nivinskaitė perdavė gerai, tačiau, atrodo, režisoriaus užbrėžtose ribose. Tokios neišsivysčiusios, intelekto stokojančios mergaitės kartais negal įkąsti nė pirmo skyriaus mokslų, tačiau jos dažnai yra geraširdės, pasitikinčios ir savotiškai įdomios savo naivumu (pvz., nepilnai išnaudotas jos vaikiškas susižavėjimas kanarėle). Režisorius pernelyg pabrėžė jos dvasinį siaurumą ir ribotumą (sėtiėjimas kampe susitraukus, besiskundžianti balso gaida, užuojautą žadinanti laikysena) ir neiškėlė šiltų, žmogiškų jos bruožų.

V. Virkaus pilkos dekoracijos yra atliktos gerai ir kruopščiai, bet kiek nuobodokai. Kad ir ubagų landynę vaizduojant, scenoje reiktų vengti nuogo realizmo ir jų skurdžią aplinką padaryti vaizdžią ir spalvingą.

K. Ostrauskas "Kanarėlę" pavadino kamerine drama. Ji yra nau^a mūsų dramaturgijoj savo simboliniu charakteriu, giliu vidiniu veiksmu, naudojant tik keletą personažų, ir atsisakymu nuo išorinių priemonių sukelti vienokį ar kitokį įspūdi. Veikalas yra pakilus, humanistiškas ir problematiškas, nors autorius ir vengia specifinių moralinių ar socialinių nagrinėjimų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai