|
|
RACIONALINIS IR IRACIONALINIS MOMENTAS THOMO MANNO KŪRYBOJE |
|
|
|
Parašė A. Tyruolis
|
Th. Manno kūrybą žymi dvejopas pobūdis, pagal tai, kaip aplamai vokiškoji kūrybinė dvasia svyruoja tarp racionalizmo ir iracionalizmo, tarp tikrovės Ir idealo.
Kaip žinome, muzikinis elementas vokiečių kūryboj gal bus labiau pasireiškęs už visus kitus. Tai gana augšto lyrizmo tauta. Savo "Svarstymuose" Th. Mann vertina Eichen-dorffo "Aus dem Leben eines Tau-genichts" kaip svajonių ir muzikos kūrinį. Ir nenuostabu, nes vokiečių romantizmas muziką dar labiau iškėlė kaip kiti amžiai.
Dar daugiau Mann vertina Pfit-znerio romantinę operą "Palestriną", kur kompozitoriaus iškelta "simpatija mirčiai", nes kaip tik tuo metu pats Th. Mann kūrė savo "Zauberberg" ir išreiškė panašų nusiteikimą. Kaip ta opera kurta pesimistinėj Wagnerio ir Šopenhauerio nuotaikoj, taip ir Manną ji kamavo.
Tačiau ir būdamas Wagneriui už muziką dėkingas, Mann vis dėlto bijojo tos muzikos poveikio vokiečių tautai. Muzika nugręžia nuo tikrovės ir veda j romantiką ir svajas. Savo dienorašty 1920 m. Th. Mann rašė: "Ką darau ir rašau, liečia romantizmo ir racionalizmo antitezę, kurių vieną įtariu, o kitą niekinu" (Das Tagebuch, p. 417). Mann kalbėjo apie dvasios ir sielos sintezę, nes dvasia (Geist) atstovauja racionalizmui, o siela (Seele) — iracionalizmui. Ta naujoji sintezė turinti prasidėti šiandien nuo dvasios, nuo proto bei minties.
Bet Manno apsisprendimo svyravimą geriausiai matom iš to paties "Zauberberg". kuriame po kelių metų rašė apie muziką: "Kokią jėgą turi šis sielos žavėjimas! Mes visi buvom jos vaikai".
Muzikinis romantizmas ir romantinė muzika — tai vokiečių kompleksas. Juk visi gerai atsimenam Nietzsches pasakymą, kad tik muzika gali žmogų gyvenime išvaduoti, o ne kokios kitos vertybės. Bet ir tas pasakymas jam pačiam neišlaikė kritikos, nes senesniojo Nietzsches mot-to buvo: Cave musicam!
Thomo Manno veikale "Doctor Faustus" muzikos herojus yra romantinės muzikos pergalėtojas, bet jis dar turi Nietzsches bruožų, parodo ir susižavėjimo Wagneriu.
"Zauberberge" Vakarų racionalizmo atstovas apie muziką sako: "Muzika? Tai pusiau artikuliuotas indiferentiškas menas. Aš stoju prieš muziką dėl politinių priežasčių". Pačiam Goethei Mann liepia ištarti: "Muzika — tai pavojus aštriai minčiai" (Lotte in Weimar, p. 224).
Su Manno nuomone, kad muzika yra tvarką ir tuo pat metu chaosą nešąs iracionalizmas, sutiko ir kitas žymusis vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Hermann Hesse. Jo "Steppenwolf" buvo parašytas tuo pat metu, kaip ir "Zauberberg". Hesse sako: "Vokiečių dvasioj ma-triarchalinis ryšys su gamta eina išvien su muzikos hegemonija, kaip jokioj kitoj tautoj. Vokiečių intelektas vis kilo prieš žodį ir protą ir jungės su muzika. Dėl to intelekto rolė realybėj, istorijoj, politikoj, viešojoj nuomonėj buvo apverktina" (Steppenwolf, p. 202).
Čia iškyla matriarchato ir patriarchato primato klausimas mene aplamai. Stefan Georgės ratelio savo metu buvo atrastas užmirštas šveicaro J. J. Bachofeno veikalas "Der Mythus vom Orient und Occident: eine Metaphysik der alten Welt". Šis Freudo ir Jüngo pirmatakaa teigė, kad prieš patriarchato amžių buvo matriarchato amžius, abu su skittin-gomis religijomis. Matriarchate viešpataująs materialinio gyvenimo įstatymas, o patriarchate — dvasinė prigimtis. Pirmas įstatymas — chtoni-nės dievybės, antras — Olimpo, kur dievai gyvena virš žemės, saulėtose augštumose.
Ludwig Klages savo veikale "Der Geist als Widersacher der Seele" įrodinėja, kad matriarchato religija esanti tikresnė, — sielos, ne proto sukurta. Tą pačią mintį bus išreiškęs ir Stefan George savo eilėse:
Pasaulį, mūs pažįstamą, dvasia sukūrė.
Ji vyras. Gerbkit moterį tikrybėj.
Jinai šventovė ne mažesnė.
Kaip Knygų Knygoj kalba
Pateptasis
Pasauliui keičiamam; aš atėjau
Moters įšventinimo panaikinti. (Der Stern des Bundes, p. 90).
Hessės veikalas "Narziss und Goldmund" turi du herojus: vienas priklauso "patriarchatui", kitas — "matriarchatui". Narcisas — tai krikščioniškasis ratio, Goldmund — gamta, motinos jieškojimas, ir kai motina miršta, apie ją sako: "Ji buvo gyvenimas, meilė, troškimas, ji buvo baimėė, alkis, instinktas, dabar ji yra mirtis". Panašią mintį randame ir "Doctor Faustus", kur Ikaras dėl sūnaus klausia: "Moterie, ką turiu daryti su tavim? Ir kai jis nukrinta ir sudūžta, ji priima jį atlaidžiai į savo įsčias, galvodama, kad geriau jam būtų buvę, kad jis jų nebūtų palikęs" (Doctor Faustus, p. 506).
Ypač daug Bachofeno teorijos kitame Manno kūriny — "Juozape". Cia Rytų nakties aprašyme mėnulis minimas nesuskaitomus kartus. Mat, žydai savo kalendorių tvarko pagal menulį, ne pagal saulę. Mėnulis ir vokiečių poezijoj labai mėgiamas, gal daugiau kaip kitų. Prisiminkim tik romantikų "mondbeglaenzte Zaubernacht". Jaunasis Manno Juozapas veidu atsigręžęs į mėnulio šviesą ir jį vadina visokiausiais švelniais maloniais vardais, kaip ten įprasta.
Jaunuolis kalba apie alyvų ir fygų medį, kurių vienas simbolizuoja vyriškumą bei dieną su saule, o antras — moteriškumą bei naktį su mėnuliu, jausmais, meile, praeitim. Stiprybės ženklan tėvas laimina Juozapą vidurdienį. Bet jis žino ir moteriško laiminimo gelmes. Juozapas vadina laimingu tą, kas naudojasi abiem laiminimais. Integralinis gyvenimas naudojasi iracionalizmu, romantika, chtonine religija, ir racionalizmu - klasicizmu, gyvenimo religija. Ir subrendęs Juozapas neišsižada romantikos.
Mes svyruojam tarp tų dviejų elementų, tarp dienos ir nakties laiminimo, tarp gyvybės ir mirties. Panašiai ir "Zauberberg" herojus išauga iš tų dviejų priešingumų. Sielos ir dvasios romansas turi vykti taip, kad "dvasia pramatytų sielos pasauli".
Bachofenui Egiptas yra matriarchato kraštas, lygiai kaip ir Mannui. Egipto faraonas sakosi, kad jam sapnai išaiškinami ne tik iš augštai, bet ir iš žemės. Egiptas — mirusiųjų žemė. Mirtis čia šventesnė už gyvenimą. Bet Juozapo metu jau buvo ten einama į patriarchatą. Chtoninės religijos žodis sanctum (iracionalinis) pakeičiamas žodžiu sacrum (racionalistinė religija). Echnathon ilgis "garbingos šviesos", jis nori įvesti krašte saulės religiją.
Vertinant Th. Manno racionalizmo ir iracionalizmo poveikį, reikia pasakyti: jis nepaleido pastarojo, kad bc rezervų pasiduotų pirmajam. Romantizmas, kaip vokiečiui, jam įgimtas, jis tik mėtė svorį nuo vieno ant kito. Po pirmojo pasaulinio karo jis jautė, kad "buržuazinio humanizmo" epocha baigėsi. Iracionalizmo jėgos po 1918 m. perėjo į nacizmą, tą "girtuoklystę, kurios mes ilgimės". Romantika gi kelia savo pavojus ir "grasinimus sielai". Sunku pasitikėti muzika, bet negali jos paneigti, nes žmogaus prigimtis pilna kontradikcijų. "Doctor Faustus" rodo vokiečių charakterį ir žiaurią savikritiką. Tai lyg vieša išpažintis. "Mano nuodėmė didesnė, negu gali būti dovanota" (p. 502).
Problemos sprendimą Th. Mann mato sintezėj. Dvigubą laiminimą jis teikia Goethei, nors, kaip žinom, jame būta nemaža ir tamsių bei de-moninių jėgų. Bet jis padarė tai, ką vėliau buvo pataręs Nietzschė: būti tikru vokiečiu — tai išsigermanizuo-ti. Tą pat daro Mann su Hesse: abu artėja į "pasaulio piliečius".
A. Tyruolis
|
|
|
|