Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ MITOLOGIJOS APŽVALGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Balys   

Buvęs Teologijos Fakulteto docentas Latvijos Universitete Dr. Haralds Biezais bando duoti trumpame veikalėlyje baltų tautų mitologijos šaltinių ir tyrinėjimų apžvalgą. Darbas padalintas į tris skyrius: istorinių šaltinių liudijimai, tautosakinė medžiaga ir patys tyrinėjimai. Kiekviename skyriuje vėl atskirai kalbama apie senprūsius, lietuvius ir latvius. Literatūros sąrašas nedidelis, apima tik 210 šaltinių, knygų ir straipsnių įvairiomis kalbomis.

Autorius užsidėjo nelengvą uždavinį: ne tik bibliografiškai suregistruoti, bet ir kritiškai aptarti kaip pačius šaltinius, taip ir iki šiol atliktus tyrinėjimus, trumpai nusakant jų turinį. Toks darbas labai reikalingas; sveikintinas autoriaus ryžtingumas. Tačiau sunku tikėtis, kad tokios mažos apimties veikale būtų buvę galima visapusiškai apžvelgti tokią plačią sritį. Užtat dažnokai pasitaiko pilnai neišvystytų minčių ir nepagrįstų tvirtinimų, aptarimai perdaug bendri, pasigendame aiškumo ir pastebime paviršutinišką recenzuojamų darbų įvertinimą. Atrodo, kad autorius dar neseniai ir per mažai šioje srityje dirba, tad daugelis dalykų jam pačiam tebėra neaiškūs. Reikia manyti, kad geriausiai pavykusi bus latviška dalis, pusėtinai gerai aptariami ir senprūsių mitologijos šaltiniai, kurie yra daugiausia vokiškai paskelbti, o silpniausia išėjo lietuviškoji dalis. Apie šią ir teks kiek plačiau pakalbėti.

Autorius nepagrįstai tvirtina, kalbėdamas apie lietuvius, kad "daug didesnę vertę negu pasakų rinkiniai turi liaudies dainos, kuriose tiesiogiai pasireiškia liaudies sielos pergyvenimai. Nors lietuvių liaudies dainose yra įvykęs gilus susimaišymas su krikščioniškais motyvais, tačiau jas kritiškai vertinant, galima papildyti kronikų davinius apie senąją lietuvių religiją" (p. 88). šitoks tvirtinimas rodo, kad autorius menkai tepažįsta mūsų dainas. Lietuvių dainose krikščionybės įtaka yra labai menka ir paviršutiniška. Mitologinių dainų lietuviai, palyginti, labai mažai teturi. Senovės dievai retai teminimi (tik Perkūnas, Laima ir vos vieną kartą Bangpūtys), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, Aušrinė) irgi nėra taip dažni svečiai, kaip latvių dainose. Patarlės mitologijai irgi nedaug ką teduoda, išskyrus kai kuriuos palyginimus, pvz., "kavojas, kaip velnias nuo Perkūno", arba "taip Laima lėmė". Daugiausia mitologinių liekanų randame sakmėse, tikėjimuose (burtuose ir prietaruose, visokiose "maldelėse") ir papročiuose.

Lenkų įtaka lietuvių tautosakai irgi perdedamą (p. 85). Tokios įtakos yra šiek tiek dainose ir pasakose, tačiau mitologinės sąvokos, dievybių vardai ir kt. yra laisvi nuo didesnės lenkiškos įtakos. Krikščionybės įtaka irgi nėra tokia didelė, kaip autorius tvirtina, sakydamas: "Lietuviai yra ankštai susiję su katalikybe, kurios ekspansijai jie pasidavė 14 a. gale. Todėl katalikybė padarė lietuvių tautos sielai daug didesnį įspūdį, negu latvių. Tatai pasunkina panaudoti (tautosakinę) medžiagą senosios religijos tyrinėjimui" (p. 85).    Pirmiausia krikščionybė mūsų liaudyje įsigalėjo ne 14-to, bet gal tik 17-to amžiaus gale. Tatai nuolatos patvirtina jėzuitų ir kitų misionierių nusiskundimai dėl "tamsios pagonybės" klestėjimo liaudyje. Pats autorius pripažįsta, kad katalikybė buvo nuolaidesnė senosioms tradicijoms, bandė jas net asimiliuoti. Ir iš tikrųjų, racionalistiškas protestantizmas buvo daug kovingesnis, naikindamas visa "pagoniška" (tai mes matome ir iš Maž. Lietuvos istorijos), tuo tarpu katalikų dvasinė vyriausybė nekreipė dėmesio į smulkmenas, visokius nekaltus papročius, nedėjo dėl jų žmonėms didelių baudų, jei tik tie papročiai neprieštaravo pagrindinėms katalikybės dogmoms. Tiesa, vienas kitas uolesnis kunigas pašūkaudavo per pamokslus dar ir vysk. Valančiaus laikais (pvz., dėl Joninių ugnių deginimo), tuo tarpu Maž. Lietuvoj dėl mirusių apraudojimo buvo nustatyta piniginė bauda ir aprau-dotojus įsakyta persekioti, kaip nusikaltėlius. Gal todėl lietuviai savo tautosakoje, ypač papročiuose, turi daug daugiau mitologinių elementų, negu tokie vokiečiai. Tiesa, tam tikro senųjų ir naujųjų idėjų sumaišymo yra, tačiau lietuviuose jis daug mažesnis, negu vokiečiuose ar prancūzuose. Pastaruosiuose beveik visa "mitologija" susideda iš liaudiško šventųjų kulto. Airiai patapo katalikais daugeliu šimtmečių anksčiau, negu lietuviai, katalikai jie išliko iki šios dienos, o jų tautosaka išlaikė nuostabiai daug mitologinių atsiminimų. Tad krikščionybė ar įvairios jos formos nėra lemiamas veiksnys mitologijos išsilaikymui ar jos grynumui.

Kalbėdamas apie lietuvių mitologijos apžvalgą, duotą mano "Lietuvių Tautosakos Skaitymą" II-je dalyje, autorius pasigenda aiškios religinės - psichologinės pozicijos (p. 107). Turiu pasakyti, kad mitologinius klausimus tyrinėju, remdamasis istoriniu ir etnologiniu pagrindu, daug nesileisdamas į visokias dirbtines teorijas arba "psichologinius aiškinimus". Tai labai slidus kelias. Juo eidami, vieni visur mato mėnulio įtaką, kiti saulės, treti atmosferos reiškinių, dar kitiems visur vaidenasi dangaus ir žemės kopuliacija ar kitkas. Mitologininkui labai lengva paslysti, nes bet kokia teorija, patampius ją j visas puses, pasidaro tokia lanksti, kad atrodo, jog ji viską galės išaiškinti. Iš tikrųjų visos tos teorijos turi po dalelę tiesos, bet nei viena visko neišaiškina. Istorinis kelias, pagrįstas palyginamąją etnologija, yra tikriausias, nors jis iš karto ir neišaiškina visų klausimų, kurie mums rūpi.

Yra nemaža ir daiktinių klaidų, atsiradusių dėl kalbos nemokėjimo. Niekur nesu rašęs, kad lietuviams žinoma deivė Dėklą (p. 106), priešingai, mano buvo paminėta, kad ją žino tik latviai. Visiškai netikslus vertimas iš vienos mano knygos duotas 103 psl. išnašoje 2. Netiesa, kad J. Basanavičius knygoje "Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių" davė savo brolio Vinco surinktą medžiagą, kaip tvirtinama p. 87. Šitoje knygoje paskelbtos daugiausia Viliaus Kalvaičio ir kitų Maž. Lietuvoj surinktos sakmės. Vinco Basanavičiaus užrašytos pasakos paskelbtos kitame leidiny: "Lietuviškos Pasakos Įvairios", IV-oj daly. Klaidingai rašomi dievų vardai: Žemininką (p. 105), Gabijos (p. 106). Sumaišyti šaltiniai juos cituojant: p. 87 vietoj (29) turi būti (28); p. 103 vietoj (108) turi būti (102). Nemokėta padaryti lietuviškas vardininko linksnis knygų antraštėse: p. 89 vietoj "Lietuvių Tautosakos" turi būti "Lietuvių Tautosaka", p. 122 vietoj "Patarlių ir priežodžių" turi būti "Patarlės ir priežodžiai". Rinkinio "Litauische Maerchen und Erzaeh-lungen" (1898) autorius yra ne C. Pf., bet C. Jurkschat (Pf.= Pfarer, kunigas). Tokių netikslumų, kalbos ir spaudos klaidų, yra ir daugiau. Autorius turėjo paprašyti ką iš lietuvių tuos dalykus patikrinti dar rankraštyje. Be reikalo paminėta šaltinių sąraše W. Jordano knygelė "Litt-hauische Volkslieder und Sagen" (1844), nes ten nėra nieko vertingo mitologijos tyrinėjimams, tai asmeniška kūryba, sekant liaudies motyvais. Menkos vertės yra L. Siemens-ki ir Tettau und Temme rinkinėliai, tačiau reikėjo paminėti L. Jucevičiaus "Litwa" (1846), kuri yra daug daugiau patikimesnė, negu T. Narbuto "Mitología Litewska" (1835). Iš mano knygų ir straipsnių paminėta visa 16-ka, tačiau du stambūs darbai vis dėlto liko nepastebėti, būtent: "Donner und Teufel in den Volkserzaehlungen der baltischen und skandinavischen Voelker" (Tautosakos Darbai VI, 1939) ir "Die Sagen von den litauischen Feen" (Die Nachbarn I, Goettingen, 1948). Nepastebėti liko ir straipsniai "Latvian mythology" ir "Lithuanian mythology", įdėti "Standard Dictionary of Folklore, Mythology and Legend" (New York, 1949-50).

Kad ir nebūdama tobula, knygelė bus naudinga ir savo tikslui pasitarnaus. Seniesiems šaltiniams pažinti parankesnė yra H. Thomas apžvalga "Die slawische und baltische Religion vergleichend dargestellt" (1934), tačiau naujesniems darbams ir tautosakos duomenims pažinti H. Biezais santrauka labai prasivers, ypač kitataučiams, nemokantiems baltų kalbų.
J. Balys
Haralds Biezais. Die Religionsquellen der baltischen Voelker und die Ergebnisse der bisherigen Forschungen. Uppsala, 1954. 128 p. (Atspaudas iš žurnalo ARV, 1953).


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai