Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOJI ŠVEDŲ LITERATŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Lingis   

Naująją švedų literatūrą reikėtų pradėti skaityti su šio šimtmečio pradžia, nors paskutiniai praeito šimtmečio metai nėra jau taip lengva įsprausti į kokius nors literatūrinius rėmus, kaip kad to paties šimtmečio paskutinieji du dešimtmečiai, tačiau ir čia negalima apie didelius skirtumus kalbėti. Devintasis praeito šimtmečio dešimtmetis žengė tiesos jieškojimo, realizmo ir visuomeninių reformų ženkle, o tuo tarpu paskutinysis dešimtmetis troško grožio, linko į praeitį. Naujoji karta savo pirmuosius kelius bando dar gerokai spindinčių senųjų žvaigždžių šviesoje, savitan kelin ji įžengia nuo Verner von Heidenstam debiuto 1888 ligi 1910 m. Tačiau reikia neužmiršti, kad tame laikotarpy pasirodė ir Šeimos Lagerloef "Jeruzalė", ir Heidenstamo "šventosios Birgitos pilgriminė kelionė" bei "Folkungų medis", ir Karlfeldto "Fridolino sodas" bei "Flora ir Po-mona", ir pagaliau Levertino "Karalius Saliamonas" su "Morolfu". Jeigu dar pridursime, kad ir Strindbergo didžioji dramaturgija gimininga tam laikotarpiui, tai ir visai aišku pasidarys, kad senosios žvaigždės dar dominavo.

Bet tuo pat laiku pasirodo jau ir vienas kitas naujokas. Hjalmar Soe-derberg (1869-1941) dar tvirtai laikosi prikibęs prie paskutinių dviejų praeito šimtmečio dešimtmečių. Aprašydamas Stockholmą, jis eina Strindbergo pėdomis. Jo dokumenta-liniai Stockholmo romanai, kaip "Klystkeliai", "Martyno Bircko jaunystė", "Daktaras Glas" ir "Rimtasis žaidimas", yra klasiški. Kaip pats pirmasis racionalistinės pasaulėžiūros reiškėjas švedų literatūroje, Soederberg jau anksti pasidaro kultūrinių   debatų   centrinė   figūra.

Tiesa jam buvo ne tik teorinė, bet ir moralinė sąvoka. Tas jo racionalizmas aistringai užangažuoja jį principiniams politiniams klausimams. Kitas esminis Soederbergo kūrybinis motyvas yra erotinis pesimizmas, ypač pasireiškęs dramoje "Gertrūda" ir romanuose "Daktaras Glas" ir "Rimtasis žaidimas".

Tų paskutiniųjų praeito šimtmečio dešimtmečių elementus panašiai jungė ir Soederbergui giminingas Bo Bergman (1869-). Toji melancholija, taip dominavusi jo debiutiniame eilėraščių rinkiny "Marijonetė", iš lengvo užleidžia vietą kiek aktyvesnei laikysenai. Taip pat didelis skirtumas ir tarp jo novelio rinkinio "Sapnas" ir paskesniojo "Epilogai", kuriame jis polemizuoja su determinizmu, jo jaunystės pačiu svarbiausiuoju argumentu.

XIX š. paskutiniojo dešimtmečio ženkle stovi visa virtinė jaunų rašytojų, debiutavusių šio šimtmečio pirmame dešimtmety: Vilhelm Ekelund, Anders Oesterling, Hjamar Bergman, Sigfrid Siwertz, Sven Lidman. Kas tuos visus jaunuosius ypač pagavo, tai grožio kultas, pasakinių motyvų egzotika. Ekelund savo lyrikoje iš savo tėviškės Skanės (pietinė Švedijos provincija) persikelia į patetiškas vienumas, Oesterlingas eina priešinga kryptimi — nuo didžiulės ekstrados jis nulipa į paprastą, aiškią melodinę formą ("Metų dainos") ir savo motyvais iš abstrakčios grožio karalystės nusileidžia į savo tėviškės pakluones toje pačioje Skanėje. Perkaitintos atmosferos erotikoje sužydi ir Sven Lidmano lyrika, spalvinga, bet dirbtinė. Ir Siv/ertz debiutavo kaip lyrikas, jo melancholinis Stocholmo vietovaizdis daug kur sutampa su Hjalmaro Soederbergo. Hjalmar Bergman savo pasaulinį skausmą slėpė už nepraeinamų krūmokšnių glūdinčiame, nujautimais taip turtingame pasakojime.

Bet šio kvarteto pradžioje buvusi bendra melancholija iš lengvo prašviesėja. Nemažą vaidmenį čia vaidino ir kritiko John Landąuisto įvestas bergsonizmas, kurs savo laisvosios valios pamokslais padėjo tiems jaunikaičiams atsipalaiduoti nuo XX š. pradžioje pasireiškusios pesimistiškai nudažytos marijonėtinės filosofijos.

Visai savitu keliu nuėjo Ekelund (1880-1949), pradėdamas "Antikiniais idealais", šis aforizmų rinkinys buvo jo atsisveikinimas su lyrika ir jausmų kultu. Jo naujosios žvaigždės palydovės buvo valia, drausmė, didvyriška laikysena. Toji jo programa buvo kiek sušvelninta, įmaišant į ją šiek tiek krikščionybės ir mistikos, bet savo asmeninės užsibrėžtos linijos laikėsi jis be jokių kompromisų. Toji visiška izoliacija davė meniškai gražių vaisių. Ekelundo originali prozos forma — savotiškas aforistinis-essayistinis stilius — ir jo nenuilstamas esmingumų iškėlimas turėjo didelės reikšmės švediškai rašantiems suomių modernistams.

Šalia Ekelundo stovi ir Sven Lidman (1882-) savo neišpasakytame valios įtempime. 1910 m. didvyriško nacionalizmo dvasioje jis pradeda romanų seriją apie Silfverstaahl giminę. Kai pirmojo didžiojo karo metu toji jo propaganda pasirodė klaidinga, perėjo jis "sekminininkų" sektos gretas ir net ligi šios dienos yra vienas iš geriausių Švedijos kalbėtojų bei pamokslininkų, tarp kito ko, didelis šv. Augustino žinovas ir interpretatorius.

Ir Sigfrid Sivvertz (1882-), švedų Akademijos narys, kalbėjo tuo pačiu vardu, tik gal netaip jau tokioje aštrioje formoje. Romanu "Mė-laro piratai" jis įvilko švediškąjį bergsonizmą į klasinį dailiosios literatūros rūbą. Nežiūrint savo antiin-telektualinės programos, Siwertz yra grynai intelektualinis rašytojas. Jis diskutuoja, stato, kuria, daugiau galvoja, negu vykdo. Gyvybinių vertybių garbinimas iškyla jo kelionių aprašymuose. Siwertz yra gana greitas visokioms aktualijoms, pvz., romane "Jonas ir slibinas" ir eilėje pjesių ("Nusižengimas", "Garbingas vyras"), kur motyvai imti tiesiog iš dienos kronikos. Paskui kurį laiką ima jo problematika plonėti, bet naujų pasiryžimų netrūksta (novelių rinkiniai "Aš vargšas nusidėjėlis" ir "Daugiau negu šešėliai").

Anders Oesterling (1884-, Švedų Akademijos narys, jos sekretorius) savo lyrikoje išlaikė augštą kokybinį standartą. Vargiai ar kas kitas to paties rango viršys jį švedų literatūroje ("Idilių knyga", "Tonai nuo jūros"). Jo kūrybinis menas prisijungia prie Goethės ir Wordsworth tradicijų. Jo kasdieninis klasicizmas įgavo jo tėviškės spalvą, savo gimtinę jis apdainuoja šviežiu, fantazijos kupinu išgyvenimu. Oesterling yra reikšmingas ir įtakingas kaip kritikas.

Hjalmar Bergman (1883-1931) savo romanu "Jo didenybės testamentas" pirmą kartą kreipėsi į vadinamą "bergslag" (vidurinės Švedijos provincijos, kur kasama rūdis) aplinką, ir toji aplinka nuolat pasikartoja paskiau tiek jo romanuose, tiek novelėse. Disharmoninė nuotaika, taip dominavusi jo jaunystės kritikoje, "Jo didenybės testamente" virsta, nors ir paviršutiniais, žaismingais nuotykiais bei bizarine karikatūra. Po "testamento" reikėjo kelis metus laukti, kol jis sekančiame romane "Markurelliai iš Wad-koepingo" vėl grįžo prie linksmesnės nuotaikos, o per tą tarpą jis parašė švedų literatūroje gal pačias tamsiausias ir karteliu persunktas knygas ("Komedija Bergslagine", "Motina Sutreje", "Mirusiojo memuarai"), kurios savo pagilinta psichologine analize ir išsikišančiu konkretaus pasakojimo menu eina lygiagrečiai su jau tradicine romano technika. "Markurelliai iš Wadkoe-pingo" yra lyg ir nusileidimas la-hiau konvencionaliam stiliaus idealui, labiau feljetoniniam stiliui, kuris buvo taip būdingas trečiojo dešimtmečio švedų prozai. Tą stilių sutinkame jo meistriškuose romanuose "Ponas von Hancken" ir "Senutė ir Viešpats Dievas", jis žymus ir jo dramų dialoguose, ryškiausiai gal "Swedenhjielms". Jo dramos kūriniai ("Marijonetės", "Audėjas Bagdade", "Vartai") labai giminingos Strindbergui. Savo gana atvirame romane "Clown Jack" Bergmanas visiškai atsiskaitė su kūryba: nuo to laiko jis daugiau nieko neberašė.

Apie 1910 m. prasilaužė ir kiti rašytojų   padaliniai.   Prie   tokių   pirmiausia priklauso trijulė: Gustaf Hellstroem, Ludwig Nordstroem ir Elin Waegner.
Savo gyvenimo nuotaika Hellstroem (1882-1952, švedų Akademijos narys) labai artimas Siwertzui — melancholija ir pesimizmas dominuoja ("Chaosas"), bet pradžioje jis yra labiau socialiai, negu individualiai nusiteikęs. Ir jį buvo Bergsonas gerokai įgylęs, bet jokia veiksmo romantika jo vistik nepaviliojo. Tipiška, kad ne dailiąją kūrybą Hellstroem pasirinko savo amatu, o žurnalistiką. Patyrimai, kaip korespondento, įgyti Londone, Paryžiuje, New Yorke, davė jam daug medžiagos ir dailiajai literatūrai ("Vežikai", "Rekomendacijos"). Paminėti reikėtų ir Hellstroemo essayistinius dalykėlius apie anglų gyvenimą bei būdą. Plačiausias yra jo romanų ciklas "žmogus be humoro" (išėjo šešios dalys). Vienas iš jo paskutiniųjų romanų — "Meilė ir politika" — paliečia netolimus praėjusio karo laikus.

Strinbergiškos ir Albert Engstroem nuotaikos yra ir Ludwig Nordstroem (1882-1942) ankstyvoji novelistika ("Žvejai"), kur gana realiai vaizduojamas šiaurinės Švedijos gyvenimas. Kaikurie jo veikalai kaip reportažas yra nepalyginami švedų literatūroje ("švyturinis laivas", "Didžioji Norlandija", "Mėšlinoji Švedija"). Bet Nordstroem yra ir mistikas, primenąs 1866 m. mirusį švedų lyriką Carl Jonas Love Almquist.

Kaip apsukri reporterė įžengia į švedų literatūrą ir Elin Waegner (1882-1949, Švedų Akademijos narė). Ji prasimušė savo romanu "šiaurinės muitinės liga", kur vaizduojamas moterų kontorisčių gyvenimas. Romane "Plunksnakotis" ji reaguoja, tik daug didesniu svoriu, ir į kitą gyvybinę problemą — balsavimo teisę moterims. Ir tik savo romanu iš kaimiečių gyvenimo "Asa-Hanna" ji visu rimtumu iškilo kaip tikra žmonių vaizduotoja. Maždaug tuo pat laiku, apie 1918 m., ištinka ją religinė krizė: ji pasidaro tikinti ir prisijungia prie "kvaksininkų". Tą savo krikščioniškąjį tikėjimą iš lengvo ji ėmė jungti ir su socialinės reformos programa — palaužti vyrų valdomą visuomenę, kuriai ji priskiria visas istoriniais laikais pasaulyje įvykusias nelaimes. Vietoje tos santvarkos ji siūlo grįžti prie matriar-kato vertingųjų savybių, t. y. prie tos santvarkos, kurią patriarkatas išstūmė ("žadintuvas"). Toji protesto dvasia eina per visą jos paskutiniojo laikotarpio kūrybą. Sunkiausias svoris tačiau sutelktas abiejuose jos auotbiografiniuose romanuose — "Nepasislėpsi" ir "Paslaptingas". Be to, tas savo idėjas ji meistriškai pritaikė ir savo šaunioje Šeimos Lager-loef monografijoje.

Išaušus šiam šimtmečiui, pradeda Švedijoje konsoliduotis ir didieji liaudies sąjūdžiai. Tas socialinis posūkis, nepamesdamas dar savo entuziazmo, negalėjo nepalikti pėdsakų ir literatūroje. Atsiranda baisi praraja tarp melancholijos bei pesimizmo, kuriais buvo apsikrėtę daugelis jaunų rašytojų,   ir   tarp   tos   linksmos   vilties ateitimi, apėmusios liaudies sąjūdžių jaunimo būrius, prie kurių didelėje daugumoje  prisidėjo  ir  akademikai bei kiti intelektualai. Ypač pažymėtinas yra aitrus jaunojo Torsten Fo-gelquist (1880-1941, švedų Akademijos  narys)   protestas   1907   m.,   nukreiptas prieš melancholinę literatūrą, kurią jis randa nevyrišką ir be-valią. Pats jis gi buvo aktyvus liaudies švietėjas. 

 Pažymėtinas yra tų rašytojų, kurie buvo tų liaudies sąjūdžių literatūriniais  ruporais,  visai be jokių niuansų optimizmas. Svarbiausieji iš tokių yra Kari Erik For-slund (1872-1941) savo gamtos evangelija, romanu "Didžioji sodyba" ir Kari    Gustav   Ossiannilsson    (1875-1950), kurio būgnui komponuota lyrika kaip tik buvo pritaikyta kovoti nusiteikusiems, žygiuojantiems ir demonstruojantiems   darbininkų   sąjūdžio būriams. Ossiannilssoną galima būtų laikyti ir proletarinio romano pionierium ("Barbarų miškas"). Bet daug   teisingiau   toji   garbė   tenka Martin   Koch   (1882-1940).   Romane "Darbininkai" jis stoja prieš pasitikėjimą smurtu, kurs, nepavykus didžiajam  streikui,   ėmė  plisti  darbo jaunimo tarpe.   "Rąstų slėnyje" autorius  vaizduoja  bendrovių  varomą ūkininkams  taip nenaudingą  miškų eksploataciją.   "Gražusis   Dievo   pasaulis" yra švedų literatūros gal pati giliausia psichologinė nusikaltėlio studija. Siužetas imtas iš Stockhol-mo pogrindžio, šis romanas yra kartu ir mistinis pergyvenimas, prie kurio autorius dasikasė ir kur tikrovės piktasis pradas ištirpsta ir palieka tik nereikšmingus  šešėlius visumos paveiksle. Po "Pamaldžių žmonių"— religinių   sektų   reportažinės   kaval-kados — Martin Koch nustojo visai rašęs ir išvyko j Paryžių, ir tik grįžęs 1920 m. išleido savo populiarias sentimentalias    "Dainas".    Pagaliau prieš pat savo mirtį išleido autobiografinį savo vaikystės dienų romaną "Mauritz".

Martin Koch dešinėje stovi jo bendramintis Dan Andersson (1888-1920). Jie kartu dirbo blaivybės sąjūdyje, bet paskui iš jo pasitraukė. Liaudies idealizmo jiems neužteko, jie persimetė į moralines bei religines problemas, kurios daug giliau skverbėsi j juos, negu socialinės. Ir Dan An-dersson, kaip ir Martin Koch, praėjo pro mistinių pergyvenimų vartus. To misticizmo pėdsakų randame tiek jo lyrikoje, tiek romane "Dovydo Rammso paveldėjimas". Savo populiarumą pasiekė Dan Andersson darbo jaunimo tarpe, bet liaupsinamas buvo ir jaunų akademikų. Tyrlaukių nuotaika, skurdas, vyriškumas, kurie kaip kontrastas atsimušė į ugningą jausmų potvynj ir nuotaiką dainuoti, yra augštutiniai "Juodųjų baladžių" ir kitos jo lyrikos tonai.

Prie tos pačios darbo jaunimo kartos priklauso ir Ragnar Jaendel (1895-) bei Ivan Oljelund (1892-1950). Jie abu pradėjo kaip pačios kairiausios briaunelės politiniai agitatoriai, bet paskui, po religinės krizės, abu užbėgo ant kitų bėgių. Krikščionybės prieglobsty Oljelund pasinėrė liaudiškai nudažytame kon-servatizme ("Iš didžiosios G", "Žali raiteliai"). Jaendel nusigręžė nuo smurto, kaip kovos priemonės, ir nukeliavo j meditacinį pasaulį, politiškai gi pasiliko radikalus. Jo lyrika yra intymus esminių dalykų dienoraštis. Prozoje savo viršūnę jis pasiekė autobiografiniame romane "Vaikystė".

Trečiąją tos raidos kreivę išveda Erik Lindorm (1889-1941). Savo revoliucinį entuziazmą jis prarado dvidešimtuosius metus eidamas. Jo lyrika ("Kalba mano širdžiai", "Mano pasaulis") dainuoja apie užgesusią ugnį, apie supliuškusias iliuzijas. Tasai nepaprastai intensyviai pergyventas išnykimo jausmas sušaldė jį ir atėmė iš jo politinio pranašo rolę. Jis persimeta į lengvą žurnalistinį humorą ir į savo bendražmogius žiūri ironijos ir simpatijos mišinio žvilgsniu.

Vienmetis su Martin Koch yra Gustav Hedenvind-Eriksson (1880-) Jamtlando provincijos (šiaurės Švedijoje) ūkininkaitis, paskui miško bei geležinkelio darbininkas. Atliekamu nuo darbo laiku prasitrynę rašyti. Toje savo darbo aplinkoje jis buvo ir politinis veikėjas. Jo pasakojamasis menas yra savų sunkių patyrimų vaisius, primenąs liaudies pasakojimus, nors kartais ima dominuoti kontruktyvus bei alegorinis bruožas. Savo paskesniuose romanuose jis ima labiau pabrėžti visuomenines problemas, vaizduoja sėslius ir palaidūnus, ūkininkus ir darbininkus ("Sparnuotas ratas", "Išeikvotojo palikimas", "Ant išpirktos žemės", "Ūkininko dienoraštis"). Originalios yra jo dviejų tomų Jamtlando pasakos, kur žinojimas susilieja su fantazija.

Savo nuotaika Hedenvind-Eriksso-nui giminingas yra ir Olof Hoegberg (1855-1932), kurs savo istoriniu epu "Didysis pyktis" ir savo Norlandos (šiaurinė Švedija) supramoninimo aprašymuose stovi kaip koks didžiulis masyvas literatūrinių srovių bei srovelių sūkury. Hoegberg yra pastovus, svarus, savotiškai primenąs Fabian Mansson (1872-1938), kuris šalia savo reikšmingo įnašo kaip politikas, prirašė ir storų, tiek doku-mentariai, tiek literatūriškai puikių romanų.

Jeigu 1888-1909 metų laikotarpy dominuoja vadinamieji devyniasde-šimtininkai (praeito šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio atstovai), tai 1910-1930 laikotarpiui savą spalvą užtepė dešimtininkai, t. y. rašytojai, viešumon išėję tarp 1910-20 metų. Paskui jie savo estafetės lazdelę per-kvist, Birger Sjoeberg, Pertil Malm-vams, ypač prozoje, kurie bėgo ir tebebėga pirmuoju taku. Lyrika liko labiau suskaldyta.
To laikotarpio perspektyva bus ryškesnė, jeigu prie tų "dešimtininkų" priskaitysime rašytojus, gimusius apie 1890 metus, o tokių susidarys nemaža kavalkada; Paer Lager-kvist, Birger Sjoeberg, Pertil Malm-berg, Harriet Loewenhjelm, Sigfrid Linfstroem, Guivnar Mascoll Silfver-stolpe, Frans G. Bengsson ir Agnės von Krusenstjerna.

Joks kitas švedų dainius ligi šiol nemėgino su tokiu atkakliu įkarščiu atsipalaiduoti nuo to, kas pripuolama, kas aprėžta, kaip Paer Lager-kvist (1891-, švedų Akademijos narys, Nobelio premijos laureatas). Jo dideli, kad ir paprasti simboliai iškyla virš laiko ir erdvės. Liesti pačius pagrindiniausius žmogaus gyvenimo faktus bei santykius — gimimą, mirtį, kančią, prasmę, vienišumą, bendrumą, abejojimą bei tikėjimą — yra labiau tikėjimo bei kulto reikalas, tačiau tie motyvai kaip tik ir sudaro Paer Lagerkvisto savitą sritį. Bet poetas nėra svetimas ir laiko dvasiai. Jau 1913 m., — nuo tada ir reikėtų skaityti Paer Lagerkvisto literatūrinį kelią, — savo pam-fletiniame rašte "Žodinis ir vaizdinis menas" — tai savotiškas programos pareiškimas — jis kaip liūtas šoka prieš šio šimtmečio antrojo dešimtmečio psichologinį realizmą, prieš Ibseno dramaturgiją, prieš primityvizmą bei visokios rūšies psichoanalizę.

Kaip dainius Lagerkvistas prasiveržia 1916 m. savo eilėraščių rinkiniu "Baimė". Mirties baimė, kuri buvo jį jau nuo pat mažens apėmusi, pirmojo pasaulinio karo pergyvenimai, o gal dar ir gili asmeninė krizė sudaro tą bekraštę baimę: "Baimė yra mano dalia, mano gerklės žaizda,  mano širdies šauksmas pasaulyje". Lagerkvistas buvo gerokai vokiškojo ekspresionizmo bimbalo įgeltas, o patinimas nuo to geluonio kaip tik ir iškyla "Baimėje".

Pirmaisiais pirmojo pasaulinio karo metais pasirodo ir Lagerkvisto pirmasis dramatinis dalykėlis — "Dangaus paslaptis", šis vienaveiksmis kūrinys vaizduoja, kaip vienas jaunuolis melsvai juodame besisukančiame rutuly, fizinių ir dvasinių išsigimėlių apsuptame, jieško gyvenimo prasmės. Jis randa, kad viskas yra žiauru ir beprasmiška. O mergaitė, kurią jis įsimyli ir kuri beskambindama gitara jieško tos stygos, kurios skambėjimas padarytų pasaulį gražų, yra beprotė. Gi "senis su jarmulka" paaiškina, jog prasmė yra ta, kad viskas privalo aplinkui suktis. Jaunikaitis, viskuo nusivylęs, nušoksta nuo rutulio į tamsybes. Įsidėmėkime — "tamsybes". Tamsybės — tai savotiškas Lagerkvisto dangus, į tamsybes pranyksta ir jo Budelis ir Barabas.

"Dangaus paslaptis" tilpsta rinkinyje "Chaosas" (1919). Jame buvo ir eilėraščių skyrelis "Vietoje tikėjimo", šiais eilėraščiais Lagerkvistas kiek pasisuka, suskamba nauji, daug turtingesni ir daug šviesesni tonai.
Juose sutinkame švedų pačius mėgiamiausius eilėraščius: "Saulė išsipina savo kasas" ir "Gražiausia yra, kai ima temt iš lėto". Tas jo pragiedrėjimas tęsiasi ir prozos knygoje "Amžinoji šypsena" — legenda apie mirusiųjų kelius, Dievo bejieškant.   

Toji naujojo gyvenimo nuotaika nuostabiai pasireiškia jo lyrikoje. Jau pačios rinkinių antraštės — "Laimingojo kelias" (1921) bei "Širdies dainos" (1926) — apie tai sako. Pirmajame rinkiny yra taip pat vienas iš švedų pačių mėgstamiausių eilėraščių, be kurio nė viena antologija neapsieina: apie poeto senos motinos drebančia ranka rašytą laišką (vertimas buvo "Aiduose"). Poetas vėl iš naujo pergyvena vaikystės namų pamaldumą ir ramybę.

Bet nereikia manyti, kad tuo Paer Lagerkvist jau ir priėjo prie pastovios, nebesudrumzdžiamos harmonijos. Viena iš būdingiausių jo kūrybinio gyvenimo žymių yra tai, kad jis nuolatos, kaip toji švytuoklė, švytuoja tarp šviesos ir tamsos. Abejingumas dažnai užklumpa jį, dažnai jis pirštu duria į demonišką žmogaus prigimtį. Tačiau, nežiūrint visko, jo tikėjimas žmogumi darosi vis didesnis. Prozos dalykėlyje "Nugalėtasis gyvenimas" (1927) jis iškelia žmogaus Dvasią, o ta dvasia jis laiko tai, kas žmoguje yra giliausia, kas geriausia, "žmogaus sieloje susitvėrę pasauliai", sako jis,  "prieš kuriuos visatos žvaigždynai yra tik praeiną ir bereikšmiai: gerųjų pasaulis, teisingumo, meilės, dieviškųjų pasaulis".
Tokios pat dvasios kaip "Nugalėtasis gyvenimas" yra ir jo realistinių novelių rinkinys "Kovojanti dvasia" (1930). Žmogaus dvasia prasimuša ir šviečia žmonėse.

Pasaulyje pradeda niauktis. Niauktis ima ir Paer Lagerkvist kūryboje. 1932 m. pasirodęs eilėraščių rinkinys "Prie laužo" yra apsiniaukus ir be jokių iliuzijų knyga, bet joje alsuoja ir didvyriškumo jausmas žmoguje, didvyriškumo, kuris žmoguje galingas ir pačioje suirutėje bei mizerijoje. 1933 m. sostan atsisėda Hitleris. Paer Lagerkvist nė kiek neabejodamas nusistato kovos atžvilgiu ir tvirtai apsisprendęs išeina are-non kaip laiko dainius. Jis tuoj pat smogia nacizmui: smurto garbinimui, įsitikinimų priespaudai, rasiniam persekiojimui, smogia visam sąjūdžio gyvenimo ir dvasios prieši-ninkiškumui. Šį smūgį Lagerkvistas smogė savo novele "Budelis" (1933), kuri tuoj buvo perdirbta į dramą ir pirmą kartą entuziastiškai suvaidinta 1934 m. Bergeno teatre Norvegijoje, tais pačiais metais paskui ir Stockholme. Toji pati kova prieš smurto mokslą tęsiama ir dramose "žmogus be sielos" (1936) ir "Laimėjimas tamsybėse" (1939) bei novelių rinkinyje "Anuo metu" (1935).

Paer Lagerkvist nepasitenkina vien tik pulti, jis rodo ir pozityvų tikėjimą žmogumi bei kultūra. Aiškiausiai tatai atsispindi "Sugniaužtame kumštyje" (1934) — tai rezultatas jo kelionių po Graikiją ir Palestiną, vakarų kultūros šventuosius kraštus, čia jis praplečia "Nugalėtojo gyvenimo" temą: "Aš tikiu žmogumi, tomis pergalinčiomis ir išlaisvinančiomis jėgomis tame didžiuliame nustebime, ką mes kultūra vadiname". Akropolis jam yra šviesos, laisvės bei žmogaus vertės simbolis. Knyga nuo pradžios ligi galo yra savotiškas elenistinės - krikščioniškos kultūros palikimo himnas.

Tačiau Lagerkvist nenusigręžia nuo blogio egzistencijos. Ją jis išliejo "Budelyje", toks yra ir jo romanas "Neužauga" (1945). Tos dvi knygos dar kartą aiškiai pailiustruoja švedų dainiaus Tegnerio žodžius: "Blogis yra taip pat nemirtingas, kaip ir gėris". Tačiau Lagerkvist tvirtai laikosi savo tikėjimo gėrio galingumu ir blogio silpnumu. Savo iškilmingoje kalboje švedų Akademijoje 1946 m. švenčiant Tegnerio jubiliejų, Lagerkvist tarp kitko pasakė: "Ir mūsų laikais blogis visokeriopais būdais pasireiškia. Jis nėra dingęs mūsų pasaulyje, jis niekada nebuvo pradingęs. Jeigu mes buvome neišpasakytos blogio galybės išsivystymo liudininkais, mes matėme, koks kiauras yra jo paties išsilaikymas, koks jis viduje silpnas, kaip groteskiškai jis sudarkytas, koks jis bergždžias. Ne jo šarvuota sauja sėjama gyvenimo sėkla". Ir lyrikoje jis vysto tas pačias mintis.

Paer Lagerkvisto klasinis apsišar-vavimas dar labiau paryškėjo jo romane "Barabas", kuris pribaigė jam ir 1951 m. Nobelio premiją pritraukti. Daug susidomėjimo sukėlė šis romanas tiek svetur, tiek pačioje Švedijoje, švedų spauda negailėjo jam rožių, bet nepašykštėjo ir rykščių. Romanas sukėlė spaudoje ištisas diskusijas, kur buvo paliestos tiek krikščionybės, tiek blogio problemos, nes vieni laikė Barabą krikščionimi, kiti gi būdingu bedieviu.

Kodėl pasaulis taip susižavėjo ir taip entuziastiškai sutiko "Barabą"? Nejaugi iš tikrųjų didieji krikščioniškieji motyvai pasidarė tokie aktualūs ir plačiajai masei ? O gal kas nauja iškyla, tvirtam rašytojui tą temą bevysiant? Taip, poetas pateikia naują aspektą. Golgotos tragedija čia perteikiama ne Marijos, o Barabo požvilgiu. Ir tatai autoriui puikiausiai pasiseka. O kodėl gi Barabo atžvilgiu taip pavyko? Todėl, kad šių dienų žmogus gali geriau žvelgti Barabo, o ne tikinčiųjų akimis. Gal dar daugiau dėl to, kad Balabas mato stebuklą, bet nenori jo pripažinti. Jis labai norėtų tikėti, bet negali. Ir Barabas, kaip šių dienų laicistinis žmogus, jaučia, kad jis skolingas Kristui, bet kaip atsilyginti, kai esi be tikėjimo, be Dievo ? O toks yra Barabas. Optiškuosius elementus jis laiko iliuzijomis. į stebuklų pasaulį jis žiūri pro XLX a. pabaigos akinius. Jis nori būti "sau žmogus". Net ir paskutinę gyvenimo valandą, tardamas paskutiniuosius žodžius, nors formaliai jis yra prie krikščoinių ir prisidėjęs, jis atsiduoda ne Kristui, tai šviesai ir gėriui, o tamsybėms bei nežiniai. Dėl tų paskutiniųjų Barabo žodžių spaudoje buvo daug ginčytasi, žodžiu, Barabas yra ateistinio, egocentriškai riboto, intelektualiai smalsaus, dvasiškai visai nepaliesto (jis niekur neparodo nė mažiausio gailesčio už savo niekšybes) ir neišsivysčiusio žmogaus tipas tikras šių dienų "modernus" žmogus. Tačiau, atmetus tą grynai tikinčio krikščionies požvilgį, "Barabas" yra puikus augštos literatūrinės vertės kūrinys. Savo simbolių pasauliu romanas yra suprantamas tiek katalikui, tiek kultūriniam radikalui.
Ir savo 1953 m. pasirodžiusiame eilėraščių   rinkinyje   "Vakaro   kraštas" Lagerkvistas pasilieka toji švytuoklė tarp šviesos ir tamsos.

Gailestis ir nustebimas, atsidūrus prieš tą didelę tuštumą, atsivėrusią nurašius bet kokią metafizinę viltį, sutinkamas, nors gal kiek labiau nutildytoje formoje, ir Paer Lagerkvisto amžininkų kūryboje. Nuolat gyvas nerimas sunkiasi ir Gunnar Mascoll Silfverstolpe (1893-1942, švedų Akademijos narys) lyrikoje, bet jis nekišamas į priekį, o laikomas kiek atokiau. Savo esmėje Silfverstolpe yra eleginis stoikas. Daugiau retorikos išlieja Kari Apslund (1890-) ir Sten Selander (1891-, švedų Akademijos narys), kurie savo gyvenimo nuotaika yra Silfverstolpe labai artimi. Selander yra ir lyrikas ir prozaikas, ypač puikus jis yra gamtos vaizduotojas (autorius, tarp kita ko, yra ir botanikos daktaras). Visu savo svoriu į retoriką palinkęs yra Frans G. Bengsson (1894-), kurs po poros lyrinių epizodėlių susidaro savo tikrąją formą — laisvą essayistiką ("Literatūrininkai ir kariai", "Draugystė atsiskyrėliui"). Savo jausmą jis slepia už demonstratyviai ir vyriškai pavaizduotos istorijos bei pačių žiauriausių karo epizodų. Jo stilistinė bravūra savo viršūnę pasiekia, aprašant švedų karaliaus Karolio XII  gyvenimą.

Dar klaikesnė tyrlaukių giesmė aidi Bertil Malmberg (1898-) lyrikoje, kurį, neilgai pasidžiaugusį vokiškuoju idealizmu Šilerio dvasioje, ištiko didžiulė pasaulėžiūros krizė. Jis savo monumentaliai politiniais kreipimaisis skelbė vakarietiškos kultūros pražūtį ("Eilėraščiai pasienyje"). Paskui, kada Malmberg Oxfordo religiniame sąjūdyje išpažino savo melancholinį gyvenimo pajautimą, jo lyrika pasikeitė į lengvo svorio strofas ("Tuštumų fleitos"). Kaip prozos rašytojas, savo "Ake ir jo pasaulis" jis užima vieną iš pirmųjų vietų, vaizduojant vaikus.
Kosmines perspektyvas sutinkame ir Sigfrid Lindstroem (1892-) savo forma beveik tobulose prozos minia-tūrose  ("Balionėliai").

Prie jaunesnės "dešimtininkų" grupės reikia priskaityti ir H ar riet Loe-vvenhjelm (1887-1918) bei Karin Ek (1885-1926). Jos abi turi daug bendrų bruožų. Nepagydomas sielos suskilimas atsispindi Agnės von Krusent-jerna (1894-1940) nepaprastai lakiame ir turtingame pasakojimo mene (romanų serija "Panelės von Pah-len", "šlėktos" ir trilogija "Tony"). Meistriškai nutapyti yra jos bajoriškos bei augštesnės miesčioniškos aplinkos jaunų mergaičių portretai, bet jos registras vaizduojant moteris yra daug didesnis. Įsimylėjimą, erotines svajones ji perduoda jautriu, tačiau nesentimentaliu pergyvenimu, tokiu pat būdu ji švaistosi ir po seksualinius laukus. Von Kru-sentjerna yra didelė realistė, bet ji yra ir utopizmo reiškėją. Motinystės meilė yra jos evangelija.

Beveik vienišas švedų literatūroje yra Birger Sjoeberg (1885-1929), kurs jau šio šimtmečio pradžioje pasireiškė savo asmeninės klaviatūros lyrika. Debiutavo jisai "Fridos knyga", kuri yra originalus, poetiškai gana augštos vertės dainų rinkinys. Joms melodijas taip pat autorius sukomponavo, švelniai ironišką mažo miestelio aprašymą, kuriam siužetas imtas iš vaikystės prisiminimų, Sjo-berg pateikia romane "Išsprogdintas kvartetas". Romano forma kiek aštresnė, bet ir čia netrūksta lengvos, žaismingos satyros. Ir tik eilėraščių rinkinyje "Krizės ir vainikai" surinko Sjoeberg visus savo išteklius ir sukūrė tokį lyrinį stilių, kurs savo drąsiomis metaforomis ir giliu muzikalumu davė jam galimumų išreikšti jo sujaudintą, moderniškai gana komplikuotą gyvenimo vaizdą. "Krizės ir vainikai" gana ryškiai atsimuša i trečiojo dešimtmečio stilių ir sudaro patį ryškiausią savitą išeities tašką, ateinančių dešimtmečių radikaliai formą eksperimentuojančioms srovėms.

Erik Blomberg (1894-) reikėtų laikyti pereinamąja figūra, jungiamąja grandimi tarp "dvidešimtininkų" ir sekančios didžios kartos — darbo dainių. Jo jaunystės lyrika, kaip ir kitų jo bendralaikių, išreiškia pasaulio tuštumą ir žmogaus vienatvės pergyvenimus. Bet jis kapstėsi ir dasikapstė ligi to, ką jis gyvenimo pajutimu pavadino: mėginti konsekventiškai žemiškoje perspektyvoje atkovoti tas vertybes, kurios dingo, krikščionybei bei metafizikai sukiu-žus, anot jo. Naujuoju jo pamatu yra kolektyvinė darbo bendruomenė, savitarpis žmonių solidarumas, o tai tegalima įvykdyti tik darbo sąjūdžio politiniu įnašu marksinėje dvasioje. Tokio nusistatymo jau anksčiau buvo kritikas, poetas ir Upsalos universiteto šiaurės kalbų docentas Nils Svanberg (1902-1939) ir visas vadinamosios komunistinės Clartė falangas — Stellan Arvidesson (1902-), Ebbe Lindę (1897-), Arnold Ljung-dal (1901-) ir gal pats gabiausias tos grupės talentas, tragiškai žuvusi Karin Boye  (1900-1941).

Visi šie akademiniai, iš solidnios miesčionijos kilę revolucionieriai, buvo pirmosios kregždės tos literatūrinės kartos apie 1930 m„ kada jau tikrai proletarinės kilmės grupė rašytojų užsikapstė į švedų literatūros parnaso    pačią    viršūnę.    Prozaikai Eyvind Johnson, Rudolf Vaernland ir Ivar Lo-Johansson buvo patys ankstyvieji. Po jų sekė Vilhelm Mo-berg ir grupė "penkių jaunųjų" su Arthur Lundąuist ir Harry Martins-son priešaky, juos paskui papildė dar Jan Fridegard ir Moa Martin-son. Didžiausias tos kartos įnašas buvo prozos mene.

Eyvind Johnson (1900-) jau nuo pat savo debiuto daug konsekventiš-kiau, negu kuris nors kitas švedų rašytojas, buvo pasinešęs savo kūryboje pavaizduoti visa, kas esmingiausia aprašomajame laikotarpy. Be to, jis yra tas jojo kartos rašytojas, kurs sąmoningiausiai pasinaudojo naujosios technikos priemonėmis, kurių kontūrus lipdė Joyce ir Gide savo eksperimentiniuose romanuose. Nepamiršo Johnson, žinoma, ir psichoanalizės "laimėjimų". Jo pirmose knygose sutinkame gana pesimistinį pagrindinį toną, gerai susiderinantį su Europos pokarinėmis iliuzijomis. Kiek daugiau šviesos prasimuša jo novelių rinkiny "Dar kartą, kapitone". Politinė laiko polemika sudaro stuomenį jo gana masyviniame romane apie Kriloną, kuriuo jis nori pretenduoti į antrojo pasaulinio karo kraujo ir pasipriešinimo kroniką. Žmogiškojo idealo tonas prasikala jo romane apie Odisėją — "Krantai ištvinsta".


Jeigu Eyvind Johnsonui įtakos yra padaręs Hedevind-Eriksson, tai kitas darbo dainių pionierius — Martin Koch — gana gerokai į savo pusę yra patraukęs Rudolfą Vaernlund (1900-1945), kuris savo kūryboje vaizduoja, kaip nusikaltimai vilioja desorientuotą didmiesčio jaunąjį proletariatą ("Pagonys, kurie neturi įstatymų"). Jo drama "Šventoji šeima", kurios motyvu yra darbo konfliktas, yra pats pagrindiniausias veikalas taip liesoje švedų socialinėje dramaturgijoje.

Ivar Lo-Johansson (1901-) eilėje romanų bei novelių gana kruopščia dokumentacija pavaizdavo kumečių gyvenimą. "Labanakt, žeme" — tai vaikystės ir jaunystės dienų fotografija. Šis romanas buvo akstinas visai eilei proletarų rašytojų jų autobiografiniams romanams. Gana stambus romanas "Karaliaus gatvė" ("Kungsgatan", gatvė Stockholme) vaizduoja, kaip sunkiai prisitaiko proletarinis kaimo jaunimas didmiestyje.

"Traktorius"' — tai perėjimas nuo kumečių prie pastovios, grynais pinigais apmokamos laukų darbininkų sistemos. Savo gana gausiose novelėse ("Novelės apie kumečius") Lo-Johannsson sugavo tai aplinkai gana būdingus epizodus ir situacijas. Kaip natūralistinio gyvenimo pavaizdavimas, ši novelių apie kumečius vilkstinė neranda sau lygios švedų literatūroje. 1953 m. pasirodęs jo romanas "Kromelninkas" yra tikras deimantas darbo literatūroje, šalia Maksim Gorkio, Lo-Johanssoną reikia priskirti prie vieno iš ryškiausių darbininkų buities vaizduotoją.

Apie kumečius rašo ir Moa Martin-son bei Jan Fridegard. Moa Martin-son (1890-), švedų raudonojo falan-go ištikima atrama, savo konkrečia ir gana vešlia fantazija pateikia proletarinę aplinką tiek mieste, tiek provincijoje. Beveik visur dominuoja kokia nors didvyrė, drąsiai kovojanti ir geron pusėn pakreipianti net ir beviltišką situaciją ir laiminti smagumą net ir kažkaip prislėgtose bei supainiotose aplinkybėse ("Moterys ir obelis", "Motina išteka"). Kiti jos romanai neišeina iš liaudies vaizdavimo rėmų ("Rugių sargas", "Kelias po žvaigždėmis").

Puikiu preciziškumu pasižymi Jan Fridegard (1897-) proza, kuriai netrūksta ir lyrinių priemaišų. Socialiai jis pats aršiausias iš visų darbo dainių, bet tasai jo kartelis yra sukoncentruotas į įvairiausių personažų reagavimo būdą. Pagrindiniausias jo veikalas yra keturių tomų autobiografinis romanas "Lars Hard" — tai pasakojimas apie kumetį berniuką, kurs dėl savo neturto įtraukiamas į įvairių nusikaltimų mašineriją. Bet Fridegard turi ir religinę gyslelę (tarp kita ko, jis yra spiritistas): labai nemaloniose situacijose jis leidžia Lars Hard patirti ir jėgų pasisemti iš mistikos laisvinančio džiaugsmo. Reikšmingas yra ir jo istorinis romanas "Medinių dievų kraštas", kur senovės vergų ir laisvųjų kontraste jis įžiūri paralelizmą šių dienų socialinėms nesantaikoms.
J. Lingis
(Bus daugiau)


ATITAISYMAS
Straipsnyje "Bendruomenės drumzlės", Aidai, 1954 m., 7 nr., įsibrovė šios atitaisytinos klaidos: 1. Vietoj ". . . ar tik nebus "Eglutė", "Margutis" ir "Ateitis" daug daugiau nusipelnę" turi būti ". . . ar tik nebus "Eglutė", "Tėviškėlė" ir "Ateitis" daug daugiau nusipelnę". 2. Vietoj ". . . skaitytųsi su daugumos ir vyresniųjų "savęs išlaikymo" ir konstruktyvaus prisitaikymo gairėmis" turi būti ". .. skaitytųsi su daugumos ir vyresniųjų "savęs išlaikymo" ir konservatyvaus prisitaikymo gairėms".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai