Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEITININKŲ KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Vaitiekūnas   
Lietuvoje ateitininkų sąjūdis buvo visiems pažįstamas. Visi žinojo, kad po ateitininkų vėliava yra susitelkę gausūs būriai susipratusiu, drausmingo, susidraugavusio, inteligentiško jaunimo, jungiamo dviejų visuomeninių galimybių — religijos ir lietuvybės. Visi suprato, kad tai didelės reikšmės ir potencijos sąjūdis. O kaip su ateitininkų sąjūdžiu yra tremtyje? Ar tas įspūdingas ateitininkų sąjūdžio solidumas, okupantų žiauriomis prievartos priemonėmis naikinamas tėvynėje, yra bent kiek atstatytas tremtyje? Ar šis sąjūdis tikrai yra tiek pat atsparus ir paveikus gyvenime, kiek kondensuoti ir gilūs jo principai ? Ar ateitininkų akcentuojamas kūrybiškumas tikrai yra gyvenimo faktas, yra sumanymų vykdymas, ar daugiau tik pageidavimo, projektavimo ir reklamos dalykas? Pagaliau, ar ateitininkai, užuot konkrečios iniciatyvos ir kuriamųjų užsimojimų, užuot statę ir sprendę aktualius klausimus konkrečiai, nėra subanalėję tik savo principų deklamavimo bendrybėse ?

šiuos klausimus sau stato patys ateitininkai. Juos ateitininkams stato ir ateitininkų sąjūdžiui nepriklausąs jaunimas ir visa lietuvių bendruomenė, šiems klausimams atsakyti apsčios medžiagos pateikė rugsėjo 4-5 Chicagoje vykęs 5-sis iš viso ir 1-sis Amerikoje ateitininkų kongresas, kuriame dalyvavo 147 atstovai (nuo 26 ateitininkų 1) ir per 800 svečių (registracijos komisija suregistravusi 760, toliau neberegistravo). Apie tūkstančio susipratusių, inteligentiškų, organizuotų lietuvių katalikų iš visos Amerikos ir net kitų kontinentų susirinkimas tremties sąlygomis, be abejojimo, yra rimtas įvykis, toli išeinąs už paties ateitininkų sąjūdžio ribų. Ne be pagrindo kaikurie skeptikai tremties ateitininkų sąjūdžio atžvilgiu, kongreso paveikti, turėjo pripažinti — o vis dėlto ateitininkai yra. Atseit, nori nenori, turi su jais skaitytis.

Savo pobūdžiu ateitininkų sąjūdis yra mokslą einančiojo jaunimo ideologinis sąjūdis, kurį natūraliai pratęsia jo sendraugiai. Jaunimas yra jo dirva, sendraugiai — jo derlius. Nepriklausomoj   Lietuvoj,   nežiūrint, kad nuo 1930 m. ateitininkų moksleivių organizacija valdžios buvo uždrausta, ateitininkų sąjūdį sudarė trijų pakopų piramidė: apačioje, didžiąją dalį moksleivijos apjungusi, slapta veikianti moksleivių ateitininkų sąjunga, viduryje ateitininkai studentai ir piramidės viršūnėje sendraugiai. Ir ateitininkų kongresuose šioks piramidinis kiekybės santykis būdavo ryškus. Gausiausiai reikšdavosi moksleivija, paskum studentija ir piramidės viršuje sendraugiai.

Ir tremtyje sąjūdžio pobūdis nėra pakitęs, bet jo atskirų dalių kiekybinis santykis — taip. Tremtyje pirmąją piramidės pakopą sudaro ateitininkai sendraugiai. Vien Amerikoje jų yra per 900, o iš viso laisvajame pasaulyje apie 1,200. Antroj vietoj eina ateitininkai moksleiviai, kurių Amerikoje yra per 400, o iš viso — 800. Studentų ateitininkų tėra 298 Amerikoje ir iš viso 420. Pačiame Chicagos kongrese gausiausiai dalyvavo sendraugiai, po jų studentai ir piramidės viršūnėje — ateitininkai moksleiviai. Bent toks aiškus įspūdis susidarė apsilankius atskirai vykusiuose moksleivių, studentų ir sendraugių posėdžiuose. žinoma, moksleiviai ir studentai drauge gerokai prašoko sendraugius ir bendras kongreso vaizdas buvo, palyginti, jaunatviškas. Apskritai kongresas labai įtaigiai paliudijo ateitininkų sąjūdžio gajumą tremtyje.

Bet ar jis paliudijo, kad tos dvi visuomeninės galybės, — religija ir lietuvybė, — kuriomis ateitininkų sąjūdis yra atsirėmęs, yra jame įsišaknijusios ir padariusios jį pajėgų atlaikyti priešingų galybių poveikį? Jei ateitininkų sąjūdžio katalikiškumas pirmiausia rūpi patiems katalikams, tai jo lietuviškumas apeina visiems lietuviams. Džiugu konstatuoti abiem atžvilgiais kongreso teigiamą liudijimą ateitininkų naudai. Ir tas liudijimas ne vien formalus, iš kongreso programos nurašytas, bet iš kongreso dvasios ir darbų einąs.

Kardinolo Stritch kvietimas ateitininkams stoti amerikiečių katalikiškajai akcijai į talką yra neabejotinas pripažinimas ateitininkų sąjūdžiui reikšmingo vaidmens katalikų gyvenime.   Lietuvoje   katalikiškajai akcijai ateitininkų sąjūdis turėjo lemiančio poveikio. Tuo atžvilgiu savo paveikumo jis nėra nustojęs ir tremtyje. Amerikos Lietuvių Katalikų Federacija iš to galėtų pasidaryti toli siekiančių išvadų, nes pagal kardinolo Stritch kvietimą įsijungti į katalikiškąją akciją ateitininkai gali tik per savo tautinę bendruomenę, per Amerikos lietuvių katalikiškąją akciją.

Greta kongreso katalikiškumo ypatingai ryškus buvo jo lietuviškumas. Dar daugiau. Lietuviškas buvo ir jo katalikiškumas. Lietuviškos buvo jo pamaldos su lietuviškomis giesmėmis, lietuviški buvo pamokslai ne tik žodžiu, bet ir turiniu. Lietuvos, lietuvių tautos kamieno ir laisvojo pasaulio lietuvių likiminiai klausimai buvo vedamąja idėja ir tikslu visų pagrindinių kalbų, pranešimų, paskaitų. J. E. vysk. Brizgio, prel. J. Balkūno, dr. A. Damušio, kan F. Kapočiaus, S. Lūšio, P. Maldeikio, dr. J. Meškausko, dr. K. Pakšto, prof. S. Sužiedėlio ir V. žvirzdžio skirtingų pavadinimų, skirtingo turinio, skirtingų aspektų, skirtingomis aplinkybėmis, skirtingais argumentais pagrįstos paskaitos, pamokslai, prakalbos turėjo vieną bendrą idėją, konkrečiai išreikštą prof. S. Sužiedėlio paskaitos antraštėje — Ateitininkai lietuvių tautos egzistencinėje kovoje, šiuo atžvilgiu ypatingos reikšmės kongresui suteikė ir Krašto Laisvės Kovų Sąjūdžio Įgaliotinio Vakaruose atsiųstas sveikinimas.

I-ojo pasaulinio karo metais tremties ateitininkai Rusijoje buvo tapę tuo lietuviškuoju katalikiškuoju žvirgždu, kurio nepajėgė sumalti Rusijos revoliucijos ir bolševizmo girnos. Chicagos kongresas paliudijo, kad dabartinės tremties ateitininkija nori ir stengiasi tapti mūsų tautinio atsparumo žvirgždu, kurio nepajėgtų sumalti jokios nutautinimo girnos. Ateitininkai nori ir stengiasi tapti laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenėje lietuvybės stuburu. Chicagos kongresas paliudijo, kad Ateitininkų Kongrese Telšiuose 1935 m. priimtoji deklaracija, — kad "Ateitininkų Federacija yra tikriausia prasme tautinė organizacija", kad "Tėvynės meilė, tėvynės rūpesčiai, tėvynei dirbti ir pasiaukoti pareigos, krikščionių religijos idėjų šviesoje ir šilumoje įgyja daug kilnesnį ir vertingesnį turinį", — tremties ateitininkams yra tapusi dar prasmingesnė, dar labiau įpareigojanti ir vadovaujanti.
Kongresas pasisakė ir ateitininkų organizacinio susitvarkymo klausimais, pritardamas vadovybės pasiūlytai tremties sąlygoms pritaikyti Ateitininkų Federacijos Konstitucijai.

Ateitininkų kongresai visada yra turėję puikių meno parengimų. Ta tradicija buvo gražiai išlaikyta ir Chicagos kongrese, pradedant susipažinimo vakaro pačių ateitininkų studentų atlikta programa ir baigiant banketo menine dalimi su mažaisiais kanklininkais. O koncertas su solistais P. Bičkiene, J. Vazneliu, smuikininku Matiuku ir V. Baltrušaičio paruoštu ir vadovautu choru tikrai buvo puiki tautinio meno šventė. Chicagos ateitininkų choras savo lygiu maloniai nustebino ir tos srities meno žinovus.

Kongreso metu gretimoje salėje buvo suorganizuota ir ateitininkų spaudos paroda. Tai ne tik iškalbingas liudytojas ateitininkų indėlio tautinėje kultūroje nepriklausomos Lietuvos metais, bet ir dabartinėje tremtyje. Ateitininkų spauda ir tremtyje savo srityje sau lygios neturi.
Kongresą sveikino Lietuvos vyskupai tremtyje ir Latvių vysk. Ranca-nas, prel. M. Krupavičius, gen. konsulas J. Budrys, kon. Daužvardis, kazimieriečių, marijonų, pranciškonų, saleziečių vienuolijos, ALTas, Vyčiai, Katalikų Federacija, Moterų Sąjunga, Skaučių Seserija, Kunigų Vienybė, "Varpo" korporacija, latvių studentų sąjunga "Gintaras"  ir kt.

Per Apaštalinį Delegatą Washing-tone Šv. Tėvas Pijus XII atsiuntė kongresui savo palaiminimą.
Kongresas priėmė eilę nutarimų ir deklaracijų lietuvybės išlaikymo klausimais. Kongresas pasveikino kenčiančią ir kovojančią Lietuvą, JV Prezidentą, Lietuvos vyskupus tremtyje, Vliką, min. žadeikį, dr. Maceiną, dr. Ivinskį, Illinois gubernatorių, Chicagos burmistrą, Kersteno Komitetą, Altą, Pax Romana, ALRKF ir kt.

Kongresui vadovavo A. Repšys, V. Vaičiūnaitė ir V. Žvirzdys, sekretoriavo — V. Kleiza, A. Sužiedėlis ir D. Valančiūtė.
Kad kongresas visais atžvilgiais labai įspūdingai, pozityviai ir kūrybiškai praėjo, tai, be abejojimo, liudija didelį jo organizatorių sugebėjimą ir atsidėjimą. Tačiau visa to visuotiniam kongreso sėkmingumui nebūtų užtekę, jei lygiagrečiai nebūtų gyvai pasireiškęs bendras ateitininkiškasis idealizmas. Kai choro dalyviai, palikę studentų stovyklą, skubėjo į repeticijas, kai iš New Yorko, Philadelphijos ir kitur ištisos ateitininkų šeimos, tėvai ir vaikai, tūkstančius mylių mašina sukorė, kad dalyvautų kongrese ir po jo spėtų grįžti laiku į darbą, tai tas taip pat daug lėmė kongreso pasisekimui.

Apskritai kongresas paliudijo ateitininkų sąjūdžio kūrybiškumą ir gyvąją dvasią.    V. Vaitiekūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai