GEGUTĖ
Kantrus, o Viešpatie, esi
Prie Nemuno pakrančhi —
Gegutė per linksmai kvatojasi,
Pamiršus tavo kančią.
Kvatojas, aidi lyguma —
Mes einam kryžiaus kelią —
Kvatojas ji, gal nežinodama,
Kaip tavo širdį gelia.
Iš paupio ir lankose
Linksma ji pasirodo —
Visur, visur gegutė lankosi,
Atnešdama paguodos.
JĖGA
Kokia jėga —
Lengvai gali kas rytą
Iškelti sunkią saulę virš kalnų.
Kokia jėga —
Lengvai gali atidaryti
Dangaus žydruosius fontanus
Ir lašą, lašą jų mažytį,
Paversti dideliu tvanu —
Kokia jėga!
Tiktai pas mus
Atrodai lyg bejėgis,
Nors dangų, remdamas pečiais, laikai.
Tiktai pas mus
Vėliau ištirpsta snienas,
Anksčiau nugelsta rudenį laukai,
O mėnesienoje nemiega
Žiogeliai ir sliekai —
Tiktai vas mus . . .
PABUDINIMAS
Tylėjai vasarą, tylėjai rudenį —
Daug sielvartingų šimtmečių praėjo,
Kol mano nerimas Tave pabudino,
Kaip liepos žiedą vėjas.
To negalėjo padaryt perkūnijos
Nei slinkdamos pro šalį vėlės —
Giliai į mūsų buitį įsikūnijęs,
Nesi lig šiol galvos pakėlęs.
Nesi lig šiol skambėjęs žodyje,
Nesi altoriuose jieškojęs vietos.
Mes tarp nuliūdusio rudens melodijų
Palikome Tave ilgėtis.
Dabar gali prabilti mano lūpomis,
Pavasariui dirvonuos pasirodžius.
Prabils ir liepos žiedas, vėjo supamas,
Pačiais meiliausiais žodžiais.
VARPELIAI
Ko kito čia skubėjome,
Ko kito čia jieško^ome —
Jei ne varpelių tolimo skambėjimo
Ant vienišų koplytstulpių,
Jei ne šviesos po tavo kojomis
Rasotoj pievoje —
Ko kito, Viešpatie.
Tau mojant, vėjas keliasi
Ir varpelius pajudina —
Siūbuoja ežerai rasos lašeliuose,
Išgarbinti legendomis,
Sugaudžia gelmėje vidudienį
Varpai prižadinti —
Tau mojant, Viešpatie. |