|
|
VYSKUPO KNYGA APIE MARIJĄ |
|
|
|
Labai įdomu, kai kuris vyskupas parašo kokią knygą: juk vyskupai yra tieioginiai apaštalų įpėdiniai, ir jiems pirmiausia yra pavesta skelbti žmonėms Gerąją Naujieną. Tad ir įžymiausieji Lietuvos vyskupai per pastaruosius 100 metų mokė sau pavestuosius ne vien gyvu žodžiu ar ganytojiniais laiškais, bet ir knygas rašydami: paminėkim tokį Valančių, Baranauską, Paltaroką, Staugaitį, Skvirecką, Reinį.
Į tą garbingąją eilę, šalia vysk. V. Padolskio, štai jau ne nuo šiandien yra įsitraukęs ir vyskupas Vincentas Brizęys. Ir, reikia pasakyti, sėkmingai. Ištisų knygų jis dar nebuvo ligšiol išleisdinęs; bet įvairiuose laikraščiuose straipsnių yra išspausdinęs nemaža. Kiek esu jų skaitęs, jie sudarė man įspūdį, jog autorius yra šviesi galva, žinių skrynia, tiksli plunksna.
Bet štai pasirodė ir ištisa vyskupo Vincento knyga: "Marija danguje ir žemėje". Skaičiau ją neskubėdamas, stengdamasis įsigilinti, gromuluodama", skonėdamasis. Ir vėl pasiteisino anoji mano nuomonė apie autorių. Skaitant knygą, galima jausti, jog ji parašyta dvasiškųjų mokslų žinovo (bet nesipuikuojančio savo Žinija), o parašyta tiksliai, aiškiai ir . . . patraukliai.
"Marija danguje ir žemėje" yra tai trisdešimt vienas trumpas skaitymas-mąstymas kiekvienai Marijos mėnesio dienai. Teologui, kanonistui, profesoriui paprastai nėra lengva patiekti sklandžių skaitymėlių platesnėms skaitytojų masėms. Vyskupas Vincentas tą sunkenybę nugalėjo vykusiai. Kiekviename skaityme jis duoda naudingų bei įdomių žinių apie Marijos gyvenimo aplinkybes, apie jos dorybes, ir stengias skaitytojuje sukelti atitinkamų jausmų bei pasiryžimų, siekdamas, kad paduodamosios žinios būtų ne vien teologiškai, o ir moksliškai tikslios, skrupulingai vengdamas perdėjimų bei sentimentalumo (kuo ne kartą nusideda kiti pamaldžiųjų knygų autoriai), užtat kai kam gal sudarydamas įspūdį, jog ta ar kita vieta esanti sausoka bei šaltoka, kai tuo tarpu kitam ji atrodys vien santūri. Ką gi! Kiekvienas autorius turi savą būdą. Valančius būtų paskleidęs truputi savo valančiško šilto liaudiško humoro; Baranauskas būtų paspirginęs skaitytoje dūšią ir ją pajaudinęs liepsnojančiu galingu savo žodžiu; Paltarokas būtų paliejęs savo jautraus estetizmo, pažavėjęs struktūros bei žodžio harmoningumu. Užtat Skvireckas, Staugaitis ir Reinys yra artimesni vysk. Brizgiui.
Šioje knygelėje mane yjiač žavėjo daug jo pabertų duomenų bei minčių, mums visai naujų ar pamirštamų. Neištūriu kai kurių nepakišęs ir skaitytojams pasigėrėti:
1. Marijos tėvynė Palestina nebuvo didelė — tik 25104 kv. kilometrai — mažiau kaip puse laisvosios Lietuvos. Išilgai Palestina buvo apie 230 kilom., o skersai — siauriausioje vietoje 37 km., o plačiausioje 150 km.
2. Kodėl tiek maža žinių apie Marijos gyvenimą teliko užrašyta? Apaštalams bei evangelistams rašant savo raštus, Šv. Dvasia jų neparagino smulkiau rašyti apie Mariją, kadangi išganymo veikale Dievo tikslas buvo per Kristų išganyti žmonių rielas, o tam nebuvo reikalingi Marijos gyvenimo aprašymai. Bet kodėl apie Mariją neparašė kiti Kristaus ir jos bičiuliai? Mat, jinai buvo tokia nusižeminusi ir taip nemėgo liaupsinimų, todėl, tai suprasdami, niekas nebandė jos garsinti, aprašinėdami jos kasdienio gyvenimo smulkmenas. Apie Mariją nedaug žodžių evangelijose, bet kokie jie didingi ir kiek juose prasmės! Tad ar smulkus jos gyvenimo atpasakojimas bebūtų galėjęs pridėti ką nors vertinga prie tos visos didybės?
3. Apie Marijos gimtuosius metus, dieną ir vietą evangelijos nieko nemini. Bet senovinis padavimas jos gimtąja diena vadina rugsėjo 8. Dėl gimtosios vietos ginčijosi Jeruzalė, Nazaretas, Betliejus, Sefforis.
Daugiau žinių yra apie Marijos tėvus. Seniausiasis apie juos kalbąs dokumentas, išlikęs iki mūsų laikų, yra vadinamoji Jokūbo protoevangelija, parašytoji ne apaštalo Jokūbo, antrajame amžiuje, netrukus po Marijos mirties: Marijos tėvai buvo Joakimas ir Ona, ši iš Aarono giminės, anas — vienas iš Jeruzalės šventyklos kunigų. Joakimas ir Ona buvę turtingi žmonės. Anot žinovų, šv. Luko 3 skyriuje esanti Marijos genealogija, o Juozapo genealogija esanti Mato I sk. Nors šv. Lukas mini Helį, o ne Joakimą, tačiau čia nesą netikslumo, nes pas žydus Joakim, Eliacim, Elie, Heli esąs tas pat vardas.
4. Marijos vardas Myriam žydų buvo įvairiai ištariamas, ir jis turėjo daug prasmių — apie 70. Bet kiek tas vardas pasako krikščioniui, sunku būtų ir išsakyti! Čia gražiai autorius pastebi: mūsų gyvenime daug esama tamsos, nusiminimo, kančios tik dėl to, kad nemokame ar pamirštame iš širdies ištarti Marijos vardą.
5 dienoj autorius įdomių dalykų papasakoja apie tai, kaip buvo auklėjami bei mokomi žydų vaikai, ir apie tai, kas buvo toji šventyklos auklėjamoji bei mokomoji įstaiga, kur būdavo atiduodamos kai kurių šeimų mergaitės — auklėtis, mokytis ir patarnauti šventyklai, iki paūgėjusios (13-15 metų) pačios pasirinks, ar ten pasilikti visam, ar grįžti į pasaulį.
6 dienoj gražiai apibūdina Marijos meilę Dievui. Marijos jaunystėj visi žydai manė, kad jau atėjęs tas laikas, kada, - anot pranašo Danieliaus, turėjo ateiti Mesijas. Visi su pagarba žiūrėjo į Dovydo giminės mergaites: kuri bus ta garbingiausioji, kuriai lemta būti Mesijo motina. Bet Marija buvo tokia pasižeminusi, jog, turbūt, niekad nedrįso pagalvoti, kad ta visų laukiamoji moteris galėtų būti ji pati. Tad ji, lyg pati užkirsdama į tai kelią, iš Dievo bei skaistybės meilės, padarė amžinos skaistybės apžadą (kas anuomet buvo labai retas dalykas). Vadinas, Marijos pasižeminimas buvo didesnis už viltį tapti Mesijo motina.
Marijai dar jaunutei esant, mirė jos tėveliai, žydų įstatymas reikalavo, kad palikimas neišeitų iš tos pačios giminės, ir Mariją vertė ištekėti už savo giminės nario. Bet juk ji buvo susirišusi skaistybės apžadu — tad norėjo surasti ir vyrą, kurs tą jos apžadą pagerbtų. O tokių vyrų anais laikais būta. Vienas tokių buvo Juozapas. Ir juodu susituokė. Juozapas tuomet turėjo apie 30 metų, Marija buvo daug jaunesnė, bet tikrai virš dvylikos.
9 dienoj randame irgi įdomių dalykų: Marija keliavusi pas giminaitę Elzbietą nuo Jeruzalės į pietus per Esdrelcno lygumą, per ramių gyventojų šalį. Ligšiol aš manydavau, kad toji lyguma esanti į šiaurę nuo Jeruzalės, ir kad gyventojai nuo Jeruzalės į pietus nebuvo ramūs. Apie Marijos sukurtąjį Magnificat (kurs yra labai turiningas ir labai gražus) autorius sako: Marija pasakė himną, kuriam iki šiol nei turiniu, nei forma negali prilygti nė gražiausieji pasaulio poetų kūriniai... O aš ligšiol nežinojau, jog tas toks didelis palyginamasis darbas kieno nors jau yra atliktas. Būtų buvę malonu, jei autorius būtų pasakęs, kuria kalba Marija tą himną sukūrė: senhebrajiškąja ar tuo metu kalbamąja aramajiškąja tarme. Evangelistas Lukas jį išvertė graikiškai: įdomu, ar ir jį ištiko bendras vertėjų likimas — traduttore traditore, ar vistik jam pasisekė lygiai gražiai atkurti Marijos šedevrą), o gal teko lyginti bei gražinti?). Mūsų vartojamasis lotyniškasis Magnificat vertimas yra iš Luko vertimo. Beje, Magnificat nėra originalus kūrinys: Marija pasekė pranašo Samuelio motinos himnu. Man daug labiau patinka Marijos sekimas.
11 dienoj autorius iškelia Marijos bei Juozapo pasitikėjimą Dievu: iš pranašo Mikėjaus juodu žinojo Mesiją turint ateiti iš Betliejaus, kurs yra apie 150 kilometrų nuo jųdviejų gyvenamojo Nazareto; bet neatrodo, kad jiem labai būtų rūpėję, kaip tai pasidarys, kad Išganytojas ateitų būtent iš Betliejaus; jei tai būtų jiems rūpėję, tai jie anksčiau būtų ten persikėlę; jie to nepadarė, palikdami pačiam Išganytojui tuos dalykus sutvarkyti. Man atrodo, jog Marija su Juozapu žinojo, kad "pasitikėk Dievu, bet plauk per gelmę laivu!" ir būtų į Betliejų nuvykę anksčiau; bet to visai nereikėjo. Juodu žinojo, kada turės gimti Vaikelis, ir vienkart iš anksto žinojo, jog tuo pat metu jiedviem teks nuvykt į Betliejų užsiregistruoti.
Autorius teisingai čia pastebi, kad Marija su Juozapu negavo vietos užeigoj ne dėl žmonių širdies kietumo; užsirašymo dienomis Betliejun susirinko tūkstančiai žmonių, o miestelis buvo mažas; užeigos kiemuose, lyir keleiviai nakvodavo po dangum tarp gyvulių, gimdyvei būtų buvę labai nepatogu — tad juodu susijieškojo už miestelio nuošalesnę bei ramesnę vietą — gyvulių stovyklą, kuri tuokart buvo tuščia.
13 dienoj autorius paduoda įdomių žinių1 apie didžiąsias žydų šventes. Tos šventės buvo Velykos, Sekminės ir. a.: Palapinės. Įstatymas reikalavo, kadi i bų švenčių metu kai kurie žydai aplankytų Jeruzalės šventyklą. Vyrai ir vaikai, baigę 13 metų, gyvenę nuo Jeruzalės ne toliau, kaip vienos dienos kelias pėsčiomis, būtinai turėjo apsilankyti. Kas nepajėgė to kelio pėsčias nueiti, buvo laisvas nuo pareigos. O moters ir vaikai, nebaigę 13 metų, ir visi, gyvenę toliau nuo Jeruzalės, kaip vienos dienos kelias, neturėjo pareigos lankyti šventyklą, šventoji šeima gyveno 4-5 dienos atstu nuo šventojo miesto — tad neturėjo pareigos lankytis Jeruzalėj. Bet Jėzus, Marija ir Juozapas taip brangino įstatymą, papročius ir šventyklą su jos apeigomis, jog mielai atliko tą sunkoką kelionę.
15 dienoj randame įdomių smulkmenų apie Velykų avinėlį. Pasirodo, kad jį turėdavo valgyti 10-20 asmenų, kad jį visą vienu kartu suvalgytų. Toje Velykų vakarienėj pirmoj eilėj dalyvaudavo savos šeimos nariai, o jei jų būdavo per maža, tai suseidavo giminės ar kaimynai. Galima manyti, jog paskutinėj Jėzaus vakarienėj dalyvavo ir Jo Motina. Pasirinktasis kambarys buvo didelis — tad gal, šalia Jėzaus būrelio, valgė velykinę vakarienę dar vienas kitas būrelis po 10 ar daugiau asmenų, palankių Jėzui, o taip pat gal atskirai ir daugiau vyrų bei moterų. Juk Jėzus tuokart įsteigė nuostabiausiąjį savo sakramentą — tad gal Jis norėjo turėti kuo daugiausia sau ištikimų ir artimų asmenų.
21 dienoj autorius gražiai kalba apie jausminį Marijos gyvenimą. Tiksliai nustato du dėsnius: "Kalbėdami apie Marijos jausmus, pasistenkime išvengti dviejų klaidų. Būtų klaida manyti, kad Marija nejautė nieko, ką jaučia kiti žmonės. Būtų taip pat klaida manyti, kad natūralius dalykus Marija kada nors išgyvendavo taip netvarkingai, kaip neretai išgyvena paprasti žmonės". Bet kas tvarkinga, kas netvarkinga? Tai nelengvas nustatyti visiems laikams ir visoms vietoms dalykas. Įvairų kraštų bei įvairių laikų žmonės įvairiai reiškia savo jausmus. Man atrodo, kad autorius Mariją vaizduoja lyg kokią bronzinę stojikę: "Apie Mariją jos didžiausio skausmo metu pasakyta, kad Kristaus mirties metu ji stovėjo šalia kryžiaus. Stovėjo kentėdama, bet rami ir susivaldanti. Jos sveika ir apvaldyta prigimtis, jos gilus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu ... jai padėjo ramiai pakelti visas kančias . . . Marija buvo vaizduojama Kristaus kančios metu alpstanti, nualpusį puolanti i Magdalenos rankas, nualpusį parpuolusi po kryžium ant žemės ir panašiai . . . Tačiau šv. Sostas visus tokius Marijos vaizdavimus . . . pasmerkė".
Man čia kyla kiek abejojimų. Atsimenu, kad pats Jėzus yra verkęs, prisimindamas Jeruzalės ateinantį išgriovimą, kad merdėjo Alyvų daržely, kad, ant kryžiaus kabėdamas, skundėsi Tėvui, kodėl šis Jį apleidęs. O juk Kristus buvo tobulai apsivaldęs vyras, Dievo Sūnus; Marija gi buvo moteriškė — tad jai visai pritiko, kaip moteriškei, savo giliajam skausme pasirodyti bent vienu laipsniu silpnesnei už Dievą—Sūnų. Marijai iš skausmo verkti, alpti, pulti į bičiulės glėbį, parpulti po Sūnaus kryžium buvo visai natūrali bei graži skausmo išraiška, ypač atsimenant, kaip jos tautietės paprastai reiškė sopulį. Vadinas, Bažnyčia anais atvejais, turbūt, pasmerkė ką nors anuose vaizdavimuose netinkama, o ne pačias tas išraiškas, kurios savaime yra natūralios, tinkamos, pagarbos vertos. Neturint kalbamojo Bažnyčios pasmerkimo viso konteksto, sunku čia būtų paskutinį žodį tarti.
25 dienoj gerb. autorius įdomių dalyku papasakoja apie Marijos mirtį:
"Negalime tiksliai pasakyti, kaip žmogus būtų baigęs laikinį gyvenimą žemėje, jeigu žmonės niekad nebūtų padarę nuodėmės. Gal žmonės į amžinąjį gyvenimą būtų iškeliavę kaip pranašas Elijas ar kaip Kristus, ar kaip Marija .. . Ar Marija mirė paprasta žmonių mirtimi? Dievas- galėjo leisti mirti ir Marijai, kaip mirė Kristus. Jeigu Marija mirė, tai ne už savo nuodėmes, o kaip Kristaus atpirkimo darbo dalyvė — už kitų žmonių nuodėmes. Tačiau nėra jokio nei teologinio, nei istorinio prieštaravimo manyti, kad Marija nemirė mūsų mirtimi".
Na, nebecituosiu daugiau iš tos mielos knygelės, kur mūsų branginamasis autorius tiek įdomių bei vertingų žinių įdėjo, kur jis tiek skaidrios meilės mūsų bendrajai brangiajai Motinėlei įliejo. Tektų bene visą knygelę čia surašyti. Tad ačiū jam, ačiū už tą tokį reikalingą ir mielą darbelį. Ir reikia pabraukti, kad jis ir išleistas Liet. Knygos Klubo labai padoriai, su dailiu Jono Pilipausko aplanku.
Norėčiau kiek pasispyrioti su brangiuoju Vyskupu dėl kai kurių kalbos dalykų, bet mano rašinėlis ir taip kiek ištįso.
Tegu Dievulis suteikia autoriui jėgų sukurti mums dar ne vieną religinio turinio veikalą., kurių esame tiek reikalingi!
|
|
|
|