Aidai.eu Apžvalga

NAUJAS LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TOMAS

Parašė L. Dambriūnas

"Lietuvių kalba priklauso grupei tų indoeuropiečių kalbų, kuri teikia pagrindiniausių duomenų indoeuropiečių kalbų praeičiai tirti, o taip pat ir indoeuropiečių prokalbes rekonstrukcijai, šiai grupei kalbų, turinčių tokios dideles reikšmės, priklauso, kaip žinoma, taip pat sanskritas, graikų, lotynų ir gotų kalbos".

šitokiais žodžiais Jonas Ostrembs-kis pradeda savo Lietuvių kalbos gramatikos pirmojo tomo pratarmę. Tačiau kad lietuvių kalba galėtų suvaidinti jai priklausomą vaidmenį indoeuropiečių kalbotyroj, yra būtina, sako autorius, su ja susipažinti visais atžvilgiais. Tuo tarpu indoeuropiečių kalbotyra neturi tam reikalui naujos mokslines lietuvių kalbos gramatikos. Jos trūkumą, pažymi toliau autorius, dar skaudžiau jaučia lituanistas ir aplamai lietuvių visuomene. Ir dėl to profesorius Ostrembskis, Poznanės universiteto baltų filologijos katedros vedėjas, pasiryžo šį trūkumą pašalinti. Jis suplanavo net penkių tomų mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Ir štai praėjusią vasarą pasirodė jau antras (iš eilės pirmasis) tos gramatikos tomas. Iš eilės trečiasis tomas (morfologija) išėjo 1956 m. (žr. "Aidai" 1957, nr. 6). Tuo būdu pusė užsibrėžto darbo jau atlikta, nes iš suplanuotų penkių tomų paskutiniame tebus rodyklės. Antrasis tomas apims žodžių darybą, o ketvirtasis sintaksę.

Šį pirmąjį tomą sudaro dvi dalys — įvadinės žinios ir garsų mokslas. Įvadinę dalį (100 p.) sudaro žodžių Lietuvą, lietuvis kilmės aiškinimas, lietuvių kalbos tarmės, lietuvių kalbos rašytiniai paminklai, lietuvių kalbos giminystė su kitom baltų bei slavų kalbom, lietuvių literatūrinės kalbos kilmė, svetimų kalbų įtakos lietuvių kalbai, lietuvių kalbos įtaka kitoms kalboms ir apžvalga darbų apie lietuvių kalbą — gramatikų, žodynų, dialektologijos tyrinėjimų ir šiaip monografijų atskirais klausimais. Tai visai geras įvadas į lietuvių kalbos mokslą, kuris studijuojantiems lietuvių kalbą yra būtinas.

Antrą ir didžiausią šio tomo dalį sudaro garsų mokslas, kuriame kalbama apie lietuvių kalbos alfabetą ir rašybą, garsų, balsių ir priebalsių, tarimą, kirtį, priegaidę, jos kaitą ( metatoniją), balsių kaitą ir įvairius balsių bei priebalsių pasikeitimus žodyje — ilgėjimą, trumpėjimą, nykimą, asimiliaciją, disimiliaciją, metatezę, kontrakciją ir kt. Svarbi šios dalies ypatybė yra ta, kad čia autorius pateikia ne tik aprašomąją, bet ir istorinę fonetiką, ko iki šiol labiausiai trūko, šį trūkumą ypač jautė lituanistikos studentas, kuris iki šiol tų žinių turėjo jieškotis daugybėje įvairių šaltinių ir vistiek pilno, aiškaus lietuvių kalbos fonetikos vaizdo nesusidarydavo. Dabar, pasiremiant visais ligšioliniais tyrinėjimais, viskas išdėstyta vienoje vietoje plačiai ir tvarkingai, pailiustruojant gana gausiais pavyzdžiais. Ir ne tik fonetika, bet ir visa gramatika, kaip pažymi pats autorius, -yra istoriškai lyginamojo pobūdžio. Tai, žinoma, jos vertės nemažina, bet. kaip tik didina.

Suprantama, kad, būdamas šioje srityje pionierius, autorius turėjo nelengvą uždavinį. Mat, kai kurie istorinės lietuvių kalbos fonetikos ar kitų sričių klausimai dar nėra pakankamai gerai išaiškinti. Kai kuriais klausimais kalbininkų nuomonės dar tebesiskiria. Tokiais atvejais autorius ir pažymi, kad šis ar anas klausimas dar nėra pakankamai išaiškintas. Kitais vėl atvejais autorius reiškia ir savo originalią nuomonę, nesutikdamas su kitų kalbininkų išvedžiojimais. Tokią originalią nuomonę autorius dėsto pvz. aiškindamas Lietuvos ir lietuvio kilmę. Pagal autorių pradinis vardas buvęs Leita (latviškai leitis lietuvis), iš kurio galėjęs atsirasti Lei-tūs, o iš šio Leituva ir vėliau Lietuva. Leita reiškęs Nemuno vardą, Leitūs sritį apie tą Nemuno dalį ir tos srities gyventojus, o Leituva ir Lietuva vėliau tapo pavadinimu ir platesnei teritorijai —visam kraštui. Leita turi tą pačią šaknį, kaip ir lieti, lietus, nes dvibalsis ei lietuvių kalboj kaitaliojasi su ie, pvz. Dievas ir deivė.Tuo būdu etimologiškai Lietuvos vardas kildinamas iš lieti. Kad Nemunas buvęs vadinamas Leita, rodąs Alytaus vardas, kuriam atitinkanti slavų vartojamoji forma Olita, seniau reiškusi ir upės vardą, ši gi sudaryta iš prielinksnių (do, vo) balsio o ir Lita, kuri atitinkanti Leita formai. Autorius nesutinka su kitų kalbininkų aiškinimu, kad Lietuvos vardas sietinas su lot. žodžiu litus (krantas), nes Lietuva seniau nebuvusi pak' ančių, t.y. pajūrio šalimi. Be abejo, nevisi kalbininkai sutiks ir su autoriaus išvedžiojimais, pvz. su Alytaus etimologija, bet reikia pripažinti, kad autoriaus Lietuvos vardo kilmės aiškinimas, čia tik labai trumpai atpasakotas, yra naujas ir originalus. Tokių originalių etimologijų ar šiaip aiškinimų yra ir daugiau, pvz. viengungio kiMinimas iš vieningurigio, kai Et Fraenkelis jį kildina iš viengulgio.

Autorius nesutinka su dabar vyraujančia nuoriione, kad žinomas mūsų 17-o amžiaus rašytojas jėzuitas vadintas Sirvydu, o nė Širvydu (35). Autorius argumentuoja tuo, kad pats rašytojas pasirašydavo Širvydu įr kad tokia pavarde nesanti negalima. Deja, nėra, berods, žinoma, kaip jis save vadindavęs lietuviškai, o lenkiška forma Szyrwid nedaug ką tepasako, čia š gali būti vietoj lietuviško S. Plg. Szymon liet. Simonas. Antra, su šaknim S i r- turime eilę panašios darybos pavardžių, kaip Sir-gedas, Sir-kantas, Sir-tau-tas (žem. Cirtautas) ir nemaža iš tos pavardės padarytų vietovardžių, kaip Sirvydai, Sirvydžiai, Sirvydiš-kiai, bet nėra vietovardžių su šaknim ši r-. Visa tai leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad ir to jėzuito pavardė buvusi Sirvydas (žr. P. Jonikas, Lietuvių kalbos istorija 89 p.).

Nelabai suprantamas autoriaus pasisakymas prieš trumpesnes krikščioniškų vardų formas literatūrinėje kalboje, kaip Kazys, Stasys, Pranas, Vincas vietoj Kazimieras, Stanislovas, Pranciškus, Vincentas (67). Čia autorius nevisai teisingai galvoja, kad "lietuvių kalbos lietuvinimo akcija išsiplėtė ir į asmenvardžius". Reikia pažymėti, kad trumpesnės formos atsirado ne dėl kieno nors sąmoningo lietuvinimo, o dėl nesąmoningos natūralios ilgų formų trumpinimo tendencijos gyvojoje kalboje. Kiekviena kalba seka paprastesnių bei patogesnių formų, ir lietuvių kalba nėra čia kokia iš imtis. Panašiai vardus trumpina ir kitos kalbos, pvz. vok. Hans (iš Johann), Kurt (Konrad), Max (Maximilian) ang. Jack (James, Jacob), Joe (Joseph) ir kt. Tik kai kurie vardai sutrumpinti sąmoningai, nu sižiūrėjus į augščiau minėtus pa vyzdžius, kaip pvz. Matas (iš Ma taušas), Tadas (Tadaušas), Lukas (Lukošius), Pijus (Pijušas), Julius (Juliušas), bet ir tai prisilaikant ne peiktino nusistatymo, kad skolintinas verčiau originalas, nei perdirbtas skolinys. Nėra juk pagrindo teigti, kad literatūrinei kalbai geriau tinka Pijušas, Lukošius, nei Pijus, Lukas. Todėl nesuprantamas autoriaus teigi mas, kad tokie sutrumpėję vardai esą nerimti (niepowazne w funkeji imion normalnych). Kalboje, kaip ži noma, visa yra rimta, kas yra įprasta ir plačiai vartojama. Todėl ir garbingiausi lietuviai paprastai vadinasi trumpesniais vardais, pvz. Vincas Krėvė, Stasys Šalkauskis. Tuo tarpu pilni vardai daugiau atsiduoda svetimybe, dabar vartojami kaip savotiški archaizmai ir tik specialiam reikalui, pvz. vadinti šventiesiems, vyskupams.

Apsirinka taip pat autorius manydamas, kad tarptautiniams žodžiams, kaip cementas, muziejus, barometras, termometras, telefonas, kosmopolitizmas, geografija, "duota tokia garsinė forma, kokią jie turi rusų kai boj"(60). Reikia pažymėti, kad tos rūšies žodžius priimant literatūri-nėn kalbon, buvo pirmiausia atsižvelgiama į originalinę ar apskritai europinę formą. Todėl minėti žodžiai kirčiuojami priešpaskutiniame skiemeny ne todėl, kad rusų kalboje jie turi kirtį tame skiemeny, o todėl, kad ir kitos kalbos kirčiuoja tą patį skiemenį, pvz., vokiečiai, prancūzai, anglai. Tik lenkai čia skiriasi. Geografija vienodai kirčiuojama ne tik su rusais, bet ir su lenkais, o muziejaus kitaip kirčiuoti ir negalima.

Dėl autoriaus lyg ir priekaišto, kad išvalymas literatūrinės lietuvių kalbos nuo svetimybių "sumažino jos vertę kaip objekto lyginamai istoriniams tyrimams" (68), reikia pasakyti, kad svetimybių pakeitimas naujadarais bei tarminiais sinonimais kompensavo valymo "nuostolius" tuo, kad įgalino kalbininkus tirti ne mažiau įdomų reiškinį — naujos, grynos literatūrinės kalbos formavimąsi.

Daro autorius ir dar kai kurių priekaištų literatūrinei kalbai, pvz. dėl per dažno tarininio vardininko ar pažyminio prieš daiktavardį vartojimo (61). Tai betgi autorius turės dar įrodyti ketvirtame sintaksės tome.

Visos šios mano pastabos yra betgi tik smulkmenos, liečiančios kai kuriuos autoriaus pasisakymus įvadinėje dalyje. Jos neliečia veikalo pagrindinės dalies — išsamaus vokalizmo bei konsonantizmo išdėstymo, kuris tikrai yra puikus. Galbūt ir šios srities specialistai ne su visom autoriaus išvadom sutiks, bet niekas nepaneigs, kad autorius atliko didelį darbą. Ir už tai jam bus dėkingi tiek lituanistai, tiek ir aplamai kalbininkai.

Jan Ostrębski, Gramatyka języ ka litewskiego. Tom I. Wiadomosci wstepne, nauka o gloskach. War szawa 1958. Kaina 55 zl.
L. Dambriūnas

Sukurta: Kretingos pranciškonai